___________________________________________________________
O tu pašauk, gal atsilieps
Paklydęs laikas mėnesienos pilnaty,
Nuskendęs nebūties verpetuos
Ir kelio nerandąs sugrįžt.
O tu ateik, nepasiklyski,
Kai laikas varstys praviras duris.
Vilties sparnais atgal sugrįžki,
Kai ryškios žvaigždės kelią švies.
__________________________________________________________
Kai vieniša laukų gėlė
Per karštį degs lyg žarija,
Kas ją pagirdyti galės,
Kas ją suvilgys kaitroje?
Kas atgaivins ją ir paguos
Tą pažeistą širdelę mažą? -
Ilga sausra be atvangos
Išsiurbs gyvybės brangų lašą,
Išvogs iš lapų ir širdies,
Paliks ją vystančią gulėti…
Ir niekas jai jau nepadės. –
Sakykit, kur našlaitei dėtis?
_________________________________________________________
Žydrame danguje pasivijus kulka
Pervėrė skraidančią paukštę kiaurai.
Nepasveikins ji rytmečio giesme puikia,
Neplasnos virš laukų vakarais.
Sparnais išskiestais lyg sunkusis akmuo
Krito paukštė žolėn negyva
Ir užgeso, nutilo glėby žalumos,
Ką tik skriejus padange melsva.
_________________________________________________________
Naktis jau juodą sparną tiesia,
Skęsta tyloj gatvės ir miestas.
Baigia ir žvakė užgesti ir šviesti,
Mėnuo už lango pas save jau kviečias.
Ir žvaigždės mirksėdamos kužda užeiti,
Ir tyla, juodai pasipuošus, išsidraikiusi,
Ir sapnas paslaptingais savo sapnais,
Ir miego princas lopšinės kerais…
Žvakė užgeso sudegus liepsnoj.
Ir tu jau sapne – ir tenai, ir čionai.
Paskendęs garsuos, lopšinės dainoj,
Miego karalystėj, ramybės tyloj.
__________________________________________________________
Neliūdėk, kai liūdesys už lango sklando,
Ar kai šalia, kai šliejas prie tavęs.
Gyvenimas visus išbando
Ar silpnas tu, stiprus, ar bėdoje.
Pažvelk pro langą į horizonto tolius –
Į dangų, erdvę, liūdesį, mintis,
Į paukščio skrydį, raudoną rožių klonį
Ir pamatysi, liūdesys išnyks.
__________________________________________________________
Tu patikėk manim, tik tiek tereikia.
Širdies balsu, kurs kužda tau tikėt
Ir gėlės net šalnoj pražys ir skleisis –
Baltais žiedais nušvis ir švies.
Tikėjimas – tai meilė, begalybė,
Šviesa, čiurlenimas vandens.
Pažvelk į dangų, žemę, į sielą laiko prizmėj…
Tik patikėk – kančia ir neviltis aplenks.
_________________________________________________________
Auga pušis prie kelio –
Pavargus, sena, samanota.
Nuo vėjo, šalnų ar nuo laiko,
Ar kad tai neišvengiamai duota.
Be išlygų mums pasirinkti
Ar mirti, ar gyventi.
Kodėl širdis taip nerimsta…
Tikėti lemtim ar aplenkti?
Kodėl tokie mes skirtingi
Jei gimstam visi vienodi?
Vieni linkę tik imti,
Kiti – duot, dovanoti.
Kalti gal dėl visko mes patys,
Kad nemokam gyventi, mylėti,
Nemokam išmokti neklysti
Ir eiti iš tamsos į šviesą.
Tik minam per klaidas ir nuodėmes,
Žaisdami savo gyvenimu,
Be tikslo, prasmės, lyg paklydėliai,
Į mirtį, į skausmą, į nežinią.
__________________________________________________________
Mes klaidžiojame lyg akli,
Kai saulė skaisčiai šviečia…
Tamsa užtemdė mums akis
Ir nebematom nieko.
Mes tarp savų lyg svetimi
Ir jaučiamės benamiais…
Supratom, kad neturime
Vienodų teisių žemėj.
Ar laisvė buvo laikina?
Be meilės ji užgeso…
Neliko jos šviesių namų,
Per klastą jų netekom.
___________________________________________________
Šalta šalis, šalti namai,
Aplink visur šalti veidai…
Šalta diena, šalta naktis,
Šalčiu padvelkė ir širdis…
Čia negirdėt vaikų balsų
Ir nesutikt draugų visų,
Nėr saulės blyksnio iš dangaus.
Nėr meilės mylimo žmogaus…
Kaip pavargau, žmogau brangus…
Kada čia praskaidrės dangus?
Kada atšils, ištirps ledai?
Kada šypsosis vėl veidai?
____________________________________________________
Kas tai – ruduo? Tai – skubūs debesys,
Mėlynę danguje uždengę.
Kai saulė kuo toliausiai slepiasi
Lietaus nugairintoj padangėj.
Kas tai – ruduo? Tai – piktas vėjas,
Nenuorama, labai išdykęs,
Nuo ąžuolo prie liepos šliejas,
Nuo topolio prie beržo pliko.
Kas tai – ruduo? Tai – rūsti jūra,
Tamsi, banguota, šėlstant audrai,
Tarytum dūžta bangos gurios,
Kai jas šokdina vėjai šiaurūs.
Ruduo – tai vien tik tamsios dienos,
Lyg saulė gultųs ilgo miego.– –
Rytas vėlinas kas dieną,
Ir netoli jau žingsniai sniego…
______________________________________________________
Eina pavargęs žmogus.
Lietūs grindinį prausia. – –
Išlijo šiandien dangus
Nieko neatsiklausęs.
Liūdna šiandien širdy -
Vien pilka ir juoda.
Ūkas temdo akis -
Sielos nelanko godos.
Temdo protą, akis
Miglą nešantis vėjas.
Jau kiekviens pasakys:
Žemę vanduo apsėmė.
______________________________________________________
Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus,
Užges diena vakare ir toliuos nuskęs,
Tyla lyg vaiduoklis pareis į namus,
Užmigdys, užliūliuos ir pasaką seks.
Vėjas pritars ir niūniuos lig aušros,
O juodas šešėlis kvatos naktyje…
Karalystėj tamsos aukštos eglės svyruos,
Ramybė dosni sups visus tyloje.
______________________________________________________
Kartūs žodžiai… ir vėl…
Vėl sunku kaip kadais…
Liejas pykčio srove
Nuodingiausi nuodai…
Ši taurė sklidina
Iki pat jos briaunų.
Žodžiai plaka mane, – -
Bet vis vien gyvenu.
Kiek taurių, nežinia,
Teks dar gerti tokių,
Nes taurė vėl nauja
Paruošta. Kaip klaiku…
________________________________________________
Taip šviežia, taip gera, taip balta -
Glosto sielą ir žavi giliai.
Eglių žalgirius išpuošė šaltis
Baltaspalviais sniegų kamuoliais.
O ir mūsų langai pasipuošę
Įspūdingai vitražais gražiais.
Per naktis už langų šiauriui ošiant,
Juos nuspalvino šaltis dažais.
Apledėjo ilgam upės guvios,
Ir išdykusiam žiemiui slidu.
O sustingusios šaltyje žuvys
Tarsi miega po šaltu ledu.
Vakare, kai danguj žvaigždės švyti,
Tartum perlai sutviska sniegai. – -
Karalystėj sniegynų kas rytą
Šerkšno puokštės puikuojas smagiai.
Ar pusnynai, ar stūgauja vėjas,
Baltas grožis pradžiugina mus.
Tarsi pasakos fėja atėjo
Į mūsų širdis ir mūsų namus.
________________________________________________
Kregždute, kregždele,
Juoda, juodasparne,
Pavasarį žalią
Atneški ant sparno.
Pavasariui einant
Per sodus ir parkus,
Atneški jiems dainą
Ir žiedus paberki.
Atnešk žiedo dvelksmą
Kas rytą ankstyvą,
Pavasario žaismą
Purienoj, alyvoj.
Kregždute, mažyte,
Juoda, juodasparne,
Saulėtekio rytą
Atneški ant sparno.
Tegul tavo skrydis
Neblėsta per lietų,
Nutūpus pagirdyk
Pavasario žiedus.
________________________________________________
Mintys tarsi žibintai,
Kaip ūkai tarp žvaigždžių…
Žvaigždės gęsta ir krinta, -
Aš jų žaismą girdžiu.
Saulę šešėliai dengia,
Žvakė tirpsta delne,
Siaučia vėjas už lango –
Vėl besaulė diena.
________________________________________________
Begalybė kažkur ten toli –
Žemę, dangų jungiantis lieptas.
Ten pradžia ir ten pabaiga,
Laiką, laikmetį vejantis šviesmetis.
Lyg ir laiko laike per mažai,
Kai prieš laiką atrodai beglobis,
Kai akimirka lieka tiktai
Iš gyvenimo tavo drobės.
Ir kai laiko taurė jau tuščia
Ir pašaukus nėr kas atsilieptų,
Šviesa, begalybė ir pradžia
Laiko mirksnį prikels ir vėl šviesti.
________________________________________________
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias,
Nutiesusi raudoną taką virš bangų.
Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia,
Kol jūra susilieja su dangum.
Pažvelk aukštyn, į melsvą tolį –
Kokie didžiuliai debesų pulkai?
Pilki apsiaustai driekias jau virš molo
Ir dažo krantą lietumi pilkai.
Pažvelk tolyn – matai didžiulį mišką?
Ten puošiasi pavasaris puikus.
Matai : ten žemuogės raudonos trykšta
Ir šilagėlės pina vainikus.
Pažvelk aplink – kaip švyti gėlės kvapnios,
Kaip saule džiaugias lauko vyturys,
Jauti, kad gyveni, kad tai ne sapnas,
Kad sielą lanko vien jausmai geri.
________________________________________________
Tyliai tyliai uždekime žvakę,
Kaip kaštonai užsidega jas…
Tyliai tyliai pabudinkim širdis,
Kaip pavasaris lauko gėles.
Tyliai tyliai eikim į šviesą
Be pagiežos, ramybės žingsniu.
Tyliai tyliai pažadinkim žmogų,
Kad jis neštų žvaigždes ant sparnų.
Tyliai tyliai eikim į dieną
Iš tamsos, iš giliausios nakties. –
Tyliai tyliai pabelskim į sielą,
Nes tik ji švelnią ranką išties.
_________________________________________________
Koks tu žiaurus ir abejingas,
Nejau tava širdis ledinė?
Dvelki šalčiu tu šiurpulingu
Tarytum arktikos ledynas.
Tu nežinai, kas meilės lobis
Ir visiškai jos nepažįsti. –
Be meilės – širdgėla beglobė,
Be jos nėra tikros jaunystės.
O meilė – Dievo dovanota
Tam, kad išmoktume pamilti
Ir kad nors kartą į jos puotą
Ateitume draugystės tiltais.
__________________________________________________
Vėjau, vėjau, tave aš šaukiu,
Kai skrajoji aukštai virš laukų:
Į mano žodžius ir mintis atsiliepk,
Jie sklinda iš mano širdies didelės…
Šitiek daugel minčių manyje,
Išsakyti tau noris slapčiausias svajas…
Jos liejas lyg vynas plačiai iš taurės,
Manoji širdis jas ištarti turės.
Vėjau, vėjau, išgirski mane,
Atsiliepk nesvarbu – ar naktis, ar diena.
Atsiliepk į šį balsą savuoju balsu,
Kaip ir tu aš toks vienišas žemėj esu…
___________________________________________________
Vaiskioje padangėj,
Tolumos židrynėj,
Lieknos tuopos skendi
Lyg liepsnoj ugninėj.
Paukštis sparną tiesia
Užu melsvo šilo.
Lydi saulės šviesą
Į vakaro tylą.
Tolstant džiaugsmo dienai,
Slenka tamsos niūrios.
Blanks jos mėnesienoj
Ir žvaigždėms sužiurus.
____________________________________________________
Ten, kur jūra ošia
Driekias baltos kopos.
Ten, kur tavo siela -
Skausmas, bėdos, juokas…
Kelias tavo, dienos…
Žodžiai tavo, mintys…
Gyvenimas, kurs bėga
Ir nežinai kiek irsies…
Verta pamąstyti.
Gal keisti kelio kryptį?
Kad nepasiklysti,
Tamsoj neišnykti…
Atrodo, tiek tereikia -
Kad šviestų ir sušvistų!
Ir bus bejėgis laikas
Prieš tavo šventą tikslą.
____________________________________________________
……..bus daugiau…….
____________________________________________________
