Evaldas Vigelis

________________________________________________________________________

O tu pašauk, gal atsilieps
Paklydęs laikas mėnesienos pilnaty,
Nuskendęs nebūties verpetuos
Ir kelio nerandąs sugrįžt.

O tu ateik, nepasiklyski,
Kai laikas varstys praviras duris.
Vilties sparnais atgal sugrįžki,
Kai ryškios žvaigždės kelią švies.
__________________________________________________________

Kai vieniša laukų gėlė
Per karštį degs lyg žarija,
Kas ją pagirdyti galės,
Kas ją suvilgys kaitroje?

Kas atgaivins ją ir paguos
Tą pažeistą širdelę mažą? –
Ilga sausra be atvangos
Išsiurbs gyvybės brangų lašą,

Išvogs iš lapų ir širdies,
Paliks ją vystančią gulėti…
Ir niekas jai jau nepadės. –
Sakykit, kur našlaitei dėtis?
_________________________________________________________

Žydrame danguje pasivijus kulka
Pervėrė skraidančią paukštę kiaurai.
Nepasveikins ji rytmečio giesme puikia,
Neplasnos virš laukų vakarais.

Sparnais išskiestais lyg sunkusis akmuo
Krito paukštė žolėn negyva
Ir užgeso, nutilo glėby žalumos,
Ką tik skriejus padange melsva.

______________________________________________________________________

Naktis jau juodą sparną tiesia,
Skęsta tyloj gatvės ir miestas.
Baigia ir žvakė užgesti ir šviesti,
Mėnuo už lango pas save jau kviečias.

Ir žvaigždės mirksėdamos kužda užeiti,
Ir tyla, juodai pasipuošus, išsidraikiusi,
Ir sapnas paslaptingais savo sapnais,
Ir miego princas lopšinės kerais…

Žvakė užgeso sudegus liepsnoj.
Ir tu jau sapne – ir tenai, ir čionai.
Paskendęs garsuos, lopšinės dainoj,
Miego karalystėj, ramybės tyloj.

_________________________________________________________________________

Neliūdėk, kai liūdesys už lango sklando,
Ar kai šalia, kai šliejas prie tavęs.
Gyvenimas visus išbando
Ar silpnas tu, stiprus, ar bėdoje.

Pažvelk pro langą į horizonto tolius –
Į dangų, erdvę, liūdesį, mintis,
Į paukščio skrydį, raudoną rožių klonį
Ir pamatysi, liūdesys išnyks.

_________________________________________________________________________

Tu patikėk manim, tik tiek tereikia.
Širdies balsu, kurs kužda tau tikėt
Ir gėlės net šalnoj pražys ir skleisis –
Baltais žiedais nušvis ir švies.

Tikėjimas – tai meilė, begalybė,
Šviesa, čiurlenimas vandens.
Pažvelk į dangų, žemę, į sielą laiko prizmėj…
Tik patikėk – kančia ir neviltis aplenks.

________________________________________________________________________

Auga pušis prie kelio –
Pavargus, sena, samanota.
Nuo vėjo, šalnų ar nuo laiko,
Ar kad tai neišvengiamai duota.

Be išlygų mums pasirinkti
Ar mirti, ar gyventi.
Kodėl širdis taip nerimsta…
Tikėti lemtim ar aplenkti?

Kodėl tokie mes skirtingi
Jei gimstam visi vienodi?
Vieni linkę tik imti,
Kiti – duot, dovanoti.

Kalti gal dėl visko mes patys,
Kad nemokam gyventi, mylėti,
Nemokam išmokti neklysti
Ir eiti iš tamsos į šviesą.

Tik minam per klaidas ir nuodėmes,
Žaisdami savo gyvenimu,
Be tikslo, prasmės, lyg paklydėliai,
Į mirtį, į skausmą, į nežinią.

  ______________________________________________________________________

Mes klaidžiojame lyg akli,
Kai saulė skaisčiai šviečia…
Tamsa užtemdė mums akis
Ir nebematom nieko.

Mes tarp savų lyg svetimi
Ir jaučiamės benamiais…
Supratom, kad neturime
Vienodų teisių žemėj.

Ar laisvė buvo laikina?
Be meilės ji užgeso…
Neliko jos šviesių namų,
Per klastą jų netekom.

______________________________________________________________________

Šalta šalis, šalti namai,
Aplink visur šalti veidai…
Šalta diena, šalta naktis,
Šalčiu padvelkė ir širdis…

Čia negirdėt vaikų balsų
Ir nesutikt draugų visų,
Nėr saulės blyksnio iš dangaus.
Nėr meilės mylimo žmogaus…

Kaip pavargau, žmogau brangus…
Kada čia praskaidrės dangus?
Kada atšils, ištirps ledai?
Kada šypsosis vėl veidai?

____________________________________________________________________________

Kas tai – ruduo? Tai – skubūs debesys,
Mėlynę danguje uždengę.
Kai saulė kuo toliausiai slepiasi
Lietaus nugairintoj padangėj.

Kas tai – ruduo? Tai – piktas vėjas,
Nenuorama, labai išdykęs,
Nuo ąžuolo prie liepos šliejas,
Nuo topolio prie beržo pliko.

Kas tai – ruduo? Tai – rūsti jūra,
Tamsi, banguota, šėlstant audrai,
Tarytum dūžta bangos gurios,
Kai jas šokdina vėjai šiaurūs.

Ruduo – tai vien tik tamsios dienos,
Lyg saulė gultųs ilgo miego.– —
Rytas vėlinas kas dieną,
Ir netoli jau žingsniai sniego…

_________________________________________________________________________

Eina pavargęs žmogus.
Lietūs grindinį prausia. – —
Išlijo šiandien dangus
Nieko neatsiklausęs.

Liūdna šiandien širdy –
Vien pilka ir juoda.
Ūkas temdo akis –
Sielos nelanko godos.

Temdo protą, akis
Miglą nešantis vėjas.
Jau kiekviens pasakys:
Žemę vanduo apsėmė.

___________________________________________________________________________

Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus,
Užges diena vakare ir toliuos nuskęs,
Tyla lyg vaiduoklis pareis į namus,
Užmigdys, užliūliuos ir pasaką seks.

Vėjas pritars ir niūniuos lig aušros,
O juodas šešėlis kvatos naktyje…
Karalystėj tamsos aukštos eglės svyruos,
Ramybė dosni sups visus tyloje.

__________________________________________________________________________

Kartūs žodžiai… ir vėl…
Vėl sunku kaip kadais…
Liejas pykčio srove
Nuodingiausi nuodai…

Ši taurė sklidina
Iki pat jos briaunų.
Žodžiai plaka mane, – –
Bet vis vien gyvenu.

Kiek taurių, nežinia,
Teks dar gerti tokių,
Nes taurė vėl nauja
Paruošta. Kaip klaiku…

___________________________________________________________________________

Taip šviežia, taip gera, taip balta –
Glosto sielą ir žavi giliai.
Eglių žalgirius išpuošė šaltis
Baltaspalviais sniegų kamuoliais.

O ir mūsų langai pasipuošę
Įspūdingai vitražais gražiais.
Per naktis už langų šiauriui ošiant,
Juos nuspalvino šaltis dažais.

Apledėjo ilgam upės guvios,
Ir išdykusiam žiemiui slidu.
O sustingusios šaltyje žuvys
Tarsi miega po šaltu ledu.

Vakare, kai danguj žvaigždės švyti,
Tartum perlai sutviska sniegai. – –
Karalystėj sniegynų kas rytą
Šerkšno puokštės puikuojas smagiai.

Ar pusnynai, ar stūgauja vėjas,
Baltas grožis pradžiugina mus.
Tarsi pasakos fėja atėjo
Į mūsų širdis ir mūsų namus.

____________________________________________________________________________

Kregždute, kregždele,
Juoda, juodasparne,
Pavasarį žalią
Atneški ant sparno.

Pavasariui einant
Per sodus ir parkus,
Atneški jiems dainą
Ir žiedus paberki.

Atnešk žiedo dvelksmą
Kas rytą ankstyvą,
Pavasario žaismą
Purienoj, alyvoj.

Kregždute, mažyte,
Juoda, juodasparne,
Saulėtekio rytą
Atneški ant sparno.

Tegul tavo skrydis
Neblėsta per lietų,
Nutūpus pagirdyk
Pavasario žiedus.

_________________________________________________________________________________

Mintys tarsi žibintai,
Kaip ūkai tarp žvaigždžių…
Žvaigždės gęsta ir krinta, –
Aš jų žaismą girdžiu.

Saulę šešėliai dengia,
Žvakė tirpsta delne,
Siaučia vėjas už lango –
Vėl besaulė diena.

__________________________________________________________________________

Begalybė kažkur ten toli –
Žemę, dangų jungiantis lieptas.
Ten pradžia ir ten pabaiga,
Laiką, laikmetį vejantis šviesmetis.

Lyg ir laiko laike per mažai,
Kai prieš laiką atrodai beglobis,
Kai akimirka lieka tiktai
Iš gyvenimo tavo drobės.

Ir kai laiko taurė jau tuščia
Ir pašaukus nėr kas atsilieptų,
Šviesa, begalybė ir pradžia
Laiko mirksnį prikels ir vėl šviesti.
________________________________________________

Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias,
Nutiesusi raudoną taką virš bangų.
Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia,
Kol jūra susilieja su dangum.

Pažvelk aukštyn, į melsvą tolį –
Kokie didžiuliai debesų pulkai?
Pilki apsiaustai driekias jau virš molo
Ir dažo krantą lietumi pilkai.

Pažvelk tolyn – matai didžiulį mišką?
Ten puošiasi pavasaris puikus.
Matai : ten žemuogės raudonos trykšta
Ir šilagėlės pina vainikus.

Pažvelk aplink – kaip švyti gėlės kvapnios,
Kaip saule džiaugias lauko vyturys,
Jauti, kad gyveni, kad tai ne sapnas,
Kad sielą lanko vien jausmai geri.

___________________________________________________________________________

Tyliai tyliai uždekime žvakę,
Kaip kaštonai užsidega jas…
Tyliai tyliai pabudinkim širdis,
Kaip pavasaris lauko gėles.

Tyliai tyliai eikim į šviesą
Be pagiežos, ramybės žingsniu.
Tyliai tyliai pažadinkim žmogų,
Kad jis neštų žvaigždes ant sparnų.

Tyliai tyliai eikim į dieną
Iš tamsos, iš giliausios nakties. —
Tyliai tyliai pabelskim į sielą,
Nes tik ji švelnią ranką išties.

__________________________________________________________________________

Koks tu žiaurus ir abejingas,
Nejau tava širdis ledinė?
Dvelki šalčiu tu šiurpulingu
Tarytum arktikos ledynas.

Tu nežinai, kas meilės lobis
Ir visiškai jos nepažįsti. —
Be meilės – širdgėla beglobė,
Be jos nėra tikros jaunystės.

O meilė – Dievo dovanota
Tam, kad išmoktume pamilti
Ir kad nors kartą į jos puotą
Ateitume draugystės tiltais.

____________________________________________________________________________

Vėjau, vėjau, tave aš šaukiu,
Kai skrajoji aukštai virš laukų:
Į mano žodžius ir mintis atsiliepk,
Jie sklinda iš mano širdies didelės…

Šitiek daugel minčių manyje,
Išsakyti tau noris slapčiausias svajas…
Jos liejas lyg vynas plačiai iš taurės,
Manoji širdis jas ištarti turės.

Vėjau, vėjau, išgirski mane,
Atsiliepk nesvarbu – ar naktis, ar diena.
Atsiliepk į šį balsą savuoju balsu,
Kaip ir tu aš toks vienišas žemėj esu…

_____________________________________________________________________________

Vaiskioje padangėj,
Tolumos židrynėj,
Lieknos tuopos skendi
Lyg liepsnoj ugninėj.

Paukštis sparną tiesia
Užu melsvo šilo.
Lydi saulės šviesą
Į vakaro tylą.

Tolstant džiaugsmo dienai,
Slenka tamsos niūrios.
Blanks jos mėnesienoj
Ir žvaigždėms sužiurus.

_____________________________________________________________________________

Ten, kur jūra ošia
Driekias baltos kopos.
Ten, kur tavo siela –
Skausmas, bėdos, juokas…

Kelias tavo, dienos…
Žodžiai tavo, mintys…
Gyvenimas, kurs bėga
Ir nežinai kiek irsies…

Verta pamąstyti.
Gal keisti kelio kryptį?
Kad nepasiklysti,
Tamsoj neišnykti…

Atrodo, tiek tereikia –
Kad šviestų ir sušvistų!
Ir bus bejėgis laikas
Prieš tavo šventą tikslą.

__________________________________________________________________________________

Ir šalia, ir kažkur ten toli,
Ten kelelis, ten upė, ten gervės skrenda.
Tiek erdvės, tiek šviesos judesy,
Griežiant žiogui, pavasariui brendant.

Ir paskęsiu tuose aš garsuos,
Byrant vyšnių baltam sniegui…
Medžiai oš ir nuo vėjo siūbuos –
Ir ilgai neįžengs dar čia niekas.

Ir supsis garsai ir jausmai,
Paskendę žiedų šuoruos ir pynėj
Lyg balti, balti du sparnai,
Įžiebę džiaugsmą, žiedą gyvybės.

_________________________________________________________________________________

Nepatinka man aimanos bergždžios,
Kaip daina – be pradžios, pabaigos,
Ir kaip gilios, negyjančios žaizdos,
Kai to skausmo nemoki paguost.

Nepatinka man ilgesio kalnas,
Už kurio nesimato vilties,
Ir kai tvoja širdin kietu delnu
Ranka piktavalės lemties.

Nepatinka man liūdesio šmėkla,
Kuri dedasi tavo draugu,
Ir kai tiltai visi be turėklų
Viršum upių ir jūros bangų.

____________________________________________________________________________________

Nepakanka, vis trūksta kai turi lyg ir viską
Ir ieškai vis dar tarsi būtų mažai.
Tik dėl vieno – kad noriu, nes reikia, nes trūksta,
Nes maža, vis maža… Ir bus per mažai!

Ir eini, ir žingsniuoji per paklydusį mišką,
Mindamas pėdas per sielą, jausmus,
Per draugus ir per artimus, per tiesą ir šviesą…
Per viską, kas šventa ir per visa, kas bus.

Gal pažvelk į save ir į bėgantį laiką,
Į savo mintis ir į tai, ką darai,
Į kylančią saulę, į rytmečio šviesą
Ir suprasi be žodžių kas esi, kuo likai…

_________________________________________________________________________________

Brendu per negilų upelį —
Per vandenį šaltą ir gėlą.
Jo dugną įžvelgt žmonės gali
Lyg tyrą, nekaltą sielą.

Skuba upelis, srovena,
Neša gyvybės šaltinį…
Čiurlena jis ir gaivina
Per kaitrą ištroškusią minią.

____________________________________________________________________________

Nemokame būt žmogumi…
Nemokam ir gyventi,
Išlikti, būti savimi,
Suklupusį pakelti.

Nemokame mylėti, duoti,
Išgirsti ir suprasti,
Būt žmogumi, išlikti juo,
Neklyst ir neprarasti.

O reikia tiek nedaug –
Sustot tik, pamąstyti
Ir žengti pirmą žingsnį sau
Kad būt žmogum ir likti.

________________________________________________________________________________

Gyveni ir tikies, kad sušvis
Ir tavo vilties žvaigždė.
Kad pražys, prasiskleis gėlė
Ir žydės, nebevys, žydės!

Visomis spalvomis spinduliuos,
Ramindama sielą gaiva…
Gyvenimo ritmą grąžins,
Ramybės sparnuos, džiaugsme supdama.

_______________________________________________________________________________

Nors aš ne paukštis ir be sparnų,
Atrodo, imsiu ir pakilsiu
Į tą berybę dangaus gelmių
Ir kilsiu, skrisiu, kilsiu…

Kaip kyla mintys vidaus gelmių,
Širdies plakimas, dūžiai,
Jausmai, kuriuos išgyvenu
Ir siela mano, žodžiai…

Kaip vėjas, kuždantis man kilt,
Ir medžiai, žolės, gėlės,
Kartodami žodžius man: kilk
Kaip kyla iššautos strėlės.

Kaip kyla saulė iš rytų,
Šviesa, žvaigždė, ugnelė…
Aš tai girdžiu, stebiu, jaučiu
Kaip jaučiam laiką, nežinią…

_________________________________________________________________________________

Kas vakar buvo – jau praeitis.
Kas bus rytoj žino tik Jis:
Ar ryte rytas, ar naktis,
Ar saulė švies, ar lapai kris…

Niekas nežinom kas bus rytoj…
Žino tik Jis – Šviesa Šviesoj.
Ir neplanuok kas bus rytoj,
Nes pasiklysi tamsos tamsoj…

Nėra blogų, nėra gerų,
Tik blogio daug ir daug klaidų.
Ir niekas šito nepakeis
Jei pats tu nenorėsi keist.

Gyvenimas ne šiaip tau duotas,
Jis – tavo Aš, Gyvybės uostas.
Jis tavo kelias, jis tavo tiltas,
Tik tau vienam, tik tau jis skirtas.

______________________________________________________________________________

Širdies gilumoj nešu savo Šviesą,
Tarytum ten spindi likimo žvaigždė…
Atrodo, visur kartu mes tik dviese,
Jaučiu, kaip ji lydi kelionėj kasdien…

Ji – mano dangus ir mano likimas,
Ji – mano gyvenimas, mano viltis,
Ji – mano širdies kasdienis plakimas,
Ji – mano džiaugsmai ir šviesi ateitis.

Uždegsiu žvakes ir melsiuosi tyliai,
O maldai pritars dar žvaigždė žalzgana..
Ir niekad nebūsiu Šviesa nusivylęs,
Nes jos atspindys visad saugos mane.

_______________________________________________________________

Kai toli nuo manęs tu tyloj,
Kai ranka tiesia ranką į dangų,
Kai širdis pasiklydus kely
Ieško kelio ir jo neberanda…

Kai Žmogaus nebėra tarp žmonių
Ir kai Žodžių nebelieka tarp žodžių –
Tik šešėlis tarp jų ir klaidų,
Tik gyvenimo aidas tarp nuodėmių…

Nei tavęs, nei kalvos, nei pilies,
Nei dangaus tarp dangaus, nei gėlės…
Tik žaidi, gyveni ir sukies
Ant prarajos, ant nežinios versmės…

O laikas tai tiksi ir skuba
Ir gėlės greit skleisis pavasarį…
Tik tavo gyvenimo žiedas
Į nežinią grims, liks be atsako.

___________________________________________________________________________________

Kartu pažiūrėkim į dangų raudoną,
Ten kraujas pulsuoja mūs sesių ir brolių.
Ištieskime delnus į lauko aguoną
Ir čia kraujas žydi ir šviečia iš tolo.

Tas kraujas mus sieja, kas dieną jį girdim,
Kaip priesaiką taria ir kviečia kūrybai,
Be kraujo neplaktų krūtinėje širdys,
Jis – galios versmė kaip visatoj žvaigždynai.

Nekaupkime turtų, nelobkime, žmonės,
Tada mūs širdžių nepavogs nelabasis.
Pažvelkim į lauką raudonų aguonų,
Tai kraujas pulsuoja mūs brolių ir sesių.

____________________________________________________________________________________

Kai pilkas rūkas saulės spinduliuos ištirps,
Kai debesys nuplaus tas žemės dulkes,
Pražys gėlė ir vėjas laukuose nurims,
Žalsva nušvis Šviesos gyvybės pulse…

Neliks to skausmo, ašarų, kančios,
Nei mirštančių, nei alkstančių keleivių,
Nušvis dangus iš aukštumų melsvų
Šviesa ramybės, dieviškosios meilės…

___________________________________________________________________________________

Gyvenimas tarsi žvaigždė,
Dangaus beribėje – gėlė.
Pražysta, žydi, liepsnoja…
Nušvinta, šviečia ir žaižaruoja

Tai ten – danguj, tai čia – šalia
Sparnais vilties arba kančia..
Blaškaisi lyg lapas rudens,
Lyg bejėgis kaitroj be vandens.

Gyvenimas – tai tu kelyje,
Tai plakimas širdies, širdyje,
Tai mintys tavo – mintyse,
Tai žodžiai tavo – žodžiuose…

Pakils lyg paukščiai ir nuskris,
Tik tai kas turi likti – liks.
Ateis pavasaris ir vėl pražys,
Jei kaip ir tu nepasiklys..

_____________________________________________________________________________________

Sugrįšiu pas jus
Kartu su pavasariu,
Su saule kartu
Ir širdgėlos ašarom,

Su paukščiais kartu
Ir pavasario vėjais,
Prasiskleidus gėlėms,
Žiemužei išėjus.

Sugrįšiu pas jus,
Vos pakvipus alyvoms,
Lakštingalai čiulbant
Ryto giesmę ankstyvą…

Čiurlenant upeliui,
Laukais ir giraitėm,
Kartu su svajonėm
Sugrįšiu jau greitai…

_________________________________________________________________________________

Pasaulis lyg užburtas miškas,
Paslėptas nuo tavęs, šviesos…
Ir nors čia žydi gėlės ryškios,
Pabėgti norisi nuo jo…

Pabėgti noris nuo pasaulio,
Nuo jo tamsos be paliovos
Į išsvajotą jūroj salą,
Į pilį gintaro spalvos.

Ir nesvarbu, kokia savaitė,
Kokia diena, šalens ar lis.
Ant rankų tarsi karalaitę
Tave nuneščiau ton pilin.

Išvogčiau, nors tu ir bekraitė,
Nors jėgos, gaila, jau ne tos…
Sutik su manimi keliauti
Tenai, kur jūrbangės putos.
____________________________________________________________

Pasuksiu nuo kelio,
Pasiklysiu aš pievoj,
Tarp žiedų, tarp gėlių,
Tarp krūmokšnių žalių,
Tarp baltųjų berželių,
Raudonkekių šermukšnių,
Gale lauko aukštų
Tvirtų ąžuolų…

Pasuksiu nuo kelio,
Pasiklysiu laukuos
Tarp senų samanotų
Obelų lyg pūkuos,
Tarp baltųjų lelijų,
Ežerų pinavijų
Ir rasotoj žolėj,
Lauko smilgų pynėj.

Pasiklysiu laukuos…
____________________________________________________________

Plaukia tolyn ir tolyn
Nuo kranto į jūros platybes
Mano svajonių laivas,
Dar nekart nepaklydęs.

Nešk mano laivą, vėjau,
Tavo galingos burės.
Nešk tolyn ir tolyn
Bangom mėlynsparnėm per jūrą…

Neški svajonių laivą
Į tolimą praeitį mano,
Neški tolyn į tą šalį,
Kur gražią vaikystę mena.

Į amžiną pasakų šalį,
Sapnuotą sapnuos vaikystės…
Į tolimą praeitį mano
Kaip dar norėtųs sugrįžti.

Plauk, mano laive svajonių,
Ir nenuklyski iš kelio,
Kad jūros platybėm pasiekčiau
Tolimą pasakų šalį.

______________________________________________________________________________

Tamsūs debesys slenka artyn,
Temdo erdvę jų valtys švininės.
Ir liejasi lietūs padangių šilti
Didžiuliais lašais virš gimtinės.

Griaustinis sudunda skubiai.
Perkūnas, atjojęs iš tolo,
Lyg slibinas spjaudo žaibais,
Išgąsdinęs žmones ir žolę.

O po to vėlei viskas aprims –
Perkūnas nutols, išplauks lietūs.
Ir vėl bus padangė skaidri,
Bus mėlyna vėl ir saulėta…

Tik pievoj žolė dar šlapia.
Lašai tarsi ašaros spindi.
Žemuogės žiedlapy, klevo lape,
Medžius atgaivinę ir žemę pagirdę.

______________________________________________________________________________

Mėnuo maudosi upely,
Žvaigždės taką tiesia…
Vakaras, lėtai atėjęs,
Siūlo sapną šviesų.

Žiburiai languos užgęsta,
Dingsta ir šešėliai,
Atskuba iš sutemos
Skaros debesėlių.

Gatvės tuščios, tik žibintai
Šviečia tartum žvakės.–
Tylumoj nakties alyvos
Tyliai, tyliai šnekas.

______________________________________________________________________________

Sambrėškis apgaubė žemę,
Paslėpė gelsvą šviesą…–
Gatvių tyloj sutemus
Sparną šešėliai tiesia.

Jūra, krantus nuplovus,
Glaisto pakrantės smėlį,
Mėnuo – padangių valdovas
Įžiebė žiburėlį

Mažą, kaip lino mėlis,
Šviesesnį nei žaltvykslė…
Sutemoj žiburėlis
Mums neleidžia paklysti.

________________________________________________________________________________

Ne lašai lietaus, ne vasaros žiedas,
Ne žvarba rudens, ne žiemos miegas
Jautrią, trapią nerimo stygą liečia –
Minčių debesys tik ir nerimstanti siela…

Tik dėl to, kad lieki pasiklydęs kely
Lyg būtum tamsa, tyla naktyje…
Nei Dievo šviesos, nei ugnelės širdy,
Tik betikslis gyvenimas kaip praeity…

Kiek visko buvo, kiek visko dar bus –
Ir juodo, ir balto, ir šviesos, ir tamsos,
Ir žodžių, minčių – ir linksmų, ir liūdnų…
O reikia tik vieno – gyvent be klaidų.

_________________________________________________________________________________

Negaliu patikėti –
Saulė šviečia delnuos…
Spindulys auksaspalvis –
Karaliūnas dienos.

Žemė rieda nuo seno,
Apvali ir plati,
Amžina piligrimė,
Per dienas ir naktis.

Gėrio žingsnis ir blogis
Galynėjas : kas ką?
Kažką laimė aplankė,
Ašaroja kažkas.

Sėja viltį kiekvienas,
Kad pražystų žaliai. – –
Delnuose nenuvysta
Jos žali spinduliai…

________________________________________________________________________________

Taip pasiilgau Baltijos krašto,
Vėjo glamonių, širdžiai šiltų,
Pušelių kvapo, jūros bekraštės
Ir numylėtų smėlio krantų.

Noris išgirsti jūros ošimą,
Vėl kaip vaikystėj marių garsus,
Žvelgti į tolį, audrai nurimus,
Saulei išnirus iš debesų…

Sieloj pajusti vakaro tylą,
Gintaro sakmę kopų gelsvų,
Klyksmą žuvėdrų, šlamesį šilo,
Žemę, brandintą meile tėvų…

__________________________________________________________________________________________________

Pajutus skausmą širdyje,
Liūdnai rusenant žvakei,
Pro langą žvelgė į mane
Nakties bežvaigždės akys.

Ji buvo ilgesio pilna
Kaip aš širdy ir dvasioj,
Kaip eglė pakelėj viena
Skarota, žaliakasė.

Ji buvo kaip ir aš liūdna,
Lyg ją kas rykštėm plaktų…
Išbėgau aš laukan pas ją,
Kai žvakė baigė degti,

Į naktį, kai ji taip tamsi,
Per sniegą, žvarbų vėją,
Dejuojant medžiams traškesy
Lyg ten mane kas kvietė.

Pabėgt nuo liūdesio akių
Tą naktį man norėjos,
Kad dviese mums nebūt sunku
Aušrinei užtekėjus.

_________________________________________________________________________________

Per pavargusią naktį kaip svečias paklydęs
Aš per žolę rasotą brendu…
Lyg dugne, ežere pasimetęs mėnulis
Naktį tylią einu iškamuotas minčių…

Brendu tuo taku, kur veda šešėlis,
Kur kelią parodo žvaigždė vieniša,
Į miegantį miestą, sapnų užliūliuotą,
Su paklydusiais paukščiais, nakties tyla…

Per pavargusią naktį kaip svečias paklydęs,
Lyg mėnulis per žolę rasotą brendu…

_____________________________________________________________________________________

Dar vis yra vilties tikėti:
Pabusiu, sveikins rytmetys.
Ir bus gyvenimas saulėtas:
Ar gels ruduo, ar tems naktis…

Prasmingai žvelkime į priekį,
Tikėkim laime visada.
Yra vilties – nežus mus siekiai,
Išmuš gerumo valanda.

_____________________________________________________________________________________

Skuba sekundės, skuba minutės,
Dienos vis bėga lyg šniokščiančios upės… —
Kaip beskubėtum, vargu ar pavysi –
Laiko beširdžio nesustabdysi…

O norėtųs į mėlyną tolį nuskristi,
Aplenkti ir lemtį, aplenkti ir mirtį…
Skubėt, kur sekundžių nėra ir minučių,
Gyvent tiek dienų, kiek padangėj žvakučių.

_____________________________________________________________________________________

Vakarą vėlų, lašnojant rugsėjui,
Liūdesį tavo lange pastebėjau…
Neliūdėki, prašau, tai ruduo vėl atėjo,
Ištirps jis kaip sniegas, prabėgs tarytum vėjas.

Kam liūdėti nūnai, jei gamta dovanoja
Saulę, lietų, žvaigždes ir šilojus,
Pralinksmėkim visi, te širdis uždainuoja,
Kol duotas gyvenimas mums ir rytojus!

_____________________________________________________________________________________

Kas vakar buvo – jau praeitis.
Kas bus rytoj, žino tik Jis:
Gal ryte rytas, o gal naktis,
Gal saulė švies, gal lapai kris…

Niekas nežinom kas bus rytoj…
Žino tik Jis – Šviesa Šviesoj.
Ir neplanuok, kas bus rytoj,
Nes pasiklysi tamsos tamsoj…

Nėra blogų, nėra gerų,
Tik blogio daug ir daug klaidų.
Ir niekas šito nepakeis —
Pats šilumą turi tu skleist.

Gyvenimas ne šiaip tau duotas.
Jis – tavo Aš, Gyvybės uostas!
Jis – tavo kelias! Jis – tavo tiltas!
Tik tau vienam, tik tau jis skirtas.

Gyvenimas ne šiaip tau duotas.
Ne šiaip jis būna dovanotas!

_____________________________________________________________________________

Ar paprastas tu darbininkas,
Tarnautojas, o gal profesorius,
Kad ir valstybės prezidentas –
Visi vienodi prieš gyvybę mes..

Tik mirksnis – akinantis mirksnis,
Bet jis visiems labai daug lemia…
Tas mirksnis tarp praeities ir ateities –
Jisai vadinasi gyvenimas!

Tik laiko mirksnis tas gyvenimas.
Jis vertas Meilės ir jaunystės!
Todėl gyvenimą gyvenkime,
Tik skleisdami gerumo blyksnius!

Tik mirksnis – akinantis mirksnis,
Bet jis visiems labai daug lemia!

_________________________________________________________________________

Žmonės, o žmonės,
Ką jūs padarėt,
Kad verkia Dangus,
Verkia ir Žemė,

Verkia ir gėlės,
Ir pievos, ir medžiai..
Gamta visa verkia:
-Ką jūs padarėt?

-Žmonės, o žmonės,
Ką jūs padarėt,
Kad net šviesą pamiršot,
Pamiršot ir sąžinę.

-Neliko nei meilės
Neliko nei džiaugsmo,
Mums liko tik ašaros,
Liko tik skausmas!

-Girdis tik žodžiai:
Į gerovę, į šviesą,
O žingsniuojat į tamsą,
Į niekur, į nieką.

Žmonės, o žmonės,
Ką jūs padarėt,
Kad verkia Dangus,
Verkia ir Žemė..

_________________________________________________________________________

Sugrįšiu dar sugrįšiu
Aš debesėliu pilku…
Gal lašeliu lietaus,
Gal žvaigždute dangaus…
Gal gėlėmis laukų,
Gal mintyse, sapnuos…
Sugrįšiu žiburiu šviesos.
Tikiuos…

Sugrįšim dar sugrįšim
Mes spinduliu rasos..
Nušvis dangus šviesa
Vaivorykštės spalvos!

Sugrįšim dar sugrįšim
Mes debesėliu pilku,
Apgaubsim saulę patalais
Ir nusidrieks padange šilkas.

Sugrįšim dar sugrįšim
Mes lašeliu lietaus,
Pagirdysim gėles visas
Gaiviu lietum dangaus!

Sugrįšim dar sugrįšim
Mes gėlėmis laukų,
Lyg muzika spalvinga
Linguosim su džiaugsmu!

Sugrįšim dar sugrįšim
Mes žvaigždute dangaus,
Nusėsim visą erdvę,
Mirgėsim tiems, kas mūsų lauks!

Sugrįšim dar sugrįšim
Mes mintyse, sapnuos..
Lydėsim, saugosim pernakt
Ir būsim žiburiu šviesos!

Sugrįšim dar sugrįšim
Mes debesėliu pilku
Ir lašeliu lietaus,
Ir žvaigždute dangaus..
Ir gėlėmis laukų,
Ir mintyse, sapnuos,
Sugrįšim žiburiu šviesos.
Ir muzika vėl gros,
Ir paukščiai sučiulbės
Kažkur toli laukuos
Ir ausyse skambės!
Skambės!
skambės!

________________________________________________________________________

……..bus daugiau…….