Nepatinka man aimanos bergždžios,
Kaip daina – be pradžios, pabaigos,
Ir kaip gilios, negyjančios žaizdos,
Kai to skausmo nemoki paguost.
Nepatinka man ilgesio kalnas,
Už kurio nesimato vilties,
Ir kai tvoja širdin kietu delnu
Ranka piktavalės lemties.
Nepatinka man liūdesio šmėkla,
Kuri dedasi tavo draugu,
Ir kai tiltai visi be turėklų
Viršum upių ir jūros bangų.