ATSIPRAŠAU UŽ KLAIDAS… PARAŠYTAS GALIMA SAKYTI PAGAL UŽSAKYMĄ
1 skyrius
– Edita, ištemk ausis ir išklausyk manęs, – tik pravėrusi kabineto duris įspėjo Roberta.
Ir nors kolegės balsas nuskambėjo visiškai negrėsmingai, net trupučiuką intriguojančiai, Editos širdis suvirpėjo iš išgąsčio.
– Kas tau? Ar amo netekai? – šypsodamasi tęsė Roberta.
– O kaip tau atrodo? Tu juk nuo šefo… Apie ką man galvoti? Gal tai paskutinė mano darbo diena…
– Ko gero taip, – šaltai atsakė ji. – Taigi, kraukis daiktus ir…
Nebaigtos draugės mintys visiškai šokiravo Editą. Ji atsistojo, įsmeigdama į ją pasibaisėjusį žvilgsnį ir vos, vos nepratrūko pykčiu. Bet susivaldė.
– Ar tu rimtai? – vos valdydama savo balsą, paklausė ji.
– Taip, nes mes ruošiamės į kelionę!
Tarsi akmuo nuo širdies būtų nuslinkęs. Edita klestelėjo atgal į kėdę. Šioje projektavimų ir dizaino kompanijoje ji dirbo jau gerus porą metų. Darbas jai sekėsi. Fantazijų ir puikaus jų pritaikymo atskiruose projektuose dėka ji buvo nusipelniusi kaip puikiai išmananti savo darbą. Eilė jos projektų buvo įgyvendinta ne tik ofisuose, bet ir privačių piliečių apartamentuose. Ir nors ji žinojo esanti verta savęs, nors atleisti ją iš darbo būtų buvę beprotybė, vis dėlto prieš minutėlę įsiveržusi į kabinetą darbo kolegė sujaukė jos mintis. Dabar Edita lengviau atsikvėpė. Ji vėl įgavo pasitikėjimą savimi.
– Nesėdėk tokia atsipalaidavusi, – jos mintis pertraukė Roberta. – Kieme mūsų jau laukia transportas. Paskubėkim.
Tik dabar Edita atsipeikėjo, tik dabar jos sąmonę pasiekė mintis, kad ji turės išvykti. Tai neįėjo į jos planus.
– Į kokią kelionę? Ką tu čia paisai niekus, – nustebusi paklausė ji.
– Aš nieko nepaisau, o rimtai sakau. Šefas siunčia mudvi į komandiruotę. Aš ką tik nuo jo, – nustačiusi rimtą miną išrėžė Roberta ir pridūrė, – štai, pati pažvelk į nurodymus užduočiai, kurią turėsim atlikti.
Edita keletą sekundžių negalėjo ištarti nė žodžio. Ji sutrikusi žvelgė į projekto planą, nieko jame nematydama.
– Roberta, tu juk nerimtai kalbi, – liūdnai suaimanavo ji. – Juk rytoj paskutinė darbo diena… Iki Naujųjų Metų liko vos kelios dienos, o tu čia šneki apie kažkokią komandiruotę…
Ji pakėlė akis nuo popierių, įtariai pažvelgdama į Robertą.
– Geriau pripažink, kad juokauji…
Kolegė atsikvėpdama papurtė galvą ir Editai iš karto tapo aišku, kad teks ją dar ilgai įkalbinėti.
– Suprask mane, esu su Albertu sutarusi Naujuosius sutikti kartu. Aš nevažiuosiu, – nukreipdama maldaujančias akis į bendradarbę, paprašė ji, bet, išvydusi besišypsančias jos akis, griežtai pakartojo, – Aš nevažiuosiu!
– Edita, tu negali taip pasielgti. – Jos veido išraiška rodė, kad Editos pareikštas pareiškimas anaiptol nejuokingas. – Kartoju, negali taip pasielgti, tai šefo įsakymas! Liaukis išsisukinėti. Ši komandiruotė truks tik vieną dieną ir Naujieji niekur nedings… Manai, kad aš labai veržiuosi ton kelionėn?
Edita atmetė savo sunkius kaštoninius plaukus. Gražiai išlenkti juodi antakiai pakilo ir ji vos, vos iššaukiamai šyptelėjo. Ji nebuvo kvapą gniaužianti gražuolė, bet jos didelės mėlynos akys ir tamsiai kaštoniniai plaukai darė ją patrauklią, o gamtos dovanota nuostabi figūra – ganėtinai įspūdingą.
– Gerai, įtikinai. Važiuojam, – švelniai atsakė ji ir tą pačią sekundę vėl įsiplieskė, – tik aš nesuprantu tokių užsakovų… Argi nebuvo galima viską atidėti po Naujųjų? Kas per skubotumas? Nieko nesuprantu…
– Geriau nesigilinkim, – dar kartelį nuraminti Editos aistras pasistengė Roberta. – Dar iki darbo pabaigos būsim namuose, tu tik nepulk į paniką. Sutariam?
Edita nostalgiškai atsikvėpė.
– Tik atsimink, kad prižadėjai…
Read the rest of this entry »
Kuri viršuje?
