O tu pašauk, gal atsilieps
Paklydęs laikas mėnesienos pilnaty,
Nuskendęs nebūties verpetuos
Ir kelio nerandąs sugrįžt.
O tu ateik, nepasiklyski,
Kai laikas varstys praviras duris.
Vilties sparnais atgal sugrįžki,
Kai ryškios žvaigždės kelią švies.
Brendu per negilų upelį —
Per vandenį šaltą ir gėlą.
Jo dugną įžvelgt žmonės gali
Lyg tyrą, nekaltą sielą.
Skuba upelis, srovena,
Neša gyvybės šaltinį…
Čiurlena jis ir gaivina
Per kaitrą ištroškusią minią.
Nepakanka, vis trūksta kai turi lyg ir viską
Ir ieškai vis dar tarsi būtų mažai.
Tik dėl vieno – kad noriu, nes reikia, nes trūksta,
Nes maža, vis maža… Ir bus per mažai!
Ir eini, ir žingsniuoji per paklydusį mišką,
Mindamas pėdas per sielą, jausmus,
Per draugus ir per artimus, per tiesą ir šviesą…
Per viską, kas šventa ir per visa, kas bus.
Gal pažvelk į save ir į bėgantį laiką,
Į savo mintis ir į tai, ką darai,
Į kylančią saulę, į rytmečio šviesą
Ir suprasi be žodžių kas esi, kuo likai…
Nepatinka man aimanos bergždžios,
Kaip daina – be pradžios, pabaigos,
Ir kaip gilios, negyjančios žaizdos,
Kai to skausmo nemoki paguost.
Nepatinka man ilgesio kalnas,
Už kurio nesimato vilties,
Ir kai tvoja širdin kietu delnu
Ranka piktavalės lemties.
Nepatinka man liūdesio šmėkla,
Kuri dedasi tavo draugu,
Ir kai tiltai visi be turėklų
Viršum upių ir jūros bangų.
………… tęsinys…………….
○●○
Ji įsėdo į lėktuvą kiek sutrikusi, lyg būtų kažką pamiršusi. Savaime aišku, ji nieko neužmiršo, tik išsiskyrimas su Haroldu ją paveikė labiau, negu tikėjosi. Ji suvokė, kad ne kasdien galima sutikti tokį vyrą kaip Haroldas, vargu ar būtų jį sutikusi, jei ne ta komandiruotė. Ji manė, kad Haroldas – tai jos atradimas, kad tokių puikių vyrų pasaulyje nėra, o jeigu yra, tik vienas kitas. Per tą laiką, kol buvo miško trobelėje, Edita spėjo įsitikinti, kad jis turi daug puikių savybių. Nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė laukinis, bet buvo jautrus, geros širdies žmogus. Ir jai dabar buvo sunku patikėti, kad jis galėjo taip ją išduoti, eilinį kartą iš jos pasišaipyti. Ši mintis ją užvaldė taip ūmai ir stipriai, kad Edita išsitraukė iš rankinuko užrašų knygutę, kur buvo paslėpta vizitinė kortelė. Ilgai sklaidė puslapius, kol ją surado. Haroldas Skotas, perskaitė ji mintyse. Gal paskambinti jo tėvui ir pasakyti viską, ką galvoja apie jo sūnų?
– O,o,o, vizitinė! Gal man padovanosit? – Editos mintis išblaškė smalsus kaimyno balsas. Jis jau buvo betiesiąs ranką, bet Edita ramiai užvertė knygelę ir įsidėjo į rankinuką.
– Svetimos dovanos negalima liesti, – liūdnai pajuokavo ji, – į ją galima tik žiūrėti.
Įsižeidęs kaimynas vėl įniko į laikraštį.
Pagaliau sugaudė varikliai, lėktuvas kaip pašėlęs nulėkė pakilimo taku ir greitai atsiplėšė nuo žemės. Ko gero, ligi šiol Editai nebuvo tekę skristi tokiu galingu lėktuvu. Ji tiesiog jautė, kaip laineris grobuoniškai ryja erdvę ir vis lieka alkanas bei nepasotinamas. Nemalonus jausmas ilgainiui dingo. Edita lengvai atsikvėpė lyg nusimetusi sunkiausias grandines.
Ir šalia, ir kažkur ten toli,
Ten kelelis, ten upė, ten gervės skrenda…
Tiek erdvės, tiek šviesos judesy,
Griežiant žiogui, pavasariui brendant.
Ir paskęsiu tuose aš garsuos,
Byrant vyšnių baltam sniegui…
Medžiai oš ir nuo vėjo siūbuos –
Ir ilgai neįžengs dar čia niekas.
Ir supsis garsai ir jausmai,
Paskendę žiedų šuoruos ir pynėj
Lyg balti, balti du sparnai,
Įžiebę džiaugsmą, žiedą gyvybės.
………………… tęsinys………………………..
6 skyrius
Haroldas sustabdė taksi. Pasodinęs Editą ant galinės sėdynės, pats įsiropštė šalia vairuotojo.
Edita sėdėjo rami, atlošusi galvą į atramą, žvelgė pro langą į praskriejančius naktinio miesto pastatus. Štai mes ir vėl tik dviese, mąstė ji. Be Tomos, be Robertos… Be šurmulio… Kaip man ramu, kad jis su manimi… Bet ar reikėtų džiaugtis? Gal jis mane veža namo tik todėl, kad jautė pareigą padėti? Įsijautė į savo vaidmenį trobelėje ir nebegali pamiršti, kad dabar to daryti nebūtina… Turbūt taip ir yra, skaudžiai pagalvojo Edita.
Ji pažvelgė į jo pakaušį. O gal vis dėlto pasiūlė parvežti dėl kitos priežasties? Žinoma! Kaip galima nepasinaudoti tokia dėkinga proga užeiti pas merginą į svečius? Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Tokia turbūt jo taktika! Ir man ji labai patinka!
Edita vėl pažvelgė pro langą. Nepažįstamos vietos ją pažadino iš svajonių pasaulio.
– Haroldai, kur tu mane veži?
– Namo, juk sakiau.
– Bet tu nežinai mano adreso.
Mašina sustojo prie didžiulio pastato.
– Kodėl mes sustojome? Aš ne čia gyvenu…
– Aš žinau, kur tu gyveni, – ramiai ištarė Haroldas.
– Tada vežk namo, – nenorom paprašė ji.
– Nesakyk nė žodžio, mes einame pas mane, – pertraukė jis ir mirktelėjęs akį, šypsodamasis pridūrė, – juk turiu sutvarkyti tau koją…
Ko jis taip keistai šypsosi, įtariai pagalvojo Edita, lydėdama jį akimis. Juk galėjo užsukti į vaistinę, kam tas spektaklis, ką jis čia rezga…
– Eikš, Edita, – atidaręs dureles, pakvietė jis.
Dabar jo žvilgsnis pasirodė švelnus kaip angelo ir ji lyg užhipnotizuota pasislinko. Vėl paėmęs ją ant rankų, Haroldas pasuko link pastato.
– Dabar mes einame pas mane, – pasakė jis paslaptingai ir krenkštelėjęs, švelniai juokaudamas sušnibždėjo į ausį, – į mano lovą.
………………….. tęsinys…………………
○●○
Po valandos jie stovėjo prie ‘Šachmatinės’ durų. Kai susėdo aplink gražų staliuką kavinėje, nuotaika dar labiau pakilo. Nė vienas nesigailėjo čia atvykęs. Aplinka buvo labai maloni – elegantiška ir drauge labai jauki. Be to, šašlykai buvo puikūs – gerai iškepę, minkšti, sultingi, saikingai aštrūs.
Išgėrę dar po taurę vyno, Roberta su Edmundu pakilo šokiui. Užgrojus trankiai muzikai, jie pasileido šokti, prie jų prisijungė ir Albertas su Toma.
Haroldas su Edita sėdėjo ir šnekučiavosi, retkarčiais užmesdami akį į kvailiojančius savo draugus, kurie rangėsi it guminiai ant languotų salės grindų. Bendraudama Edita jautė, kad Haroldas paprastas ir mielaširdis žmogus, sugebantis išklausyti, patarti, pajuokauti. Jai buvo gera sėdėti ir klausytis jo pasakojimų. Buvo malonu žiūrėti į jį ir stebėti, koks jis gražus. Ji tyrinėjo jo akis, antakius, smakrą, lūpas… Ją žavėjo jo nosies galiukas, kuris jam šypsantis nežymiai užkumpdavo. Edita jautė, kad Haroldas jai iš tiesų patinka. Ji sėdėjo šalia stebėdama jį, vis dar negalėdama patikėti, kad surado savo svajonių vyrą. Vyrą, kurį įsimylėjo, nors visiškai to neplanavo, nesitikėjo, iš pradžių netgi nenorėjo. O dabar… Ji myli.
– Haroldai, gal einam paplaukioti?
– Dabar?
– Ne sportiškai, – tarė ji ir pasisukusi, nusišypsojo jam, – turiu omeny tik nueitume į baseiną ir susimirkytume.
Haroldas ne itin apsidžiaugė jos pasiūlymu, bet atsisakyti neišdrįso. Jiedu pakilo nuo kėdžių ir nesikalbėdami išėjo iš kavinės.
– Kodėl staiga nuliūdai?
– Aš nenuliūdęs, – atsakė jis, – tik šiek tiek pasiklydau savo mintyse…
Edita iškart pastebėjo, kad jo balso tonas pasikeitęs.
– Tai kodėl tavo balsas virpa? – neatlyžo mergina.
Jis pažvelgė į ją. Edita pamatė, kad jis vėl atsigavo ir lyg niekur nieko išsišiepė.
– Galbūt mane užkerėjo šis melsvas baseino vanduo?
– Aha, ir aš pamaniau, kad turėtų taip būti, bet tiek to, nebesigilinkim, kodėl.
Ji nesivaržydama išsinėrė iš rūbų, kurių krūvelė nukrito šalia kojų. Šito Haroldas ir bijojo. Gyventi trobelėje buvo viena, tačiau dabar, kai jis išpūtęs akis žvelgė į jos grožį, apšviestų žibintų fone, jam pasidarė karšta…
……………tęsinys………………
○●○
Edita važiavo taksi ir mąstė, ką pasakys Haroldui, kaip pradės kalbėtis. Labiausiai ją kankino mintis, ar jis išvis turės noro su ja kalbėtis. Ji net bijojo pagalvoti, kad jau pamiršo apie praleistas su ja trobelėje dienas. Mergina neramiai žvilgčiojo pro taksi langą ir kone meldėsi, kad Haroldas maloniai ją sutiktų.
Kai pagaliau taksistas sustojo prie Sampo firmos, mergina išlipo iš mašinos: jos keliai linko, o širdis krūtinėje dunksėjo kaip pašėlus. Eidama link pastato, ji ėmė dvejoti, gal per greitai bando su juo susitikti. Gal jis visai nenorės su manim kalbėtis? Ką tada darysiu? Ji neviltingai papurtė galvą. Ne, taip jis negalėtų pasielgti, ramino save. Gal jis irgi kankinasi, bet nedrįsta žengti lemiamo žingsnio dėl Alberto? Ne, ryžtingai nusprendė Edita, turiu sukaupti jėgas, turiu pasikalbėt su juo, nesvarbu, kaip pakryps šis mano vizitas… Turiu su juo susitikti ir pasikalbėti dabar arba niekada!
Netrukus Edita jau stovėjo prie firmos pastato. Reikėjo veikti, o ne abejoti. Edita privertė save susitvardyti, ji nedrąsiai pravėrė duris ir įėjo. Pagyvenęs žemas, kresnas vyriškis paaiškino, kur rasti ieškomą žmogų. Kaip Edita suprato, kad jis buvo dispečeris ar inžinierius transporto reikalams.
Edita pasibeldė ir užėjo į nurodytą kabinetą. Ten pamatė ne Haroldą, o jauną žavią blondinę, kuri įdėmiai žvelgė į monitorių.
Įdomi sistema, nustebo Edita. Negi šioje firmoje kiekvienas vairuotojas turi asmeninę sekretorę? To dar neteko matyti.
Edita vėl pasijuto nejaukiai, dabar ji apsisprendė kuo greičiau dingti iš tos keistos firmos, bet sekretorė atitraukė žvilgsnį nuo monitoriaus ir maloniai nusišypsojo.
– Jūs pas šefą? – paklausė ji maloniu balseliu.
Edita sekundę sudvejojo, klausimas buvo netikėtas. Žodis “šefas” stipriai ją suglumino, net dingtelėjo mintis, kad ji blogai nugirdo. Ji nesuvokė, apie ką kalbama. Edita tvirtai žinojo, kad Haroldas Skotas – vairuotojas, jokios klaidos negali būti. Kai antrą kartą išgirdo tą patį klausimą, Editą net šiurpas nukrėtė. Ji visiškai suglumo ir nebesuvokė, kas vyksta.
– Aš pas Haroldą Skotą, – patikslino Edita.
– Prašom užeiti, – padrąsino blondinė, – aš jau pranešiau. Jis jūsų laukia.
Perbalusi, be žado, vargšelė Edita nedrąsiai įėjo ir sustingusi prie durų įbedė akis į taip ilgai ieškotą žmogų. Tai buvo ne Haroldas. Prie stalo sėdėjo pagyvenęs juodaplaukis vyriškis trumpai ežiuku kirptais plaukais. Mergina norėjo kuo greičiau dingti iš kabineto, bet jo skardus, galingas balsas ją sustabdė.
…… tęsinys…….
○●○
Edita prabudo šalia rusenančio židinio mylimo vyro glėbyje. Ji maloniai šyptelėjo prisiminusi, kaip abu įsitaisė toliau nuo Robertos, kad galėtų pasikalbėti. Turbūt aš užmigau, pagalvojo ji, ir jis manęs nebežadino. O gal ir jis norėjo taip sulaukti ryto?
Ji pažvelgė į jį, ir skausmas nutvilkė širdį. Išaušo rytas, nuotykiai baigėsi. Viskas, ką per tas dienas patyrė, liks tik jos atmintyje, tuoj teks palikti ne tik šį mielą širdžiai kampelį, kurio taip nesinorėjo palikti. Bet svarbiausia – jiems teks išsiskirti. Edita giliai atsikvėpė ir vėl prigludo prie vyro krūtinės. Užsimerkė. Kodėl mane taip slegia tas išsiskyrimas? Kodėl taip keistai reaguoju į tai, kas neišvengiama? Kodėl taip skaudu?
Klausimai buvo pernelyg skausmingi, jai buvo taip sunku susitaikyti su realybe. Gal pavyktų jį perkalbėti? Edita vikriai kilstelėjo galvą ir pažvelgė į jį. Negi jis atsilaikys, negi liks abejingas mano prašymui.
Tarytum pajutęs jos žvilgsnį, vyras lėtai prasimerkė ir meiliai pažvelgė į ją.
– Labas rytas, Edita.
Ji tiriamai žvelgė į jį išplėstomis akimis, negalėdama suprasti, kodėl staiga jis kreipėsi vardu. Atsipeikėjusi nuo netikėtumo, ji prisiminė, kad tai buvo jų visų vakarykštis siurprizas. Ji prisiminė, kaip iškilmingai jie vakar susipažino – su priesaika, kad sako tiesą ir tiktai tiesą ir nemeluoja… Kaip įdomu… Ji giliai atsiduso.
……………………TĘSINYS…………………
○●○
Kai tik Edita baigė kalbėti telefonu, ji veikiau pajuto, negu pamatė už nugaros stovintį vairuotoją. Iš nuostabos ji net išsižiojo. Koks begėdiškumas, koks įžūlumas!
– Karalaite, nešnairuokit taip piktai į mane, – ramiai ištarė jis, atidžiai ją stebėdamas, primerkęs akis. Jis suprato, kad ji jaučiasi įskaudinta ir įžeista.
Edita piktai pažvelgė į jį.
– Kitaip negaliu, man neleidžia mano karališkieji principai ir jūsų donžuaniškas poelgis, – kandžiai atrėžė ji.
– Ar jums neatrodo juokinga? Aš tik jus pabučiavau, ir viskas, – ramiai paaiškino jis taip primerkęs akis, kad buvo matyti tik plyšeliai.
– Nėra reikalo vaidinti nekaltybę, ponas donžuane, – ji atmetė plaukus ir susičiaupė. Ją nervino ne pabučiavimas, o tas dvigubas žaidimas, kurį jis žaidė, todėl buvo pasirengusi tiesą tėkšti jam į akis, – paaiškinkit man, kodėl Roberta per keletą dienų tapo man tokia priešiška? Ji tikina, kad įsimylėjusi jus! Ar ją tik pabučiavot, o gal daugiau? Kaip paaiškinsit savo bjaurų elgesį? Argi taip elgtis normalu?
– Juokinga, – susimąstęs tarė jis. – Vadinasi, tokie dalykai…
Jis pasikasė pakaušį ir kiek patylėjęs pažvelgė jai į akis.
– Nors tai ne jūsų, karalaite, reikalas, – šaltai pareiškė jis, – tačiau, jeigu jums taip rūpi, galiu pasakyti, kad mudviejų su Roberta santykiai neturi nieko bendra su meile.
Edita pašaipiai nusišypsojo.
– Ji paprasčiausiai nelaiminga ir nusivylusi, jai reikia užuojautos, paramos, supratimo! Kaip jūs to nesuprantat? – apmaudžiai paklausė jis. – Nejaugi nepastebit jos nuotaikos? O dar kolegės. Aš bandžiau jai padėti, daugiau nieko!
– Koks gerutis! Pasiūlėt nesavanaudišką užuojautą, – išrėžė Edita. Galima suprasti, piktai pagalvojo ji, kad jis gali užjausti, paremti ir suprasti!
Vairuotojas sustingo pykčio perkreiptu veidu. Akimirką Editai atrodė, kad jai trenks, tačiau jis susikišo kumščius į kišenes.
– O kas blogo, jei šito nesulaukė iš jūsų? – šaltai atšovė jis. – Velniai griebtų, jūs, tikra karalaitė, nieko aplink nepastebite, nematot, kad draugė kenčia! Gal ji nesakė jums, kad susipyko su savo draugu Edmundu? Manau, kad sakė… Nejaugi jūs nepastebėjot, kaip ji norėjo man patikti, nors toks elgesys akivaizdu jai visiškai nebūdingas?
Iš kur jis gali žinoti, šmėstelėjo Editai, kad Roberta ne koketė?
– Ar jums neatėjo į galvą mintis, kad ji jums pavydi, nes jūs tokia valdinga ir savimi pasitikinti asmenybė? Na, dar ir patraukli…
Po paskutinių žodžių ji išraudo.
Ten, kur jūra ošia
Driekias baltos kopos.
Ten, kur tavo siela –
Skausmas, bėdos, juokas…
Kelias tavo, dienos…
Žodžiai tavo, mintys…
Gyvenimas, kurs bėga
Ir nežinai kiek irsies…
Verta pamąstyti.
Gal keisti kelio kryptį?
Kad nepasiklysti,
Tamsoj neišnykti…
Atrodo, tiek tereikia –
Kad šviestų ir sušvistų!
Ir bus bejėgis laikas
Prieš tavo šventą tikslą.
…………….TĘSINYS……………
2 skyrius
– Na kaip, panelės, išmiegojot? Ar nespaudė grindys šonų?
Edita išdidžiai iškėlė galvą ir abejingai pažvelgė jam į akis. Jo rudose akyse šokinėjo velniukai, bet vidinis balsas jai pašnibždėjo, kad jis nesijuokia iš jos. Jo veide nebuvo net įprastos ciniškos išraiškos.
Taigi, jis tiesiog erzina, nustebusi ir su pasitenkinimu pagalvojo ji ir nenorėdama likti skolinga, abejingu veidu pažvelgė į jį.
– Liaudiškai sakant, laukinis esi laukinis ir liksi, – atsikirto ji, o po to dirbtinai nusišypsojo.
Jis nesureagavo į jos repliką, o šaltai nužvelgęs ją, prisijungė prie Robertos, kuri maloniai šildėsi prie židinio. Jis taip įniko plepėtis su ja, tarytum Editos nė nebūtų.
Nors Edita stengėsi save įtikinti, kad jai visai nerūpi, ji staiga užvirė pykčiu, pamačiusi jo galvą, palinkusią prie Robertos, jo šypseną, kuri, deja, buvo skirta ne jai. Ji įnirtingai nusisuko ir sukandusi dantis jau žvelgė pro trobos langą.
Tegu sau šypsosi, galvojo ji įsižeidusi. Menkas nuostolis… Atrodytų, lyg man labai jis rūpi! O jei niekados ir nebeskirs man savo šypsenos, nieko baisaus, ištversiu. Juk jis man nei galvoj, nei uodegoj.
Ji vėl atsargiai žvilgtelėjo į juos, tačiau užuot pasitenkinusi savo mintimis ir aprimusi, dar labiau paniuro.
Aš pavydžiu, nusisukdama į langą, nusivylusi liūdnai pagalvojo ji. Nejaugi tikrai pavydžiu? Ar galima pavydėti žmogaus, kurio nekenti arba kurio nė nepažįsti? Kad geriau pažinčiau, prireiktų gal ir viso gyvenimo… Jis, matyt, ne man. Nors vakarykštis bučinys ir pakėlė į svaiginančias aukštumas, bet tas vairuotojas tikrai ne tas žmogus, kuriam galėčiau aukotis.
Edita nejučiomis vėl ėmė akimis ieškoti savo neramių minčių objekto ir pajuto susimąsčiusio vairuotojo žvilgsnį. Ir vis dėlto jis stebi mane, pagalvojo ji, greitai nusukdama nuo jo akis, nepajėgdama sulaikyti jos skruostus užliejančio raudonio. Dar iššaukiamai žvilgterėjo į Robertą ir tik paskatino ją padaryti neteisingas išvadas.
– Per vėlu, aš viską pastebėjau, – priėjusi ji sušnibždėjo, šelmiškai žvelgdama į Editą, – tu vis dėlto jam kažką jauti.
– Tai vadinama stipria antipatija, – atrėžė Edita. – Jis iš tų vyrų, kurių negaliu pakęsti, kad ir kaip stengčiausi.
– O, – pašaipiai šūktelėjo Roberta, – man atrodo, kad viskas priešingai.
– Nenusišnekėk, – karštai paprieštaravo mergina.
Roberta atlaidžiai truktelėjo pečiais.
– Kaip sau nori, neperšu jo tau, aš tik šiaip sau pajuokavau, – lyg abejodama kažkuo ji papurtė galvą, tarsi norėdama nuvyti akimirką užplūdusias mintis ir pasilenkė prie Editos. – Tu puikiai čia įsitaisei. Ar galiu atsisėsti šalia?
Edita jautėsi žymiai geriau, kad Roberta nuėjo nuo vairuotojo. Dabar ji norėjo abiem pasirodyti, kad jos nuotaika kuo puikiausia. Ji išraiškingai kilstelėjo antakius, vis dar mąstydama, ką pasakyti, kad būtų juokinga.
Mažas padarėlis, gražus ir žaismingas… Įskrido ir naršė po mašinos saloną… Retkarčiais nutūpdavo, bet ir vėl pakildavo… Ilgai dūko, kol galiausiai nutūpė ant vairo ir apmirė..
Turbūt norėjo, kad įamžinčiau jo dydį… Gerai kad po ranka mobilusis telefonas 
Bet paskui jis nutūpė geresnėj vietelėj ir laukė kol įamžinsiu
………….TĘSINYS………..
○●○
Jie leidosi į kelionę. Edita bijojo pūgos, tamsaus miško, bet labiausiai bijojo vairuotojo. Ji pyko ant savo šefo už tai, kad dabar turėjo sekti paskui šį augalotą vyriškį, ji pyko ant jo šefo, kad atsiuntė tokį palydovą. Ji pyko ant žiemos, pūgos ir, atrodė, niekas nebegalėjo pakeisti jos nuotaikos. Ji ėjo susimąsčiusi, žiūrėdama vairuotojui į nugarą ir galvojo, kodėl taip kandžiai reaguoja į jį.
Staiga Edita prisiminė draugus, su kuriais turėjo sutikti Naujuosius Metus. Ji pagalvojo, kaip būtų gera, jei dabar būtų su jais Alberto viloje: degtų žvakės, grotų linksma muzika. Ji nusipurtė, tarsi pabudusi iš saldaus miego. O jeigu pūga nenurims, mąstė ji. Gali tekti Naujuosius, ko gero, praleisti čia – šitame miške. Būtų baisu… Jos kūną nudvelkė šaltis. Ji sekundei sustojo ir atsigręžė į Robertą. Toji ėjo susimąsčiusi, nuleidusi galvą, vos vilkdama per pusnis išmirkusias, pavargusias kojas ir net nepažvelgė į Editą. Supratusi, kad neverta kalbinti draugės, mergina persimetė ant kito peties lagaminą ir vėl žingsniavo išmintomis pėdomis. Dabar ir jos žingsniai buvo daug lėtesni ir pavargę, bet ji stengėsi neatsilikti nuo vedlio, nors jėgų, jautė, lieka kaskart vis mažiau ir mažiau. Jai taip norėtų dabar nusimesti savo lagaminus, sudrėkusį paltą ir išgerti puodelį karštos kavos, bet tai tik neįgyvendinama fantazija. Prieš akis tamsa, pūga…
Edita staiga krūptelėjo lyg atsitrenkusi į mūrinę sieną. Bet tai buvo ne siena. Prieš akis ji išvydo vairuotojo veidą. Edita nevalingai įsitempė pajutusi, kaip švelnūs jos kūno vingiai susiliejo su jo galingu ir stipriu kūnu, net širdis ėmė neramiai dunksėti. Ji žaibiškai atsitraukė nuo jo, bet teko prisipažinti, kad jis keistai ją sujaudino. Mergina suglumusi žvelgė į jo akis, vis dar jausdama jo raumenis po striuke, jo gaivų vyrišką kvapą. Užvirė jausmų banga. Ūmai Edita pajuto, kad yra moteris. O greta stovėjo vyras. Jai staiga toptelėjo mintis, kad ji pasiuto. Niekados gyvenime nebuvo pajutusi tokio nenugalimo potraukio net artimam draugui Albertui. Tačiau dabar, kai stovėjo visai šalia vairuotojo, Edita jautėsi sutrikusi.
ATSIPRAŠAU UŽ KLAIDAS… PARAŠYTAS GALIMA SAKYTI PAGAL UŽSAKYMĄ
1 skyrius
– Edita, ištemk ausis ir išklausyk manęs, – tik pravėrusi kabineto duris įspėjo Roberta.
Ir nors kolegės balsas nuskambėjo visiškai negrėsmingai, net trupučiuką intriguojančiai, Editos širdis suvirpėjo iš išgąsčio.
– Kas tau? Ar amo netekai? – šypsodamasi tęsė Roberta.
– O kaip tau atrodo? Tu juk nuo šefo… Apie ką man galvoti? Gal tai paskutinė mano darbo diena…
– Ko gero taip, – šaltai atsakė ji. – Taigi, kraukis daiktus ir…
Nebaigtos draugės mintys visiškai šokiravo Editą. Ji atsistojo, įsmeigdama į ją pasibaisėjusį žvilgsnį ir vos, vos nepratrūko pykčiu. Bet susivaldė.
– Ar tu rimtai? – vos valdydama savo balsą, paklausė ji.
– Taip, nes mes ruošiamės į kelionę!
Tarsi akmuo nuo širdies būtų nuslinkęs. Edita klestelėjo atgal į kėdę. Šioje projektavimų ir dizaino kompanijoje ji dirbo jau gerus porą metų. Darbas jai sekėsi. Fantazijų ir puikaus jų pritaikymo atskiruose projektuose dėka ji buvo nusipelniusi kaip puikiai išmananti savo darbą. Eilė jos projektų buvo įgyvendinta ne tik ofisuose, bet ir privačių piliečių apartamentuose. Ir nors ji žinojo esanti verta savęs, nors atleisti ją iš darbo būtų buvę beprotybė, vis dėlto prieš minutėlę įsiveržusi į kabinetą darbo kolegė sujaukė jos mintis. Dabar Edita lengviau atsikvėpė. Ji vėl įgavo pasitikėjimą savimi.
– Nesėdėk tokia atsipalaidavusi, – jos mintis pertraukė Roberta. – Kieme mūsų jau laukia transportas. Paskubėkim.
Tik dabar Edita atsipeikėjo, tik dabar jos sąmonę pasiekė mintis, kad ji turės išvykti. Tai neįėjo į jos planus.
– Į kokią kelionę? Ką tu čia paisai niekus, – nustebusi paklausė ji.
– Aš nieko nepaisau, o rimtai sakau. Šefas siunčia mudvi į komandiruotę. Aš ką tik nuo jo, – nustačiusi rimtą miną išrėžė Roberta ir pridūrė, – štai, pati pažvelk į nurodymus užduočiai, kurią turėsim atlikti.
Edita keletą sekundžių negalėjo ištarti nė žodžio. Ji sutrikusi žvelgė į projekto planą, nieko jame nematydama.
– Roberta, tu juk nerimtai kalbi, – liūdnai suaimanavo ji. – Juk rytoj paskutinė darbo diena… Iki Naujųjų Metų liko vos kelios dienos, o tu čia šneki apie kažkokią komandiruotę…
Ji pakėlė akis nuo popierių, įtariai pažvelgdama į Robertą.
– Geriau pripažink, kad juokauji…
Kolegė atsikvėpdama papurtė galvą ir Editai iš karto tapo aišku, kad teks ją dar ilgai įkalbinėti.
– Suprask mane, esu su Albertu sutarusi Naujuosius sutikti kartu. Aš nevažiuosiu, – nukreipdama maldaujančias akis į bendradarbę, paprašė ji, bet, išvydusi besišypsančias jos akis, griežtai pakartojo, – Aš nevažiuosiu!
– Edita, tu negali taip pasielgti. – Jos veido išraiška rodė, kad Editos pareikštas pareiškimas anaiptol nejuokingas. – Kartoju, negali taip pasielgti, tai šefo įsakymas! Liaukis išsisukinėti. Ši komandiruotė truks tik vieną dieną ir Naujieji niekur nedings… Manai, kad aš labai veržiuosi ton kelionėn?
Edita atmetė savo sunkius kaštoninius plaukus. Gražiai išlenkti juodi antakiai pakilo ir ji vos, vos iššaukiamai šyptelėjo. Ji nebuvo kvapą gniaužianti gražuolė, bet jos didelės mėlynos akys ir tamsiai kaštoniniai plaukai darė ją patrauklią, o gamtos dovanota nuostabi figūra – ganėtinai įspūdingą.
– Gerai, įtikinai. Važiuojam, – švelniai atsakė ji ir tą pačią sekundę vėl įsiplieskė, – tik aš nesuprantu tokių užsakovų… Argi nebuvo galima viską atidėti po Naujųjų? Kas per skubotumas? Nieko nesuprantu…
– Geriau nesigilinkim, – dar kartelį nuraminti Editos aistras pasistengė Roberta. – Dar iki darbo pabaigos būsim namuose, tu tik nepulk į paniką. Sutariam?
Edita nostalgiškai atsikvėpė.
– Tik atsimink, kad prižadėjai…
Vaiskioje padangėj,
Tolumos židrynėj,
Lieknos tuopos skendi
Lyg liepsnoj ugninėj.
Paukštis sparną tiesia
Užu melsvo šilo –
Lydi saulės šviesą
Į vakaro tylą.
Tolstant džiaugsmo dienai,
Slenka tamsos niūrios.
Blanks jos mėnesienoj
Ir žvaigždėms sužiurus.
Vėjau, vėjau, tave aš šaukiu,
Kai skrajoji aukštai virš laukų:
Į mano žodžius ir mintis atsiliepk,
Jie sklinda iš mano širdies didelės…
Šitiek daugel minčių manyje,
Išsakyti tau noris slapčiausias svajas…
Jos liejas lyg vynas plačiai iš taurės,
Manoji širdis jas ištarti turės.
Vėjau, vėjau, išgirski mane,
Atsiliepk nesvarbu – ar naktis, ar diena.
Atsiliepk į šį balsą savuoju balsu,
Kaip ir tu aš toks vienišas žemėj esu…
Koks tu žiaurus ir abejingas,
Nejau tava širdis ledinė?
Dvelki šalčiu tu šiurpulingu
Tarytum arktikos ledynas.
Tu nežinai, kas meilės lobis
Ir visiškai jos nepažįsti. —
Be meilės – širdgėla beglobė,
Be jos nėra tikros jaunystės.
O meilė – Dievo dovanota
Tam, kad išmoktume pamilti
Ir kad nors kartą į jos puotą
Ateitume draugystės tiltais.
Tyliai tyliai uždekime žvakę,
Kaip kaštonai užsidega jas…
Tyliai tyliai pabudinkim širdis,
Kaip pavasaris lauko gėles.
Tyliai tyliai eikim į šviesą
Be pagiežos, ramybės žingsniu.
Tyliai tyliai pažadinkim žmogų,
Kad jis neštų žvaigždes ant sparnų.
Tyliai tyliai eikim į dieną
Iš tamsos, iš giliausios nakties. —
Tyliai tyliai pabelskim į sielą,
Nes tik ji švelnią ranką išties.
Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias,
Nutiesusi raudoną taką virš bangų.
Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia,
Kol jūra susilieja su dangum.
Pažvelk aukštyn, į melsvą tolį –
Kokie didžiuliai debesų pulkai?
Pilki apsiaustai driekias jau virš molo
Ir dažo krantą lietumi pilkai.
Pažvelk tolyn – matai didžiulį mišką?
Ten puošiasi pavasaris puikus.
Matai : ten žemuogės raudonos trykšta
Ir šilagėlės pina vainikus.
Pažvelk aplink – kaip švyti gėlės kvapnios,
Kaip saule džiaugias lauko vyturys,
Jauti, kad gyveni, kad tai ne sapnas,
Kad sielą lanko vien jausmai geri.
Begalybė kažkur ten toli –
Žemę, dangų jungiantis lieptas.
Ten pradžia ir ten pabaiga,
Laiką, laikmetį vejantis šviesmetis.
Lyg ir laiko laike per mažai,
Kai prieš laiką atrodai beglobis,
Kai akimirka lieka tiktai
Iš gyvenimo tavo drobės.
Ir kai laiko taurė jau tuščia
Ir pašaukus nėr kas atsilieptų,
Šviesa, begalybė ir pradžia
Laiko mirksnį prikels ir vėl šviesti.
Mintys tarsi žibintai,
Kaip ūkai tarp žvaigždžių…
Žvaigždės gęsta ir krinta, –
Aš jų žaismą girdžiu.
Saulę šešėliai dengia,
Žvakė tirpsta delne,
Siaučia vėjas už lango —
Vėl besaulė diena.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Kregždute, kregždele,
Juoda, juodasparne,
Pavasarį žalią
Atneški ant sparno.
Pavasariui einant
Per sodus ir parkus,
Atneški jiems dainą
Ir žiedus paberki.
Atnešk žiedo dvelksmą
Kas rytą ankstyvą,
Pavasario žaismą
Purienoj, alyvoj.
Kregždute, mažyte,
Juoda, juodasparne,
Saulėtekio rytą
Atneški ant sparno.
Tegul tavo skrydis
Neblėsta per lietų,
Nutūpus pagirdyk
Pavasario žiedus.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
…..
Užėjau į parduotuvę kelioms minutėms. Kai išėjau į lauką pamačiau, kad policininkas rašo baudos kvitą už ne vietoje pastatytą automobilį. Aš priėjau ir gražiai paprašiau, kad už pirmą nusižengimą taip smarkiai nebaustų. Policininkas nesileido į kalbas ir rašė toliau. Tada aš pasakiau, kad jis neturi širdies ir žmogiškumo. Jis išrašė dar didesnę baudą. Na, aš pradėjau jam šaukti, kad jis yra tikras paršas ir fašistas. Jis ėmė išrašinėti dar vieną kvitą už pareigūno įžeidimą ir ėmė kabinėtis, kad įskilęs stiklas, nudilusios padangos ir dar kažkas. O aš išdėjau jį į šuns dienas kaip tiktai mokėjau. Baudos kvitų buvo prirašyta visa šūsnis. Kai jis bandė man juos įbrukti, pasakiau kad neimsiu ir tegul jis juos susisuka į triūbelę ir susikiša sau į užpakalį. Policininkas užkišo visus kvitus už valytuvo ir dar ėmė išrašinėti šaukimą į teismą. Tegul rašo ką nori. Mano mašina stovi už kampo, aikštelėje. Aš tik šiaip, pro šalį ėjau…
……
Naktis jau juodą sparną tiesia,
Skęsta tyloj gatvės ir miestas.
Baigia ir žvakė užgesti, ir šviesti,
Mėnuo už lango pas save jau kviečias.
Ir žvaigždės mirksėdamos kužda užeiti,
Ir tyla, juodai pasipuošus, išsidraikiusi,
Ir sapnas paslaptingais savo sapnais,
Ir miego princas lopšinės kerais…
Žvakė užgeso sudegus liepsnoj.
Ir tu jau sapne – ir tenai, ir čionai.
Paskendęs garsuos, lopšinės dainoj,
Miego karalystėj, ramybės tyloj.
© E.Vigelis
Taip šviežia, taip gera, taip balta –
Glosto sielą ir žavi giliai.
Eglių žalgirius išpuošė šaltis
Baltaspalviais sniegų kamuoliais.
O ir mūsų langai pasipuošę
Įspūdingai vitražais gražiais.
Per naktis už langų šiauriui ošiant,
Juos nuspalvino šaltis dažais.
Apledėjo ilgam upės guvios,
Ir išdykusiam žiemiui slidu.
O sustingusios šaltyje žuvys
Tarsi miega po šaltu ledu.
Vakare, kai danguj žvaigždės švyti,
Tartum perlai sutviska sniegai. – –
Karalystėj sniegynų kas rytą
Šerkšno puokštės puikuojas smagiai.
Ar pusnynai, ar stūgauja vėjas,
Baltas grožis pradžiugina mus.
Tarsi pasakos fėja atėjo
Į mūsų širdis ir mūsų namus.
© E.Vigelis
© E.Vigelis
Kartūs žodžiai… ir vėl…
Vėl sunku kaip kadais…
Liejas pykčio srove
Nuodingiausi nuodai…
Ši taurė sklidina
Iki pat jos briaunų.
Žodžiai plaka mane, —
Bet vis vien gyvenu.
Kiek taurių, nežinia,
Teks dar gerti tokių,
Nes taurė vėl nauja
Paruošta. Kaip klaiku…
Kai naktis tarsi paukštis išskleis sparnus,
Užges diena vakare ir toliuos nuskęs,
Tyla lyg vaiduoklis pareis į namus,
Užmigdys, užliūliuos ir pasaką seks.
Vėjas pritars ir niūniuos lig aušros,
O juodas šešėlis kvatos naktyje…
Karalystėj tamsos aukštos eglės svyruos,
Ramybė dosni sups visus tyloje.
Buvo birželio mėnuo. Už lango karaliavo vasara. Visa gamta žaliavo… Kaitriais spinduliais žieduose mirgėjo saulė, zuikučiais žaisdama ir džiugindama visus, kas gyva. Tik jam buvo liūdna. Spaudė sielvarto kamuolys… Nejuto jokio džiaugsmo, nors ir žinojo, kad jau yra paleidžiamas iš ligoninės namo. Atrodė, už šios ligoninės sienų turėjo palikti visas savo kančios išvagotas dienas, nemigo naktis ir visa, ką teko iškęsti per tuos keturis mėnesius… Tai buvo siaubinga. Visos išgyventos dienos ir valandos paliko žaizdas tolimesniame jo gyvenime. Atsisveikino su gydytojais. Brolio ir mamos padedamas, ramentais remdamasis, žingsnis po žingsnio irklavo į lauką. Susėdo į mašiną ir pajudėjo…
Pagaliau jis namie. Kaip toliau gyventi? Kasdien apie tai galvojo. Juk dar ne taip senai buvo sveikas, stiprus sportininkas, savo sporto šakos entuziastams ir gerbėjams žinomas mieste ir visoje Lietuvoje… Sportas buvo jo duona, oras, be kurių gyventi neįmanoma. O dabar liko be kojos… Ir ramentai visam gyvenimui. Jį slėgė depresija. Jausdamas menkavertiškumo jausmą, jis bijojo pasirodyti lauke. Tik naktimis išeidavo į balkoną, sėdėdamas žiūrėdavo į žvaigždes… Gailėjosi savęs, o tėvus, gydytojus keikė, kodėl jam nepaliko kojos. Taip gyveno diena po dienos.
Neliko draugų… O tiek daug jų buvo… Gal jie nedrįso pas jį ateiti? Nors, atvirai pasakius, ir jis jų nelaukė. Buvo gėda tokiam pasirodyti… Dingo ir draugė. Ji buvo vienintelė, kurios laukė ateinančios. Juk buvo tiek gerų prisiminimų. Paskutiniu metu visur drauge. Atrodė, nebegalėjo be vienas kito gyventi. Kas atsitiko? Kodėl ji pas jį neateina? Viena mintis lindo į galvą: kad ji nebenori bendrauti su juo tokiu, koks liko – be kojos. Mama dirbo, tėvas taip pat. Vienas tarp keturių sienų praleisdavo liūdesio ir nevilties dienas bei naktis. Tas vaizdas, kurį kas dieną matydavo, jį gniuždė. Nežinojo, kaip iš viso to išsivaduoti ir gyventi toliau. Nors ramindavo tėvai, brolis, sesuo, tačiau tai buvo ne tie žodžiai, kuriuos norėjo išgirsti. Nė vienas sveikas žmogus negalėjo pajusti to, ką jis kentėjo. Neskraidantis paukštis neišgyventų, tačiau jis turėjo… Dar taip nesenai skraidęs su dviem sparnais, dabar nebegalėjo. Draskė abejonės, ar kada nors galės bent vaikščioti… Tai jį stūmė į neviltį, nors nenorėjo pasiduoti likimui. Neviltis ir kančios tęsėsi ilgai, kol vieną naktį skaudančia širdimi išsiveržė į lauką. Bijojo eiti, bet išėjo, nes kažkas traukė tai padaryti. Jis atsidavė gamtai… Pilnom ašarų akim ir pusbalsiu verkdamas pradėjo savais žodžiais kalbėti, prašyti pagalbos, kol išvydo nuostabų reginį… Šviesa – galinga, skaisti – nejučia išryškėjo aukštai danguje, tiesiai prieš jo akis. Nekilo jokių klausimų, koks tai reiškinys, tik pasidarė taip gera. Tarsi kas sakė žodžius, kad jo gyvenime viskas išsispręs. “Tikėk, tikėk, tikėk…”girdėjo žodžius. Visa tai, ką juto, matė ir girdėjo, jį nuramino. Net pats pajuto, kad išnyko sielvartas.
Tą kartą jis sugrįžo namo įkvėptas laimės kibirkšties. Jis pajuto, kad tas reiškinys pakeis jo gyvenimą. Tuo patikėjo iš karto! Jo nuostabai, kitą dieną pas jį atėjo jo draugė. Jis buvo toks laimingas, atrodė, vyksta stebuklai! Draugė pakartojo, kad negali be jo ir ypač dabar, kai liko toks. O neatėjo, nelankė, nes jo tėvų ir artimųjų žodžiai ją žeidė. Visada norėjusi ateiti, paguosti, bet nesiryžo, nes bijojo būti vėl įžeista… Bet pajutusi, kad jam reikia pagalbos, nusprendusi, kad jis dėl tėvų požiūrio nekaltas, ryžosi šiam žingsniui. Nepaisydama pasekmių, nugalėjo baimės jausmą ir atėjo!
Jis vėl žingsnis po žingsnio iš naujo žengė į gyvenimo kelią. Dabar vėl bendrauja su žmonėmis, vėl vairuoja automobilį, gėrisi gamta, kvėpuoja tyru oru, sportuoja ir siekia ryžto skristi, tai yra eiti abejomis kojomis. Jis tuo tiki.
Tu patikėk manim, tik tiek tereikia.
Širdies balsu, kurs kužda tau tikėt
Ir gėlės net šalnoj pražys ir skleisis –
Baltais žiedais nušvis ir švies.
Su šventėmis!
•••
Eina pavargęs žmogus.
Lietūs grindinį prausia. – –
Išlijo šiandien dangus
Nieko neatsiklausęs.
Liūdna šiandien širdy –
Vien pilka ir juoda.
Ūkas temdo akis –
Sielos nelanko godos.
Temdo protą, akis
Miglą nešantis vėjas.
Jau kiekviens pasakys:
Žemę vanduo apsėmė.
•••
