Archive for the ‘Mano kūryba’ Category

Mano eilėraštis Youtubėje. Gero klausymo ir atsakymo į klausimą

Vaizdeliai vaizdo įraše

Gary Ayvazian muzika su mano vaizdeliais

Posted: 9th sausio 2021 by Evaldas. in Apie viską, Mano kūryba

Kam muzika, o kam vaizdeliai..

  Kartą susitiko vieną kitą senai mačiusios dvi draugės. Abi šypsojosi, džiaugėsi susitikimu, tačiau viena iš jų buvo tuo pačiu ir prislėgta. Aura nebūtų draugė, jei šito būtų nepastebėjusi, todėl atsargiai paklausė: -Kas tave slegia, drauge? Juk kažkas negerai?

 

Negailestingas, pražūtingas pasaulis nuveda į pražūtį. Ir kokie mes bebūtume – ar stiprūs, ar pinigingi, įtakingi ar išmintingi, nepadės niekas išvengti pražūties, jeigu įsiliesime į šį pasaulį ir pritapsime jame. Niekas nepasakys, kiek mums duota laiko būti šiame pasaulyje, todėl kasdien įgyvendinkime galimybę nepražūti. Siekime to nuo dabar, nuo šios akimirkos, kad tą laiką atitolintume […]

Daina apie gyvenimą

Posted: 13th gruodžio 2017 by Evaldas. in Apie viską, Mano kūryba

Tiems, kurie supranta rusiškai..

Neliūdėk

Posted: 10th balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai", Mano kūryba

  Neliūdėk, kai liūdesys už lango sklando, Ar kai šalia, kai šliejas prie tavęs. Gyvenimas visus išbando Ar silpnas tu, stiprus, ar bėdoje. Pažvelk pro langą į horizonto tolius – Į dangų, erdvę, liūdesį, mintis, Į paukščio skrydį, raudoną rožių klonį Ir pamatysi, liūdesys išnyks! ©Evaldas Vigelis

Nors aš ne paukštis ir be sparnų, Atrodo, imsiu ir pakilsiu Į tą beribę dangaus gelmių Ir kilsiu, skrisiu, kilsiu Kaip kyla mintys vidaus gelmių, Širdies plakimas, dūžiai, Jausmai, kuriuos išgyvenu Ir siela mano, žodžiai… Kaip vėjas, kuždantis man kilt, Ir medžiai, žolės, gėlės, Kartodami žodžius man: KILK Kaip kyla iššautos strėlės! Kaip kyla saulė […]

kelionė per kopas

Posted: 10th balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Mano kūryba

gyvenimas

Posted: 10th lapkričio 2012 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai", Mano kūryba

GYVENIMAS Gyvenimas tarsi žvaigždė, Dangaus berybėje – gėlė. Pražysta, žydi, liepsnoja… Nušvinta, šviečia ir žaižaruoja.. Tai ten – danguj, tai čia – šalia Sparnais vilties arba kančia.. Blaškaisi lyg lapas rudens, Lyg bejėgis kaitroj be vandens. Gyvenimas – tai tu kelyje, Tai plakimas širdies, širdyje, Tai mintys tavo – mintyse, Tai žodžiai tavo – žodžiuose… […]

Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias

Posted: 23rd kovo 2012 by Evaldas. in Apie viską, Mano kūryba

… Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias, Nutiesusi raudoną taką virš bangų. Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia, Kol jūra susilieja su dangum…

Nemokame būt žmogumi… Nemokam ir gyventi, Išlikti, būti savimi, Suklupusį pakelti. Nemokame mylėti, duoti, Išgirsti ir suprasti, Būt žmogumi, išlikti juo, Neklyst ir neprarasti. O reikia tiek nedaug – Sustot tik, pamąstyti Ir žengti pirmą žingsnį sau Kad būt žmogum ir likti.

Auga pušis prie kelio – Pavargus, sena, samanota… Nuo vėjo, šalnų ar nuo laiko, Ar kad tai neišvengiamai duota… Be išlygų mums pasirinkti Ar mirti, ar gyventi. Kodėl širdis taip nerimsta… Tikėti lemtim ar aplenkti? Kodėl tokie mes skirtingi Jei gimstam visi vienodi? Vieni linkę tik imti, Kiti – duot, dovanoti. Kalti gal dėl visko […]

O tu pašauk, gal atsilieps…

Posted: 24th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

O tu pašauk, gal atsilieps Paklydęs laikas mėnesienos pilnaty, Nuskendęs nebūties verpetuos Ir kelio nerandąs sugrįžt. O tu ateik, nepasiklyski, Kai laikas varstys praviras duris. Vilties sparnais atgal sugrįžki, Kai ryškios žvaigždės kelią švies.

Brendu…

Posted: 22nd rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Brendu per negilų upelį — Per vandenį šaltą ir gėlą. Jo dugną įžvelgt žmonės gali Lyg tyrą, nekaltą sielą. Skuba upelis, srovena, Neša gyvybės šaltinį… Čiurlena jis ir gaivina Per kaitrą ištroškusią minią.

Nepakanka, vis trūksta…

Posted: 19th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Nepakanka, vis trūksta kai turi lyg ir viską Ir ieškai vis dar tarsi būtų mažai. Tik dėl vieno – kad noriu, nes reikia, nes trūksta, Nes maža, vis maža… Ir bus per mažai! Ir eini, ir žingsniuoji per paklydusį mišką, Mindamas pėdas per sielą, jausmus, Per draugus ir per artimus, per tiesą ir šviesą… […]

Nepatinka man…

Posted: 18th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

Nepatinka man aimanos bergždžios, Kaip daina – be pradžios, pabaigos, Ir kaip gilios, negyjančios žaizdos, Kai to skausmo nemoki paguost. Nepatinka man ilgesio kalnas, Už kurio nesimato vilties, Ir kai tvoja širdin kietu delnu Ranka piktavalės lemties. Nepatinka man liūdesio šmėkla, Kuri dedasi tavo draugu, Ir kai tiltai visi be turėklų Viršum upių ir jūros […]

Gyvybės žiedas

Posted: 11th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Ir šalia, ir kažkur ten toli, Ten kelelis, ten upė, ten gervės skrenda… Tiek erdvės, tiek šviesos judesy, Griežiant žiogui, pavasariui brendant. Ir paskęsiu tuose aš garsuos, Byrant vyšnių baltam sniegui… Medžiai oš ir nuo vėjo siūbuos – Ir ilgai neįžengs dar čia niekas. Ir supsis garsai ir jausmai, Paskendę žiedų šuoruos ir pynėj […]

Verta pamąstyti…

Posted: 21st liepos 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Ten, kur jūra ošia Driekias baltos kopos. Ten, kur tavo siela – Skausmas, bėdos, juokas… Kelias tavo, dienos… Žodžiai tavo, mintys… Gyvenimas, kurs bėga Ir nežinai kiek irsies… Verta pamąstyti. Gal keisti kelio kryptį? Kad nepasiklysti, Tamsoj neišnykti… Atrodo, tiek tereikia – Kad šviestų ir sušvistų! Ir bus bejėgis laikas Prieš tavo šventą tikslą.

Vakarop…

Posted: 7th birželio 2010 by Evaldas. in Mano kūryba
Tags:
Komentarai išjungti - Vakarop…

  Vaiskioje padangėj, Tolumos židrynėj, Lieknos tuopos skendi Lyg liepsnoj ugninėj. Paukštis sparną tiesia Užu melsvo šilo – Lydi saulės šviesą Į vakaro tylą. Tolstant džiaugsmo dienai, Slenka tamsos niūrios. Blanks jos mėnesienoj Ir žvaigždėms sužiurus.

vėjau, vėjau, tave aš šaukiu

Posted: 29th gegužės 2010 by Evaldas. in Mano kūryba
Tags:

Vėjau, vėjau, tave aš šaukiu, Kai skrajoji aukštai virš laukų: Į mano žodžius ir mintis atsiliepk, Jie sklinda iš mano širdies didelės… Šitiek daugel minčių manyje, Išsakyti tau noris slapčiausias svajas… Jos liejas lyg vynas plačiai iš taurės, Manoji širdis jas ištarti turės. Vėjau, vėjau, išgirski mane, Atsiliepk nesvarbu – ar naktis, ar diena. Atsiliepk […]

Koks tu žiaurus ir abejingas…

Posted: 19th gegužės 2010 by Evaldas. in Mano kūryba
Tags:

  Koks tu žiaurus ir abejingas, Nejau tava širdis ledinė? Dvelki šalčiu tu šiurpulingu Tarytum arktikos ledynas. Tu nežinai, kas meilės lobis Ir visiškai jos nepažįsti. — Be meilės – širdgėla beglobė, Be jos nėra tikros jaunystės. O meilė – Dievo dovanota Tam, kad išmoktume pamilti Ir kad nors kartą į jos puotą Ateitume draugystės […]

Tyliai tyliai…

Posted: 9th gegužės 2010 by Evaldas. in Mano kūryba
Tags:

  Tyliai tyliai uždekime žvakę, Kaip kaštonai užsidega jas… Tyliai tyliai pabudinkim širdis, Kaip pavasaris lauko gėles. Tyliai tyliai eikim į šviesą Be pagiežos, ramybės žingsniu. Tyliai tyliai pažadinkim žmogų, Kad jis neštų žvaigždes ant sparnų. Tyliai tyliai eikim į dieną Iš tamsos, iš giliausios nakties. — Tyliai tyliai pabelskim į sielą, Nes tik ji […]

Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias

Posted: 28th balandžio 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias, Nutiesusi raudoną taką virš bangų. Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia, Kol jūra susilieja su dangum. Pažvelk aukštyn, į melsvą tolį – Kokie didžiuliai debesų pulkai? Pilki apsiaustai driekias jau virš molo Ir dažo krantą lietumi pilkai. Pažvelk tolyn – matai didžiulį mišką? Ten puošiasi pavasaris puikus. Matai : […]

Begalybė kažkur ten toli

Posted: 25th balandžio 2010 by Evaldas. in Mano kūryba
Tags:

Begalybė kažkur ten toli – Žemę, dangų jungiantis lieptas. Ten pradžia ir ten pabaiga, Laiką, laikmetį vejantis šviesmetis. Lyg ir laiko laike per mažai, Kai prieš laiką atrodai beglobis, Kai akimirka lieka tiktai Iš gyvenimo tavo drobės. Ir kai laiko taurė jau tuščia Ir pašaukus nėr kas atsilieptų, Šviesa, begalybė ir pradžia Laiko mirksnį prikels […]

Vėl besaulė diena

Posted: 28th kovo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Mintys tarsi žibintai, Kaip ūkai tarp žvaigždžių… Žvaigždės gęsta ir krinta, – Aš jų žaismą girdžiu. Saulę šešėliai dengia, Žvakė tirpsta delne, Siaučia vėjas už lango — Vėl besaulė diena.

Ir vėl pavasaris…

Posted: 7th kovo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba
Tags: ,

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx Kregždute, kregždele, Juoda, juodasparne, Pavasarį žalią Atneški ant sparno. Pavasariui einant Per sodus ir parkus, Atneški jiems dainą Ir žiedus paberki. Atnešk žiedo dvelksmą Kas rytą ankstyvą, Pavasario žaismą Purienoj, alyvoj. Kregždute, mažyte, Juoda, juodasparne, Saulėtekio rytą Atneški ant sparno. Tegul tavo skrydis Neblėsta per lietų, Nutūpus pagirdyk Pavasario žiedus. xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Naktis jau juodą sparną tiesia

Posted: 2nd vasario 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Naktis jau juodą sparną tiesia, Skęsta tyloj gatvės ir miestas. Baigia ir žvakė užgesti, ir šviesti, Mėnuo už lango pas save jau kviečias. Ir žvaigždės mirksėdamos kužda užeiti, Ir tyla, juodai pasipuošus, išsidraikiusi, Ir sapnas paslaptingais savo sapnais, Ir miego princas lopšinės kerais… Žvakė užgeso sudegus liepsnoj. Ir tu jau sapne – ir tenai, […]

Taip šviežia, taip gera, taip balta

Posted: 23rd sausio 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

Taip šviežia, taip gera, taip balta – Glosto sielą ir žavi giliai. Eglių žalgirius išpuošė šaltis Baltaspalviais sniegų kamuoliais. O ir mūsų langai pasipuošę Įspūdingai vitražais gražiais. Per naktis už langų šiauriui ošiant, Juos nuspalvino šaltis dažais. Apledėjo ilgam upės guvios, Ir išdykusiam žiemiui slidu. O sustingusios šaltyje žuvys Tarsi miega po šaltu ledu. Vakare, […]

Kartūs žodžiai… ir vėl…

Posted: 17th sausio 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Kartūs žodžiai… ir vėl… Vėl sunku kaip kadais… Liejas pykčio srove Nuodingiausi nuodai… Ši taurė sklidina Iki pat jos briaunų. Žodžiai plaka mane, — Bet vis vien gyvenu. Kiek taurių, nežinia, Teks dar gerti tokių, Nes taurė vėl nauja Paruošta. Kaip klaiku…

Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus

Posted: 4th sausio 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

  Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus, Užges diena vakare ir toliuos nuskęs, Tyla lyg vaiduoklis pareis į namus, Užmigdys, užliūliuos ir pasaką seks. Vėjas pritars ir niūniuos lig aušros, O juodas šešėlis kvatos naktyje… Karalystėj tamsos aukštos eglės svyruos, Ramybė dosni sups visus tyloje.

Kalėdinis palinkėjimas

Posted: 25th gruodžio 2009 by Evaldas. in Mano kūryba

  Tu patikėk manim, tik tiek tereikia. Širdies balsu, kurs kužda tau tikėt Ir gėlės net šalnoj pražys ir skleisis – Baltais žiedais nušvis ir švies. Su šventėmis!

Eina pavargęs žmogus

Posted: 5th gruodžio 2009 by Evaldas. in Mano kūryba

••• Eina pavargęs žmogus. Lietūs grindinį prausia. – – Išlijo šiandien dangus Nieko neatsiklausęs. Liūdna šiandien širdy – Vien pilka ir juoda. Ūkas temdo akis – Sielos nelanko godos. Temdo protą, akis Miglą nešantis vėjas. Jau kiekviens pasakys: Žemę vanduo apsėmė. •••

Kas tai – ruduo?

Posted: 9th lapkričio 2009 by Evaldas. in Mano kūryba

Kas tai – ruduo? Tai – skubūs debesys, Mėlynę danguje uždengę. Kai saulė kuo toliausiai slepiasi Lietaus nugairintoj padangėj. Kas tai – ruduo? Tai – piktas vėjas, Nenuorama, labai išdykęs, Nuo ąžuolo prie liepos šliejas, Nuo topolio prie beržo pliko. Kas tai – ruduo? Tai – rūsti jūra, Tamsi, banguota, šėlstant audrai, Tarytum dūžta bangos […]

Šalta šalis, šalti namai…

Posted: 27th spalio 2009 by Evaldas. in Mano kūryba
Tags: ,

Šalta šalis, šalti namai, Aplink visur šalti veidai… Šalta diena, šalta naktis, Šalčiu padvelkė ir širdis… Čia negirdėt vaikų balsų Ir nesutikt draugų visų, Nėr saulės blyksnio iš dangaus. Nėr meilės mylimo žmogaus… Kaip pavargau, žmogau brangus… Kada čia praskaidrės dangus? Kada atšils, ištirps ledai? Kada šypsosis vėl veidai?

Mes klaidžiojame lyg akli

Posted: 26th spalio 2009 by Evaldas. in Mano kūryba

Mes klaidžiojame lyg akli, Kai saulė skaisčiai šviečia… Tamsa užtemdė mums akis Ir nebematom nieko. Mes tarp savų lyg svetimi Ir jaučiamės benamiais… Supratom, kad neturime Vienodų teisių žemėj. Ar laisvė buvo laikina? Be meilės ji užgeso… Neliko jos šviesių namų, Per klastą jų netekom.