Kartą susitiko vieną kitą senai mačiusios dvi draugės. Abi šypsojosi, džiaugėsi susitikimu, tačiau viena iš jų buvo tuo pačiu ir prislėgta. Aura nebūtų draugė, jei šito būtų nepastebėjusi, todėl atsargiai paklausė:

-Kas tave slegia, drauge? Juk kažkas negerai?

-Mane paliko draugas, – atsakė Nora. – Mačiau naująją jo mylimąją, mačiau juos kartu jau daug daug kartų..

Aura patylėjo mąstydama, o tada pasakė tai, kas jai atrodė teisinga:

-O kodėl tu liūdi, kodėl pergyveni? Tu geriau džiaukis! Pati pagalvok, kodėl turėtum džiaugtis!

Nesupratusi draugės, Nora įsistebeilijo į draugę išpūtusi akis.

-Kaip suprasti? Kaip aš galiu džiaugtis, jei draugas taip baisiai su manimi pasielgė..

-Brangioji mano drauge,- nutraukė Noros raudą Aura. – Tu geriau džiaukis, kad sužinojai, kokį draugą turėjai! Ar supranti? Džiaukis ir nebesikankink! Juk tu nieko neprarandi, nes jis tavo draugu net nebuvo!

Nora pažvelgė į Aurą, pergalvodama draugės mintis, o tada stipriai apkabino ją ir sukuždėjo:

-Aš supratau tavo pasvarstymą ir jis tikrai aukso vertės.

CommentLuv badge