Apie 1985 metus, kai devynis mėnesius prabuvau eksperimentiniame protezavimo institute Maskvoje ir kuriame buvo ne vienas tūkstantis laukiančių savo eilės protezuotis, per tą laiką man buvo duota galimybė sutikti ir savo ausimis girdėti dviejų žmonių pasakojimus apie kiekvienam iš jų nutikusį neįtikėtiną įvykį. Jeigu domitės neįtikėtinais įvykiais, šie yra tikrai sunkiai įtikimi, todėl siūlau paskaityti ir pamąstyti..

Vienas jų buvo iš Pamaskvės, apie 70-ies metų rusas, neturėjo kojos virš kelio. Bet jis buvo išradingas, buvo susikonstravęs dviratį taip, kad galėjo minti viena koja ir visada prieš nulipant pasvirdavo ant sveikosios kojos ir taip nulipdavo nuo dviračio, tada nusiimdavo ramentus ir eidavo kur jam reikia. Visada jis važinėdavo greitai, kad net sveikieji draugai nepasivydavo. Bet kartą, važiuodamas pagrindiniu keliu, labai išsigando, pamatęs, kad nesiruošia stabdyti iš šalutinio kelio atlekiantis automobilis! Jis neuždelsė savo veiksmu nė akimirkos ir pedalo pagalba sustabdė dviratį, bet dviratis ėmė svirti į pusę, kurioje nebuvo kojos! Jis dar labiau persigando, kad nenukristų, kad nepakliūtų po automobilio ratais, juk nebuvo toje pusėje kojos.. Jis ir nenukrito! O kai mašina pralėkė pro pat jo dviratį, jautėsi sukrėstas, kad galėjo žūti, bet tuo pačiu pajuto, kad stovi apžergęs dviratį ant abiejų kojų! Nesupratęs, kaip taip gali būti, jis pažvelgė į koją, norėdamas pažiūrėti kas jį sulaikė nuo kritimo, bet nepamatė nieko, tik kojos dalį, kuri buvo amputuota.. Tuo pat metu vyras susvyravo, bet sėkmingai išsilaikęs ant sveikosios kojos, užsėdo ant dviračio ir nuvažiavo. Važiuodamas jautė, kad mina pedalą tik viena koja. Greit parmynęs namo ir kaip įprasta, nulipęs nuo dviračio sveikąja koja, pabandė atsistoti ant kojos, kurios neturėjo, bet jautė, kad praranda pusiausvyrą. Taip ir liko nesupratęs kas tai buvo, kas jį sulaikė, kad nenukristų nuo dviračio ir nežūtų.

Kitas, jaunesnis žmogus, buvo gruzinas iš Gruzijos. Jis neturėjo rankos gerokai virš alkūnės. Šiaip, buvo vikrus žmogus ir labai gerai žaidė tenisą net būdamas be rankos. Jis papasakojo, kaip kartą su sūnumi, kuriam buvo 7 metai, susiruošė nuo trešnės pasirinkti uogų. Vyras atnešė specialias, paties patobulintas kopėčias, kuriomis vaikas pirmas palipo gana aukštai ir įsitaisė ant šakos, o pats liko ant kopėčių šalia sūnaus. Abu bendravo, buvo smagu kartu skinti trešnes, bet vienu metu vyras išgirdo šakos trakštelėjimą ir suvokęs, kad lūžta šaka, instinktyviai pakėlęs galvą pamatė, kad jo berniukas krenta žemyn. Nebuvo laiko apsisukti ant kopėčių, nebuvo laiko galvoti kaip sugriebti savo sūnų. Sveikąja ranka jis stipriai įsitvėrė į medžio šaką ir ištiesė ranką, kurios neturėjo! Tiesiog norėjo sugauti krentantį savo vaiką ir ranką ištiesė instinktyviai, nes privalėjo išgelbėti! Bet vaikas persisvėrė per ranką ir kai slydo, vyras sugriebė delnu, stipriai suspausdamas pirštais sūnaus riešą ir prisitraukė prie savęs ant kopėčių. Sūnus apsikabino tėvą, dar buvo išsigandęs. O tėvas pažvelgė į ranką, kuria išgelbėjo sūnų, bet jos nebuvo. Vyras nesuprato, kaip pavyko sūnų sugriebti ir išgelbėti, bet džiaugsmas, kad viskas pasibaigė laimingai, tuo metu buvo didesnis, nei galvoti kaip tai įvyko. Kai sūnus aprimo, jie palengva nulipo nuo kopėčių, o tada sūnus pasakė, kad jautė tėvo rankos apkabinimą, o paskui sugniaužtą jo riešą. Net žymės buvo likusios. Taip jis išgelbėjo savo vaiką rankos pagalba, kuri buvo amputuota!

CommentLuv badge