Evaldas Vigelis

………………….. tęsinys…………………

○●○

Po valandos jie stovėjo prie ‘Šachmatinės’ durų. Kai susėdo aplink gražų staliuką kavinėje, nuotaika dar labiau pakilo. Nė vienas nesigailėjo čia atvykęs. Aplinka buvo labai maloni – elegantiška ir drauge labai jauki. Be to, šašlykai buvo puikūs – gerai iškepę, minkšti, sultingi, saikingai aštrūs.

Išgėrę dar po taurę vyno, Roberta su Edmundu pakilo šokiui. Užgrojus trankiai muzikai, jie pasileido šokti, prie jų prisijungė ir Albertas su Toma.

Haroldas su Edita sėdėjo ir šnekučiavosi, retkarčiais užmesdami akį į kvailiojančius savo draugus, kurie rangėsi it guminiai ant languotų salės grindų. Bendraudama Edita jautė, kad Haroldas paprastas ir mielaširdis žmogus, sugebantis išklausyti, patarti, pajuokauti. Jai buvo gera sėdėti ir klausytis jo pasakojimų. Buvo malonu žiūrėti į jį ir stebėti, koks jis gražus. Ji tyrinėjo jo akis, antakius, smakrą, lūpas… Ją žavėjo jo nosies galiukas, kuris jam šypsantis nežymiai užkumpdavo. Edita jautė, kad Haroldas jai iš tiesų patinka. Ji sėdėjo šalia stebėdama jį, vis dar negalėdama patikėti, kad surado savo svajonių vyrą. Vyrą, kurį įsimylėjo, nors visiškai to neplanavo, nesitikėjo, iš pradžių netgi nenorėjo. O dabar… Ji myli.

– Haroldai, gal einam paplaukioti?

– Dabar?

– Ne sportiškai, – tarė ji ir pasisukusi, nusišypsojo jam, – turiu omeny tik nueitume į baseiną ir susimirkytume.

Haroldas ne itin apsidžiaugė jos pasiūlymu, bet atsisakyti neišdrįso. Jiedu pakilo nuo kėdžių ir nesikalbėdami išėjo iš kavinės.

– Kodėl staiga nuliūdai?

– Aš nenuliūdęs, – atsakė jis, – tik šiek tiek pasiklydau savo mintyse…

Edita iškart pastebėjo, kad jo balso tonas pasikeitęs.

– Tai kodėl tavo balsas virpa? – neatlyžo mergina.

Jis pažvelgė į ją. Edita pamatė, kad jis vėl atsigavo ir lyg niekur nieko išsišiepė.

– Galbūt mane užkerėjo šis melsvas baseino vanduo?

– Aha, ir aš pamaniau, kad turėtų taip būti, bet tiek to, nebesigilinkim, kodėl.

Ji nesivaržydama išsinėrė iš rūbų, kurių krūvelė nukrito šalia kojų. Šito Haroldas ir bijojo. Gyventi trobelėje buvo viena, tačiau dabar, kai jis išpūtęs akis žvelgė į jos grožį, apšviestų žibintų fone, jam pasidarė karšta…

Read the rest of this entry »

……………………TĘSINYS…………………

○●○

Kai tik Edita baigė kalbėti telefonu, ji veikiau pajuto, negu pamatė už nugaros stovintį vairuotoją. Iš nuostabos ji net išsižiojo. Koks begėdiškumas, koks įžūlumas!

– Karalaite, nešnairuokit taip piktai į mane, – ramiai ištarė jis, atidžiai ją stebėdamas, primerkęs akis. Jis suprato, kad ji jaučiasi įskaudinta ir įžeista.

Edita piktai pažvelgė į jį.

– Kitaip negaliu, man neleidžia mano karališkieji principai ir jūsų donžuaniškas poelgis, – kandžiai atrėžė ji.

– Ar jums neatrodo juokinga? Aš tik jus pabučiavau, ir viskas, – ramiai paaiškino jis taip primerkęs akis, kad buvo matyti tik plyšeliai.

– Nėra reikalo vaidinti nekaltybę, ponas donžuane, – ji atmetė plaukus ir susičiaupė. Ją nervino ne pabučiavimas, o tas dvigubas žaidimas, kurį jis žaidė, todėl buvo pasirengusi tiesą tėkšti jam į akis, – paaiškinkit man, kodėl Roberta per keletą dienų tapo man tokia priešiška? Ji tikina, kad įsimylėjusi jus! Ar ją tik pabučiavot, o gal daugiau? Kaip paaiškinsit savo bjaurų elgesį? Argi taip elgtis normalu?

– Juokinga, – susimąstęs tarė jis. – Vadinasi, tokie dalykai…

Jis pasikasė pakaušį ir kiek patylėjęs pažvelgė jai į akis.

– Nors tai ne jūsų, karalaite, reikalas, – šaltai pareiškė jis, – tačiau, jeigu jums taip rūpi, galiu pasakyti, kad mudviejų su Roberta santykiai neturi nieko bendra su meile.

Edita pašaipiai nusišypsojo.

– Ji paprasčiausiai nelaiminga ir nusivylusi, jai reikia užuojautos, paramos, supratimo! Kaip jūs to nesuprantat? – apmaudžiai paklausė jis. – Nejaugi nepastebit jos nuotaikos? O dar kolegės. Aš bandžiau jai padėti, daugiau nieko!

– Koks gerutis! Pasiūlėt nesavanaudišką užuojautą, – išrėžė Edita. Galima suprasti, piktai pagalvojo ji, kad jis gali užjausti, paremti ir suprasti!

Vairuotojas sustingo pykčio perkreiptu veidu. Akimirką Editai atrodė, kad jai trenks, tačiau jis susikišo kumščius į kišenes.

– O kas blogo, jei šito nesulaukė iš jūsų? – šaltai atšovė jis. – Velniai griebtų, jūs, tikra karalaitė, nieko aplink nepastebite, nematot, kad draugė kenčia! Gal ji nesakė jums, kad susipyko su savo draugu Edmundu? Manau, kad sakė… Nejaugi jūs nepastebėjot, kaip ji norėjo man patikti, nors toks elgesys akivaizdu jai visiškai nebūdingas?

Iš kur jis gali žinoti, šmėstelėjo Editai, kad Roberta ne koketė?

– Ar jums neatėjo į galvą mintis, kad ji jums pavydi, nes jūs tokia valdinga ir savimi pasitikinti asmenybė? Na, dar ir patraukli…

Po paskutinių žodžių ji išraudo.

Read the rest of this entry »

 …………….TĘSINYS……………

2 skyrius

– Na kaip, panelės, išmiegojot? Ar nespaudė grindys šonų?

Edita išdidžiai iškėlė galvą ir abejingai pažvelgė jam į akis. Jo rudose akyse šokinėjo velniukai, bet vidinis balsas jai pašnibždėjo, kad jis nesijuokia iš jos. Jo veide nebuvo net įprastos ciniškos išraiškos.

Taigi, jis tiesiog erzina, nustebusi ir su pasitenkinimu pagalvojo ji ir nenorėdama likti skolinga, abejingu veidu pažvelgė į jį.

– Liaudiškai sakant, laukinis esi laukinis ir liksi, – atsikirto ji, o po to dirbtinai nusišypsojo.

Jis nesureagavo į jos repliką, o šaltai nužvelgęs ją, prisijungė prie Robertos, kuri maloniai šildėsi prie židinio. Jis taip įniko plepėtis su ja, tarytum Editos nė nebūtų.

Nors Edita stengėsi save įtikinti, kad jai visai nerūpi, ji staiga užvirė pykčiu, pamačiusi jo galvą, palinkusią prie Robertos, jo šypseną, kuri, deja, buvo skirta ne jai. Ji įnirtingai nusisuko ir sukandusi dantis jau žvelgė pro trobos langą.

Tegu sau šypsosi, galvojo ji įsižeidusi. Menkas nuostolis… Atrodytų, lyg man labai jis rūpi! O jei niekados ir nebeskirs man savo šypsenos, nieko baisaus, ištversiu. Juk jis man nei galvoj, nei uodegoj.

Ji vėl atsargiai žvilgtelėjo į juos, tačiau užuot pasitenkinusi savo mintimis ir aprimusi, dar labiau paniuro.

Aš pavydžiu, nusisukdama į langą, nusivylusi liūdnai pagalvojo ji. Nejaugi tikrai pavydžiu? Ar galima pavydėti žmogaus, kurio nekenti arba kurio nė nepažįsti? Kad geriau pažinčiau, prireiktų gal ir viso gyvenimo… Jis, matyt, ne man. Nors vakarykštis bučinys ir pakėlė į svaiginančias aukštumas, bet tas vairuotojas tikrai ne tas žmogus, kuriam galėčiau aukotis.

Edita nejučiomis vėl ėmė akimis ieškoti savo neramių minčių objekto ir pajuto susimąsčiusio vairuotojo žvilgsnį. Ir vis dėlto jis stebi mane, pagalvojo ji, greitai nusukdama nuo jo akis, nepajėgdama sulaikyti jos skruostus užliejančio raudonio. Dar iššaukiamai žvilgterėjo į Robertą ir tik paskatino ją padaryti neteisingas išvadas.

– Per vėlu, aš viską pastebėjau, – priėjusi ji sušnibždėjo, šelmiškai žvelgdama į Editą, – tu vis dėlto jam kažką jauti.

– Tai vadinama stipria antipatija, – atrėžė Edita. – Jis iš tų vyrų, kurių negaliu pakęsti, kad ir kaip stengčiausi.

– O, – pašaipiai šūktelėjo Roberta, – man atrodo, kad viskas priešingai.

– Nenusišnekėk, – karštai paprieštaravo mergina.

Roberta atlaidžiai truktelėjo pečiais.

– Kaip sau nori, neperšu jo tau, aš tik šiaip sau pajuokavau, – lyg abejodama kažkuo ji papurtė galvą, tarsi norėdama nuvyti akimirką užplūdusias mintis ir pasilenkė prie Editos. – Tu puikiai čia įsitaisei. Ar galiu atsisėsti šalia?

Edita jautėsi žymiai geriau, kad Roberta nuėjo nuo vairuotojo. Dabar ji norėjo abiem pasirodyti, kad jos nuotaika kuo puikiausia. Ji išraiškingai kilstelėjo antakius, vis dar mąstydama, ką pasakyti, kad būtų juokinga.

  Read the rest of this entry »