Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

Atėjus priesaikos priėmimo dienai, visus naujokus išrikiavo rikiuotėje. Jau tada mano širdis kažkodėl nerimavo, jaučiau kažkokį nepaaiškinamą sielvartą. Nesupratau, kas man darosi… Aš stebėjau ceremoniją beveik nieko negirdėdamas išskyrus širdies dūžius krūtinėje. Atsipeikėjau, kai pastebėjau ateinantį karininką.

– Jūs ką? – išgirdau jo reiklų balsą. – Negirdėjote savo pavardės? Prašom, jūsų eilė.

– Aš nepriimsiu priesaikos, – iš mano lūpų išsprūdo tvirti žodžiai.

– Kaip tai? Tai neįmanoma! Čia jums ne cirkas.

Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

Atėjus laikui, iš komisariato gavau šaukimą tarnauti tarybinės armijos gretose. Jau būdamas Vilniuje supratau, kad teks tarnauti jūrų laivyne… Man tai nepatiko. Bet negalėjau priešintis, nebuvo kaip… Iš Vilniaus važiavau į nežinią… Traukiniu… Paskendęs mintyse… Jau tada, kai mane nuvežė į Sevastopolį, kur laukė dar viena komisija, turėjusi paskirti tarnybos vietą ir dalinį, nerimavau dar labiau…

Dideliame kabinete buvo išrikiuoti šeši stalai, prie kurių sėdėjo komisijos nariai. Būsimieji kareiviai laukė už durų ir atėjus eilei po vieną ėjo prie kiekvieno stalo. Patikrinus dokumentus, komisijos nariai paskirdavo tarnybos laiką, vietą ir kariuomenės rūšį.

Visą laiką kol priartėjo mano eilė, mintyse meldžiausi, kad tektų tarnauti tik dvejus metus.

Jokios kitos mintys nedrumstė mano maldos, siela veržėsi iš kūno ir maldavo.. Kai priėjau prie pirmojo staliuko, pareigūnas pažvelgė į mane kažkaip keistai ir paklausė:

Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

Bėda, kai aiškiai nematai toli… Bet jei nebeįžiūri ir arti, tai ir problema padvigubėja. Tačiau ir šiai problemai išspręsti yra pratimai akims ir atitinkama eiga jiems atlikti. Netikėkite kai sakoma, jog negalima atstatyti regėjimo. Tai netiesa. Treniruočių pagalba jūs tai padarysite!

Pradžiai pateiksiu treniruočių planą šešioms dienoms. Pagal šį planą atlikite pratimus (žiūrėkite lentelę) kasdien po 25minutes šešias dienas. Vėliau pateiksiu planą sekančioms šešioms dienoms ir tt, kol paskelbsiu visą treniruočių programą. Read the rest of this entry »

kai toli nuo manęs tu tyloj

Posted: 15th lapkričio 2012 by Evaldas. in Mano kūryba

Kai toli nuo manęs tu tyloj,
Kai ranka tiesia ranką į dangų,
Kai širdis pasiklydus kely
Ieško kelio ir jo neberanda…

Kai Žmogaus nebėra tarp žmonių
Ir kai žodžių nelieka tarp žodžių –
Tik šešėlis tarp jų ir klaidų,
Tik gyvenimo aidas tarp nuodėmių…

Nei tavęs, nei kalvos, nei pilies,
Nei dangaus tarp dangaus, nei gėlės…
Tik žaidi, gyveni ir sukies
Ant prarajos, ant nežinios versmės…

O laikas tai tiksi ir skuba
Ir gėlės greit skleisis pavasarį…
Tik Tavo gyvenimo žiedas
Į nežinią grims, liks be atsako

© Evaldas Vigelis

gyvenimas

Posted: 10th lapkričio 2012 by Evaldas. in Mano kūryba
 
GYVENIMAS
Gyvenimas tarsi žvaigždė,
Dangaus berybėje – gėlė.
Pražysta, žydi, liepsnoja…
Nušvinta, šviečia ir žaižaruoja..
 
Tai ten – danguj, tai čia – šalia
Sparnais vilties arba kančia..
Blaškaisi lyg lapas rudens,
Lyg bejėgis kaitroj be vandens.
 
Gyvenimas – tai tu kelyje,
Tai plakimas širdies, širdyje,
Tai mintys tavo – mintyse,
Tai žodžiai tavo – žodžiuose…

 

Pakils lyg paukščiai ir nuskris,
Tik tai kas turi likti – liks.
Ateis pavasaris ir vėl pražys,
Jei kaip ir tu nepasiklys..

 
 

Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias

Posted: 23rd kovo 2012 by Evaldas. in Apie viską, Mano kūryba


Į jūrą žvelk, kai saulė leidžias,
Nutiesusi raudoną taką virš bangų.
Saulė nuskendus su bangom dar žaidžia,
Kol jūra susilieja su dangum…

Apsaugota: Mano žiema

Posted: 21st vasario 2012 by Evaldas. in Apie viską
Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

atsipalaidavimui

Posted: 21st gruodžio 2011 by Evaldas. in Apie viską

Savo fotkes sudėjau į filmuką apie debesis. Gero klausymosi ir žiūrėjimo 😉

Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Apsaugota: Fotkinau, fotkinau…

Posted: 6th liepos 2011 by Evaldas. in Apie viską
Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Nemokame būt žmogumi..

Posted: 15th balandžio 2011 by Evaldas. in Mano kūryba

Nemokame būt žmogumi…
Nemokam ir gyventi,
Išlikti, būti savimi,
Suklupusį pakelti.

Nemokame mylėti, duoti,
Išgirsti ir suprasti,
Būt žmogumi, išlikti juo,
Neklyst ir neprarasti.

O reikia tiek nedaug –
Sustot tik, pamąstyti
Ir žengti pirmą žingsnį sau
Kad būt žmogum ir likti.

Danguje…

Posted: 23rd kovo 2011 by Evaldas. in Apie viską

Apsaugota: Palangoje…

Posted: 4th kovo 2011 by Evaldas. in Apie viską
Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Ką gi, prabėgo 60 treniruočių dienų. Jeigu pratimus darėte sąžiningai ir tiksliai kaip buvo nurodyta, turėtumėte pastebėti, kad jūsų regėjimas taisosi. 

Tolimesniam regėjimo gerinimui turėtumėte susidaryti savo asmeninę programą įjungiant jūsų manymu jums geriausiai tinkamus pratimus ir tęsti savo kasdienines 25 minučių treniruočių sesijas. Nepamirškite, kad būtina įjungti ir atsipalaidavimo technikos pratimus.

Jeigu nepasitikite savimi ir nežinote, kurie pratimai jūsų akims geriausi, galite tęsti 25 minučių treniruotes kasdien pagal 19-24, 25-30, ir 31-60 dienų programas. Pagal jas todėl, kad šitų savaičių programa yra pažangesnė ir turi savyje efektyviausius pratimus toliaregystei.

Pratimų serijas turėtumėte tęsti tol, kol visiškai atstatysite regėjimą.

Kai savo tikslą būsite pasiekę, kai regėjimas bus atsistatęs, vieną, du ar tris kartus per savaitę reikėtų 3 mėnesius daryti palaikomuosius pratimus pagal 31-60 dienomis pritaikytą treniruočių planą. 

Tai viskas 😉 Gero jums regėjimo :)

Ką gi, prabėgo 60 treniruočių dienų. Jeigu pratimus darėte sąžiningai ir tiksliai kaip buvo nurodyta, turėtumėte pastebėti, kad jūsų regėjimas taisosi.  Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

Auga pušis prie kelio…

Posted: 19th spalio 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

Auga pušis prie kelio –
Pavargus, sena, samanota…
Nuo vėjo, šalnų ar nuo laiko,
Ar kad tai neišvengiamai duota…

Be išlygų mums pasirinkti
Ar mirti, ar gyventi.
Kodėl širdis taip nerimsta…
Tikėti lemtim ar aplenkti?

Kodėl tokie mes skirtingi
Jei gimstam visi vienodi?
Vieni linkę tik imti,
Kiti – duot, dovanoti.

Kalti gal dėl visko mes patys,
Kad nemokam gyventi, mylėti,
Nemokam išmokti neklysti
Ir eiti iš tamsos į šviesą.

Tik minam per klaidas ir nuodėmes,
Žaisdami savo gyvenimu,
Be tikslo, prasmės, lyg paklydėliai,
Į mirtį, į skausmą, į nežinią…

Read the rest of this entry »

Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Read the rest of this entry »

Jūs – kairiarankis ar dešiniarankis?

Posted: 1st spalio 2010 by Evaldas. in Apie viską, Ar žinote?

Ilgą laiką vaikai buvo baudžiami, jei rašydavo kaire ranka. Kodėl? Todėl, kad tai buvo laikoma trūkumu. Dabar nebebaudžiama ir visi gali rašyti ta ranka, kuria patogiau… Kairiarankiams, žinoma, patogiau kaire, dešiniarankiams – dešine.

Jei įdomu, pateiksiu keletą būdų, kad galėtume sužinoti ar iš tiesų mes esame tokie, kokie esame ar tik tapome tokiais.

Užsidėkite koją ant kojos :) Kuri viršuje?
O dabar sunerkite rankas ant krūtinės :) Kuri ranka viršuje?
O dabar pažvelkite pro durų akį ar rakto skylutę. Kuria akimi dažniausiai žiūrite?

Jei dažniausiai sėdite kairę koją užsimetęs ant dešinės, nes jums taip patogiausia, o sunėrus rankas, kairioji yra viršuje, jei žiūrite pro durų akutę kaire akimi, vadinasi jūs kairiarankis. Ir atvirkščiai…  Beje, plojant, pagrindinė ranka muša pasyviąją. Tai taip pat požymis.

Ar vaikas kairiarankis ar dešiniarankis galima nustatyti stebint, kuria ranka jis gaudo ar meta kamuolį, atidaro dėžutę, ima kokį nors daiktą.

Patebėta, kad kairiarankiai dažniau nei dešiniarankiai turi miego sutrikimų, bet jie yra gabesni architektūrai, matematikai.

O tu pašauk, gal atsilieps…

Posted: 24th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

O tu pašauk, gal atsilieps
Paklydęs laikas mėnesienos pilnaty,
Nuskendęs nebūties verpetuos
Ir kelio nerandąs sugrįžt.

O tu ateik, nepasiklyski,
Kai laikas varstys praviras duris.
Vilties sparnais atgal sugrįžki,
Kai ryškios žvaigždės kelią švies.

Read the rest of this entry »

Brendu…

Posted: 22nd rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

 

Brendu per negilų upelį —
Per vandenį šaltą ir gėlą.
Jo dugną įžvelgt žmonės gali
Lyg tyrą, nekaltą sielą.

Skuba upelis, srovena,
Neša gyvybės šaltinį…
Čiurlena jis ir gaivina
Per kaitrą ištroškusią minią.

Nepakanka, vis trūksta…

Posted: 19th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

 

Nepakanka, vis trūksta kai turi lyg ir viską
Ir ieškai vis dar tarsi būtų mažai.
Tik dėl vieno – kad noriu, nes reikia, nes trūksta,
Nes maža, vis maža… Ir bus per mažai!

Ir eini, ir žingsniuoji per paklydusį mišką,
Mindamas pėdas per sielą, jausmus,
Per draugus ir per artimus, per tiesą ir šviesą…
Per viską, kas šventa ir per visa, kas bus.

Gal pažvelk į save ir į bėgantį laiką,
Į savo mintis ir į tai, ką darai,
Į kylančią saulę, į rytmečio šviesą
Ir suprasi be žodžių kas esi, kuo likai…

Nepatinka man…

Posted: 18th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

Nepatinka man aimanos bergždžios,
Kaip daina – be pradžios, pabaigos,
Ir kaip gilios, negyjančios žaizdos,
Kai to skausmo nemoki paguost.

Nepatinka man ilgesio kalnas,
Už kurio nesimato vilties,
Ir kai tvoja širdin kietu delnu
Ranka piktavalės lemties.

Nepatinka man liūdesio šmėkla,
Kuri dedasi tavo draugu,
Ir kai tiltai visi be turėklų
Viršum upių ir jūros bangų.

NIEKADA NESAKYK NIEKADA (Nr.9)

Posted: 18th rugsėjo 2010 by Evaldas. in "Niekada nesakyk niekada"

…………  tęsinys…………….

○●○

Ji įsėdo į lėktuvą kiek sutrikusi, lyg būtų kažką pamiršusi. Savaime aišku, ji nieko neužmiršo, tik išsiskyrimas su Haroldu ją paveikė labiau, negu tikėjosi. Ji suvokė, kad ne kasdien galima sutikti tokį vyrą kaip Haroldas, vargu ar būtų jį sutikusi, jei ne ta komandiruotė. Ji manė, kad Haroldas – tai jos atradimas, kad tokių puikių vyrų pasaulyje nėra, o jeigu yra, tik vienas kitas. Per tą laiką, kol buvo miško trobelėje, Edita spėjo įsitikinti, kad jis turi daug puikių savybių. Nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė laukinis, bet buvo jautrus, geros širdies žmogus. Ir jai dabar buvo sunku patikėti, kad jis galėjo taip ją išduoti, eilinį kartą iš jos pasišaipyti. Ši mintis ją užvaldė taip ūmai ir stipriai, kad Edita išsitraukė iš rankinuko užrašų knygutę, kur buvo paslėpta vizitinė kortelė. Ilgai sklaidė puslapius, kol ją surado. Haroldas Skotas, perskaitė ji mintyse. Gal paskambinti jo tėvui ir pasakyti viską, ką galvoja apie jo sūnų?

– O,o,o, vizitinė! Gal man padovanosit? – Editos mintis išblaškė smalsus kaimyno balsas. Jis jau buvo betiesiąs ranką, bet Edita ramiai užvertė knygelę ir įsidėjo į rankinuką.

– Svetimos dovanos negalima liesti, – liūdnai pajuokavo ji, – į ją galima tik žiūrėti.

Įsižeidęs kaimynas vėl įniko į laikraštį.

Pagaliau sugaudė varikliai, lėktuvas kaip pašėlęs nulėkė pakilimo taku ir greitai atsiplėšė nuo žemės. Ko gero, ligi šiol Editai nebuvo tekę skristi tokiu galingu lėktuvu. Ji tiesiog jautė, kaip laineris grobuoniškai ryja erdvę ir vis lieka alkanas bei nepasotinamas. Nemalonus jausmas ilgainiui dingo. Edita lengvai atsikvėpė lyg nusimetusi sunkiausias grandines.

Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

Gyvybės žiedas

Posted: 11th rugsėjo 2010 by Evaldas. in Mano kūryba

 

Ir šalia, ir kažkur ten toli,
Ten kelelis, ten upė, ten gervės skrenda…
Tiek erdvės, tiek šviesos judesy,
Griežiant žiogui, pavasariui brendant.

Ir paskęsiu tuose aš garsuos,
Byrant vyšnių baltam sniegui…
Medžiai oš ir nuo vėjo siūbuos –
Ir ilgai neįžengs dar čia niekas.

Ir supsis garsai ir jausmai,
Paskendę žiedų šuoruos ir pynėj
Lyg balti, balti du sparnai,
Įžiebę džiaugsmą, žiedą gyvybės.

NIEKADA NESAKYK NIEKADA (Nr.8)

Posted: 11th rugsėjo 2010 by Evaldas. in "Niekada nesakyk niekada"

………………… tęsinys………………………..

6 skyrius

Haroldas sustabdė taksi. Pasodinęs Editą ant galinės sėdynės, pats įsiropštė šalia vairuotojo.

Edita sėdėjo rami, atlošusi galvą į atramą, žvelgė pro langą į praskriejančius naktinio miesto pastatus. Štai mes ir vėl tik dviese, mąstė ji. Be Tomos, be Robertos… Be šurmulio… Kaip man ramu, kad jis su manimi… Bet ar reikėtų džiaugtis? Gal jis mane veža namo tik todėl, kad jautė pareigą padėti? Įsijautė į savo vaidmenį trobelėje ir nebegali pamiršti, kad dabar to daryti nebūtina… Turbūt taip ir yra, skaudžiai pagalvojo Edita.

Ji pažvelgė į jo pakaušį. O gal vis dėlto pasiūlė parvežti dėl kitos priežasties? Žinoma! Kaip galima nepasinaudoti tokia dėkinga proga užeiti pas merginą į svečius? Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Tokia turbūt jo taktika! Ir man ji labai patinka!

Edita vėl pažvelgė pro langą. Nepažįstamos vietos ją pažadino iš svajonių pasaulio.

– Haroldai, kur tu mane veži?

– Namo, juk sakiau.

– Bet tu nežinai mano adreso.

Mašina sustojo prie didžiulio pastato.

– Kodėl mes sustojome? Aš ne čia gyvenu…

– Aš žinau, kur tu gyveni, – ramiai ištarė Haroldas.

– Tada vežk namo, – nenorom paprašė ji.

– Nesakyk nė žodžio, mes einame pas mane, – pertraukė jis ir mirktelėjęs akį, šypsodamasis pridūrė, – juk turiu sutvarkyti tau koją…

Ko jis taip keistai šypsosi, įtariai pagalvojo Edita, lydėdama jį akimis. Juk galėjo užsukti į vaistinę, kam tas spektaklis, ką jis čia rezga…

– Eikš, Edita, – atidaręs dureles, pakvietė jis.

Dabar jo žvilgsnis pasirodė švelnus kaip angelo ir ji lyg užhipnotizuota pasislinko. Vėl paėmęs ją ant rankų, Haroldas pasuko link pastato.

– Dabar mes einame pas mane, – pasakė jis paslaptingai ir krenkštelėjęs, švelniai juokaudamas sušnibždėjo į ausį, – į mano lovą.

Read the rest of this entry »

Treniruočių planas toliaregiams taip pat bus suskirstytas į penkias dalis, kiekviena dalis sudaryta šešioms dienoms. Kiekvieną dalį pateiksiu atskirai kas 6 dienas, o po mėnesio laiko – pratimų eigą tolimesnei pažangai. Read the rest of this entry »

NIEKADA NESAKYK NIEKADA (Nr.7)

Posted: 24th rugpjūčio 2010 by Evaldas. in "Niekada nesakyk niekada"

………………….. tęsinys…………………

○●○

Po valandos jie stovėjo prie ‘Šachmatinės’ durų. Kai susėdo aplink gražų staliuką kavinėje, nuotaika dar labiau pakilo. Nė vienas nesigailėjo čia atvykęs. Aplinka buvo labai maloni – elegantiška ir drauge labai jauki. Be to, šašlykai buvo puikūs – gerai iškepę, minkšti, sultingi, saikingai aštrūs.

Išgėrę dar po taurę vyno, Roberta su Edmundu pakilo šokiui. Užgrojus trankiai muzikai, jie pasileido šokti, prie jų prisijungė ir Albertas su Toma.

Haroldas su Edita sėdėjo ir šnekučiavosi, retkarčiais užmesdami akį į kvailiojančius savo draugus, kurie rangėsi it guminiai ant languotų salės grindų. Bendraudama Edita jautė, kad Haroldas paprastas ir mielaširdis žmogus, sugebantis išklausyti, patarti, pajuokauti. Jai buvo gera sėdėti ir klausytis jo pasakojimų. Buvo malonu žiūrėti į jį ir stebėti, koks jis gražus. Ji tyrinėjo jo akis, antakius, smakrą, lūpas… Ją žavėjo jo nosies galiukas, kuris jam šypsantis nežymiai užkumpdavo. Edita jautė, kad Haroldas jai iš tiesų patinka. Ji sėdėjo šalia stebėdama jį, vis dar negalėdama patikėti, kad surado savo svajonių vyrą. Vyrą, kurį įsimylėjo, nors visiškai to neplanavo, nesitikėjo, iš pradžių netgi nenorėjo. O dabar… Ji myli.

– Haroldai, gal einam paplaukioti?

– Dabar?

– Ne sportiškai, – tarė ji ir pasisukusi, nusišypsojo jam, – turiu omeny tik nueitume į baseiną ir susimirkytume.

Haroldas ne itin apsidžiaugė jos pasiūlymu, bet atsisakyti neišdrįso. Jiedu pakilo nuo kėdžių ir nesikalbėdami išėjo iš kavinės.

– Kodėl staiga nuliūdai?

– Aš nenuliūdęs, – atsakė jis, – tik šiek tiek pasiklydau savo mintyse…

Edita iškart pastebėjo, kad jo balso tonas pasikeitęs.

– Tai kodėl tavo balsas virpa? – neatlyžo mergina.

Jis pažvelgė į ją. Edita pamatė, kad jis vėl atsigavo ir lyg niekur nieko išsišiepė.

– Galbūt mane užkerėjo šis melsvas baseino vanduo?

– Aha, ir aš pamaniau, kad turėtų taip būti, bet tiek to, nebesigilinkim, kodėl.

Ji nesivaržydama išsinėrė iš rūbų, kurių krūvelė nukrito šalia kojų. Šito Haroldas ir bijojo. Gyventi trobelėje buvo viena, tačiau dabar, kai jis išpūtęs akis žvelgė į jos grožį, apšviestų žibintų fone, jam pasidarė karšta…

Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

……………tęsinys………………

○●○

Edita važiavo taksi ir mąstė, ką pasakys Haroldui, kaip pradės kalbėtis. Labiausiai ją kankino mintis, ar jis išvis turės noro su ja kalbėtis. Ji net bijojo pagalvoti, kad jau pamiršo apie praleistas su ja trobelėje dienas. Mergina neramiai žvilgčiojo pro taksi langą ir kone meldėsi, kad Haroldas maloniai ją sutiktų.

Kai pagaliau taksistas sustojo prie Sampo firmos, mergina išlipo iš mašinos: jos keliai linko, o širdis krūtinėje dunksėjo kaip pašėlus. Eidama link pastato, ji ėmė dvejoti, gal per greitai bando su juo susitikti. Gal jis visai nenorės su manim kalbėtis? Ką tada darysiu? Ji neviltingai papurtė galvą. Ne, taip jis negalėtų pasielgti, ramino save. Gal jis irgi kankinasi, bet nedrįsta žengti lemiamo žingsnio dėl Alberto? Ne, ryžtingai nusprendė Edita, turiu sukaupti jėgas, turiu pasikalbėt su juo, nesvarbu, kaip pakryps šis mano vizitas… Turiu su juo susitikti ir pasikalbėti dabar arba niekada!

Netrukus Edita jau stovėjo prie firmos pastato. Reikėjo veikti, o ne abejoti. Edita privertė save susitvardyti, ji nedrąsiai pravėrė duris ir įėjo. Pagyvenęs žemas, kresnas vyriškis paaiškino, kur rasti ieškomą žmogų. Kaip Edita suprato, kad jis buvo dispečeris ar inžinierius transporto reikalams.

Edita pasibeldė ir užėjo į nurodytą kabinetą. Ten pamatė ne Haroldą, o jauną žavią blondinę, kuri įdėmiai žvelgė į monitorių.

Įdomi sistema, nustebo Edita. Negi šioje firmoje kiekvienas vairuotojas turi asmeninę sekretorę? To dar neteko matyti.

Edita vėl pasijuto nejaukiai, dabar ji apsisprendė kuo greičiau dingti iš tos keistos firmos, bet sekretorė atitraukė žvilgsnį nuo monitoriaus ir maloniai nusišypsojo.

– Jūs pas šefą? – paklausė ji maloniu balseliu.

Edita sekundę sudvejojo, klausimas buvo netikėtas. Žodis “šefas” stipriai ją suglumino, net dingtelėjo mintis, kad ji blogai nugirdo. Ji nesuvokė, apie ką kalbama. Edita tvirtai žinojo, kad Haroldas Skotas – vairuotojas, jokios klaidos negali būti. Kai antrą kartą išgirdo tą patį klausimą, Editą net šiurpas nukrėtė. Ji visiškai suglumo ir nebesuvokė, kas vyksta.

– Aš pas Haroldą Skotą, – patikslino Edita.

– Prašom užeiti, – padrąsino blondinė, – aš jau pranešiau. Jis jūsų laukia.

Perbalusi, be žado, vargšelė Edita nedrąsiai įėjo ir sustingusi prie durų įbedė akis į taip ilgai ieškotą žmogų. Tai buvo ne Haroldas. Prie stalo sėdėjo pagyvenęs juodaplaukis vyriškis trumpai ežiuku kirptais plaukais. Mergina norėjo kuo greičiau dingti iš kabineto, bet jo skardus, galingas balsas ją sustabdė.

Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

…… tęsinys…….

○●○

Edita prabudo šalia rusenančio židinio mylimo vyro glėbyje. Ji maloniai šyptelėjo prisiminusi, kaip abu įsitaisė toliau nuo Robertos, kad galėtų pasikalbėti. Turbūt aš užmigau, pagalvojo ji, ir jis manęs nebežadino. O gal ir jis norėjo taip sulaukti ryto?

Ji pažvelgė į jį, ir skausmas nutvilkė širdį. Išaušo rytas, nuotykiai baigėsi. Viskas, ką per tas dienas patyrė, liks tik jos atmintyje, tuoj teks palikti ne tik šį mielą širdžiai kampelį, kurio taip nesinorėjo palikti. Bet svarbiausia – jiems teks išsiskirti. Edita giliai atsikvėpė ir vėl prigludo prie vyro krūtinės. Užsimerkė. Kodėl mane taip slegia tas išsiskyrimas? Kodėl taip keistai reaguoju į tai, kas neišvengiama? Kodėl taip skaudu?

Klausimai buvo pernelyg skausmingi, jai buvo taip sunku susitaikyti su realybe. Gal pavyktų jį perkalbėti? Edita vikriai kilstelėjo galvą ir pažvelgė į jį. Negi jis atsilaikys, negi liks abejingas mano prašymui.

Tarytum pajutęs jos žvilgsnį, vyras lėtai prasimerkė ir meiliai pažvelgė į ją.

– Labas rytas, Edita.

Ji tiriamai žvelgė į jį išplėstomis akimis, negalėdama suprasti, kodėl staiga jis kreipėsi vardu. Atsipeikėjusi nuo netikėtumo, ji prisiminė, kad tai buvo jų visų vakarykštis siurprizas. Ji prisiminė, kaip iškilmingai jie vakar susipažino – su priesaika, kad sako tiesą ir tiktai tiesą ir nemeluoja… Kaip įdomu… Ji giliai atsiduso.

Read the rest of this entry »