……tęsinys…..
Rytmečio saulė pro aprasojusius langus nedrąsiai žvelgė į miegantį Miką, šaltais, gelsvais spinduliais kutendama ir glostydama jo skruostus. Ji savo darbą darė tol, kol pagaliau Mikas pabudo.
Tik pažvelgęs į laikrodį, vaikinas šoko iš lovos lyg po elektros šoko. Rengdamasis nuskubėjo į virtuvę, išgėrė porą stiklų obuolių sulčių. Po keleto minučių jis buvo pasiruošęs. Stvėręs sportinį krepšį, išskubėjo į sutartą vietą, kur laukė autobusas.
Prie autobuso lūkuriavo keletas sportininkų, kiti jau lipo į jį, kai kurie patogiai sėdėjo viduje. Mikas išgirdo bildesį. Išvydęs lange išsišiepusią Vilio fizionomiją, ir pats išsišiepė iki ausų. Staigiai prasibrovė pro autobuso duris ir jau po sekundėlės sėdėjo šalia jo.
Kai visi dalyviai jau sėdėjo vietose, autobusas pajudėjo. Saulė buvo pakopusi aukščiau, pasikėlusi į aukštybes, vis plačiau išsišiepusi žemei, kaskart šilčiau ją glamonėdama. Tačiau Mikas su Viliu to rytmečio grožio nematė, nes jiedu, atlošę galvas į sėdynės atlošą, tylėdami užsimerkę ilsėjosi.
Kelias buvo apkrautas intensyvaus automobilio srauto, kuris driekėsi ilga virtine, todėl ir jie važiavo vos judėdami. Pradžioje jie to dar nepastebėjo, nes skrajojo mintimis apie būsimas varžybas, apie būsimus varžovus, bet vėliau, atsitokėję nuo tų minčių, ėmė jausti nuovargį. Kelionė pradėjo įgrįsti. Norėjosi kuo greičiau atvykti į vietą. Bet kuo labiau to norėjosi, tuo kelias atrodė ilgesnis.Atrodė, kad tam nebus galo. Dar įkyriau ir baugiau pasirodė, kai lenkė virtinę stovinčių mašinų. Kelyje buvo žiauri avarija, kurioje buvo aukų – sudaužytos transporto priemonės, užmuštas arklys, vežimas, kurio ratai po visą plentą į šipulius išsibarstę. Inspektorius parodė lazdelę, kad nesustodami važiuotų toliau. Ir jie palengva judėjo link miesto.
Buvo popietės metas. Kai Mikas pažvelgė pro automobilio langą, saulė buvo aukščiausiame taške. Dangus buvo šviesus ir visiškai giedras. Kuo sparčiau jie artėjo prie miesto, tuo daugiau telkėsi ir lydėjo automobilių gurguolė. Pravažiavę priemiestį, pasuko į vaizdingą kaštonų užgožtą kelią. Po dešimties minučių ta varginanti kelionė buvo baigta – jie laimingai atvažiavo į vietą. Jiems parodė kambarį, kuris buvo skirtas jų komandai.
Mikas buvo išvargęs, labai išalkęs, arklį būtų prarijęs, bet teko kentėti, nes valgykla, kurioje turėjo maitintis, dėl neaiškių priežasčių buvo valandai uždaryta. Nieko kito neliko, kaip, pasiskirsčius lovas, eiti truputį pailsėti. Kritęs į lovą, Mikas net nepajuto, kaip užmigo. Prasimerkė tik po poros valandų, išgirdęs koridoriuje sklindančius balsus. Tik atsikvošėjęs, iškart ėmė jaudintis. Juk buvo toli nuo namų svetimoje vietoje. Nedavė ramybės mintis, ar pagaliau gaus pavalgyti. Tai jam buvo kol kas svarbiausias dalykas, nes buvo taip išalkęs, kad to alkio neįmanoma buvo valdyti.
Apžvelgęs kambarį, Mikas pastebėjo, kad Vilis jau buvo atsikėlęs. Tada pašoko ir jis. Po jo vienas po kito nubudo ir kiti komandos nariai. Kai nusiprausė ir pasidailino, pats laikas buvo pabandyti eiti pavalgyti. Kadangi Vilis Mikui buvo pažadėjęs, kad juo pasirūpins ir alkano nepaliks, jis savo pažadą tęsėjo. Kai Mikas atėjo į valgyklą, Vilis jau sėdėjo prie stalo, kuris buvo nuklotas lyg per geras iškilmes. Penketas porcijų pirmojo patiekalo, penketas – antrojo ir tiek pat kompoto. Kai Mikas pamatė tiek maisto, iškart nuotaika pasitaisė. Jis sekundei net nustebo, kad Vilis laikosi savo žodžio. Ką pažadėjo, tą ir tęsėjo. Štai ir įrodymas to.
- Eikš greičiau, – įnirtingai modamas ranka, išvydęs tarpduryje Miką, kvietė jį Vilis, – eikš, sėskis, kiek galiu laukti… Viskas baigia atvėsti…
- Skubu, skubu, – trindamas delnus, išsišiepęs iš laimės ir rydamas seiles išlemeno Mikas. Prisėdęs prie stalo ir pasiėmęs šaukštą juokaudamas pridūrė: – Na ir šaunuolis! Jeigu ir toliau taip manimi rūpinsies, pažadu skirti tave savo asistentu.
- Visai nebloga mintis, – juokaudamas pritarė Vilis. – Kai vakaruose praturtėsi, kai tapsi milijonieriumi, tada dvidešimt procentų, manau, išmesi ir man…
- O kaip kitaip? Kitaip ir nebus! Juk tu mano geriausias draugas nuo pat lopšelio dienų. Tu man kaip brolis. O broliui nieko negaila.
- Na gerai, jau gerai, apie tai pakalbėsime kitą kartą, – numojęs ranka, numykė Vilis ir sekundėlei nutilo. Jo veide atsirado džiaugsmo kibirkštėlės. Jis pakėlė pirštą ir tęsė: – Bet žinai, tai aš pasistengsiu atminti! O dabar baik krenkšėti kaip sena varna ir kibk greičiau į darbą. Juk pats žinai, kad prieš akis – varžybos.
Ir Mikas, nieko draugui nebeatsakęs, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius kibo į darbą. Viską šlavė nuo stalo į save nė neatsipūsdamas. Sriubą suvalgo, antrą patiekalą paima. Jį suvalgo, vėl sriubą pradeda. Ir taip be jokio poilsio valgė, kol ištuštėjo visos lėkštės. Bet visų kompotų išgerti nebepajėgė… Kai baigė, apsidairė ir pamatęs visų salėje sėdinčių dalyvių akis, nukreiptas į jį, nesuprasdamas jų, bakstelėjo Viliui alkūne į šoną ir tyliai sušnibždėjo:
- Ko jie į mane spokso lyg į beždžionę?
Skaityti toliau…
Share on Facebook