Evaldas Vigelis

O tu pašauk, gal atsilieps Paklydęs laikas mėnesienos pilnaty, Nuskendęs nebūties verpetuos Ir kelio nerandąs sugrįžt. O tu ateik, nepasiklyski, Kai laikas varstys praviras duris. Vilties sparnais atgal sugrįžki, Kai ryškios žvaigždės kelią švies.

  Brendu per negilų upelį — Per vandenį šaltą ir gėlą. Jo dugną įžvelgt žmonės gali Lyg tyrą, nekaltą sielą. Skuba upelis, srovena, Neša gyvybės šaltinį… Čiurlena jis ir gaivina Per kaitrą ištroškusią minią.

  Nepakanka, vis trūksta kai turi lyg ir viską Ir ieškai vis dar tarsi būtų mažai. Tik dėl vieno – kad noriu, nes reikia, nes trūksta, Nes maža, vis maža… Ir bus per mažai! Ir eini, ir žingsniuoji per paklydusį mišką, Mindamas pėdas per sielą, jausmus, Per draugus ir per artimus, per tiesą ir šviesą… […]

Nepatinka man aimanos bergždžios, Kaip daina – be pradžios, pabaigos, Ir kaip gilios, negyjančios žaizdos, Kai to skausmo nemoki paguost. Nepatinka man ilgesio kalnas, Už kurio nesimato vilties, Ir kai tvoja širdin kietu delnu Ranka piktavalės lemties. Nepatinka man liūdesio šmėkla, Kuri dedasi tavo draugu, Ir kai tiltai visi be turėklų Viršum upių ir jūros […]

  Ir šalia, ir kažkur ten toli, Ten kelelis, ten upė, ten gervės skrenda… Tiek erdvės, tiek šviesos judesy, Griežiant žiogui, pavasariui brendant. Ir paskęsiu tuose aš garsuos, Byrant vyšnių baltam sniegui… Medžiai oš ir nuo vėjo siūbuos – Ir ilgai neįžengs dar čia niekas. Ir supsis garsai ir jausmai, Paskendę žiedų šuoruos ir pynėj […]

  Ten, kur jūra ošia Driekias baltos kopos. Ten, kur tavo siela – Skausmas, bėdos, juokas… Kelias tavo, dienos… Žodžiai tavo, mintys… Gyvenimas, kurs bėga Ir nežinai kiek irsies… Verta pamąstyti. Gal keisti kelio kryptį? Kad nepasiklysti, Tamsoj neišnykti… Atrodo, tiek tereikia – Kad šviestų ir sušvistų! Ir bus bejėgis laikas Prieš tavo šventą tikslą.

Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias, Nutiesusi raudoną taką virš bangų. Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia, Kol jūra susilieja su dangum. Pažvelk aukštyn, į melsvą tolį – Kokie didžiuliai debesų pulkai? Pilki apsiaustai driekias jau virš molo Ir dažo krantą lietumi pilkai. Pažvelk tolyn – matai didžiulį mišką? Ten puošiasi pavasaris puikus. Matai : […]

  Mintys tarsi žibintai, Kaip ūkai tarp žvaigždžių… Žvaigždės gęsta ir krinta, – Aš jų žaismą girdžiu. Saulę šešėliai dengia, Žvakė tirpsta delne, Siaučia vėjas už lango — Vėl besaulė diena.

  Naktis jau juodą sparną tiesia, Skęsta tyloj gatvės ir miestas. Baigia ir žvakė užgesti, ir šviesti, Mėnuo už lango pas save jau kviečias. Ir žvaigždės mirksėdamos kužda užeiti, Ir tyla, juodai pasipuošus, išsidraikiusi, Ir sapnas paslaptingais savo sapnais, Ir miego princas lopšinės kerais… Žvakė užgeso sudegus liepsnoj. Ir tu jau sapne – ir tenai, […]

Taip šviežia, taip gera, taip balta – Glosto sielą ir žavi giliai. Eglių žalgirius išpuošė šaltis Baltaspalviais sniegų kamuoliais. O ir mūsų langai pasipuošę Įspūdingai vitražais gražiais. Per naktis už langų šiauriui ošiant, Juos nuspalvino šaltis dažais. Apledėjo ilgam upės guvios, Ir išdykusiam žiemiui slidu. O sustingusios šaltyje žuvys Tarsi miega po šaltu ledu. Vakare, […]

  Kartūs žodžiai… ir vėl… Vėl sunku kaip kadais… Liejas pykčio srove Nuodingiausi nuodai… Ši taurė sklidina Iki pat jos briaunų. Žodžiai plaka mane, — Bet vis vien gyvenu. Kiek taurių, nežinia, Teks dar gerti tokių, Nes taurė vėl nauja Paruošta. Kaip klaiku…

  Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus, Užges diena vakare ir toliuos nuskęs, Tyla lyg vaiduoklis pareis į namus, Užmigdys, užliūliuos ir pasaką seks. Vėjas pritars ir niūniuos lig aušros, O juodas šešėlis kvatos naktyje… Karalystėj tamsos aukštos eglės svyruos, Ramybė dosni sups visus tyloje.

  Tu patikėk manim, tik tiek tereikia. Širdies balsu, kurs kužda tau tikėt Ir gėlės net šalnoj pražys ir skleisis – Baltais žiedais nušvis ir švies. Su šventėmis!

••• Eina pavargęs žmogus. Lietūs grindinį prausia. – – Išlijo šiandien dangus Nieko neatsiklausęs. Liūdna šiandien širdy – Vien pilka ir juoda. Ūkas temdo akis – Sielos nelanko godos. Temdo protą, akis Miglą nešantis vėjas. Jau kiekviens pasakys: Žemę vanduo apsėmė. •••

Kas tai – ruduo? Tai – skubūs debesys, Mėlynę danguje uždengę. Kai saulė kuo toliausiai slepiasi Lietaus nugairintoj padangėj. Kas tai – ruduo? Tai – piktas vėjas, Nenuorama, labai išdykęs, Nuo ąžuolo prie liepos šliejas, Nuo topolio prie beržo pliko. Kas tai – ruduo? Tai – rūsti jūra, Tamsi, banguota, šėlstant audrai, Tarytum dūžta bangos […]

Mes klaidžiojame lyg akli, Kai saulė skaisčiai šviečia… Tamsa užtemdė mums akis Ir nebematom nieko. Mes tarp savų lyg svetimi Ir jaučiamės benamiais… Supratom, kad neturime Vienodų teisių žemėj. Ar laisvė buvo laikina? Be meilės ji užgeso… Neliko jos šviesių namų, Per klastą jų netekom.