………… tęsinys…………….
○●○
Ji įsėdo į lėktuvą kiek sutrikusi, lyg būtų kažką pamiršusi. Savaime aišku, ji nieko neužmiršo, tik išsiskyrimas su Haroldu ją paveikė labiau, negu tikėjosi. Ji suvokė, kad ne kasdien galima sutikti tokį vyrą kaip Haroldas, vargu ar būtų jį sutikusi, jei ne ta komandiruotė. Ji manė, kad Haroldas – tai jos atradimas, kad tokių puikių vyrų pasaulyje nėra, o jeigu yra, tik vienas kitas. Per tą laiką, kol buvo miško trobelėje, Edita spėjo įsitikinti, kad jis turi daug puikių savybių. Nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė laukinis, bet buvo jautrus, geros širdies žmogus. Ir jai dabar buvo sunku patikėti, kad jis galėjo taip ją išduoti, eilinį kartą iš jos pasišaipyti. Ši mintis ją užvaldė taip ūmai ir stipriai, kad Edita išsitraukė iš rankinuko užrašų knygutę, kur buvo paslėpta vizitinė kortelė. Ilgai sklaidė puslapius, kol ją surado. Haroldas Skotas, perskaitė ji mintyse. Gal paskambinti jo tėvui ir pasakyti viską, ką galvoja apie jo sūnų?
– O,o,o, vizitinė! Gal man padovanosit? – Editos mintis išblaškė smalsus kaimyno balsas. Jis jau buvo betiesiąs ranką, bet Edita ramiai užvertė knygelę ir įsidėjo į rankinuką.
– Svetimos dovanos negalima liesti, – liūdnai pajuokavo ji, – į ją galima tik žiūrėti.
Įsižeidęs kaimynas vėl įniko į laikraštį.
Pagaliau sugaudė varikliai, lėktuvas kaip pašėlęs nulėkė pakilimo taku ir greitai atsiplėšė nuo žemės. Ko gero, ligi šiol Editai nebuvo tekę skristi tokiu galingu lėktuvu. Ji tiesiog jautė, kaip laineris grobuoniškai ryja erdvę ir vis lieka alkanas bei nepasotinamas. Nemalonus jausmas ilgainiui dingo. Edita lengvai atsikvėpė lyg nusimetusi sunkiausias grandines.
Read the rest of this entry »
Kuri viršuje?