Buvo pietų metas, tad kartu su kitais atėjau pietauti. Tai, ką išvydau, mane sujaudino iki pat širdies gelmių. Pasirodo, čia karaliavo vien “senieji” jūreiviai. Vieni, prisipylę pilnas lėkštes sriubos, jau ruošėsi valgyti, kiti dar pylėsi. Tačiau jų lėkštėse pamačiau vien tirščius – bulves, mėsą. Net pats nepajutau, kaip pripuoliau prie sėdinčių “senių”.
– Kodėl taip darote? – ėmiau garsiai piktintis. – Argi jums neatrodo, kad reikia visiems išpilstyti vienodai?
Visi nustebę pažvelgė į mane.
– Na, bet jeigu taip nemanot, tuoj suteiksiu jums malonumo srėbti vien skystį! – tęsiau ryžtingai, sriubas su tirščiais iš kiekvieno panosės nustumdamas į priešingą stalo pusę.
Nė vienas iš “senių” nė nekrustelėjo, nė vienas nepasakė nė žodelio, tarsi būtų buvę užhipnotizuoti, tarsi aš būčiau jų viršininkas.
– Ateikit ir valgykit, – šūktelėjau “jauniesiems” jūreiviams, o pats nuskubėjau prie katilo su sriuba. Pripyliau lėkštes tik skysčio ir atnešęs padėjau kiekvienam “seniui” po nosim.
– Valgykite. Tada pasijusite jų vietoje ir suprasite, kiek galima tempti su tokiu maistu!
Taip padaręs nejutau jokios baimės. Ir nors tų “senių” buvo dvidešimt
Read the rest of this entry »