Jos dešimtmetei dukrai buvo pašalintas inkstas. Taip ir gyveno dukra su vienu inkstu, bet ne taip ilgai.. Po poros metų sveikasis mergaitės inkstas ėmė streikuoti, o blogiausia tai, kad jau reikėjo valyti kraują dializės pagalba. Mama nebūtų buvusi mama, jei nebūtų pasiryžusi daryti viską kas įmanoma, kad dukrelė vėl būtų sveika. Ji susižinojo apie grupę, kurioje susibūrę žmonės klausė mokslininko akademiko paskaitų, o vėliau per praktinius užsiėmimus kiekvienas individualiai jo pateiktais metodais mokėsi valdyti savo vidinius rezervus, kad pasiekus tam tikrą lygį ir jame būnant, viską galima būtų keisti tiek savyje, tiek aplinkoje. Moteris įtikėjo akademiko pagrįsta teorija ir dalyvaudavo kiekvienoje paskaitoje ir užsiėmimuose kartu su mergaite. Svarbiausia tai, kad neprireikė nė pusmečio, kai moteris sužinojo apie dukros inksto būklę. Pažeistas inkstas pilnai atsistatė, o vietoj pašalinto inksto atsirado ir kuo puikiausiai funkcionavo materializavęsis naujas inkstas! Moteris turėjo dokumentą, kuriame buvo įrašas apie inksto pašalinimą ir nuotrauką, dokumentą apie likusio inksto nebepakankamą funkcionavimą bei svarbiausią dokumentą, jog dukra vėl turi abu puikiai funkcionuojančius inkstus ir tai patvirtinančią nuotrauką.