Auga pušis prie kelio –
Pavargus, sena, samanota…
Nuo vėjo, šalnų ar nuo laiko,
Ar kad tai neišvengiamai duota…
Be išlygų mums pasirinkti
Ar mirti, ar gyventi.
Kodėl širdis taip nerimsta…
Tikėti lemtim ar aplenkti?
Kodėl tokie mes skirtingi
Jei gimstam visi vienodi?
Vieni linkę tik imti,
Kiti – duot, dovanoti.
Kalti gal dėl visko mes patys,
Kad nemokam gyventi, mylėti,
Nemokam išmokti neklysti
Ir eiti iš tamsos į šviesą.
Tik minam per klaidas ir nuodėmes,
Žaisdami savo gyvenimu,
Be tikslo, prasmės, lyg paklydėliai,
Į mirtį, į skausmą, į nežinią…