Tiems, kurie supranta rusiškai..
Nors aš ne paukštis ir be sparnų
Posted: 1st spalio 2017 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai"Nors aš ne paukštis ir be sparnų
Taip pasiilgau Baltijos krasto
Posted: 1st spalio 2017 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai"Taip pasiilgau Baltijos krašto
Verta pamąstyti
Abstraktus aprašymas iš mano treniruočių sistemos
Posted: 25th rugpjūčio 2017 by Evaldas. in Apie viską, Ar žinote?, PamąstykimPažvelk į save veidrodyje ir patyrinėk kas tavyje pasikeitė per eilę metų… Tikriausiai pasakysi labiausiai į akis krentantį faktą, kad pasenai. Bet pasakyk man ar prisimeni koks buvai vaikystėje? Koks jaunystėje? Neabejoju, kad prisimeni. Juk pažintum save visose vaikystės, jaunystės nuotraukose, kuriose esi užfiksuotas. Bet dabar tu nebe toks koks buvai tada… Jeigu žinotum treniruočių galios veiksmingumą, šiandieną nebūtum toks, koks esi dabar, kokį matai save veidrodyje… Read the rest of this entry »
Kas yra tikra, o kas netikra?
Posted: 20th rugpjūčio 2017 by Evaldas. in Apie viską, Išminties kertelė, PamąstykimJeigu nuoširdžiai pamąstytume, tikrai suprastume jog būna tikras gyvenimas, o būna netikras… Taip kaip ir draugas. Gali mūsų kelyje būti tikras draugas, o būna juk ir netikrų… Ar galime pavadinti gyvenimą tikru, jei einame savo keliu, o ne primestu, jei galime Read the rest of this entry »
Ar tikrai esame tokie, kokiais dedamės esantys?
Posted: 9th rugpjūčio 2017 by Evaldas. in Apie viską, Išminties kertelė, PamąstykimKą atsakytumėte jeigu jūsų paklausčiau ar esate laiamingi? Jeigu manome, kad laimė yra turtas, jeigu manome, kad šalia esantys draugai yra verti mūsų, jei manome, kad mes geriausi tarp visų mus supančių ar draugų rate, ar šeimoje, ar mokykloje, o jeigu dar esame visų dėmesio centre, jei esame sveiki, tai tikriausiai jaučiatės laimingi?
O realiai ar mes laimingi? Gal mes tik miegame ir tik sapnuojame Read the rest of this entry »
Taigi, kuo save laikome? Kuo dedamės esantys?
Posted: 6th rugpjūčio 2017 by Evaldas. in Apie viską, Išminties kertelė, PamąstykimTikriausiai mes galvojame, jog žinome daugiau už kitus ir manome esantys protingi. Ar matėme žmogų, kuris pasakytų: – Aš kvailas? Greičiau pasakytų: -Aš žinau daugiau negu tu galvoji.
Bet tiesa ta, kad mes galvojame daugiau negu žinome. Vadinasi, ne tokie mes ir protingi.. Žinios ir išmintis yra ne vienas ir tas Read the rest of this entry »
Kuo save laikome? Kuo dedamės esantys?
Posted: 26th liepos 2017 by Evaldas. in Apie viską, Išminties kertelė, PamąstykimTaigi, kuo save laikome? Kuo dedamės esantys? Protingais ar kvailais? Viską žinančiais ar nieko? Gerais žmonėmis ar nealbai gerais? O gal suktais? Gal mėgstame naudotis kitų gerumu? Ir aplamai, ar galime save vadinti geru žmogumi? Klausimų nedaug. Bet ar galime patys sau atsakyti į tuos klausimus? Protas mums atsakys taip kaip mes patys norėsime. O mūsų širdis? Siela? Sąžinė? Ką mums sako sielos balsas, jei aplamai jį galime girdėti?
Sokratas pasakė : – Aš žinau, kad nieko nežinau.
O jūs?
Grupė Martini atlieka dainą pagal mano eilėraščio „Verta pamąstyti“ žodžius.
Gyvenimo kelias
Gyvenimas margas kaip šilas..
Posted: 5th gegužės 2016 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai"Gyvenimas margas kaip šilas
Man reikia tylos, man reikia ramybės..
Posted: 28th balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai"Man reikia tylos, man reikia ramybės
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias
Posted: 25th balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai"Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias
Atnešk saujelę balto smėlio
Posted: 23rd balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Iš serijos "Mano eilėraščiai"Atnešk saujelę balto smėlio
Tik tu ir aš
Tiesa apie vėžio „gydymą“
Posted: 14th balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Pamąstykim, Sveikatos puslapisVėžio gydymas chemoterapija – tai ne gydymas, o mulkinimas ir pasipelnymas. Ir svarbiausia – žmogaus naikinimas..
Neliūdėk, kai liūdesys už lango sklando,
Ar kai šalia, kai šliejas prie tavęs.
Gyvenimas visus išbando
Ar silpnas tu, stiprus, ar bėdoje.
Pažvelk pro langą į horizonto tolius –
Į dangų, erdvę, liūdesį, mintis,
Į paukščio skrydį, raudoną rožių klonį
Ir pamatysi, liūdesys išnyks!
©Evaldas Vigelis
Nors aš ne paukštis ir be sparnų..
Posted: 10th balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Mano kūryba
Nors aš ne paukštis ir be sparnų,
Atrodo, imsiu ir pakilsiu
Į tą beribę dangaus gelmių
Ir kilsiu, skrisiu, kilsiu
Kaip kyla mintys vidaus gelmių,
Širdies plakimas, dūžiai,
Jausmai, kuriuos išgyvenu
Ir siela mano, žodžiai…
Kaip vėjas, kuždantis man kilt,
Ir medžiai, žolės, gėlės,
Kartodami žodžius man:
KILK
Kaip kyla iššautos strėlės!
Kaip kyla saulė iš rytų,
Šviesa, žvaigždė, ugnelė…
Aš tai girdžiu, stebiu, jaučiu
Kaip jaučiam laiką, nežinią…
©Evaldas Vigelis
Dar vienas vėžio gydymosi būdas
Posted: 4th balandžio 2016 by Evaldas. in Apie viską, Pamąstykim, Sveikatos puslapisApie šį vėžio gydymo būdą šiame video pasakoja Vladimiras Luzajevas, kuris namų sąlygomis gydydamasis soda, per aštuonis mėnesius įveikė 4 stadijos kasos vėžį su daugybinėmis metastazėmis kepenyse.
Neįtikėtini įvykiai iš armijos laikų (tęsinys)
Posted: 25th balandžio 2015 by Evaldas. in Apie viską, NutikimaiBuvo pietų metas, tad kartu su kitais atėjau pietauti. Tai, ką išvydau, mane sujaudino iki pat širdies gelmių. Pasirodo, čia karaliavo vien “senieji” jūreiviai. Vieni, prisipylę pilnas lėkštes sriubos, jau ruošėsi valgyti, kiti dar pylėsi. Tačiau jų lėkštėse pamačiau vien tirščius – bulves, mėsą. Net pats nepajutau, kaip pripuoliau prie sėdinčių “senių”.
– Kodėl taip darote? – ėmiau garsiai piktintis. – Argi jums neatrodo, kad reikia visiems išpilstyti vienodai?
Visi nustebę pažvelgė į mane.
– Na, bet jeigu taip nemanot, tuoj suteiksiu jums malonumo srėbti vien skystį! – tęsiau ryžtingai, sriubas su tirščiais iš kiekvieno panosės nustumdamas į priešingą stalo pusę.
Nė vienas iš “senių” nė nekrustelėjo, nė vienas nepasakė nė žodelio, tarsi būtų buvę užhipnotizuoti, tarsi aš būčiau jų viršininkas.
– Ateikit ir valgykit, – šūktelėjau “jauniesiems” jūreiviams, o pats nuskubėjau prie katilo su sriuba. Pripyliau lėkštes tik skysčio ir atnešęs padėjau kiekvienam “seniui” po nosim.
– Valgykite. Tada pasijusite jų vietoje ir suprasite, kiek galima tempti su tokiu maistu!
Taip padaręs nejutau jokios baimės. Ir nors tų “senių” buvo dvidešimt
Iš praeities… iš armijos laikų… (būna ir taip…)
Posted: 3rd balandžio 2015 by Evaldas. in Apie viską, NutikimaiAtėjus priesaikos priėmimo dienai, visus naujokus išrikiavo rikiuotėje. Jau tada mano širdis kažkodėl nerimavo, jaučiau kažkokį nepaaiškinamą sielvartą. Nesupratau, kas man darosi… Aš stebėjau ceremoniją beveik nieko negirdėdamas išskyrus širdies dūžius krūtinėje. Atsipeikėjau, kai pastebėjau ateinantį karininką.
– Jūs ką? – išgirdau jo reiklų balsą. – Negirdėjote savo pavardės? Prašom, jūsų eilė.
– Aš nepriimsiu priesaikos, – iš mano lūpų išsprūdo tvirti žodžiai.
– Kaip tai? Tai neįmanoma! Čia jums ne cirkas.
Prisiminimas iš praeities.. Tai buvo daugiau negu keista, tai buvo neįtikėtina
Posted: 2nd balandžio 2015 by Evaldas. in Apie viską, NutikimaiAtėjus laikui, iš komisariato gavau šaukimą tarnauti tarybinės armijos gretose. Jau būdamas Vilniuje supratau, kad teks tarnauti jūrų laivyne… Man tai nepatiko. Bet negalėjau priešintis, nebuvo kaip… Iš Vilniaus važiavau į nežinią… Traukiniu… Paskendęs mintyse… Jau tada, kai mane nuvežė į Sevastopolį, kur laukė dar viena komisija, turėjusi paskirti tarnybos vietą ir dalinį, nerimavau dar labiau…
Dideliame kabinete buvo išrikiuoti šeši stalai, prie kurių sėdėjo komisijos nariai. Būsimieji kareiviai laukė už durų ir atėjus eilei po vieną ėjo prie kiekvieno stalo. Patikrinus dokumentus, komisijos nariai paskirdavo tarnybos laiką, vietą ir kariuomenės rūšį.
Visą laiką kol priartėjo mano eilė, mintyse meldžiausi, kad tektų tarnauti tik dvejus metus.
Jokios kitos mintys nedrumstė mano maldos, siela veržėsi iš kūno ir maldavo.. Kai priėjau prie pirmojo staliuko, pareigūnas pažvelgė į mane kažkaip keistai ir paklausė:
Kai toli nuo manęs tu tyloj,
Kai ranka tiesia ranką į dangų,
Kai širdis pasiklydus kely
Ieško kelio ir jo neberanda…
Kai Žmogaus nebėra tarp žmonių
Ir kai žodžių nelieka tarp žodžių –
Tik šešėlis tarp jų ir klaidų,
Tik gyvenimo aidas tarp nuodėmių…
Nei tavęs, nei kalvos, nei pilies,
Nei dangaus tarp dangaus, nei gėlės…
Tik žaidi, gyveni ir sukies
Ant prarajos, ant nežinios versmės…
O laikas tai tiksi ir skuba
Ir gėlės greit skleisis pavasarį…
Tik Tavo gyvenimo žiedas
Į nežinią grims, liks be atsako
© Evaldas Vigelis
GYVENIMAS
Gyvenimas tarsi žvaigždė,
Dangaus berybėje – gėlė.
Pražysta, žydi, liepsnoja…
Nušvinta, šviečia ir žaižaruoja..
Dangaus berybėje – gėlė.
Pražysta, žydi, liepsnoja…
Nušvinta, šviečia ir žaižaruoja..
Tai ten – danguj, tai čia – šalia
Sparnais vilties arba kančia..
Blaškaisi lyg lapas rudens,
Lyg bejėgis kaitroj be vandens.
Sparnais vilties arba kančia..
Blaškaisi lyg lapas rudens,
Lyg bejėgis kaitroj be vandens.
Gyvenimas – tai tu kelyje,
Tai plakimas širdies, širdyje,
Tai mintys tavo – mintyse,
Tai žodžiai tavo – žodžiuose…
Tai plakimas širdies, širdyje,
Tai mintys tavo – mintyse,
Tai žodžiai tavo – žodžiuose…
Pakils lyg paukščiai ir nuskris,
Tik tai kas turi likti – liks.
Ateis pavasaris ir vėl pražys,
Jei kaip ir tu nepasiklys..
…
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias,
Nutiesusi raudoną taką virš bangų.
Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia,
Kol jūra susilieja su dangum…
Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Savo fotkes sudėjau į filmuką apie debesis. Gero klausymosi ir žiūrėjimo 😉
Apsaugota: Tikra meilė Nr.15 arba Raudonos Rožės
Posted: 4th gruodžio 2011 by Evaldas. in Tikra Meilė arba Raudonos RožėsJei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Nemokame būt žmogumi…
Nemokam ir gyventi,
Išlikti, būti savimi,
Suklupusį pakelti.
Nemokame mylėti, duoti,
Išgirsti ir suprasti,
Būt žmogumi, išlikti juo,
Neklyst ir neprarasti.
O reikia tiek nedaug –
Sustot tik, pamąstyti
Ir žengti pirmą žingsnį sau
Kad būt žmogum ir likti.
Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Auga pušis prie kelio –
Pavargus, sena, samanota…
Nuo vėjo, šalnų ar nuo laiko,
Ar kad tai neišvengiamai duota…
Be išlygų mums pasirinkti
Ar mirti, ar gyventi.
Kodėl širdis taip nerimsta…
Tikėti lemtim ar aplenkti?
Kodėl tokie mes skirtingi
Jei gimstam visi vienodi?
Vieni linkę tik imti,
Kiti – duot, dovanoti.
Kalti gal dėl visko mes patys,
Kad nemokam gyventi, mylėti,
Nemokam išmokti neklysti
Ir eiti iš tamsos į šviesą.
Tik minam per klaidas ir nuodėmes,
Žaisdami savo gyvenimu,
Be tikslo, prasmės, lyg paklydėliai,
Į mirtį, į skausmą, į nežinią…
Apsaugota: Tikra meilė Nr.14 arba Raudonos Rožės
Posted: 11th spalio 2010 by Evaldas. in Tikra Meilė arba Raudonos RožėsJei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ilgą laiką vaikai buvo baudžiami, jei rašydavo kaire ranka. Kodėl? Todėl, kad tai buvo laikoma trūkumu. Dabar nebebaudžiama ir visi gali rašyti ta ranka, kuria patogiau… Kairiarankiams, žinoma, patogiau kaire, dešiniarankiams – dešine.
Jei įdomu, pateiksiu keletą būdų, kad galėtume sužinoti ar iš tiesų mes esame tokie, kokie esame ar tik tapome tokiais.
Užsidėkite koją ant kojos 
Kuri viršuje?
O dabar sunerkite rankas ant krūtinės Kuri ranka viršuje?
O dabar pažvelkite pro durų akį ar rakto skylutę. Kuria akimi dažniausiai žiūrite?
Jei dažniausiai sėdite kairę koją užsimetęs ant dešinės, nes jums taip patogiausia, o sunėrus rankas, kairioji yra viršuje, jei žiūrite pro durų akutę kaire akimi, vadinasi jūs kairiarankis. Ir atvirkščiai… Beje, plojant, pagrindinė ranka muša pasyviąją. Tai taip pat požymis.
Ar vaikas kairiarankis ar dešiniarankis galima nustatyti stebint, kuria ranka jis gaudo ar meta kamuolį, atidaro dėžutę, ima kokį nors daiktą.
Patebėta, kad kairiarankiai dažniau nei dešiniarankiai turi miego sutrikimų, bet jie yra gabesni architektūrai, matematikai.
O tu pašauk, gal atsilieps
Paklydęs laikas mėnesienos pilnaty,
Nuskendęs nebūties verpetuos
Ir kelio nerandąs sugrįžt.
O tu ateik, nepasiklyski,
Kai laikas varstys praviras duris.
Vilties sparnais atgal sugrįžki,
Kai ryškios žvaigždės kelią švies.
Brendu per negilų upelį —
Per vandenį šaltą ir gėlą.
Jo dugną įžvelgt žmonės gali
Lyg tyrą, nekaltą sielą.
Skuba upelis, srovena,
Neša gyvybės šaltinį…
Čiurlena jis ir gaivina
Per kaitrą ištroškusią minią.