Main Content RSS FeedNaujausi įrašai

Naktis jau juodą sparną tiesia »

 

Naktis jau juodą sparną tiesia,

Skęsta tyloj gatvės ir miestas.

Baigia ir žvakė užgesti, ir šviesti,

Mėnuo už lango pas save jau kviečias.

Ir žvaigždės mirksėdamos kužda užeiti,

Ir tyla, juodai pasipuošus, išsidraikiusi,

Ir sapnas paslaptingais savo sapnais,

Ir miego princas lopšinės kerais…

Žvakė užgeso sudegus liepsnoj.

Ir tu jau sapne – ir tenai, ir čionai.

Paskendęs garsuos, lopšinės dainoj,

Miego karalystėj, ramybės tyloj.

Share on Facebook

Spaudimas nuo kaladžių »

Veiksmas: atsigulus ant žemės (galima pasidėti plačią lentą arba pasitiesti ką nors), nuo krūtinės išspausti štangą ir nuleisti vėl ant kaladžių.

Dėmesio: palindus po štanga, ji turi būti prie pat krūtinės.

Šis pratimas atliekamas per 14 priėjimų, kiekvienu priėjimu svorį didinant nuo 0,5 iki 10 kg (iš pradžių 10kg, nuo 6-to priėjimo – po 5 kg, nuo 11-to priėjimo – po 0,5 kg). I priėjimas – 4kartai, II-IV priėjimai 3 kartai, V-VIII priėjimai – 2 kartai, likusieji – po vieną kartą.

Apsiskaičiuokite, nuo kokio svorio pradėsite spausti štangą, nes 14-tu priėjimu turėtumėte išspausti didžiausią jūsų pasiektą svorį. 

Po to daromi 4 priėjimai, kai nuėmę štangą nuo stovų viršuje, tik tik lengvai nuleidžiame iki krūtinės ir paliekame ant kaladžių žemai.

Atminkite, iš pradžių štangą palaikykite ir tik po to palengva leiskite žemyn.

            Dėmesio: svorį pasirenkame 20 kg didesnį nei spaudžiate maksimumą ir didinate po 5 kg. Pavyzdžiui, jei paspaudžiate 150kg, 1-u priėjimu nuleidžiate štangą su 170kg svoriu. 2-u priėjimu –175 ir tt..

Share on Facebook

Taip šviežia, taip gera, taip balta »

© E.Vigelis

Taip šviežia, taip gera, taip balta -
Glosto sielą ir žavi giliai.
Eglių žalgirius išpuošė šaltis
Baltaspalviais sniegų kamuoliais.

O ir mūsų langai pasipuošę
Įspūdingai vitražais gražiais.
Per naktis už langų šiauriui ošiant,
Juos nuspalvino šaltis dažais.

Apledėjo ilgam upės guvios,
Ir išdykusiam žiemiui slidu.
O sustingusios šaltyje žuvys
Tarsi miega po šaltu ledu.

Vakare, kai danguj žvaigždės švyti,
Tartum perlai sutviska sniegai. – - 
Karalystėj sniegynų kas rytą
Šerkšno puokštės puikuojas smagiai.

Ar pusnynai, ar stūgauja vėjas,
Baltas grožis pradžiugina mus.
Tarsi pasakos fėja atėjo
Į mūsų širdis ir mūsų namus.

© E.Vigelis

 

Share on Facebook

Kartūs žodžiai… ir vėl… »

© E.Vigelis

 

Kartūs žodžiai… ir vėl…
Vėl sunku kaip kadais…
Liejas pykčio srove
Nuodingiausi nuodai…

Ši taurė sklidina
Iki pat jos briaunų.
Žodžiai plaka mane, – -
Bet vis vien gyvenu.

Kiek taurių, nežinia,
Teks dar gerti tokių,
Nes taurė vėl nauja
Paruošta. Kaip klaiku…

Share on Facebook

Pratimas “Čia ir Ten” regimajam aštrumui padidinti ir regėjimui atstatyti »

Jums reikės paveikslo 6 eilutės, diagramos bei raiščio, kurį užsidėsime ant akies.

Pasiruošimas

Atsispausdinkite paveikslą ir pakabinkite ant sienos tokiame aukštyje, kad sėdėdami kėdėje, jis būtų akių lygyje. Atstumas nuo sienos iki jūsų turi būti 2 – 6metrai. Atstumą pasirinkite tokį, kad neryškiai matytumėte viršutinę raidę E (tobulai aiškiai netinka). Jei net sėdėdami už 6 metrų nuo diagramos raidę E matote pakankamai aiškiai, tada išsirinkite kitą raidę iš žemiau esančios eilutės. Jei E raidės nematote sėdėdami už 2 metrų nuo diagramos, tada kompiuteryje parašykite tokį raidės dydį, kad atsispaudinę ir pakabinę virš diagramos, galėtumėte ją atpažinti, nors ir matytumėte neryškiai. Kai jūsų regėjimas ims gerėti, tada naudosite paveiksle esančias smulkesnes raides. 

Dabar atsisėskite prieš paveikslą, užsidėkite raištį ant bet kurios akies. Būkite tikri, kad ją atmerkus, nepraeina šviesa ir yra visiškai tamsu. Jei neturite raiščio, galima prisidengti rieškute (su raiščiu patogiau). Susitelkite ties “E” ar bet kuria pasirinkta raide ir užsirašykite atstumą nuo kėdės iki sienos ir kokią raidžių eilę jūs perskaitote. Tą patį padarykite kita akimi. Tikėtina, kad rezultatai bus skirtingi priklausomai nuo akių stovio. Tai reikalinga, kad galėtumėte sekti savo progresą. 

Atsispausdinkite ir apkirpkite diagramą.

Pridėkite ją kiek galima arčiau veido (nuotolis gali būti maždaug nuo 7 iki 30 cm), bet kad galėtumėte pasirinktą raidę perskaityti arba atskirti, nors neturite raidės matyti pakankamai aiškiai. Kuo arčiau veido laikote, tuo geriau.

Laikykite diagramą tokioje padėtyje, kad tik pažvelgus pro jos viršų, nejudindami galvos, galėtumėte perskaityti eilę raidžių, kurią pasirinkote anksčiau (ant sienos plakate). 
Pratimo eiga

Pradėkite pratimą, susitelkdamas ties raide, kurią pasirinkote diagramoje. Dabar sklandžiai ir skubiai permeskite žvilgsnį į raidę, kurią pasirinkote plakte. Kai tik užfiksuosite raidę plakate ant sienos, vėl sklandžiai permeskite žvilgsnį atgal į raidę ant diagramos. Kartokite šią seką gana ilgai.

 Pradžioje pastebėsite, kad sutelkti žvigsnį užtrunka apie porą sekundžių kai permetate žvilgsnį nuo diagramos prie plakato. Kai priprasite sklandžiai ir greitai pakeisti žvilgsnį tarp abiejų priemonių, po kurio laiko pamatysite, kad pasirinkta raidė ant diagramos bei plakate tampa aiškesnės. Kai tai įvyks, galėsite atsisėsti toliau nuo plakato ant sienos arba pasirinkti mažesnių raidžių eilutę.

Užsirašinėkite progresą kiekvinai akiai ir po kurio laiko patys nustebsite, kad skaitote raides mažesnes, negu galėjote kada įsivaizduoti tai darysiantys.

Sėkmės

Share on Facebook

Tikra meilė (Nr.10) »

Tęsinys apie tikrą meilę…

Chapter 7

 

Larry opened his eyes and did not understand where he was: white bed, curtains, night lamp and a girl wearing a white robe and a hat. Larry was about to get up, but stinging pain nailed him to the bed. Then he recalled of the race and the crash.

“My leg,” Larry said in a strangled voice, “my leg hurts…”

The nurse turned around and cast a look at him. “Oh, our handsome man has woken up already. Well,” she stood up and came closer to Larry, “what is it?” 

“How is my leg? Is it very bad? How soon can I get up?”

The nurse was a little upset. “I’ll call up the doctor. He wanted to examine you, so will be able to ask him this question.”

“Thanks, nurse. I can wait.” Larry smiled. “I feel quite well. I just want to know, when I will be able to get out here.”

He did not have to wait long. A minute later, a tall and stout man entered the room. He wore serious expression of his face, one hand in the pocket of his robe while he was twiddling with a pencil in the other. He was obviously bothered with something.     

“Well, how is my patient doing?” he asked in a heavy and rasp voice. 

“I feel a terrible pain in my left leg, I must have got it wounded very heavily today.”

“You have got injured, but not today. A week ago,” the doctor corrected. 

“How could it be a week ago? I remember it very well that I have been brought here straight from the track today.”

“Don’t worry, it’s very natural after getting such a heavy trauma and narcosis.”  

“What trauma? What are you talking about? I just broke my leg and that’s it,” Larry did not give up. 

The doctor took off his glasses, wiped them out, put on again and fitted behind the ears. “You see,” he obviously did not know what to start from, “as far as understand, you have not been informed yet…”

“Informed of what?” Larry got even more surprised.

“The thing that…”

The doctor fell silent. Larry understood that he had temporized over something. 

“What is this ‘The thing that’…” Larry got angry, “come on, say it quickly…”

“We had to amputate your left leg.”

“What?“ Larry threw away the blanket and screamed, “What have you done to me? I just broke my leg and now… Get out of here, all of you,” the guy‘s eyes filled with tears. “What am I going to do now?”

The doctor stayed. So did the nurse.

“Please, take it easy,” the doctor said kindly, “We had no chances to save your leg. You are lucky that you survived. You will have a prosthetic appliance and no one even notice this. You can be proud of your faithful and beautiful girlfriend, who keeps coming every day. You have your mother too, so don‘t give up. Sometimes there are much worse outcomes. For instance, you friend was a total misfortune.”

Larry was so upset that he was almost skipping the doctor‘s words, but he did fix the last ones. “What‘s wrong with him? Where is he?” Larry got worried.

“He is buried already. He died straight away.”

“Is Arnold dead!” The news about his friend’s death had struck him dumb. In a moment a glimpse of Arnold face and the sound of his said words passed through in front of Larry… Larry turned, his eyes narrowed. All of a sudden, he started smiling, but there was chaos seen in his eyes. “No, it can‘t be true… You must have made a mistake…”

The doctor nodded to the nurse giving a sign to prepare some stuff for him. Then Larry fixed his frightened look on the doctor‘s eyes. “I was told that everything was fine… You are kidding me! This is impossible…”

“The doctor doesn‘t lie, young man,” the nurse interfered and cleaned a spot on his arm with disinfect, “You‘ll get better after I make this injection.”

“No, please, don‘t… I will make it … Simply, I can‘t believe so far that Arnold is dead.”

The doctor tried to comfort Larry. “Such is life,” he said. “We have to put up with everything and go through life with our heads erect, take it or leave it…”

Skaityti toliau…

Share on Facebook

Pakvipo nostalgija »

Beieškant kažko artimo sau, radau vaizdelį. Štai ir pakvipo nostalgija. Ech…

YouTube Preview Image

 

Beje, nekomentuosiu įrašo, nes turiu pamiršti tai, ką kažkada dariau. Ne taip kaip čia, bet… Tik tie, kas mane pažįsta, gali mane suprasti.

Share on Facebook

Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus »

 

Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus,
Užges diena vakare ir toliuos nuskęs,
Tyla lyg vaiduoklis pareis į namus,
Užmigdys, užliūliuos ir pasaką seks.

Vėjas pritars ir niūniuos lig aušros,
O juodas šešėlis kvatos naktyje…
Karalystėj tamsos aukštos eglės svyruos,
Ramybė dosni sups visus tyloje.

Share on Facebook

Iš praeities… »

sviesa

Buvo birželio mėnuo. Už lango karaliavo vasara. Visa gamta žaliavo… Kaitriais spinduliais žieduose mirgėjo saulė, zuikučiais žaisdama ir džiugindama visus, kas gyva. Tik jam buvo liūdna. Spaudė sielvarto kamuolys… Nejuto jokio džiaugsmo, nors ir žinojo, kad jau yra paleidžiamas iš ligoninės namo. Atrodė, už šios ligoninės sienų turėjo palikti visas savo kančios išvagotas dienas, nemigo naktis ir visa, ką teko iškęsti per tuos keturis mėnesius… Tai buvo siaubinga. Visos išgyventos dienos ir valandos paliko žaizdas tolimesniame jo gyvenime. Atsisveikino su gydytojais. Brolio ir mamos padedamas, ramentais remdamasis, žingsnis po žingsnio irklavo į lauką. Susėdo į mašiną ir pajudėjo…

Pagaliau jis namie. Kaip toliau gyventi? Kasdien apie tai galvojo. Juk dar ne taip senai buvo sveikas, stiprus sportininkas, savo sporto šakos entuziastams ir gerbėjams žinomas mieste ir visoje Lietuvoje… Sportas buvo jo duona, oras, be kurių gyventi neįmanoma. O dabar liko be kojos… Ir ramentai visam gyvenimui. Jį slėgė depresija. Jausdamas menkavertiškumo jausmą, jis bijojo pasirodyti lauke. Tik naktimis išeidavo į balkoną, sėdėdamas žiūrėdavo į žvaigždes… Gailėjosi savęs, o tėvus, gydytojus keikė, kodėl jam nepaliko kojos. Taip gyveno diena po dienos.

Neliko draugų… O tiek daug jų buvo… Gal jie  nedrįso pas jį ateiti? Nors, atvirai pasakius, ir jis jų nelaukė. Buvo gėda tokiam pasirodyti… Dingo ir draugė. Ji buvo vienintelė, kurios laukė ateinančios. Juk buvo tiek gerų prisiminimų. Paskutiniu metu visur drauge. Atrodė, nebegalėjo be vienas kito gyventi. Kas atsitiko? Kodėl ji pas jį neateina? Viena mintis lindo į galvą: kad ji nebenori bendrauti su juo tokiu, koks liko – be kojos. Mama dirbo, tėvas taip pat. Vienas tarp keturių sienų praleisdavo liūdesio ir nevilties dienas bei naktis. Tas vaizdas, kurį kas dieną matydavo, jį gniuždė. Nežinojo, kaip iš viso to išsivaduoti ir gyventi toliau. Nors ramindavo tėvai, brolis, sesuo, tačiau tai buvo ne tie žodžiai, kuriuos norėjo išgirsti. Nė vienas sveikas žmogus negalėjo pajusti to, ką jis kentėjo. Neskraidantis paukštis neišgyventų, tačiau jis turėjo… Dar taip nesenai skraidęs su dviem sparnais, dabar nebegalėjo. Draskė abejonės, ar kada nors galės bent vaikščioti… Tai jį stūmė į neviltį, nors nenorėjo pasiduoti likimui. Neviltis ir kančios tęsėsi ilgai, kol vieną naktį skaudančia širdimi išsiveržė į lauką. Bijojo eiti, bet išėjo, nes kažkas traukė tai padaryti. Jis atsidavė gamtai… Pilnom ašarų akim ir pusbalsiu verkdamas pradėjo savais žodžiais kalbėti, prašyti pagalbos, kol išvydo nuostabų reginį… Šviesa – galinga, skaisti – nejučia išryškėjo aukštai danguje, tiesiai prieš jo akis. Nekilo jokių klausimų, koks tai reiškinys, tik pasidarė taip gera. Tarsi kas sakė žodžius, kad jo gyvenime viskas išsispręs. “Tikėk, tikėk, tikėk…”girdėjo žodžius. Visa tai, ką juto, matė ir girdėjo, jį nuramino. Net pats pajuto, kad išnyko sielvartas.

Tą kartą jis sugrįžo namo įkvėptas laimės kibirkšties. Jis pajuto, kad tas reiškinys pakeis jo gyvenimą. Tuo patikėjo iš karto! Jo nuostabai, kitą dieną pas jį atėjo jo draugė. Jis buvo toks laimingas, atrodė, vyksta stebuklai! Draugė pakartojo, kad negali be jo ir ypač dabar, kai liko toks. O neatėjo, nelankė, nes jo tėvų ir artimųjų žodžiai ją žeidė. Visada norėjusi ateiti, paguosti, bet nesiryžo, nes bijojo būti vėl įžeista… Bet pajutusi, kad jam reikia pagalbos, nusprendusi, kad jis dėl tėvų požiūrio nekaltas, ryžosi šiam žingsniui. Nepaisydama pasekmių, nugalėjo baimės jausmą ir atėjo!

Jis vėl žingsnis po žingsnio iš naujo žengė į gyvenimo kelią. Dabar vėl bendrauja su žmonėmis, vėl vairuoja automobilį, gėrisi gamta, kvėpuoja tyru oru, sportuoja ir siekia ryžto skristi, tai yra eiti abejomis kojomis. Jis tuo tiki. Tuo įsitikinusi ir jo draugė.  

Share on Facebook

Prieš Naujuosius – sukam į Vytauto gatvę Palangoje ir važiuojam pasižvalgyti »

Su Naujaisiais Tigro metais!

YouTube Preview Image Share on Facebook
evaldo.private.lt