…………….TĘSINYS……………
2 skyrius
– Na kaip, panelės, išmiegojot? Ar nespaudė grindys šonų?
Edita išdidžiai iškėlė galvą ir abejingai pažvelgė jam į akis. Jo rudose akyse šokinėjo velniukai, bet vidinis balsas jai pašnibždėjo, kad jis nesijuokia iš jos. Jo veide nebuvo net įprastos ciniškos išraiškos.
Taigi, jis tiesiog erzina, nustebusi ir su pasitenkinimu pagalvojo ji ir nenorėdama likti skolinga, abejingu veidu pažvelgė į jį.
– Liaudiškai sakant, laukinis esi laukinis ir liksi, – atsikirto ji, o po to dirbtinai nusišypsojo.
Jis nesureagavo į jos repliką, o šaltai nužvelgęs ją, prisijungė prie Robertos, kuri maloniai šildėsi prie židinio. Jis taip įniko plepėtis su ja, tarytum Editos nė nebūtų.
Nors Edita stengėsi save įtikinti, kad jai visai nerūpi, ji staiga užvirė pykčiu, pamačiusi jo galvą, palinkusią prie Robertos, jo šypseną, kuri, deja, buvo skirta ne jai. Ji įnirtingai nusisuko ir sukandusi dantis jau žvelgė pro trobos langą.
Tegu sau šypsosi, galvojo ji įsižeidusi. Menkas nuostolis… Atrodytų, lyg man labai jis rūpi! O jei niekados ir nebeskirs man savo šypsenos, nieko baisaus, ištversiu. Juk jis man nei galvoj, nei uodegoj.
Ji vėl atsargiai žvilgtelėjo į juos, tačiau užuot pasitenkinusi savo mintimis ir aprimusi, dar labiau paniuro.
Aš pavydžiu, nusisukdama į langą, nusivylusi liūdnai pagalvojo ji. Nejaugi tikrai pavydžiu? Ar galima pavydėti žmogaus, kurio nekenti arba kurio nė nepažįsti? Kad geriau pažinčiau, prireiktų gal ir viso gyvenimo… Jis, matyt, ne man. Nors vakarykštis bučinys ir pakėlė į svaiginančias aukštumas, bet tas vairuotojas tikrai ne tas žmogus, kuriam galėčiau aukotis.
Edita nejučiomis vėl ėmė akimis ieškoti savo neramių minčių objekto ir pajuto susimąsčiusio vairuotojo žvilgsnį. Ir vis dėlto jis stebi mane, pagalvojo ji, greitai nusukdama nuo jo akis, nepajėgdama sulaikyti jos skruostus užliejančio raudonio. Dar iššaukiamai žvilgterėjo į Robertą ir tik paskatino ją padaryti neteisingas išvadas.
– Per vėlu, aš viską pastebėjau, – priėjusi ji sušnibždėjo, šelmiškai žvelgdama į Editą, – tu vis dėlto jam kažką jauti.
– Tai vadinama stipria antipatija, – atrėžė Edita. – Jis iš tų vyrų, kurių negaliu pakęsti, kad ir kaip stengčiausi.
– O, – pašaipiai šūktelėjo Roberta, – man atrodo, kad viskas priešingai.
– Nenusišnekėk, – karštai paprieštaravo mergina.
Roberta atlaidžiai truktelėjo pečiais.
– Kaip sau nori, neperšu jo tau, aš tik šiaip sau pajuokavau, – lyg abejodama kažkuo ji papurtė galvą, tarsi norėdama nuvyti akimirką užplūdusias mintis ir pasilenkė prie Editos. – Tu puikiai čia įsitaisei. Ar galiu atsisėsti šalia?
Edita jautėsi žymiai geriau, kad Roberta nuėjo nuo vairuotojo. Dabar ji norėjo abiem pasirodyti, kad jos nuotaika kuo puikiausia. Ji išraiškingai kilstelėjo antakius, vis dar mąstydama, ką pasakyti, kad būtų juokinga.
– Na taip, žinoma, laisvų vietų dar yra! Galite sėstis, man bus didelė garbė, – pašmaikštavo ji ir patenkinta nusijuokė.
– Ką skanaus turime pusryčiams? – Roberta taip pat pajuokavo.
Klausimas pasirodė toks juokingas, kad Edita nesusilaikė. Netrukus kartu kvatojosi ir Roberta.
– Nejaugi nematai, – įsiaudrinusi juoku, kūkčiodama vos išlemeno Edita, – sumuštinis, kuris liko iš vairuotojo atsargų…
Abi kolegės kone springo juoku, atrodė, niekas nebegalės jų sustabdyti. Bet vairuotojas nekreipė į jas jokio dėmesio. Jis vis dar nė nekrustelėdamas stebėjo ugnies išdaigas židinyje.
Nuo malonaus juoko bangos merginas užliejo šiluma.
– Imkim ir pasidalinkim, – linksmai pasiūlė Roberta.
Edita padalino riekę duonos per pusę ir geranoriškai įteikė kolegei didesniąją dalį.
– Štai, paimk ir sudorokim pagaliau tą saliamį, kad jis daugiau mums nebesišypsotų!
Abi vėl linksmai nusikvatojo. Jos lyg vaikai valgė priešpiečius, draugiškai surėmusios pečius ir pasakojo viena kitai visokius juokelius. Po kiekvieno papasakoto kvailo nuotykio, vykusio mokykliniais metais, jos nuoširdžiai juokėsi. Vairuotojas vis dažniau dirsčiojo į jas, tačiau liko ištikimas sau ir nekviestas net nesiruošė prie jų prieiti. Iš šalies žiūrint galima buvo pamanyti, kad jos užmiršo ne tik tai, kur jos yra, bet ir tai, su kuo jos čia buvo. Nei jų balsai, nei akys, nei jų kalba, nei gestai nedemonstravo jokio dirbtino ir tuščio manieringumo. Merginos elgėsi ir jautėsi laisvai.
Bet, kai vairuotojas išgirdo kalbas apie maistą, jis pagaliau nebeišlaikė. Stryktelėjęs iš vietos, žaibiškai atsidūrė tiesiai prieš jas. Nepatenkintu žvilgsniu perskrodė jų išraudusius nuo juoko veidus, ir merginos staiga nutilo, žiūrėdamos į jį lyg vaikai, užtikti vagiant saldainius.
– Pranešu, – tarė jis rimtai, – mano resursus pribaigėt, tad turėkit omeny, kad pietus ir vakarienę ruošite jūs.
Jos susižvalgė ir tik dabar atsipeikėjo, kad čia yra ne vienos.
– Bulvių, vandens, druskos turime. Dar mačiau, yra ir keletas dubenėlių, šiokių tokių įrankių, gal ir jūs ko nors atrasite. Galų gale, ruošti valgį – tai moterų reikalas, – griežtai metė jis ir pasuko atgal prie židinio.
Jos sėdėjo ir žiūrėjo jam įkandin.
– Hm, kas jam užėjo, – susimąsčiusi pratarė Edita. – Tikriausiai jis pajuokavo?
– Nemanau, man atrodo, kad rimčiau ir būti negalėjo. Pažvelk pro langą, matai, kokia pūga? Net nieko nesimato, – pro juoką ištarė Roberta. – Manau, kad teks čia pasilikti ilgiau, negu tikėjausi. O be maisto…
– Nesvarbu! – piktai išrėžė Edita. – Neketinu gaminti jokios suknistos vakarienės ar pietų!
Vairuotojas kaip mat sureagavo į jos pasipiktinusį toną. Jis žaibiškai atsisuko ir pažvelgė tiesiai Editai į akis. Buvo supykęs.
– Už tokį įžūlumą, karalaite, tikrai keliausit gaminti jūs, – įsakė jis lyg karininkas pavaldiniui.
Ji sunkiai atsiduso, niūriai nudelbdama akis. Kaip jis drįsta įsakinėti, pagalvojo ji, aš ne tarnaitė.
– Jūs tikras neišaklėtas laukinis, – tyliai ištarė ji. – Aš negaminsiu valgio.
Vairuotojui patiko, kad ji jautėsi sutrikusi. Jis nusišypsojo į ūsą ir atsisojęs priėjo arčiau.
– Negaminsit ar negalit gaminti? – nuovokiai paklausė jis.
– Negaliu, nemoku ir nenoriu! – ji iššaukiančiai atmetė plaukus.
Jis atidžiai pažvelgė į Editą. Jo veidas sušvelnėjo.
– Karalaite, – kantriai ir švelniai pasakė jis, – jeigu jums gėda prisipažinti, kad nieko neišmanot, mes su drauge galim padėti.
– Nematau, ko gėdytis, nes valgio gamyba manęs nedomina, – piktai atrėžė Edita.
Atrodė, kad jis kiaurai ją mato. Jis vėl prašneko tokiu pat švelniu balsu.
– Manot, kad tai neįdomus darbas?
Ji nuleido galvą, nebegalėdama atlaikyti jo žvilgsnio.
– Man tikrai neįdomus, – sumurmėjo Edita.
– Gerai, karalaite, galit negaminti. Aš jūsų neprievartausiu, nors įtariu, kad tik šito jūs ir norit. Tikitės, kad savo elgesiu patvirtinsiu, esąs neišauklėta gorila, kaip jūs mane vadinate, ir imsiu pačiupęs jus kratyti, kol ims jūsų dantys barškėti, bet jūs labai klystate. Aš to nedarysiu! Tik perspėju, pasakų karalaite, aš savimi pasirūpinsiu, o jūs savimi? Pamąstykite.
Edita valandėlę patylėjo, žinodama, kad pelnytai gavo pylos. Bet staiga prisiminė, kaip vaikystėje su draugais lauže yra kepusi bulves. Jos akys minutėlei nušvito, kai nusprendė ir čia tokį pokštą iškrėsti, o po to ji vėl susiraukė. Gerai, mintyse sudejavo ji, nori valgyti, tai ir gausi! Bus tau vakarienė, pietūs ir dar daugiau!
– Aš manau, – pagaliau tarė ji, – kad galėčiau pabandyti ką nors pagaminti, tik bijau, kad jums teks gailėtis.
Ji įsidrąsinusi pažvelgė į jį, tikėdamasi šaltose akyse išvysti pašaipų džiaugsmą dėl savo pergalės. Tačiau labai nustebo pamačiusi, kad jis geranoriškai šypsosi.
– Malonu, kad suvokėt situaciją, – paprastai tarė jis ir mirktelėjo, – jeigu neprieštarausit, paliksiu valandėlei jus vienas.
Laimingai šypsodamasis jis apsirengė.
– Tikiuosi, karalaite, nustebinsit savo išradingumu, – pajuokavo jis, – nors, žinoma, užtektų ir bulvių košės. Jau pasiilgau šilto maisto!
Jis spruko pro duris taip greitai, kad merginos nespėjo nė mirktelėti.
– Ir tu manai, kad aš skubėsiu pildyti jo užgaidų, kai jis mane vos progai pasitaikius traukia per dantį? – išrėžė Edita.
– Argi jis daug prašo? Juk vieni niekai sugrūsti tą košę…
– Nė nesvajok, Roberta. Geriau leisk man pasirūpinti šiuo dalyku. Juk man pavedė ruošti valgį, tad malonėk, jei gali, pririnkti bulvių ir nuplauti. O paskui jau aš užsiimsiu, dar pažiūrėsim, ar tik neišgaruos jo puikybė!
– Tu ką?! Kepsi bulves lauže?
– Taip, taip, nulaužysiu jam ragus, ir savo košę jis matys kaip savo ausis!
– Gerai, jei taip nori, – sutiko Roberta, – bet ar kartais nepagalvojai, kad jam gali patikti toks maistas? Gal jam visas tavo žaidimas pasirodys kaip tikra romantika? Juk jis paprastas vairuotojas, galbūt daug ko matęs ir bandęs. Gal išpildom jo užgaidą ir viskas, pačioms bus skaniau.
Edita minutėlei susimąstė.
– Nieko nebus, – pagaliau ji tvirtai atsakė, – nesistenk manęs perkalbėti. Labai gerai žinau, kad jam nepatiks, o aš pasimėgausiu tuo.
– Tikrai bus įdomu stebėti.
– Taigi, prie darbo, – geranoriškai pasiūlė Edita, – o tai grįš, o mes būsim nė nepradėjusios.
Jos greitai apsisuko: pririnko bulvių, kruopščiai jas nuplovė ir nusausino. Kai bulvės maloniai kaitinosi židinyje, Edita leido sau įsivaizduoti vairuotojo reakciją, kai vietoj išsvajotosios košės teks valgyti tik sausą bulvę. Karts nuo karto ji vis tikrino, ar bulvės dar neiškepusios, ir vis nepaprastai džiūgaudama šypsojosi pagalvodama, kad gali ramiai įgyvendinti vairuotojui paruoštą kiaulystę. Jai buvo ypač malonu pagalvojus, kad ji neduos to, ko geidė jis.
Vairuotojas sugrįžo į trobelę sušalęs, bet geros nuotaikos.
– Sveikos, bitutės darbštuolės, – linksmai šypsodamasis sučiulbo jis tik peržengęs slenkstį, – taip išalkau, kad bijau – neužteks visiems košės… Beje, ar daug išvirėt, karalaite?
– Užteks visiems, – vos galėdama susilaikyti iš juoko, kreivai šypsodamasi, atsakė ji.
Jis greit nusimetė odinę striukę ir trindamas rankas atsisėdo prie stalo.
– Kad jūs žinotumėt, kaip malonu grįžti, kai žinai, jog pietūs garuos ant stalo! – jis pasisuko į jas, stovinčias prie židinio. – Ar ne, merginos?
– Žinoma, – sutiko Roberta, – geriau ir negalėtų būti…
Ji atėjo pas vairuotoją ir nedrąsiai prisėdo ant kėdės priešais jį.
– Aš ir sakau, – tęsė vairuotojas, rydamas seiles, – jeigu vesiu, tai mano žmona būtinai lepins mane skaniu maistu!
Tik pamanykit, pagalvojo Edita, jis nevedęs, bet toks išrankus!
– Štai, prašom, – mandagiai pasakė Edita, priėjusi prie stalo su dideliu dubeniu rankose. Ji padėjo dubenį ant stalo ir plačiai nusišypsojo. – Lauktieji pietūs!
Edita nesitvėrė džiaugsmu, pateikusi savo gaminį. Ji žvelgė jam tiesiai į akis ir laukė, kol vyras pratrūks ir pradės plūstis, tačiau jis sėdėjo ir tylėjo apstulbęs. Še tau, tavo košė, mintyse piktdžiugiškai džiūgavo Edita. Ar žado netekai, kad sėdi kaip nebylys. Geriau pasirodyk, kaip moki elgtis. Nagi!
Kai vairuotojas atsipeikėjo ir suprato, kad bandoma jį provokuoti, apsimetė, jog staigmena visai jo nejaudina. Jo veidas staiga nušvito.
– Ooo, kaip nuostabu! – nutaisęs linksmą grimasą ištarė jis. – Seniai tokio skanėsto nevalgiau!
Jis paėmė bulvę ir ėmė lupti.
– Pagirtina, pasakų karalaite. Pati sugalvojote, ar draugė pakuždėjo tą receptą?
– Nesvarbu, – nurausdama atsakė ji, – labai džiaugiuosi, kad jums patinka.
– Kaip pirštu į akį! Pamenu, gal man tada buvo penkiolika, o gal šešiolika metų, kai su draugu prisikirtome iki soties. Iki šiol negaliu pamiršti to pikniko gamtoje… Kai tik pagalvoju, tuoj užplūsta ne tik malonūs, bet ir juokingi prisiminimai.
Edita buvo apstulbusi dėl jo reakcijos. Ji nekantraudama laukė, kad jis tuoj, tuoj sprogs iš pykčio, išvydęs tokį jos siurprizą, deja, teko nusivilti ir dar daugiau – pripažinti savo pralaimėjimą. Ji visada didžiavosi savo neeiliniu sugebėjimu, pasitelkusi panieką, pažeminti žmogų. Jos aplinkoje tas gebėjimas įgelti buvo laikomas normaliu, net vertu susižavėjimo dalyku. O čia jos gabumai pasirodė nereikšmingi, liko net nepastebėti. Edita pajuto, kaip nelengva išsivaduoti iš įpročių nelaisvės.
Ji liūdnai pažvelgė į skaniai kramsnojančio vyriškio veidą, ir niūriai nudelbė akis į dubenį su bulvėmis. Teisingai Roberta nujautė, pagalvojo Edita. Pasirodo, pati apsikiaulinau. Ji sunkiai atsiduso ir, paėmusi bulvę, pradėjo ją lupti.
Vairuotojas pažvelgė į jos išraudusį veidą ir iškart suvokė, kad jos nuotaika nieko gero nežada.
– Norit, papasakosiu vieną nuotykį? – vėl prabilo jis. – Kaip, karalaite, ar norit?
Edita gūžtelėjo pečiais, tas judesys turėjo reikšti sutikimą. Jis nusišypsojo mįslingai primerkęs akį ir tęsė.
– Pamenu, kad su draugu į gamtą išvykom po pietų. Kad nebūtų liūdna, į bulvių pikniką pasikvietėm panelių. Jos mums seniai buvo kritusios į akį, norėjome geriau susipažinti, – jis žvilgtelėjo į Editą ir Robertą ir susigėdęs skėstelėjo rankomis, – na, pačios suprantat, užmegzti artimesnę draugystę. Pradžia buvo kuo puikiausia, bet, kai atėjo metas valgyti bulves, įvyko nesusipratimas! Ką čia nesusipratimas, tikras kuriozas!
Roberta su Edita valgydamos įdėmiai jo klausėsi.
– Na, mes, aišku, džentelmenai! Davėm po peilį ir pasiūlėm vaišintis. Ir ką jūs manot? – tvardydamas juoką paklausė jis.
Merginos gūžtelėjo pečiais.
– Jos pasismeigė po suodiną, neluptą bulvę ir be jokių ceremonijų pradėjo valgyti!
– Su visom lupenom?! – negalėdama patikėti pasitikrino Roberta.
Vairuotojas žaismingai palingavo galvą ir išsišiepė iki ausų. Edita prunkštelėjo ir iškart pradėjo kvatotis. Nebeišlaikė ir Roberta.
– Iš pradžių pasirodė, kad jos juokauja, – kūkčiodamas iš juoko tęsė vairuotojas, – bet, kai pabaigusios po vieną bulvę, pasismeigė po antrą…
Jis nebegalėjo užbaigti minties, nes kratėsi nuo juoko priepuolio.
– Tai kas buvo, kai pasismeigė po antrą bulvę? – vis dėlto kiek aprimusi pasmalsavo Edita.
– O ką jūs darytumėt, jei matytumėt savo vaikinus, išsitepusius kaip velniūkščius? Mes nebeišlaikėm ir ėmėm kvatotis!
– Čia jau per daug, aš nebegaliu, – kūkčiodama iš juoko šiaip ne taip išvirpino Edita.
– Tik tada jos susiprotėjo, kad juokiamės iš jų…
– Kuo baigėsi iškyla?
– Ogi likom sėdėti kaip du kelmai, kai damos, nudegusios liežuvius ir išsitepusios lyg velniūkštės, išvadino mus durniais ir paliko!
– Smagumėlis, – vis dar neatsipeikėjusi po juoko priepuolio sušuko Roberta.
– Mums net akys išlipo ant kaktos, – vairuotojas bandė dar labiau jas įaudrinti, – kai išvydom jas kemšant suodinas, neluptas bulves…
– Baikit! Nebepradėkit, – spėjo pasakyti Edita ir vėl prapliupo juoktis.
Visi linksmai kvatojosi iki ašarų.
– Baigiam, baigiam valgyti, – paragino vairuotojas, – kol bulvės dar šiltos.
Kompanija maloniai pietavo ir vis aptarinėjo papasakotą nuotykį. Tik linksma Editos nuotaika staiga išnyko, kai pastebėjo vairuotoją, meiliai žvelgiantį į ją.
Ko jis taip meiliai žiūri, paklausė ji savęs.
– Nesupyk, karalaite, mes su Roberta truputį pasivaikščiosim, – pasakė jis taip ramiai, lyg Roberta būtų jo mergina ir porelė norėtų vienumos, – o tu, jei gali, aptvarkyk čia.
Edita linktelėjo nustebusi, bet nieko neatsakė ir lyg niekur nieko ėmė apžiūrinėti nagus. Kodėl jis taip elgiasi? Aš turiu apsitvarkyti, o jis su Roberta eis pasivaikščioti! Kaip malonu! Tai kerštas, skausmingai pagalvojo ji. Kerštas už tai, kad negavo savo košės! Negi Roberta su juo eis? Nutaisiusi abejingą miną, Edita net nežiūrėjo į juos, nors mintys skausmingai blaškėsi. Vis dėlto akies kampučiu ji matė, kaip jie atsistojo, vairuotojas draugiškai apkabino merginos pečius ir palydėjo iki lauko durų. Abu tylėdami apsirengė ir išėjo.
Edita nervingai atsistojo ir nuėjo prie židinio. Ar jis ir Robertą taip bučiuos kaip mane, šmėstelėjo piktdžiugiška mintis. Ar tai jo netikusių draugių nuopelnas, kad jis ciniškai mano, kad moteris galima keisti kaip pirštines? Edita žvelgė į liepsną ir graužė save skausmingais klausimais, o pyktis temdė nuotaiką. Ji prasėdėjo nejudėdama apie porą valandų, kol lauke sutemo.
– Man visai nerūpi, ką jis daro, – galų gale įsiutusi sumurmėjo ji ir kilstelėjo nuo kėdės, – geriau apsitvarkysiu, o tai dar ims galvoti, kad pavydžiu.
Kol tvarkėsi, Edita stengėsi apie juos negalvoti, tačiau viduje kažkoks balsas vis maldavo, kad jis nesibučiuotų su Roberta.
●○●
Edita jau gulėjo, kai jiedu sugrįžo. Nors širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės, ji gulėjo užsimerkusi, kad jie manytų, jog miega. Galvoje virė nenusakomas pyktis, širdyje – baisi neapykanta ir jam, ir jai. Ji stengėsi valdytis, norėdama išgirsti, apie ką jie kalbasi, tačiau negalėjo nieko suprasti, nes porelė kuždėjosi. Kai Roberta nuėjo į prieangį, Edita jautė, kad vairuotojas liko prie židinio. Ji bijojo pajudėti ir netgi kvėpuoti, kad jos neužkalbintų. Ji žinojo, kad tada nebesusilaikytų ir išlietų savo pyktį. O to daryti nenorėjo. Kai pagaliau išgirdo sugrįžtančią kolegę, pasijuto ramiau. Ji žinojo, kad dabar jis išeis praustis, ir tada galbūt pavyks užmigti.
Roberta atsigulė šalia Editos, stengdamasi jos neprižadinti. Edita girdėjo jos malonius atodūsius, įsivaizdavo jos šypseną, ir tai ją dar labiau nervino. Nors ji labai stengėsi valdytis ir nekreipti dėmesio į puikią Robertos nuotaiką, jai nepasisekė. Ji sušnypštė ir nusisuko nuo jos.
– Matau, kad nemiegi…
Jos balse Edita girdėjo didžiulį pasitenkinimą.
– Prižadinai, – šiaip ne taip prisivertė atsakyti Edita.
– Mudu su juo maloniai pasikalbėjome, – patenkinta sušnibždėjo ji.
– Labai malonu, – šaltai tarė Edita. Ar jis bučiavosi su ja, nedavė ramybės mintis.
– Jis, mano galva, įdomus žmogus, – toliau kalbėjo Roberta, – ir man su juo, neslėpsiu, buvo labai įdomu. Mes ir sniego gniūžtėmis pašėlome, ir pasigrožėjom žiemos peizažu. Buvo siaubingai romantiška.
– Manai, kad man labai įdomu? – suniurzgėjo Edita. Ar jis bučiavosi su ja, mintis jau virto paranoja.
– O, – svajingai tarė Roberta, lyg neišgirdusi priešiškos Editos pastabos, – man atrodo, kad aš įsimylėjau.
Jis bučiavosi su ja, nusprendė Edita. Jos širdis tankiau ėmė plakti, ji pasisuko ir pažiūrėjo į Robertą.
– Kvailystė. Neįmanoma įsimylėti per porą dienų, o dar tokį žmogų, – pašaipiai ištarė Edita.
– Nejaugi? Tu tikra? Netikiu. Jei nori žinoti, su Edmundu suartėjau dar greičiau. Iš pirmo žvilgsnio pamilome vienas kitą, – išsiblaškiusi tarė Roberta, nesąmoningai suraukusi antakius.
O aš įsitikinusi, man tai negresia, paprasčiausiai neįmanoma, Edita bandė tikinti save.
– O kas tas Edmundas, – neištvėrė ji, nors nutaisė kuo abejingesnį balsą, tarsi Robertos asmeninis gyvenimas jos visai nedomintų.
– Mano sužadėtinis. Mano buvęs sužadėtinis. Ne visai buvęs, mes dabar apsipykę.
Roberta pasakė lengvabūdišku tonu, tačiau Edita pajuto, kad tas lengvabūdiškumas nenatūralus, po juo slypi nuoskauda. Edita nebuvo itin jautri kitų atžvilgiu ir net nustebo pastebėjusi, kad pajuto užuojautą savo kolegei.
– Man tikrai tavęs gaila…
– Nėra čia ko gailėtis, – piktai atkirto Roberta. – Gyvenimas nestovi vietoje. Vieni nutolsta, kai jų požiūriai ima keistis, kiti suartėja, o kiti visai nieko nedaro. Manęs toks gyvenimas nebedomino, būti su Edmundu tapo nuobodu.
Robertos pasakyti žodžiai Editai įpiršo mintį, kad Edmundas ją paliko ir dabar ji tiesiog sau norėjo įrodyti, kad vis dar yra patraukli ir pasitikinti savimi, kad gali apsukti vyrui galvą. Edita sekundei pagalvojo, kad Roberta ne rimtai įsimylėjo vairuotoją, kaip pati pareiškė, tiesiog šiuo metu bando atgauti susvyravusį pasitikėjimą savimi.
Roberta atidžiai pažvelgė į Editą lyg nujausdama, kad ji neabejinga vairuotojui.
– Tu teisingai elgiesi, kad juo nesidomi, – klastingai pasakė ji.
– Aš matau, kad ir tu ne jo skonio…
– Nors jis ir bandė tave kelis kartus merginti, žinau, kad tik šiaip sau… Neįsižeisk, aš nemenkinu tavęs, esi savotiškai patraukli ir ne vieno vyro širdį gali užkariauti. Vakar ir pati išsitarei, kad turi artimą širdies gerbėją, bet vairuotojui į kompaniją netinki. Jis man pats pasakė, – pamelavo Roberta.
Editai labai norėjosi susigūžti. Buvo užgauta jautriausia jos vieta. Ką gi, piktai pagalvojo ji, labai man jo reikia, tegu pasilieka jį sau. Pastebiu, kad pavydi, tiesiog tirpsta dėl jo.
Užuot atsikėlusi ir ėmusi ginčytis, Edita maloniai nusišypsojo, nutaisiusi nesutrikdomo pasitikėjimo išraišką, nusisuko ir užsimerkė. Prieš nusisukdama ji spėjo pastebėti kupinas neapykantos primerktas Robertos akis.
Visą naktį Edita blaškėsi, blogai miegojo, jai nedavė ramybės nelemtas pokalbis. Dar neišaušus ji tyliai atsikėlė, stengdamasi jų neprikelti ir ant pirštų galų išslinko į prieangį. Išsitraukė iš kišenės veidroduką ir pirmą kartą per tas dienas apžiūrėjo save. Iki šiol jai buvo nė motais, kaip ji atrodė. Bet dabar ji pasibaisėdama žiūrėjo į save: paakiai įkritę, veidas ištįsęs, plaukai išsidraikę. Gal ir tiesą sakė Roberta, kad aš ne jo skonio, kad neseksuali ir grožiu neapdovanota, mąstė ji. Ji – kita kalba – graži, seksuali.
– Vienu žodžiu, baisu, – sudejavo ji tyliai. .
– Tikta karalaitė, atrodot kerinčiai.
Edita net krūptelėjo, išgirdusi jo balsą. Jos skruostai staiga nuraudo. Ji susigriebė ir norėjo eiti, bet jis aplenkė ją, švelniai paimdamas už rankos.
– Jūs, karalaite, iš tiesų puikiai atrodot, ypač dabar, – ramiai pakartojo jis.
Ją netikėtai ir kvailai sujaudino jo nuoširdus susižavėjimas.
– Ačiū už komplimentą, – kiek atsipeikėjusi išlemeno ji, – tik prašau, nevadinkit manęs karalaite.
Jis ramiai žvelgė į ją savo šelmiškomis akimis.
– Kodėl?
– Todėl, kad man nepatinka! Man nepatinka ši pasakos herojė.
Jis švelniai nusišypsojo.
– O aš manau, kad jūs per rimtai į tai žiūrit, – paprieštaravo jis.
– Rimtai nerimtai, bet prašyčiau į mane kreiptis kitaip.
Staiga jo žvilgsnis surimtėjo ir veide nebeliko nė ženklo linksmumo.
– O kaip į jus kreipiasi jūsų draugas? Ar nevadina jūsų karalaite? O gal šaukia mylimąja ar brangiąja, ar dar kaip nors? Ar laikydamas glėbyje nešnibžda to vardo, kuriuo tik jis gali vadinti?
– Ne, ne, liaukitės, – ji išraudo ir nutilo.
Editos širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Ji pastebėjo, jog vis dėlto ji jam neabejinga, jog jo akyse atrodo patraukli. Bet staiga atsipeikėjo. Turiu būti stipri, pagalvojo ji, negaliu pasiduoti jo kerams, paslaptingai jo traukos jėgai. Ištaikiusi momentą, Edita puolė prie durų.
– Palaukit, karalaite, – tyliai sušuko jis ir vikriai sučiupo ją už riešo. Aistringai nužvelgė ją. Viena jo ranka žaibiškai atsidūrė jai ant nugaros, o kita suėmė kaklą, kad ji niekaip negalėtų išsisukti nuo jo greitai artėjančių lūpų.
Jo bučinys buvo draugiškas ir trumpas. Kai ji pajuto, kad jo lūpos atsitraukia, pamatė jo rudas akis, švelniai žvelgiančias į ją. Edita plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į jo akis, visai nesistengdama išsivaduoti iš jo glėbio. Jos skruostai degė, kūnas nenumaldomai virpėjo. Kodėl jis taip elgiasi, kodėl jis nuolat mane skaudina, paklausė ji savęs. Ji žvelgė į jį išsigandusi lyg bejėgė paukštė.
– Gal turiu atsiprašyti? – paklausė jis, išlaisvindamas iš to geidulingo glėbio nelaisvės.
– Jūs niekada nebūsite džentelmenas, – atgavusi kvapą ir pasitikėjimą, kandžiai tarė ji, – kam vargintis? Praėjusią naktį, gėrėdamiesi gamtos peizažais, rezgėte romaną su Roberta, o šį rytą merginatės man. Tikras donžuanas.
Ji staiga nusisuko ir pasuko link durų. Gašlus gyvulys, įsiutusi galvojo Edita. Eržilas! Praėjusį vakarą praleido su Roberta, romantiškai stebėdamas gamtos peizažus, o šiandien! Įdomu, ar Robertą bučiavo taip pat? Ar dėl to ji taip tvirtino, kad įsimylėjo, ar tik erzino mane? Bet kam? Juk ji žino, kad aš jo nekenčiu. Nors… Tik pagalvok… Meilė! Ar jį įsimylėjau? O gal tai tik geismas? Ko gero, Roberta į jo aistrą atsiliepė taip pat aistringai. Ar tai meilė? Tik fizinis potraukis, nusprendė ji. Aš tokios meilės nevertinu. Ji netikra, tuščia ir beprasmė.
Edita buvo taip susimąsčiusi, kad vos ne kaktomuša susidūrė su Roberta. Edita žvilgtelėjo į ją ir suprato, kad ji viską matė.
– Tu taip pasielgei todėl, kad aš pasakiau, kad jis man patinka, – priekaištingai sušnypštė Roberta. – Aš netikėjau, kad tu tokia klastinga – vieną kalbi, o kitą darai. Tavo egoizmui nėra ribos. Kiaurai matau – vienai reikia turėti viską! Aišku, vyras atrodo kur kas patrauklesnis, kai jis priklauso kitai moteriai. Atėmusi jį iš kitos jautiesi valdinga, geidžiama, pasitikinti savimi, visagalė gražuolė!
Edita jautė, kad tas nevaldomas pyktis buvo nukreiptas ne tik prieš ją, bet ir prieš Edmundą, Roberta pyko dėl nelemto išsiskyrimo, o kaltinti tegalėjo tik save.
– Roberta, – ramiai ir tvirtai tarė Edita, – man jis iš tiesų nereikalingas! Jau sakiau, kai vos įsėdom į jo automobilį. Negi neatsimeni?
Edita labai troško pasakyti, kad vairuotojas įspaudė ženklą į jos širdį. Po šio susitikimo ji jau niekados nebebus tikra dėl savo jausmų – sukosi galvoje mintis, bet ji nesiryžo prisipažinti draugei. Ji buvo įsitikinusi, kad nesugebės visko paaiškinti. Edita tik skėstelėjo rankomis.
– Taigi, patikėk manimi! Iš tikrųjų, viskas, ką tu matei, yra ne taip, kaip tau atrodo.
Robertos veidas vis tiek liko piktas ir priešiškas.
– Aš einu. Bandysiu paskambint, gal pavyks šį kartą susisiekti.
– Puiku, – šaltai tarė Roberta ir, staigiai apsisukusi, išėjo į prieangį.
Reikia vengti vairuotojo, pagalvojo Edita. Apsitversiu ledo siena, kad tos rudos, ugningos akys negalėtų jos ištirpinti.
Edita stovėjo prie lango ir žvelgė į medžių viršūnes, o mintys sukosi apie jį. Kuo toliau, tuo labiau ją glumino tas pabučiavimas.
Turiu valdytis, griežtai paliepė sau Edita. Negaliu pasiduoti jo gundymui! Argi du bučiniai vyro glėbyje gali pakeisti mano įprastą gyvenimą?
– Ne! – ryžtingai atkirto ji pati sau. Pasižadu vengti jo, nepasiduosiu jo aistringam gundymui, nes nesu tikra… Gali būti ir taip, kad nebeatsispirsiu.
– Apie ką aš kalbu, – paklausė ji savęs ryžtingai. Pati išsigandusi, kad kalbasi su savimi, apsidairė, ar niekas neišgirdo. Kambaryje nieko nebuvo. Edita atsikvėpė.
Man visai negresia įsimylėti. Jis bjaurus, jis man visai nepatinka! Tokiems vyrams jaučiu antipatiją, bandė įteigti sau Edita.
Regis, kad savitaigos seansas pavyko, ir ji šiek tiek aprimo. Tik tuomet prisiminė, kad žadėjo skambinti.
……………….. bus daugiau……………..