Kiekvienas sodininkas žino, jog kalio chloridas yra blogesnė trąša už kalio salietrą, nes chloras kenkia daržovių skoniui ir kokybei. Tuo tarpu mes uoliai tręšiame save kitu chloridu, kurį vadiname valgomąja druska.
Žinoma, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Bet ar žinome, kad ją vartodami, apgaudinėjame savo organizmą? Juk druskoje esančio natrio mūsų ląstelės net negali pasisavinti. Mums reikalingas organinis natris. Be to, druska gi neturi jokios mitybinės vertės, o žalos pridaro apsčiai.
Mums nė motais, kad ji didina nervų sistemos dirglumą, kad skatina kalcio šalinimą iš organizmo ar kenkia virškinamojo trakto gleivinei. Beje, ji sulaiko audiniuose vandenį ir jau tai gali būti jų ligos priežastimi. Mums visiškai nesvarbu, kad, vartodami druską, kenkiame inkstams, šlapimo pūslei, kraujagyslėms, širdžiai.
Jeigu nuo vaikystės mus pripratino prie sūraus maisto, tai nereiškia, kad vis dar privalome ją vartoti.
Pavyzdžiui, širdies raumuo labai jautriai reaguoja į natrio – kalio pusiausvyrą kraujyje. Bet mums nė motais kūno reakcija, nė motais ir tai, kad druska suardo tą pusiausvyrą. Pagausėjus natrio, širdies raumuo pradeda dažniau susitraukti, pakyla kraujospūdis. Ką tai reiškia sergant ateroskleroze bei kitomis kraujagyslių ligomis, tikriausiai nereikia aiškinti.
Bet mes vis dar beriame jos tiek gamindami, tiek pasisūdome papildomai, reikia ar nereikia, kad tik neprarastume skonio ir vis dar trikdome mūsų organizmo darbą. Patys. Niekieno neverčiami. Tik todėl, kad taip pripratome nuo vaikystės…
Beje, jeigu sūriau pavalgę jaučiame troškulį, vadinasi mūsų organizmas valgomosios druskos gauna per daug. Jeigu nors šiek tiek galvojame apie savo sveikatą, reiktų pamąstyti ir apie druskos ribojimą.
Mane tikrai privertėt susimąstyti ir įsiklausyti į jūsų žodžius. Malonu buvo užsukti.
Ir man malonu. Tik vietoj to, kad susimąstyti, galbūt iš tiesų pabandykit sumažinti jos kiekį iki minimumo. Geriau nepraraskime savęs nors ten, kur iš tiesų galime. Toks žingsnis būtų pati pradžia siekiant išsiugdyti valią, kurios tikrai prireikia siekiantiems nugalėti. Sėkmės jums.
Gal gali parašyti plačiau apie tą organinį natrį ir kodėl mūsų ląstelės nepasisavina natrio iš tokios itin tirpios medžiagos kaip natrio chloridas?
Todėl, kad pasisavina tik organinį (natūralų). Valgyk tokias daržoves kaip agurkai, špinatai, salierai, česnakai, svogūnų laiškai, pomidorai, bulvės, krapai, burokėliai, kopūstai, morkos, ridikėliai, rabarbarai ir tau pilnai pakaks to organinio natrio. Beje, jo gauname ir valgydami žuvis, dar jūros kopūstus.
Na…
„Nepasisavina vienokio, o pasisavina kitokį“ aš jau skaičiau.
O klausimas yra kodėl. Na… chemiškai. Kodėl, Tavo manymu, natrio jonai iš natrio chlorido nepraeina pro ląstelių fosfolipidines plazmines membranas? Žinoma, ląstelių plazminės membranos – labai genialus gamtos tvarinys, kur genialumas slypi paprastume, ir jos funkcionuoja puikiai, rūšiuodamos, ką įleisti ląstelės vidun, o ką ne… Bet kaip tie fosfolipidai astkiria, kad vat šitas Na+ jonas iš agurko, o šitas – iš natrio chlorido?
Jeigu žinai, kad plazminė membrana reguliuoja medžiagų patekimą ir šalinimą iš ląstelės, taip pat jeigu žinai ir tai, kad plazminė membrana yra iš organinių medžiagų sudarytas išorinis ląstelės dangalas, tai nereikia didelio mokslo suprasti, kad jis reguliuoja, kad į ląstelę patektų tik organinės medžiagos. Kaip tai vyksta – ne man spręsti, bet yra taip. Taigi, tik organinis natris patenka į ląsteles, kad ir koks tirpus būtų natrio chloridas.
Šiaip jau sąvoka „organinė medžiaga“ reiškia sudėtingus polimerus, sudarančius gyvus organizmus. Natris nieku gyvu negali būti organinis, jis gali įeiti į sudėtingų polimerų sudėtį, bet kai jie skaidomi, natris lieka natriu, tokiu pat natriu, koks ateina iš bet kokių kitų natrio turinčių medžiagų. Nebent Tu kažką kitką vadini „organiniu natriu“.
Į ląstelę patenka toli gražu ne vien organinės medžiagos, atvirkščiai, į ląsteles daugiausia patenka mažytės molekulytės ir kai kurie jonai, kas toli gražu nėra laikoma organinėmis medžiagomis.