Taigi, kuo save laikome? Kuo dedamės esantys? Protingais ar kvailais? Viską žinančiais ar nieko? Gerais žmonėmis ar nealbai gerais? O gal suktais? Gal mėgstame naudotis kitų gerumu? Ir aplamai, ar galime save vadinti geru žmogumi? Klausimų nedaug. Bet ar galime patys sau atsakyti į tuos klausimus? Protas mums atsakys taip kaip mes patys norėsime. O mūsų širdis? Siela? Sąžinė? Ką mums sako sielos balsas, jei aplamai jį galime girdėti?
Sokratas pasakė : – Aš žinau, kad nieko nežinau.
O jūs?
Grupė Martini atlieka dainą pagal mano eilėraščio „Verta pamąstyti“ žodžius.
Gyvenimas margas kaip šilas
Man reikia tylos, man reikia ramybės
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias
Atnešk saujelę balto smėlio
Tik tu ir aš
Vėžio gydymas chemoterapija – tai ne gydymas, o mulkinimas ir pasipelnymas. Ir svarbiausia – žmogaus naikinimas..
Neliūdėk, kai liūdesys už lango sklando,
Ar kai šalia, kai šliejas prie tavęs.
Gyvenimas visus išbando
Ar silpnas tu, stiprus, ar bėdoje.
Pažvelk pro langą į horizonto tolius –
Į dangų, erdvę, liūdesį, mintis,
Į paukščio skrydį, raudoną rožių klonį
Ir pamatysi, liūdesys išnyks!
©Evaldas Vigelis
Nors aš ne paukštis ir be sparnų,
Atrodo, imsiu ir pakilsiu
Į tą beribę dangaus gelmių
Ir kilsiu, skrisiu, kilsiu
Kaip kyla mintys vidaus gelmių,
Širdies plakimas, dūžiai,
Jausmai, kuriuos išgyvenu
Ir siela mano, žodžiai…
Kaip vėjas, kuždantis man kilt,
Ir medžiai, žolės, gėlės,
Kartodami žodžius man:
KILK
Kaip kyla iššautos strėlės!
Kaip kyla saulė iš rytų,
Šviesa, žvaigždė, ugnelė…
Aš tai girdžiu, stebiu, jaučiu
Kaip jaučiam laiką, nežinią…
©Evaldas Vigelis
Apie šį vėžio gydymo būdą šiame video pasakoja Vladimiras Luzajevas, kuris namų sąlygomis gydydamasis soda, per aštuonis mėnesius įveikė 4 stadijos kasos vėžį su daugybinėmis metastazėmis kepenyse.
Buvo pietų metas, tad kartu su kitais atėjau pietauti. Tai, ką išvydau, mane sujaudino iki pat širdies gelmių. Pasirodo, čia karaliavo vien “senieji” jūreiviai. Vieni, prisipylę pilnas lėkštes sriubos, jau ruošėsi valgyti, kiti dar pylėsi. Tačiau jų lėkštėse pamačiau vien tirščius – bulves, mėsą. Net pats nepajutau, kaip pripuoliau prie sėdinčių “senių”.
– Kodėl taip darote? – ėmiau garsiai piktintis. – Argi jums neatrodo, kad reikia visiems išpilstyti vienodai?
Visi nustebę pažvelgė į mane.
– Na, bet jeigu taip nemanot, tuoj suteiksiu jums malonumo srėbti vien skystį! – tęsiau ryžtingai, sriubas su tirščiais iš kiekvieno panosės nustumdamas į priešingą stalo pusę.
Nė vienas iš “senių” nė nekrustelėjo, nė vienas nepasakė nė žodelio, tarsi būtų buvę užhipnotizuoti, tarsi aš būčiau jų viršininkas.
– Ateikit ir valgykit, – šūktelėjau “jauniesiems” jūreiviams, o pats nuskubėjau prie katilo su sriuba. Pripyliau lėkštes tik skysčio ir atnešęs padėjau kiekvienam “seniui” po nosim.
– Valgykite. Tada pasijusite jų vietoje ir suprasite, kiek galima tempti su tokiu maistu!
Taip padaręs nejutau jokios baimės. Ir nors tų “senių” buvo dvidešimt
Atėjus priesaikos priėmimo dienai, visus naujokus išrikiavo rikiuotėje. Jau tada mano širdis kažkodėl nerimavo, jaučiau kažkokį nepaaiškinamą sielvartą. Nesupratau, kas man darosi… Aš stebėjau ceremoniją beveik nieko negirdėdamas išskyrus širdies dūžius krūtinėje. Atsipeikėjau, kai pastebėjau ateinantį karininką.
– Jūs ką? – išgirdau jo reiklų balsą. – Negirdėjote savo pavardės? Prašom, jūsų eilė.
– Aš nepriimsiu priesaikos, – iš mano lūpų išsprūdo tvirti žodžiai.
– Kaip tai? Tai neįmanoma! Čia jums ne cirkas.
Atėjus laikui, iš komisariato gavau šaukimą tarnauti tarybinės armijos gretose. Jau būdamas Vilniuje supratau, kad teks tarnauti jūrų laivyne… Man tai nepatiko. Bet negalėjau priešintis, nebuvo kaip… Iš Vilniaus važiavau į nežinią… Traukiniu… Paskendęs mintyse… Jau tada, kai mane nuvežė į Sevastopolį, kur laukė dar viena komisija, turėjusi paskirti tarnybos vietą ir dalinį, nerimavau dar labiau…
Dideliame kabinete buvo išrikiuoti šeši stalai, prie kurių sėdėjo komisijos nariai. Būsimieji kareiviai laukė už durų ir atėjus eilei po vieną ėjo prie kiekvieno stalo. Patikrinus dokumentus, komisijos nariai paskirdavo tarnybos laiką, vietą ir kariuomenės rūšį.
Visą laiką kol priartėjo mano eilė, mintyse meldžiausi, kad tektų tarnauti tik dvejus metus.
Jokios kitos mintys nedrumstė mano maldos, siela veržėsi iš kūno ir maldavo.. Kai priėjau prie pirmojo staliuko, pareigūnas pažvelgė į mane kažkaip keistai ir paklausė:
Bėda, kai aiškiai nematai toli… Bet jei nebeįžiūri ir arti, tai ir problema padvigubėja. Tačiau ir šiai problemai išspręsti yra pratimai akims ir atitinkama eiga jiems atlikti. Netikėkite kai sakoma, jog negalima atstatyti regėjimo. Tai netiesa. Treniruočių pagalba jūs tai padarysite!
Pradžiai pateiksiu treniruočių planą šešioms dienoms. Pagal šį planą atlikite pratimus (žiūrėkite lentelę) kasdien po 25minutes šešias dienas. Vėliau pateiksiu planą sekančioms šešioms dienoms ir tt, kol paskelbsiu visą treniruočių programą. Read the rest of this entry »
Kai toli nuo manęs tu tyloj,
Kai ranka tiesia ranką į dangų,
Kai širdis pasiklydus kely
Ieško kelio ir jo neberanda…
Kai Žmogaus nebėra tarp žmonių
Ir kai žodžių nelieka tarp žodžių –
Tik šešėlis tarp jų ir klaidų,
Tik gyvenimo aidas tarp nuodėmių…
Nei tavęs, nei kalvos, nei pilies,
Nei dangaus tarp dangaus, nei gėlės…
Tik žaidi, gyveni ir sukies
Ant prarajos, ant nežinios versmės…
O laikas tai tiksi ir skuba
Ir gėlės greit skleisis pavasarį…
Tik Tavo gyvenimo žiedas
Į nežinią grims, liks be atsako
© Evaldas Vigelis
Pakils lyg paukščiai ir nuskris,
Tik tai kas turi likti – liks.
Ateis pavasaris ir vėl pražys,
Jei kaip ir tu nepasiklys..
…
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias,
Nutiesusi raudoną taką virš bangų.
Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia,
Kol jūra susilieja su dangum…
Savo fotkes sudėjau į filmuką apie debesis. Gero klausymosi ir žiūrėjimo 😉
Nemokame būt žmogumi…
Nemokam ir gyventi,
Išlikti, būti savimi,
Suklupusį pakelti.
Nemokame mylėti, duoti,
Išgirsti ir suprasti,
Būt žmogumi, išlikti juo,
Neklyst ir neprarasti.
O reikia tiek nedaug –
Sustot tik, pamąstyti
Ir žengti pirmą žingsnį sau
Kad būt žmogum ir likti.
Ką gi, prabėgo 60 treniruočių dienų. Jeigu pratimus darėte sąžiningai ir tiksliai kaip buvo nurodyta, turėtumėte pastebėti, kad jūsų regėjimas taisosi.
Tolimesniam regėjimo gerinimui turėtumėte susidaryti savo asmeninę programą įjungiant jūsų manymu jums geriausiai tinkamus pratimus ir tęsti savo kasdienines 25 minučių treniruočių sesijas. Nepamirškite, kad būtina įjungti ir atsipalaidavimo technikos pratimus.
Jeigu nepasitikite savimi ir nežinote, kurie pratimai jūsų akims geriausi, galite tęsti 25 minučių treniruotes kasdien pagal 19-24, 25-30, ir 31-60 dienų programas. Pagal jas todėl, kad šitų savaičių programa yra pažangesnė ir turi savyje efektyviausius pratimus toliaregystei.
Pratimų serijas turėtumėte tęsti tol, kol visiškai atstatysite regėjimą.
Kai savo tikslą būsite pasiekę, kai regėjimas bus atsistatęs, vieną, du ar tris kartus per savaitę reikėtų 3 mėnesius daryti palaikomuosius pratimus pagal 31-60 dienomis pritaikytą treniruočių planą.
Tai viskas 😉 Gero jums regėjimo 
Ką gi, prabėgo 60 treniruočių dienų. Jeigu pratimus darėte sąžiningai ir tiksliai kaip buvo nurodyta, turėtumėte pastebėti, kad jūsų regėjimas taisosi. Read the rest of this entry »
Auga pušis prie kelio –
Pavargus, sena, samanota…
Nuo vėjo, šalnų ar nuo laiko,
Ar kad tai neišvengiamai duota…
Be išlygų mums pasirinkti
Ar mirti, ar gyventi.
Kodėl širdis taip nerimsta…
Tikėti lemtim ar aplenkti?
Kodėl tokie mes skirtingi
Jei gimstam visi vienodi?
Vieni linkę tik imti,
Kiti – duot, dovanoti.
Kalti gal dėl visko mes patys,
Kad nemokam gyventi, mylėti,
Nemokam išmokti neklysti
Ir eiti iš tamsos į šviesą.
Tik minam per klaidas ir nuodėmes,
Žaisdami savo gyvenimu,
Be tikslo, prasmės, lyg paklydėliai,
Į mirtį, į skausmą, į nežinią…
Ilgą laiką vaikai buvo baudžiami, jei rašydavo kaire ranka. Kodėl? Todėl, kad tai buvo laikoma trūkumu. Dabar nebebaudžiama ir visi gali rašyti ta ranka, kuria patogiau… Kairiarankiams, žinoma, patogiau kaire, dešiniarankiams – dešine.
Jei įdomu, pateiksiu keletą būdų, kad galėtume sužinoti ar iš tiesų mes esame tokie, kokie esame ar tik tapome tokiais.
Užsidėkite koją ant kojos Kuri viršuje?
O dabar sunerkite rankas ant krūtinės Kuri ranka viršuje?
O dabar pažvelkite pro durų akį ar rakto skylutę. Kuria akimi dažniausiai žiūrite?
Jei dažniausiai sėdite kairę koją užsimetęs ant dešinės, nes jums taip patogiausia, o sunėrus rankas, kairioji yra viršuje, jei žiūrite pro durų akutę kaire akimi, vadinasi jūs kairiarankis. Ir atvirkščiai… Beje, plojant, pagrindinė ranka muša pasyviąją. Tai taip pat požymis.
Ar vaikas kairiarankis ar dešiniarankis galima nustatyti stebint, kuria ranka jis gaudo ar meta kamuolį, atidaro dėžutę, ima kokį nors daiktą.
Patebėta, kad kairiarankiai dažniau nei dešiniarankiai turi miego sutrikimų, bet jie yra gabesni architektūrai, matematikai.
