Papasakosiu du realius faktus. Gal kam nors iš jūsų bus naudinga sužinoti kaip būna gyvenime.. Ir jeigu jūsų aplinkoje įvyks kažkas panašaus, gal prisiminsite mano pasakojimą ir informaciją apie naudingą priemonę ligai įveikti. Tikiuosi, ši informacija jus pasieks reikiamu laiku ir ja pasinaudosite, norėdami gelbėti savo artimojo gyvybę.
Šiuo metu, kai mus namuose yra įkalinęs koronavirusas, kuris negailestingai nusineša žmonių gyvybes, prisiminiau realius faktus, kuriais remiantis galiu teigti, kad džiova arba kitaip tariant, tuberkuliozė (kuri ne mažiau pavojingesnė už koronavirusą), yra pagydoma natūraliai, o tai yra gamtos teikiamais vaistais.
Tie vaistai – tai Read the rest of this entry »
Gera treniruotė
Negailestingas, pražūtingas pasaulis nuveda į pražūtį. Ir kokie mes bebūtume – ar stiprūs, ar pinigingi, įtakingi ar išmintingi, nepadės niekas išvengti pražūties, jeigu įsiliesime į šį pasaulį ir pritapsime jame. Niekas nepasakys, kiek mums duota laiko būti šiame pasaulyje, todėl kasdien įgyvendinkime galimybę nepražūti. Siekime to nuo dabar, nuo šios akimirkos, kad tą laiką atitolintume iki begalybės. Nebūkime kaip visi. Pasaulis negailestingas. Jis pražūtingas. Viskas mūsų rankose! Sugrįžkime. Viskas mūsų siekyje, mūsų pačių galioje! Gyvenkime taip, kad visada rytojus ateitų! Mokinkimės gyventi Šviesoje. Keliaukime su Šviesa ir Ji neleis užgesti Jūsų Švieselei!
Evaldas Vigelis
Tiems, kurie supranta rusiškai..
Nors aš ne paukštis ir be sparnų
Taip pasiilgau Baltijos krašto
Verta pamąstyti
Pažvelk į save veidrodyje ir patyrinėk kas tavyje pasikeitė per eilę metų… Tikriausiai pasakysi labiausiai į akis krentantį faktą, kad pasenai. Bet pasakyk man ar prisimeni koks buvai vaikystėje? Koks jaunystėje? Neabejoju, kad prisimeni. Juk pažintum save visose vaikystės, jaunystės nuotraukose, kuriose esi užfiksuotas. Bet dabar tu nebe toks koks buvai tada… Jeigu žinotum treniruočių galios veiksmingumą, šiandieną nebūtum toks, koks esi dabar, kokį matai save veidrodyje… Read the rest of this entry »
Jeigu nuoširdžiai pamąstytume, tikrai suprastume jog būna tikras gyvenimas, o būna netikras… Taip kaip ir draugas. Gali mūsų kelyje būti tikras draugas, o būna juk ir netikrų… Ar galime pavadinti gyvenimą tikru, jei einame savo keliu, o ne primestu, jei galime Read the rest of this entry »
Ką atsakytumėte jeigu jūsų paklausčiau ar esate laiamingi? Jeigu manome, kad laimė yra turtas, jeigu manome, kad šalia esantys draugai yra verti mūsų, jei manome, kad mes geriausi tarp visų mus supančių ar draugų rate, ar šeimoje, ar mokykloje, o jeigu dar esame visų dėmesio centre, jei esame sveiki, tai tikriausiai jaučiatės laimingi?
O realiai ar mes laimingi? Gal mes tik miegame ir tik sapnuojame Read the rest of this entry »
Tikriausiai mes galvojame, jog žinome daugiau už kitus ir manome esantys protingi. Ar matėme žmogų, kuris pasakytų: – Aš kvailas? Greičiau pasakytų: -Aš žinau daugiau negu tu galvoji.
Bet tiesa ta, kad mes galvojame daugiau negu žinome. Vadinasi, ne tokie mes ir protingi.. Žinios ir išmintis yra ne vienas ir tas Read the rest of this entry »
Taigi, kuo save laikome? Kuo dedamės esantys? Protingais ar kvailais? Viską žinančiais ar nieko? Gerais žmonėmis ar nealbai gerais? O gal suktais? Gal mėgstame naudotis kitų gerumu? Ir aplamai, ar galime save vadinti geru žmogumi? Klausimų nedaug. Bet ar galime patys sau atsakyti į tuos klausimus? Protas mums atsakys taip kaip mes patys norėsime. O mūsų širdis? Siela? Sąžinė? Ką mums sako sielos balsas, jei aplamai jį galime girdėti?
Sokratas pasakė : – Aš žinau, kad nieko nežinau.
O jūs?
Grupė Martini atlieka dainą pagal mano eilėraščio „Verta pamąstyti“ žodžius.
Gyvenimas margas kaip šilas
Man reikia tylos, man reikia ramybės
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias
Atnešk saujelę balto smėlio
Tik tu ir aš
Vėžio gydymas chemoterapija – tai ne gydymas, o mulkinimas ir pasipelnymas. Ir svarbiausia – žmogaus naikinimas..
Neliūdėk, kai liūdesys už lango sklando,
Ar kai šalia, kai šliejas prie tavęs.
Gyvenimas visus išbando
Ar silpnas tu, stiprus, ar bėdoje.
Pažvelk pro langą į horizonto tolius –
Į dangų, erdvę, liūdesį, mintis,
Į paukščio skrydį, raudoną rožių klonį
Ir pamatysi, liūdesys išnyks!
©Evaldas Vigelis
Nors aš ne paukštis ir be sparnų,
Atrodo, imsiu ir pakilsiu
Į tą beribę dangaus gelmių
Ir kilsiu, skrisiu, kilsiu
Kaip kyla mintys vidaus gelmių,
Širdies plakimas, dūžiai,
Jausmai, kuriuos išgyvenu
Ir siela mano, žodžiai…
Kaip vėjas, kuždantis man kilt,
Ir medžiai, žolės, gėlės,
Kartodami žodžius man:
KILK
Kaip kyla iššautos strėlės!
Kaip kyla saulė iš rytų,
Šviesa, žvaigždė, ugnelė…
Aš tai girdžiu, stebiu, jaučiu
Kaip jaučiam laiką, nežinią…
©Evaldas Vigelis
Apie šį vėžio gydymo būdą šiame video pasakoja Vladimiras Luzajevas, kuris namų sąlygomis gydydamasis soda, per aštuonis mėnesius įveikė 4 stadijos kasos vėžį su daugybinėmis metastazėmis kepenyse.
Buvo pietų metas, tad kartu su kitais atėjau pietauti. Tai, ką išvydau, mane sujaudino iki pat širdies gelmių. Pasirodo, čia karaliavo vien “senieji” jūreiviai. Vieni, prisipylę pilnas lėkštes sriubos, jau ruošėsi valgyti, kiti dar pylėsi. Tačiau jų lėkštėse pamačiau vien tirščius – bulves, mėsą. Net pats nepajutau, kaip pripuoliau prie sėdinčių “senių”.
– Kodėl taip darote? – ėmiau garsiai piktintis. – Argi jums neatrodo, kad reikia visiems išpilstyti vienodai?
Visi nustebę pažvelgė į mane.
– Na, bet jeigu taip nemanot, tuoj suteiksiu jums malonumo srėbti vien skystį! – tęsiau ryžtingai, sriubas su tirščiais iš kiekvieno panosės nustumdamas į priešingą stalo pusę.
Nė vienas iš “senių” nė nekrustelėjo, nė vienas nepasakė nė žodelio, tarsi būtų buvę užhipnotizuoti, tarsi aš būčiau jų viršininkas.
– Ateikit ir valgykit, – šūktelėjau “jauniesiems” jūreiviams, o pats nuskubėjau prie katilo su sriuba. Pripyliau lėkštes tik skysčio ir atnešęs padėjau kiekvienam “seniui” po nosim.
– Valgykite. Tada pasijusite jų vietoje ir suprasite, kiek galima tempti su tokiu maistu!
Taip padaręs nejutau jokios baimės. Ir nors tų “senių” buvo dvidešimt
Atėjus priesaikos priėmimo dienai, visus naujokus išrikiavo rikiuotėje. Jau tada mano širdis kažkodėl nerimavo, jaučiau kažkokį nepaaiškinamą sielvartą. Nesupratau, kas man darosi… Aš stebėjau ceremoniją beveik nieko negirdėdamas išskyrus širdies dūžius krūtinėje. Atsipeikėjau, kai pastebėjau ateinantį karininką.
– Jūs ką? – išgirdau jo reiklų balsą. – Negirdėjote savo pavardės? Prašom, jūsų eilė.
– Aš nepriimsiu priesaikos, – iš mano lūpų išsprūdo tvirti žodžiai.
– Kaip tai? Tai neįmanoma! Čia jums ne cirkas.
Atėjus laikui, iš komisariato gavau šaukimą tarnauti tarybinės armijos gretose. Jau būdamas Vilniuje supratau, kad teks tarnauti jūrų laivyne… Man tai nepatiko. Bet negalėjau priešintis, nebuvo kaip… Iš Vilniaus važiavau į nežinią… Traukiniu… Paskendęs mintyse… Jau tada, kai mane nuvežė į Sevastopolį, kur laukė dar viena komisija, turėjusi paskirti tarnybos vietą ir dalinį, nerimavau dar labiau…
Dideliame kabinete buvo išrikiuoti šeši stalai, prie kurių sėdėjo komisijos nariai. Būsimieji kareiviai laukė už durų ir atėjus eilei po vieną ėjo prie kiekvieno stalo. Patikrinus dokumentus, komisijos nariai paskirdavo tarnybos laiką, vietą ir kariuomenės rūšį.
Visą laiką kol priartėjo mano eilė, mintyse meldžiausi, kad tektų tarnauti tik dvejus metus.
Jokios kitos mintys nedrumstė mano maldos, siela veržėsi iš kūno ir maldavo.. Kai priėjau prie pirmojo staliuko, pareigūnas pažvelgė į mane kažkaip keistai ir paklausė:
Bėda, kai aiškiai nematai toli… Bet jei nebeįžiūri ir arti, tai ir problema padvigubėja. Tačiau ir šiai problemai išspręsti yra pratimai akims ir atitinkama eiga jiems atlikti. Netikėkite kai sakoma, jog negalima atstatyti regėjimo. Tai netiesa. Treniruočių pagalba jūs tai padarysite!
Pradžiai pateiksiu treniruočių planą šešioms dienoms. Pagal šį planą atlikite pratimus (žiūrėkite lentelę) kasdien po 25minutes šešias dienas. Vėliau pateiksiu planą sekančioms šešioms dienoms ir tt, kol paskelbsiu visą treniruočių programą. Read the rest of this entry »
Kai toli nuo manęs tu tyloj,
Kai ranka tiesia ranką į dangų,
Kai širdis pasiklydus kely
Ieško kelio ir jo neberanda…
Kai Žmogaus nebėra tarp žmonių
Ir kai žodžių nelieka tarp žodžių –
Tik šešėlis tarp jų ir klaidų,
Tik gyvenimo aidas tarp nuodėmių…
Nei tavęs, nei kalvos, nei pilies,
Nei dangaus tarp dangaus, nei gėlės…
Tik žaidi, gyveni ir sukies
Ant prarajos, ant nežinios versmės…
O laikas tai tiksi ir skuba
Ir gėlės greit skleisis pavasarį…
Tik Tavo gyvenimo žiedas
Į nežinią grims, liks be atsako
© Evaldas Vigelis
Pakils lyg paukščiai ir nuskris,
Tik tai kas turi likti – liks.
Ateis pavasaris ir vėl pražys,
Jei kaip ir tu nepasiklys..
…
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias,
Nutiesusi raudoną taką virš bangų.
Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia,
Kol jūra susilieja su dangum…
