Evaldas Vigelis

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Kregždute, kregždele,
Juoda, juodasparne,
Pavasarį žalią
Atneški ant sparno.

Pavasariui einant
Per sodus ir parkus,
Atneški jiems dainą
Ir žiedus paberki.

Atnešk žiedo dvelksmą
Kas rytą ankstyvą,
Pavasario žaismą
Purienoj, alyvoj.

Kregždute, mažyte,
Juoda, juodasparne,
Saulėtekio rytą
Atneški ant sparno.

Tegul tavo skrydis
Neblėsta per lietų,
Nutūpus pagirdyk
Pavasario žiedus.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

……tęsinys…..

Rytmečio saulė pro aprasojusius langus nedrąsiai žvelgė į miegantį Miką, šaltais, gelsvais spinduliais kutendama ir glostydama jo skruostus. Ji savo darbą darė tol, kol pagaliau Mikas pabudo.

Tik pažvelgęs į laikrodį, vaikinas šoko iš lovos lyg po elektros šoko. Rengdamasis nuskubėjo į virtuvę, išgėrė porą stiklų obuolių sulčių. Po keleto minučių jis buvo pasiruošęs. Stvėręs sportinį krepšį, išskubėjo į sutartą vietą, kur laukė autobusas.

Prie autobuso lūkuriavo keletas sportininkų, kiti jau lipo į jį, kai kurie patogiai sėdėjo viduje. Mikas išgirdo bildesį. Išvydęs lange išsišiepusią Vilio fizionomiją, ir pats išsišiepė iki ausų. Staigiai prasibrovė pro autobuso duris ir jau po sekundėlės sėdėjo šalia jo.

Kai visi dalyviai jau sėdėjo vietose, autobusas pajudėjo. Saulė buvo pakopusi aukščiau, pasikėlusi į aukštybes, vis plačiau išsišiepusi žemei, kaskart šilčiau ją glamonėdama. Tačiau Mikas su Viliu to rytmečio grožio nematė, nes jiedu, atlošę galvas į sėdynės atlošą, tylėdami užsimerkę ilsėjosi.

Kelias buvo apkrautas intensyvaus automobilio srauto, kuris driekėsi ilga virtine, todėl ir jie važiavo vos judėdami. Pradžioje jie to dar nepastebėjo, nes skrajojo mintimis apie būsimas varžybas, apie būsimus varžovus, bet vėliau, atsitokėję nuo tų minčių, ėmė jausti nuovargį. Kelionė pradėjo įgrįsti. Norėjosi kuo greičiau atvykti į vietą. Bet kuo labiau to norėjosi, tuo kelias atrodė ilgesnis.Atrodė, kad tam nebus galo. Dar įkyriau ir baugiau pasirodė, kai lenkė virtinę stovinčių mašinų. Kelyje buvo žiauri avarija, kurioje buvo aukų – sudaužytos transporto priemonės, užmuštas arklys, vežimas, kurio ratai po visą plentą į šipulius išsibarstę. Inspektorius parodė lazdelę, kad nesustodami važiuotų toliau. Ir jie palengva judėjo link miesto.

Buvo popietės metas. Kai Mikas pažvelgė pro automobilio langą, saulė buvo aukščiausiame taške. Dangus buvo šviesus ir visiškai giedras. Kuo sparčiau jie artėjo prie miesto, tuo daugiau telkėsi ir lydėjo automobilių gurguolė. Pravažiavę priemiestį, pasuko į vaizdingą kaštonų užgožtą kelią. Po dešimties minučių ta varginanti kelionė buvo baigta – jie laimingai atvažiavo į vietą. Jiems parodė kambarį, kuris buvo skirtas jų komandai.

Mikas buvo išvargęs, labai išalkęs, arklį būtų prarijęs, bet teko kentėti, nes valgykla, kurioje turėjo maitintis, dėl neaiškių priežasčių buvo valandai uždaryta. Nieko kito neliko, kaip, pasiskirsčius lovas, eiti truputį pailsėti. Kritęs į lovą, Mikas net nepajuto, kaip užmigo. Prasimerkė tik po poros valandų, išgirdęs koridoriuje sklindančius balsus. Tik atsikvošėjęs, iškart ėmė jaudintis. Juk buvo toli nuo namų svetimoje vietoje. Nedavė ramybės mintis, ar pagaliau gaus pavalgyti. Tai jam buvo kol kas svarbiausias dalykas, nes buvo taip išalkęs, kad to alkio neįmanoma buvo valdyti.

Apžvelgęs kambarį, Mikas pastebėjo, kad Vilis jau buvo atsikėlęs. Tada pašoko ir jis. Po jo vienas po kito nubudo ir kiti komandos nariai. Kai nusiprausė ir pasidailino, pats laikas buvo pabandyti eiti pavalgyti. Kadangi Vilis Mikui buvo pažadėjęs, kad juo pasirūpins ir alkano nepaliks, jis savo pažadą tęsėjo. Kai Mikas atėjo į valgyklą, Vilis jau sėdėjo prie stalo, kuris buvo nuklotas lyg per geras iškilmes. Penketas porcijų pirmojo patiekalo, penketas – antrojo ir tiek pat kompoto. Kai Mikas pamatė tiek maisto, iškart nuotaika pasitaisė. Jis sekundei net nustebo, kad Vilis laikosi savo žodžio. Ką pažadėjo, tą ir tęsėjo. Štai ir įrodymas to.

- Eikš greičiau, – įnirtingai modamas ranka, išvydęs tarpduryje Miką, kvietė jį Vilis, – eikš, sėskis, kiek galiu laukti… Viskas baigia atvėsti…

- Skubu, skubu, – trindamas delnus, išsišiepęs iš laimės ir rydamas seiles išlemeno Mikas. Prisėdęs prie stalo ir pasiėmęs šaukštą juokaudamas pridūrė: – Na ir šaunuolis! Jeigu ir toliau taip manimi rūpinsies, pažadu skirti tave savo asistentu.

- Visai nebloga mintis, – juokaudamas pritarė Vilis. – Kai vakaruose praturtėsi, kai tapsi milijonieriumi, tada dvidešimt procentų, manau, išmesi ir man…

- O kaip kitaip? Kitaip ir nebus! Juk tu mano geriausias draugas nuo pat lopšelio dienų. Tu man kaip brolis. O broliui nieko negaila.

- Na gerai, jau gerai, apie tai pakalbėsime kitą kartą, – numojęs ranka, numykė Vilis ir sekundėlei nutilo. Jo veide atsirado džiaugsmo kibirkštėlės. Jis pakėlė pirštą ir tęsė: – Bet žinai, tai aš pasistengsiu atminti! O dabar baik krenkšėti kaip sena varna ir kibk greičiau į darbą. Juk pats žinai, kad prieš akis – varžybos.

Ir Mikas, nieko draugui nebeatsakęs, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius kibo į darbą. Viską šlavė nuo stalo į save nė neatsipūsdamas. Sriubą suvalgo, antrą patiekalą paima. Jį suvalgo, vėl sriubą pradeda. Ir taip be jokio poilsio valgė, kol ištuštėjo visos lėkštės. Bet visų kompotų išgerti nebepajėgė… Kai baigė, apsidairė ir pamatęs visų salėje sėdinčių dalyvių akis, nukreiptas į jį, nesuprasdamas jų, bakstelėjo Viliui alkūne į šoną ir tyliai sušnibždėjo:

- Ko jie į mane spokso lyg į beždžionę?

Skaityti toliau…

…..

Užėjau į parduotuvę kelioms minutėms. Kai išėjau į lauką pamačiau, kad policininkas rašo baudos kvitą už ne vietoje pastatytą automobilį. Aš priėjau ir gražiai paprašiau, kad už pirmą nusižengimą taip smarkiai nebaustų. Policininkas nesileido į kalbas ir rašė toliau. Tada aš pasakiau, kad jis neturi širdies ir žmogiškumo. Jis išrašė dar didesnę baudą. Na, aš pradėjau jam šaukti, kad jis yra tikras paršas ir fašistas. Jis ėmė išrašinėti dar vieną kvitą už pareigūno įžeidimą ir ėmė kabinėtis, kad įskilęs stiklas, nudilusios padangos ir dar kažkas. O aš išdėjau jį į šuns dienas kaip tiktai mokėjau. Baudos kvitų buvo prirašyta visa šūsnis. Kai jis bandė man juos įbrukti, pasakiau kad neimsiu ir tegul jis juos susisuka į triūbelę ir susikiša sau į užpakalį. Policininkas užkišo visus kvitus už valytuvo ir dar ėmė išrašinėti šaukimą į teismą. Tegul rašo ką nori. Mano mašina stovi už kampo, aikštelėje. Aš tik šiaip, pro šalį ėjau…

……

…

Žmogus neklysta. Bet dažniausiai jis vykdo įsakymus tų, kurie linkę klysti. 

Yra klausimų?

Tęsinys apie tikra meilę…

Chapter 8

What shall I do? How shall I live on? Constant existential questions accompanied Larry home and did not stay behind in hospital. They became his permanent escort. How shall I live further, he thought, without a leg, without concerts, races, friends… without Arnold? How shall I live without Eva? Larry was ruined. He could not look at his reflection, because he felt inferior. He walked with his prosthesis only at home. He was afraid to show outside and to make a step in the town. Only at night he used to walk out in the balcony, look at the stars and curse himself, his mother and doctors. He could not remember of another autumn, so cold and rainy.

Time passed. Each new day more and more ruined Larry‘s self-confidence. Eight months had passed – long like eternity and tormenting like uncertainty. There must be a way out. I need do something about it… The very same thoughts did not leave him in peace. At last Larry got tired of feeling sorry for him and got tired of suffering.  May be that feeling was caused by the spring that broke into his life like a tornado? He did not realize that, but he could feel a rush of strength and willingness to start everything from the very beginning. His soul, all his body was glowing in a strange flame. He made that decision insensibly, but also at once. He was ready for essential changes in his life. I have to live with my head raised up. Arnold and Edna were right, Larry decided, saying that even it is the cabbage field, but still with pride… At last, Larry understood, why he was left alone, abandoned by everybody. Because he asked for sympathy while your own pain has to be suffered by yourself. 

I need to start somewhere! I cannot stay here like a wild animal in its cage. First of all, I have to get used to my artificial leg, I can‘t drag it to and from, I have to learn to control myself and handle everything on my own. What is about fear? It‘s dangerous. But I can cope with it. I have to. Doesn‘t matter, what people around and neighbors will think of it… Let them tease me, if they like. I‘ll simply try not t notice and hear it. Larry was examining himself in front of the mirror. Nobody would even tell that I have lost a leg.

Larry went to the living room. Mother was watching TV. Her face brightened up, when she saw Larry.  

“Son, did I get it right? You are going out…”

“Yes, mama, you did. Hopefully, people will not be pointing their fingers at me and won‘t whisper behind my back.” 

“Do you want me to go with you?”

“No… I want to go by myself.”

When he got outside, Larry looked around. At the neighboring house fence, he noticed Edgar, his neighbor, who was trimming bushes. He was slightly junior Larry, so they never communicated much. Of course, they always used to say hello to each other. Edgar was submerged in his work. I hope he wouldn‘t notice me, Larry expected. He made a sudden turn to the opposite direction.

“Larry, wait!”

Larry went cold all over and, when he turned around, he noticed the same neighbor hurrying towards him.

“Well, how are you,” he started right away, without giving a chance to Larry to open his mouth. “I heard about the accident…”

“Yes, it happened,” Larry answered reluctantly and often looked down at his legs.

“Why didn‘t you show up for such a long time? Almost six months have passed, I saw you coming back.”

I came back with prosthesis already, Larry thought, so, perhaps, he doesn‘t even know that I have lost my leg.

Skaityti toliau…

Šis pratimas puikiai nuima įtempimą, susidariusį atliekant akių pratimus visos treniruotės metu.

Raumens masažas

1. Kartu sudėjus vidurinįjį ir rodomąjį pirštus padėkite ant viršutinio nosies tilto. Taikydami švelnų spaudimą žemiau antakio ir virš akies voko pirštų galiukais masažuodami, judėkite link smilkinių. Nenaudokite jokio spaudimo tiesiogiai akių vokams, tik šiek tiek virš jų palei kietą, kaulėtą sritį.

Kai pasieksite smilkinius, pamasažuokite šiek tiek apvaliame judėjime.

2.  Tą patį darykite palei kaulėtą dalį žemiau jūsų akių. Masažuodami judėkite smilkinių kryptimi, o kai juos pasieksite, vėl masažuokite apvaliame judėjime. Masažuodami netaikykite jokio spaudimo akies vokams ar akies obuoliams.

Naktis jau juodą sparną tiesia,

Skęsta tyloj gatvės ir miestas.

Baigia ir žvakė užgesti, ir šviesti,

Mėnuo už lango pas save jau kviečias.

Ir žvaigždės mirksėdamos kužda užeiti,

Ir tyla, juodai pasipuošus, išsidraikiusi,

Ir sapnas paslaptingais savo sapnais,

Ir miego princas lopšinės kerais…

Žvakė užgeso sudegus liepsnoj.

Ir tu jau sapne – ir tenai, ir čionai.

Paskendęs garsuos, lopšinės dainoj,

Miego karalystėj, ramybės tyloj.

Veiksmas: atsigulus ant žemės (galima pasidėti plačią lentą arba pasitiesti ką nors), nuo krūtinės išspausti štangą ir nuleisti vėl ant kaladžių.

Dėmesio: palindus po štanga, ji turi būti prie pat krūtinės.

Šis pratimas atliekamas per 14 priėjimų, kiekvienu priėjimu svorį didinant nuo 0,5 iki 10 kg (iš pradžių 10kg, nuo 6-to priėjimo – po 5 kg, nuo 11-to priėjimo – po 0,5 kg). I priėjimas – 4kartai, II-IV priėjimai 3 kartai, V-VIII priėjimai – 2 kartai, likusieji – po vieną kartą.

Apsiskaičiuokite, nuo kokio svorio pradėsite spausti štangą, nes 14-tu priėjimu turėtumėte išspausti didžiausią jūsų pasiektą svorį. 

Po to daromi 4 priėjimai, kai nuėmę štangą nuo stovų viršuje, tik tik lengvai nuleidžiame iki krūtinės ir paliekame ant kaladžių žemai.

Atminkite, iš pradžių štangą palaikykite ir tik po to palengva leiskite žemyn.

            Dėmesio: svorį pasirenkame 20 kg didesnį nei spaudžiate maksimumą ir didinate po 5 kg. Pavyzdžiui, jei paspaudžiate 150kg, 1-u priėjimu nuleidžiate štangą su 170kg svoriu. 2-u priėjimu –175 ir tt..

© E.Vigelis

Taip šviežia, taip gera, taip balta -
Glosto sielą ir žavi giliai.
Eglių žalgirius išpuošė šaltis
Baltaspalviais sniegų kamuoliais.

O ir mūsų langai pasipuošę
Įspūdingai vitražais gražiais.
Per naktis už langų šiauriui ošiant,
Juos nuspalvino šaltis dažais.

Apledėjo ilgam upės guvios,
Ir išdykusiam žiemiui slidu.
O sustingusios šaltyje žuvys
Tarsi miega po šaltu ledu.

Vakare, kai danguj žvaigždės švyti,
Tartum perlai sutviska sniegai. – - 
Karalystėj sniegynų kas rytą
Šerkšno puokštės puikuojas smagiai.

Ar pusnynai, ar stūgauja vėjas,
Baltas grožis pradžiugina mus.
Tarsi pasakos fėja atėjo
Į mūsų širdis ir mūsų namus.

© E.Vigelis

© E.Vigelis

Kartūs žodžiai… ir vėl…
Vėl sunku kaip kadais…
Liejas pykčio srove
Nuodingiausi nuodai…

Ši taurė sklidina
Iki pat jos briaunų.
Žodžiai plaka mane, – -
Bet vis vien gyvenu.

Kiek taurių, nežinia,
Teks dar gerti tokių,
Nes taurė vėl nauja
Paruošta. Kaip klaiku…