Vieną dieną nei iš šio, nei iš to, kažkodėl pradėjau jausti kažkokį nepaaiškinamą nerimą – atsirado  kažin koks keistas, ilgalaikis, lyg perspėjantis baimės jausmas. Nieko nesinorėjo daryti, nei apie nieką galvoti… Tiesiog niekur negalėjau rasti sau vietos. Tokia savijauta mane gąsdino. Nieko panašaus nebuvau patyręs, todėl apsilankiau pas keletą gydytojų, kad išaiškintų kas man darosi. Bet man jokios ligos nenustatė… Atrodo, reikėjo džiaugtis, bet džiugesio nebuvo, o tas keistas jausmas niekur neišnyko ir įkyriai mane persekiojo…

Nesupratau, kas vyksta. Kad ir kaip stengiausi ramintis, nepajėgiau nuslopinti to keisto jausmo. Širdį virpino tarytum gitaros stygas… Vis svarsčiau, kodėl taip jaučiuosi, bet neradau jokio paaiškinimo! Namuose visi buvo gyvi sveiki, pats jaučiausi puikiai. Tiesiog nebuvo dėl ko jaudintis! Tačiau keisti pojūčiai buvo su manimi visą laiką ir nesiliovė manęs kankinę.

Nerimas nepradingo ir kitą dieną, ir dar keturias dienas. Visur jaučiausi lyg nesavas, tiesiog negalėjau ilgai išbūti vienoje vietoje ir ramybės vis nesurasdavau.

Pirmadienį, kovo 8 dieną, nenoromis susipykau su savo transporto viršininku ir dar labiau viskas susikomplikavo… Jis nuo rytojaus dienos įsakė važiuoti kitu automobiliu, o aš atsisakiau motyvuodamas, kad blogai jaučiuosi. Be to, sakiau, kad kitas vairuotojas sutinka tas tris dienas padirbėti su tuo automobiliu, kol to automobilio vairuotojas grįš iš atostogų. Bet viršininkas buvo labiau negu užsispyręs. Jis mane įspėjo be skrupulų pasakęs, kad atleis iš darbo jeigu nevažiuosiu.

Nors aš buvau iš tų ramiųjų žmonių grupės, nors visada dirbau ką liepė, nors niekada neprieštaraudavau, niekada neprašydavau pagalbos bei visada neprieštaraudamas vykdžiau visus nurodymus, tą kartą be jokios baimės sušukau, kad tegul atleidžia, tegul daro ką nori, bet su tuo automobiliu nevažiuosiu. Šie žodžiai plaukė iš mano sielos, tiesiog iš ten veržėsi jausmas sakantis, kad nevažiuočiau, o aš tik išsakiau tai garsiai. Taip, tą dieną savęs nebeatpažinau. Pats nesupratau, kodėl taip elgiausi. Tądien viskas buvo kitaip, viskas vyko tarsi nepriklausomai nuo manęs. Labai norėjau suprasti, kas man darosi ir kodėl…

Grįžtant iš darbo namo, atrodė, kad tuo keliu einu pirmą kartą. Viskas man buvo nauja: vaizdai, kuriuos mačiau, atrodė dideli ir didingi, nustebęs gėrėjausi gamta, jutau, kaip įkvepiu nepaprastą orą… Nesuvokiau, kur einu, kol išvydau savo namus, kurie pasirodė kažkokie rūstūs. Tada atsipeikėjau.  Vėl pajutau tą patį persekiojantį nerimą – tarsi kažkas norėtų įspėti mane, sulaikyti nuo kažko…

Grįžęs namo, nei iš šio, nei iš to pasiūliau mamai pasivaikščioti.  Niekada jos nekviesdavau. O tą kartą nė pats nesupratau, kodėl taip elgiuosi… Išėjome prie jūros. Kai atėjome prie tilto, pamačiau gražų saulėlydį. Saulė leidosi į jūrą, nudažydama debesis raudonai.

– Pažiūrėk, kokia graži saulė… Kaip gražiai ji leidžiasi, – nejučiomis man išsprūdo ir pats išsigandau savo balso, nes pasakytieji žodžiai nuskambėjo lyg atsisveikinimas.

Vakare, kai visi namiškiai buvo namie, papasakojau apie įvykį darbe. Nė vienas nepritarė mano nuostatai. Jie buvo tikri, kad atleis mane iš darbo, jeigu nevažiuosiu paskirtuoju automobiliu. Neapsikentęs tų kalbų išrėžiau, kad važiuosiu, jeigu jiems nuo to bus lengviau… Ištarus tuos žodžius, mano vidus dar labiau sunerimo, kažkoks nepaaiškinamas graudulys virpino visas kerteles lyg nujausdamas ką negero. Kūnas pasidarė silpnas ir bejėgis, negalėjau kontroliuoti savo pojūčių. Likęs vienas vis galvojau, kaip man pasielgti. Viduje buvo labai neramu, o kažkas lyg vis kartojo: “Neik, nevažiuok ir nebijok!” Nuo tos sumaišties visiškai neberadau vietos.

Nei tą vakarą, nei naktį neradau ramybės. Išaušo kitas rytas. Tai buvo septintoji nerimo diena. Viskas tądien buvo ne taip: kūnas buvo įsitempęs, širdis spazmavo, smegenys dirbo lyg prieš kokį egzaminą – nerimas užvaldė visą mano esybę. Artėjo vakaras, jau reikėjo eiti į darbą, o aš vis dar svarsčiau… Vieną akimirką apsisprendžiau likti namuose, stengdamasis save įtikinti, kad manęs neturi teisės atleisti iš darbo, ypač jog sakiau, kad blogai jaučiuosi. Tuomet širdyje lyg pajutau palengvėjimą, lyg akyse būtų pašviesėję… Tiek atsipalaidavau nuo nerimo, kad net prisnūdau.

– Ko taip ilgai?! Pavėluosi!

Atsipeikėjau tą pačią sekundę, išgirdęs mamos žodžius, kurie nuskambėjo griausmingai ir net nugąsdino mane. Taip norėjosi, kad jie būtų sakomi ne man. Mane sukaustė baimė, išpylė prakaitas. Norėjau pasakyti, kad man bloga, todėl niekur neisiu, bet susivaldžiau, nutylėjau… Mamai nieko neatsakiau. Sukaupiau visas jėgas ir išėjau.

Važiavau rinkti buitinių šiukšlių. Nerimas buvo užvaldęs visą mano esybę. Atrodė, kuo greičiau baigsiu darbą, tuo geriau bus man, todėl nusistačiau, kad visus punktus apvažiuosiu kuo greičiau, kad galėčiau anksčiau sugrįžti namo. Tačiau didžiam mano nusivylimui, tai vienas, tai kitas prašė, kad palaukčiau kol sugrįš su šiukšlėmis. Iš paskutiniųjų stengdamasis išlikti nuolankiu, klausiau jų, o ne savo sielos balso. Nors vidinis nepasitenkinimas kėlė irzlumą , kad turiu išlikti žmogišku, nors be galo troškau nuvažiuoti, vis dėlto iš visų jėgų laikiausi duoto žodžio. Augantis nerimas mane gąsdino. Vienu momentu sumaniau nebaigti darbo, bet buvo likę tik du punktai ir aš prisiverčiau išlikti sąžiningu. Atvažiavau į priešpaskutinį tašką. Viskas vyko kuo sklandžiausiai. Nepraėjo nė penkios minutės, kaip visi atsikratė šiukšlėmis. Aš užvedžiau mašiną džiaugdamasis, kad pagaliau baigiu darbą, kad liko paskutinis punktas, bet mano triumfą pertraukė vieno žmogaus mostai – jis bėgo link manęs. Kai jis paprašė palaukti kol atneš kažkokias dėžes, baisiausiai susinervinau, nors to, žinoma, neparodžiau. Kad ir kaip mano vidus priešinosi, aš sutikau palaukti. Sėdėjau kabinoje vis žvilgčiodamas į laikrodį ir kankindamasis mąsčiau, kodėl man taip nesisekė, kodėl negalėjau įgyvendinti savo plano ir darbą užbaigti greičiau. Net tris kartus buvau užvedęs variklį, kad nuvažiuoti, bet vis užgesindavau. Pralaukiau gal 10 minučių, kol pagaliau išvydau tą žmogų bemojuojantį, kad galiu važiuoti.

Nuvažiavęs į paskutinį punktą, išlipau ir stebėjau, kiek tų šiukšlių bus, kad nuspręsčiau ar presu suspausti jas, ar palikti kaip yra. Kai jau visi supylė, buvo likę dar laisvos vietos, tad nusprendžiau važiuoti į garažą. Įšokęs į kabiną, užvedžiau variklį, bet per veidrodėlį pamačiau, kad su dideliais ryšuliais ir šiukšlių kibirais atskuba mojuodami ir šaukdami, kad palaukčiau du pavėlavę žmonės. Išlipęs supratau, kad Ir vėl sugaišau laiko, o ir šiukšlių prisipildė pilnai iki viršaus. Jau buvo būtina jas supresuoti. Jungiau preso jungiklį, bet jis neveikė, kadangi kabinoje nebuvau įjungęs preso įjungėjo. Turėjau nueiti iki kabinos, kad jį įjungčiau, bet mane apėmė keistas jausmas, liepiantis atsigręžti… Tai padariau be jokio svarstymo, tiesiog akimirksniu ir neapsirikau – nevaldomas automobilis lėkė tiesiai į mane! Nė nespėjęs apsvarstyti kaip gelbėtis, tiesiog instinktyviai galingai pašokau į šoną, rankomis užsikabindamas už konteinerio duonai išmesti ir matydamas, kad prikirs kairę koją, sukausi, kad jos nekliudytų, bet nepraėjo nė sekundė, kaip pajutau galingą smūgį…

Aš vis dar kabojau laikydamasis už konteinerio, o atklydusi mintis, kad lūžo koja ir kad nebegalėsiu treniruotis, prislėgė taip stipriai, kad paleidau konteinerį nušokdamas ant dešinės kojos ir pabandžiau eiti iki kabinos. Bet žengęs kaire koja, nugriuvau.. Mane nupylė karštas prakaitas, nesupratau kodėl griuvau, todėl dar kartą stojausi, kad nueiti iki kabinos, bet vėl griuvau. Stojausi dar kartą, bet suklusęs išgirdau susirinkusių žmonių balsus, kad nesistočiau, nes nukraujuosiu.

Tai išgirdęs pamačiau, kad guliu kraujo pelkėje. Paėmiau už kairės kojos šlaunies apatinės dalies ir apčiuopęs karštą košę, persigandau, o pirma atskriejusi mintis  į sąmonę buvo ta, kad nebepamatysiu artimų, kad mirštu ir tada aiškiai išvydau visų artimųjų vaizdus kaip kino juostoje… Apėmė baisus nerimas… Nežinojau ko griebtis… Kažkas padavė diržą, kuriuo susiveržiau koją. Vėl pradėjau girdėti susirinkusių žmonių balsus ir supratau, kad greitoji jau pusvalandį neatvažiuoja.. Laimei, pro šalį važiavo kariškių automobilis. Sustoję jie pasiūlė nuvežti į ligoninę. Kai nuvežė, mane įnešė į vidų, susirinko apie dešimt gydytojų. Prašiau, kad kuo greičiau vežtų į Klaipėdą, bet jie vieningai aiškino, kad turi apžiūrėti koją.. Perkirpo kelnes, bet supratę, o gal nusprendę, kad niekuo padėti negali, su ratukais išvežė į greitosios pagalbos automobilį.

Nors Palangoje be reikalo dar užtruko apie pusvalandį, šiek tiek įgavau vilties, kad jau buvau vežamas į Klaipėdos ligoninę. Važiuojant kelią jaučiau tarytum važiuočiau atvirame automobilyje ir viską matyčiau..

Nuvažiavus nuo Palangos 5 km, pajutau, kad negaliu pilnai įkvėpti oro. Labai išsigandau… Atrodė, lyg ant krūtinės buvo uždėtas sunkus betono luitas.. Pasakiau gydytojai, kad man trūksta oro, paraginau paskubėti. O ji pasakiusi, kad mes jau netoli ir greit būsim vietoje, pažvelgusi į kitus man už galvos esančius personalo darbuotojus, kelis kartus palinksėjo. Šeštuoju jausmu suvokiau, kad ji linkčiojo sakydama, kad mirštu ir vargu ar pasieksime Klaipėdą

Mane apėmė panika.

Nejaugi tikrai mirsiu, – persigandęs galvojau. – O kaip namiškiai, draugai? Nejaugi jų nebepamatysiu ir jie manęs? Nejaugi niekas nebegali man padėti? Negaliu patikėti, kad tikrai artėja galas… Dieve, – sušukau mintyse iš sielos gelmių, – neleisk man numirti, aš noriu gyventi…

– Viskas tau bus gerai, – netikėtai aiškiai išgirdau žodžius (išgirdau keistą skambesį ausyse). Pamačiau, kaip priešais mane lyg sujudėjo kažkas tokio nepaaiškinamo – kaip pro rūką šviečiantis žmogaus siluetas… Bandžiau įsižiūrėti kas tai buvo, bet nieko nebemačiau, tik ausyse dar tebeskambėjo tie žodžiai. Jausmas, kad viskas bus gerai, normalizavo kvėpavimą. Jutau, kad manyje įsivyravo kažkoks nepaaiškinamas ramumas.

Ligoninėje paguldė į reanimacijos skyrių kol atveš man tinkamo kraujo. Teko laukti apie dvi valandas.. O kai sulaukiau, mano kūnas svetimo kraujo nepriėmė.. Tada gydytojai sulašino kraujo pakaitalo ir išvežė operuoti. Operavo naktį..

Kai atsipeikėjau po operacijos, buvo labai bloga. Norėjau budinčiai seselei pasakyti, kad man bloga, bet nebuvo balso, nieko negalėjau pasakyti balsu ir jos prisišaukti… Ji sėdėjo prie stalo nugara į mane ir kažką rašė. Aš vis sakiau ir sakiau, kad man bloga, kad mirštu ir prašiau jos atsisukti, nors ji manęs negirdėjo… Kartojau jai tai kelis kartus ir ji atsisuko! Mane pamačiusi, ji iškart pakvietė gydytoją, o po to man buvo suleisti vaistai, po kurių pagerėjo.

Septynias paras reanimacijoje kovojau už gyvybę. Kraujo trūkumas mane labai alino ir kėlė baimę, lyg širdis dirbtų ant tuščių apsukų… Tai širdis baladojosi, tai kojų dalis degė ir taip visas dienas ir naktis… Bet aš nenumiriau, ištvėriau ir mane perkėlė į traumatologinį skyrių. Reanimacijoje kovojau už gyvybę, bet nesitikėjau, kad tolimesnis kelias į gyvenimą bus dar baisesnis ir alinančiai sunkus.

Jau pirmąją dieną, kai paguldė mane į traumatologinį skyrių, atėjo du mane operavę gydytojai. Vienas iš jų paklausė kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad nelabai blogai, tik kairioji koja yra tarytum užtirpusi. Tada kitas gydytojas paklausė kaip aš norėčiau – būti su koja ar be kojos. Atsakymui į tą klausimą nekilo jokių abejonių.

-Tai žinoma, kad su koja, – atsakiau dėkodamas, kad ją paliko.

Abu gydytojai susižvalgė, o tada vienas iš jų nuklojo anklodę. Pažvelgiau į sužeistą koją, bet jos ten nebuvo..

Kai tai pamačiau, ilgai žiūrėjau be jokios reakcijos.. Žiūrėjau ir nesupratau, kad realiai nebeturiu kojos.. Nebuvo nei nevilties, nei praradimo jausmo, absoliučiai nieko..

Nuo tada kiekvieną dieną kovojau kęsdamas kraujo trūkumo pasekmes, leidžiamų vaistų negerą poveikį bei skausmingas procedūras, atliekamas be narkozės. Savaitę laiko kentėjau tas procedūras. Koja buvo palikta ilgesnė, tikėjausi, kad tokia ir išliks, bet pradėjus juoduoti kaului, gydytojai nusprendė trumpinti galūnę.. Operacija buvo paskirta po kelių dienų. Namiškiams buvo pasakyta, kad kiekvieną dieną atneštų šviežiai spaustų burokėlių sulčių po puse litro kraujo kiekiui ir sudėčiai atstatyti ir jaučio kaulų sultinį, kad papildyti baltymus… Prieš operaciją dar kartą buvo bandoma papildyti kraujo atsargas, kurio buvo likę vos litras, bet ir tada kūnas nepriėmė svetimo kraujo, o kaip žėlė rinkosi burnoje, vos spėjau spjaudyti į delnus, kad neužspringčiau..

 Tą vakarą vakarą pasidarė taip bloga, jog maniau, kad mirsiu. Tada išsigandęs įjungiau signalinį mygtuką, norėdamas iškviesti budintį. Kai atėjo seselė, pasiskundžiau, kad man labai bloga. Tą patį sakiau ir gydytojui. Tačiau jie manęs ne tik kad nenuramino, bet dar labiau įbaugino… Po jų žodžių man taip suspaudė širdį, kad pradėjo riedėti ašaros, ėmė drebėti visas kūnas. Norėjosi keltis ir bėgti pagalbos, bet žinojau, kad negaliu to padaryti. Mintyse buvo tik viena – ko šauktis, kas man padės, nejaugi mirsiu… Nemačiau jokios išeities kaip išsigelbėti… Tuomet pajutau kažkokią nenusakomą jėgą šalia savęs, tarytum kažkas iš kažkur skleidė ramybę… Nesupratau, kas mane aplankė, bet netrukus tiesiai priešais mane išryškėjo kaip pro rūką šviečiantis žmogaus siluetas. Žvelgiau į jį nustebęs, bandydamas suvokti, kas tai galėtų būti ir kodėl jį matau, bet į galvą neatėjo nė viena mintis. Lyg pakerėtas žvelgiau į jį, kol galiausiai pasijutau visiškai kitaip – baimė buvo išnykusi, gulėjau visiškai nurimęs… Apsižvalgęs palatoje pastebėjau, kad vieni draugai jau buvo užmigę, kiti dar muistėsi. Mano akys vėl nukrypo į paslaptingąjį Rūko žmogų, bet jo nebebuvo.

Matytas vaizdas buvo keistas, vis dar sunkiai suvokiau kas tai buvo. Prisiminiau, kad Jis buvo ir važiuojant į ligoninę… Atsitokėjęs nuo minčių, dar kartą pabandžiau įvertinti savo būklę ir tikrai, nepaisant skausmo, jaučiausi ramus.

Bet baimė mirti manęs neapleido.. Kiekvieną naktį kovojau su košmaru, su baime užmigti, o ir skausmas neleido… Nesumerkiau akių nei dieną, nei naktį, tikėdamasis sulaukti ryto ir kiekvieną rytą kaip saulės šviesos laukiau artimųjų..

Galūnės trumpinimo operacijos nebijojau kaip bijodavau perrišimų. Bet jausmas buvo labai nemalonus. Kai pjovė kaulą, kiekvienas pjovimo veiksmas ėjo per širdį… O po to  užkalė kaulą ir dar kai su dilde  kaulą dailino, nemalonus jausmas ėjo ir per galvą, ausyse, smilkiniuose… Kitą dieną per perrišimą pamačiau kas liko iš kojos… Koją ne tik sutrumpino, o ir visus raumenis išpjaustė ir bigė liko trumpa, nudrožta kaip pieštukas pliku kaulu..

Kiekviena diena alino mano širdį, lyg būčiau pasmerktas kančioms.. Jaučiausi kaip robotas, kaip nebe žmogus.. Nuo skausmo, nuo nenormalaus kraujo apytakos rato, nuo visų perrišimo procedūrų kentėjau iki prakaito, kad net kasdien reikėdavo keisti marškinius.. Baltymai iš bigės sunkėsi laukan. Bigės raumens audinį ir kitas pažeistas vietas kasdien ėdino druskos tirpalais, kad palaikyti gyvą audinį, ant kurio turėjo užsodinti odą… Ėdino iki tol kol kraujas neatsistatė iki reikiamo lygio. Apie mėnesį laiko kentėjau kasdien tas baisias kančias iki kol atėjo ta diena, kai jau buvo galima sodinti odą.

Operacijos metu odą nuplėšė nuo dešinės kojos vidinės šlaunies pusės ir prisiuvo prie bigės užpakalinės dalies. Tas lopas turėjo prigyti. O kol gijo, kitomis dienomis kasdien druskos tirpalais ėdino kaulą, kad jis išliktų gyvas, ant kurio turėjo užsodinti odą. Vėl tas procedūras kasdien kentėjau apie dvi savaites, iki kol gydytojai pamatė, kad prie užpakalinės bigės dalies prisiūta oda gyja. Tada vėl paskyrė datą, kada bus atliekama odos sodinimo operacija ant kaulo.

Operacijos metu odą nuplėšė nuo dešinės kojos išorinės šlaunies pusės apatinės dalies ir sodino ant pliko kaulo. Po poros, trejeto dienų, buvo aišku, kad oda neprigis, ji net pūliuoti pradėjo, todėl dar kelias dienas paėdinę druskos tirpalu kaulą, kitos operacijos metu plėšė odos lopelius nuo dešinės kojos išorinės šlaunies viršutinės dalies ir vėl sodino ant kaulo… Ir vėl neprigijo… Kai nebedaviau plėšti odos nuo pilvo, nebesodino, o ji ant kaulo pati traukėsi..

Atėjo diena, kai į palatą atėjo abu gydytojai ir man buvo liepta atsisėsti, o po to bandyti atsistoti. Kai atsistojau, visa dešinioji nulupta koja paraudo, pro plėštas vietas vietomis ėmė sunktis kraujas.. Tada jie paprašė atsisėsti ir patarė per dieną dar bandyti daugiau kartų pastovėti kol namiškiai atveš ramentus. Prieš išeinant jie dar pasakė:

-Dabar mes galime tau pasakyti, kad gyvensi!

Tas žodis – gyvensi- palietė mano širdį. Susijaudinau tai išgirdęs. Aš kasnakt nemiegojau, nes bijojau mirti, o dabar man buvo pasakyta, kad gyvensiu!

-Ačiū jums, – tepasakiau pagalvojęs, kaip būtų buvę gerai, kad ir koją turėčiau. – Gaila, kad kojos nepalikote..

– Mes atvirai tau galim pasakyti, mes netikėjom, kad tu išgyvensi ir jei tiksliau, mes nesuprantam kaip tau pavyko išgyventi, o tu apie koją klausi. Tokiais atvejais kokia buvo tavo būklė, neišgyvenama. Buvai, galima sakyti, be kraujo, o tai mirtis, ypač kad tavo kūnas nepriėmė jokio kito kraujo. Kas tu per žmogus, nesuprantam. Net jokių vaistų tavo organizmas nepriėmė be vaistų nuo alergijos. Jei tas lopas ant bigės apačios nebūtų prigijęs, nė paukščių pienas nebūtų padėjęs..

– Ačiū dar kartą, kad padėjot kiek galėjote iš savo pusės, – pasakiau ir pagalvojau, kad dėkoti turėčiau ir Rūko žmogui, kuris visada buvo šalia ir kritiniais momentais ramino mane.

Dar savaitę laiko prabuvau ligoninėje, ramentų pagalba vaikščiodamas ligoninės koridoriais.  O kai išrašė namo, į polikliniką vaikščiojau perrišimams kol ant kaulo oda visiškai užsitraukė…

Comments

CommentLuv badge