Papasakosiu mano tėvo pasakotą tikrą istoriją, kurią perskaitę, kiekvienas iš mūsų ją galėtumėte interpretuoti savaip, bet faktas lieka faktu. Kai tėvelis tapo pilnamečiu, jo mama jam įdavė iš senovinės Dievo knygos išimtus tam tikrus du lapus ir paprašė visada nešiotis su savimi, kad būtų apsaugotas. Mano tėvelis noriai priėmė dovaną ir pasižadėjo niekada nesiskirti su mamos dovana.
Pokario laikai buvo sunkūs ir neramūs, reikėjo būti atsargiems. Bet bėdos neaplenkė tėvo. Kartą einant pamiške namo, kelią pastojo būrelis miškinių ir įsakė atiduoti ką tėvas turėjo kišenėse. Bet tėvelis nebuvo bailys, jis pasipriešino atsakydamas, kad nieko neduos ir kad visi eitų savo keliais. Tuos tipus tėvo žodžiai dar labiau įsiutino, jie puolė tėvą, bet jis juos išstumdė, o tada vienas iš jų sumanė pagąsdinti kitu būdu. Jis išsitraukė ginklą ir nusitaikęs nuspaudė gaiduką.. Tėvelis išsigando, kai kulka palietė jį, išsigando ir anie, net apsibarė, kad be reikalo kelia sumaištį prieš vieną žmogų, o dar pasirodė atvažiuojanti kariškių mašina, kuri juos taip išgąsdino, kad jie skubiai pasitraukė į mišką.
Pasinaudojęs susidariusia aplinkybe, persigandęs tėvelis suskubo namo, ėjo kiek galima greičiau, kad juos pasiektų, kad nenukristų ir nemirtų. Jis pasiekė namus sakydamas, kad jį peršovė. Tačiau namiškiams neatrodė, kad tėvas būtų buvęs peršautas.. Kai jis labiau atsipeikėjo, tikrai pasijautė sveikas, bet skylė švarke buvo.. Skubiai atsisegęs švarko sagas, jis pamatė, kad marškiniai nebuvo paliesti, jokio kraujo nebuvo. Ir tada kaip iš giedro dangaus atėjo mintis, kad švarko kišenės medžiaginiame dėkle turėjo saugančius gyvybę Dievo rašto lapus.. Tėvelis išėmė iš kišenės dėklą ir jį apžiūrėjo. Tuomet teko jam ir visiems buvusiems kartu patikėti, kuo sunku patikėti. Viena dėklo pusė buvo su skyle, o kulka net nepradrėskė tų dviejų lapų! Vėliau kulka tiesiog iškrito, kai tėvas pasigedo jos.
Tėvelis daug kartų šią istoriją man pasakojo ir švarką visą laiką saugojo, ir tuos du lapus turėjo iki kol mano brolis ėjo į kariuomenę. Tada vieną lapą įdavė jam, o kitą pasiliko sau. Deja, tarnavimo metu kariuomenėje brolio piniginę, kuriame buvo lapas, pavogė, o kai neliko tėvelio, jo pasiliktą vieną lapą saugau aš.
