NIEKADA NESAKYK NIEKADA (Nr.4)

Posted: 23rd liepos 2010 by Evaldas. in "Niekada nesakyk niekada"

 

……………………TĘSINYS…………………

○●○

Kai tik Edita baigė kalbėti telefonu, ji veikiau pajuto, negu pamatė už nugaros stovintį vairuotoją. Iš nuostabos ji net išsižiojo. Koks begėdiškumas, koks įžūlumas!

– Karalaite, nešnairuokit taip piktai į mane, – ramiai ištarė jis, atidžiai ją stebėdamas, primerkęs akis. Jis suprato, kad ji jaučiasi įskaudinta ir įžeista.

Edita piktai pažvelgė į jį.

– Kitaip negaliu, man neleidžia mano karališkieji principai ir jūsų donžuaniškas poelgis, – kandžiai atrėžė ji.

– Ar jums neatrodo juokinga? Aš tik jus pabučiavau, ir viskas, – ramiai paaiškino jis taip primerkęs akis, kad buvo matyti tik plyšeliai.

– Nėra reikalo vaidinti nekaltybę, ponas donžuane, – ji atmetė plaukus ir susičiaupė. Ją nervino ne pabučiavimas, o tas dvigubas žaidimas, kurį jis žaidė, todėl buvo pasirengusi tiesą tėkšti jam į akis, – paaiškinkit man, kodėl Roberta per keletą dienų tapo man tokia priešiška? Ji tikina, kad įsimylėjusi jus! Ar ją tik pabučiavot, o gal daugiau? Kaip paaiškinsit savo bjaurų elgesį? Argi taip elgtis normalu?

– Juokinga, – susimąstęs tarė jis. – Vadinasi, tokie dalykai…

Jis pasikasė pakaušį ir kiek patylėjęs pažvelgė jai į akis.

– Nors tai ne jūsų, karalaite, reikalas, – šaltai pareiškė jis, – tačiau, jeigu jums taip rūpi, galiu pasakyti, kad mudviejų su Roberta santykiai neturi nieko bendra su meile.

Edita pašaipiai nusišypsojo.

– Ji paprasčiausiai nelaiminga ir nusivylusi, jai reikia užuojautos, paramos, supratimo! Kaip jūs to nesuprantat? – apmaudžiai paklausė jis. – Nejaugi nepastebit jos nuotaikos? O dar kolegės. Aš bandžiau jai padėti, daugiau nieko!

– Koks gerutis! Pasiūlėt nesavanaudišką užuojautą, – išrėžė Edita. Galima suprasti, piktai pagalvojo ji, kad jis gali užjausti, paremti ir suprasti!

Vairuotojas sustingo pykčio perkreiptu veidu. Akimirką Editai atrodė, kad jai trenks, tačiau jis susikišo kumščius į kišenes.

– O kas blogo, jei šito nesulaukė iš jūsų? – šaltai atšovė jis. – Velniai griebtų, jūs, tikra karalaitė, nieko aplink nepastebite, nematot, kad draugė kenčia! Gal ji nesakė jums, kad susipyko su savo draugu Edmundu? Manau, kad sakė… Nejaugi jūs nepastebėjot, kaip ji norėjo man patikti, nors toks elgesys akivaizdu jai visiškai nebūdingas?

Iš kur jis gali žinoti, šmėstelėjo Editai, kad Roberta ne koketė?

– Ar jums neatėjo į galvą mintis, kad ji jums pavydi, nes jūs tokia valdinga ir savimi pasitikinti asmenybė? Na, dar ir patraukli…

Po paskutinių žodžių ji išraudo.

– Ar jūs bent bandėt su ja pasikalbėt ir išklausyti, kas ją slegia? Manau, kad ne! Juk ji žmogus, jūsų draugė…

– Gražiai pakalbėjot, aš stebiuosi!

– Nėra ko stebėtis! Reikia ne tik apie save galvoti, bet ir kitus pastebėti!

– Bet per tas dienas ir aš buvau nesava, net dabar pasekmes jaučiu, kažkodėl niekas manimi nesidomėjo – nei Roberta, nei jūs – juk aš taip pat žmogus, – pasiskundė Edita ir susigriebė, kad vairuotojas buvo teisus – ji savanaudė. Juk ji suprato, kad Roberta išgyvena dėl išsiskyrimo, bet nesiteikė atkreipti į tai dėmesį.

– Nėra ko stebėtis, kad jūs ujate mane, – tyliai tarė Edita nė nepajutusi, kaip tie žodžiai išsiveržė iš jos lūpų.

Jis atrodė apstulbęs. Priekaištinga išraiška išnyko.

– Jūs klystate manydama, kad aš pykstu ant jūsų ar nekenčiu. Net nežinau, kodėl taip aklai užsipuoliau jus, karalaite. Aš net nežinau, kas man darosi. Geriau nebūčiau pasisiūlęs važiuoti į šią komandiruotę…

Jis vos, vos papurtė galvą, tarsi norėdamas atsikratyti įkyrios minties, jau buvo prasižiojęs kažką sakyti, bet nusigręžė ir nuėjo.

Edita vėl pasisuko į langą, pažvelgė į snieguotas pušų šakas. Ji girdėjo, kaip jis apsirengė, o po to trinktelėjo lauko durys. Edita jautėsi taip bjauriai, tarsi būtų gavusi per veidą. Ką gi, man čia teks sutikti Naujuosius be draugų, mąstė ji. O dar tie nesusipratimai… Kodėl negalėjo atsiųsti mašinos? Kodėl negalėjo pasistengti dėl manęs? Tik po Naujųjų… Ji giliai ir ilgesingai atsikvėpė. Geriau nebūčiau skambinusi, piktai suinkštė ji. Šiuos metus turbūt ilgai prisiminsiu!

Ji pyko, negalėdama susitaikyti su esama padėtimi, nuotaika buvo tokia šlykšti, kad norėjosi garsiai išsiverkti. Edita vos nesuriko visu balsu “aš noriu namo”, bet suvokė, kad niekas nepasikeis, kad tai beprasmiška. Ji nostalgiškai atsikvėpė ir nusisuko nuo lango. Akys užkliuvo už Robertos, sėdinčios prie stalo. Jos veidas irgi buvo verksmingai persikreipęs.

Ilgai negalvodama Edita nusprendė peržengti bedugnę, kuri skyrė ją nuo Robertos. Ji prisiartino prie draugės ir palietė jos petį, stengdamasi į tą prisilietimą įdėti kuo daugiau užuojautos ir supratimo.

– Atsiprašau, Roberta, – ji švelniai ištarė tuos žodžius, – aš tikra išpaikusi egoistė, nepastebėjau, nepaguodžiau, nepadėjau, gali išdėti mane į šuns dienas. Tas mano egoizmas ir pyktis užtemdė man akis. Patikėk, negaliu pati sau atleisti.

Edita matė, kaip virpa merginos smakras, kad ji vos vos laikosi nepradėjusi verkti.

– Jeigu galiu kuo nors atsilyginti už tai, kad buvau abejinga, nedraugiška tavo atžvilgiu, tik pasakyk, Roberta, ir aš…

Roberta nebesitvardė. Dusliai raudodama, ji įsikniaubė Editai į krūtinę. Edita bejėgiškai laikė ją apkabinusi.

– Aš irgi turiu atsiprašyti tavęs, – pagaliau tyliai ištarė Roberta, – aš taip pat elgiausi su tavimi neteisingai, gal net vaikiškai. Iš tikrųjų aš ne tokia, norėjau prieš tave pasirodyti. Tikrai ne tokia. Bet tu mane taip siutinai… Tarytum viskas, viskas priklausytų tau, tik tau vienai. Man pasirodė, kad tau gyvenime nėra tekę patirti skausmo ar ilgesio. Net ir vairuotojas į tave daugiau kreipė dėmesį…

– Baik, ką tu kalbi. Vairuotojas? Į mane? Vargu. Ar nepastebėjai, jis tikras donžuanas arba apsimeta, norėdamas pažaisti jausmais, – patikino ji. Gal dėl to, kad ne kartą buvo nusivylęs, pagalvojo Edita, keršija visoms iš eilės. Edita atsiduso. – Roberta, aš taip pat esu patyrusi skausmą, tik išmokau niekados to neparodyti. Nors ir labai sunku, būnu išdidi, pasitikinti savimi, o po to kenčiu vienatvę.

Roberta atsitraukė, ieškodama nosinės.

– Edita, man dabar labai sunku. Šiaip, nesu nei pikta, nei kerštinga, bet, kai susikivirčijau su Edmundu, pradėjau neapkęsti viso pasaulio, – ji išsišnypštė nosį ir tęsė, – ir tu čia niekuo dėta. Tiesiog aš ieškojau būdų, kaip pamiršti Edmundą. Kai atkreipiau dėmesį į vairuotoją, pamaniau, kad gal jis padės man pasveikti. Bet deja, nieko neišėjo, nes vis dar tebemyliu Edmundą. Ir man taip skaudu! Blogiausia, aš nežinau, ką daryti toliau, – ji pažvelgė Editai į akis, – tau gerai, ir aš tau pavydžiu. Ne blogąja prasme, o gerąja. Nors tu ir neigi, kad vairuotojas tau nesimpatizuoja, bet manęs neapgausi, aš kiaurai matau.

Edita bandė prieštarauti, bet Roberta nekreipė į ją dėmesio.

– Nori duosiu patarimą? – jau linksmiau prabilo Roberta.

Editai staiga pasirodė, kad ji labai pavargusi ir vieniša.

– Nepasiduok, valdykis!

– Kaip tik šitaip ir stengiuosi daryti, – liūdnai šypsodamasi atsakė Edita.

– Nors jis visai nieko vyrukas, ar ne?

Edita nedrįso įsiterpti ar kaip nors pertraukti jos mintis. Roberta paėmė Editos ranką į delną.

– Noriu, kad žinotum. Jis draugiškai stengėsi man padėti savo nuoširdžiais patarimais, kad išspręsčiau savo problemą. Ir neslėpsiu, jam iš dalies pavyko. Man atrodo, dabar aš pradedu susivokti. Jis man labai padėjo! Bet tau vis tiek patariu – nepasiduok jam, kol neprisieks vesti.

– Gal juokauji? Vesti? Apie tai negali būti nė kalbos!

– Prisimink seną taisyklę, – šypsodamasi priminė Roberta, – “niekada nesakyk niekada”.

– Baik tu, to niekada nebus!

– Gali nesijaudinti, aš tikrai ne varžovė, galim pasikalbėti. Mane erzino smulkmenos, kaip jis patikino. Galbūt būtent dėl tos priežasties aš nesugebu susitelkti, kai iškyla problemos, – dabar ji nusišypsojo, – jis man atvėrė akis. Gyvenimas yra mįslė, kurią turime įminti, o įminę – galėsim džiaugtis.

Šią sekundę Edita pajuto tokį tikro nuoširdumo ir paprastumo pliūpsnį, apie kurį prieš minutę nė nebūtų įtarusi.

– Roberta, žinok, – tarė ji ryžtingai, – nuo šios minutės mes ne tik kolegės, bet ir draugės! Ir jeigu norėsi pasikalbėti, aš visuomet išklausysiu.

– Draugės, – tvirtai užtikrino Roberta, – tikros draugės!

Po kelių minučių jos kaip katės gulėjo šalia židinio ir linksmai šnekučiavosi, besimėgaudamos sklindančia šiluma. Nuoskaudos nebeliko, atvirumas nugalėjo pagiežą. Nuoširdumas sugriovė paikų ambicijų sieną. Tarsi išlindusios iš kiauto merginos galėjo būti savimi. Dabar jos buvo laimingos, vaidybos nebeliko.

Judviejų pokalbį nutraukė duslus durų girgždesys. Pro duris įėjo jis, nešinas eglės šakutėmis. Padėjęs šakas ant stalo, vyras pažvelgė į mergins.

– Maniau, kad miegat.

– Ne, nemiegam, – atsakė jos, nors ir taip buvo aišku.

– Aš tuoj prisijungsiu prie jūsų ir liaukitės šnypšti, – kandžiai tarė jis, paskui pašaipiai pridūrė, – man labai gaila, bet turiu išsidžiovinti drabužius, todėl teks susitaikyti, kitos išeities neturiu.

Jos sinchroniškai pasislinko.

– Tik įsidėmėkit, – skausmingai sušnibždėjo Edita, – netrukdykit mums miegoti.

– Gerai jau gerai, aš neknarkiu ir nesikandžioju, galit būti ramios ir ramiai miegoti, – vėl kandžiai atrėžė jis.

– Tikiuosi, kad nesiruošiat ir apatinių džiovinti, – dusliai paklausė Edita.

– Čia jau aš spręsiu, karalaite, jums visai nebūtina jaudintis. Nusisukit ir ramiai miegokit, – atsakė ironišku balsu.

– Aš nesijaudinu, tik perspėju, – įsižeidusi atsikirto Edita, piktai žiūrėdama į jį, – čia ne pliažas, ir teks atsižvelgti į mūsų nuomonę.

Jis pažvelgė šypsodamasis į jos išraudusį veidą.

– Galite būti rami, karalaite, – ramindamas atrėžė jis, – aš nesiruošiu degintis. Man dar nepasimaišė.

– Ach, – nepatenkinta numykė Edita ir pasisukus į Robertą, šypsodamasi pamerkė akį, – labanaktis, drauge.

– Saldžių sapnų, Edita.

Edita užsimerkė. Turėjau susiprasti, su siaubu pagalvojo ji, kad jis to nedarys, o dar tokioje šaltoje patalpoje. Čia aš per griežtai su juo… Ką čia per griežtai, visiškai persistengiau! Bet per vėlu nagus graužtis.

Edita girdėjo, kaip jis įsitaisė ant grindų. Jo pusėje pasidarė tylu, bet ji bijojo pažiūrėti, ar jis iš tikrųjų miega. Kur kas ramiau ji jautėsi dėl Robertos. Buvo laiminga, kad pajėgė išsiaiškinti su ja visus nesutarimus. Atvirumas padėjo.

3 skyrius

Edita pabudo jo glėbyje ir net krūptelėjo iš siaubo. Viešpatie, sumurmėjo ji mintyse, ar aš sapnuoju, ar man haliucinacijos? Ji žaibiškai atsišliejo nuo jo, pasimetusi žiūrėjo į jo švelnų veidą, užmerktas akis, vis dar nesuvokdama šio pokšto. Ji net pajuto, kad dreba. Tačiau stengėsi gulėti ramiai, kad nepažadintų iš miego nei jo, nei Robertos.

Tartum pajutęs jos žvilgsnį, jis atsimerkė ir lėtai pažvelgė į ją nuostabos ir susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Jis nusišypsojo ir tylėdamas atsisėdo.

– Kas atsitiko? –tyliai sušnibždėjo jis. – Ko nemiegat? Ar manęs saugojatės?

– Jūs atspėjot mano mintis, – tyliai, bet kandžiai ištarė Edita.

– Aš jums kuo aiškiausiai prisiekiau, kad galite miegoti kuo ramiausiai, – švelniai sušnibždėjo jis primerkęs akį, – aš nesu koks iškrypęs jaunuolis, karalaite. Aš moku valdytis.

– Mokat? – kandžiai pasidomėjo ji, stengdamasi neparodyti, kad nervinasi. – Tai gal malonėtumėt man paaiškinti, kodėl jūs bučiavote mane, jeigu, kaip sakote, mokate valdytis?

Jis šypsojo vien akimis ir lūpų kampučiais.

– Atsakysiu paprastai, – švelniai tarė jis, – širdžiai neįsakysi. Ar patenkinta tokiu atsakymu?

Jos veidas skaisčiai nuraudo. Ji staiga pajuto susijaudinimo virpulį, nubėgantį per nugarą. Staiga toptelėjo mintis, kad niekados nebūtų patikėjusi, kad keli ištarti žodžiai gali taip sujaudinti. Ji niekados nebuvo pajutusi tokio nenugalimo pojūčio kaip šią sekundę. Edita bandė save raminti, bet sudirginti jausmai tiesiog atspindėjo tik atvirkštinę reakciją.

– Žinot, karalaite, kartais man atrodo, kad jūs tik apsimetat, gąsdinate kitus, nes pati siaubingai bijote. Argi aš ne teisus?

– Ko gero, taip ir yra, – nesutrikusi pripažino Edita. Keista, bet jai visai neatrodė, kad jis priekabiauja, tiesiog žmogus pastebėjo ir sugebėjo atskleisti jos slaptą ginklą.

– Galiu pripažinti, – tyliai, kad neprikeltų Robertos, tarė jis, – aš irgi buvau toks pat kaip ir jūs, išdykėlis, bet, kai tekdavo nusivilti, virsdavau bailiu. Žinoma, kalbu apie bendravimą su moterimis.

Edita laukė, kad jis kalbės toliau, tačiau vyras tylėjo, ir toji tyla užsitęsė. Štai kaip, pagalvojo Edita, o jis visai ne laukinis žvėris. Be kita ko, turintis ir humoro, ir tolerancijos jausmą. Jai buvo gaila, kad jis nutilo, ir ji tikėjosi dabar išgirsti gilų ir tolygų jo kvėpavimą, bet neišgirdo.

– Jūs miegat? – pagaliau atsargiai paklausė Edita.

– Ne.

– Negaliu užmigti, nors pasiusk. Aš taip įsiaudrinusi, negaliu net pagalvoti, kad teks tokiame užkampyje praleisti Naujuosius. Labiausiai erzina, kad likau be savo draugų, be muzikos, be šampano.

– Aš taip pat įsiaudrinęs, gal kiek kita prasme, – švelniai tarė jis.

– Kokia? – Ji jautė jo rudas akis, įsmeigtas jai į veidą. Pati atkakliai žiūrėjo į lubas.

– Beprotiškai noriu jus pabučiuoti, bet žinau, kad man neišdegs, – ramiai tarė jis ir paskui dar tyliai pridūrė, – aš žinau, kaip du suaugę žmonės gali praleisti laiką, kai negali užmigti.

Ji nusprendė nuleisti jo žodžius negirdom. Ne todėl, kad nenorėtų būti bučiuojama, paprasčiausiai Edita norėjo išsaugoti tą artumo jausmą, kuris dabar atsirado nežinia iš kur. Tas pokalbis vidurnakty prislopintais balsais buvo jaudinamai intymus ir atviras, sklindantis iš vidaus ir širdies gilumos.

– Ar jūs iš tiesų buvote panašus į mane, ar juokavote, – norėdama sužinoti daugiau apie jį, vėl nedrąsiai pasiteiravo Edita.

– Taip, aš tikrai buvau panašus į jus, net gal ir dar labiau pasipūtęs, tik, kaip sakiau, toks buvau, kai buvau jaunesnis.

– O dabar norit pasakyti, kad jau pasikeitėt? – paklausė ji visai nesidrovėdama.

– Kas tai? Teismo procesas?

Sausas tonas neleido suprasti, ar jis juokauja, ar pyksta.

– Man atrodo, joks nusikaltimas pasmalsauti, – pasiteisino Edita. – Man jūs atrodote nesuprantamas ir paslaptingas.

– Paslaptingas? – jis iš tikrųjų sukluso. – Kuria prasme?

– Na, aš nežinau, – nepatenkinta atrėžė ji. Edita gailėjosi, kad silpnumo akimirką leido sau parodyti susidomėjimą juo. – Man atrodo, jūs ir dabar slepiate savo tikrąjį veidą po kauke.

Vyras sukluso – toji mergina beldžiasi į jo širdį. Ar atverti jai duris? Kurį laiką jis patylėjo, o kai prabilo, jo balsas buvo švelnus kaip lakštingalos.

– Ar jums tikrai svarbu, ar aš su kauke, ar be jos?

Nors ji vis dar stengėsi demonstruoti išorinį priešiškumą, bet širdis buvo neabejinga, tik ji paprasčiausiai nenorėjo to prisipažinti. Ją staiga apėmė baimė, ar ji pamažu nepradeda įsimylėti, ar šios kerinčios, skvarbios akys neprasibrovė pro budriai saugomas duris.

– Dėl manęs jūs galite būti ir su skafandru, – ramiai tarė Edita, nors šį kartą buvo nelengva apsimesti.

Ji išgirdo, kaip jis garsiai įkvėpė orą, ir suprato, kad jai pavyko jį suintriguoti.

– Sakote, galiu būti su skafandru?

Ar jis pajuto jos jaudulį ar nuspėjo užgimstantį jausmą, bet jo žodžiai nuskambėjo beveik švelniai. Bet netikėtai jis pašaipiai nusijuokė.

– Hmm, – susigėdusi, kad jis šaiposi, numykė ji, – kitokio atsakymo ir nesitikėjau išgirsti.

– Ar norite sužinoti kodėl?

Edita bijojo net žodelį ištarti, kad jis neprisimintų, jog ji dar čia – šalia jo, nes buvo tikra, jei prisimins, jai bus riesta.

Neišgirdęs jos balso, vairuotojas po trumpos pauzės vėl prabilo.

– Todėl, kad jūs išdidi užsispyrėlė, tokia pati kaip ir aš. Iš vienos pusės, gal ir gerai, o iš kitos – gyvenimas dar parodys. Ar ne tiesą sakau, karalaite?

Edita atidžiai pažvelgė į jo veidą, prasižiojo kalbėti, bet vėl užsičiaupė, negalėdama ištarti nei taip, nei ne. Jis pastebėjo, kad Edita sumišo. Sutrikęs žvilgsnis ir jos tylėjimas patvirtino jos jausmus. Jis dirbtinai nusijuokė.

– Ką? Ar žadą praradot, karalaite, ar nusprendėte nebesikalbėti? – jis vėl tyliai nusijuokė ir toliau tęsė, – jei norit žinoti, man dėl savo bruožų teko skaudžiai nusivilti. Laura, Laura… Kur ji dabar ir su kuo? Tai buvo gal prieš aštuonerius ar devynerius metus. Kai su ja susipažinau, aš buvau dar jaunas, nepatyręs jaunuolis, man ji labai patiko, todėl stengiausi visais įmanomais būdais išsikovoti jos meilę.

– Kokiais?

– Vaidinau puošeivą, smagiai leidžiantį laiką, kuriam netrūksta nei pinigų, nei nuotykių. Nemeluosiu, šią meilinimosi programą man sekėsi neblogai įgyvendinti! Su manim jai nebuvo nuobodu. Bet po truputį, po truputį man tas vaidinimas ėmė nebepatikti, nusprendžiau atsiskleisti, kad pamatytų, koks iš tiesų esu. Kai nusiėmiau kaukę, ir ji pamatė mano tikrąjį veidą, buvau grubiai atstumtas. Man buvo labai, labai skaudu. Šitaip mūsų draugystė iširo, tik vėliau suvokiau, kad iš tikrųjų taip geriau, kad priešingu atveju būčiau pakartojęs draugo klaidą.

– Ar ji buvo graži? – įsidrąsinusi ir visai netikėtai paklausė Edita. Viešpatie, pagalvojo ji, kodėl aš klausiu? Nejaugi pavydžiu, liūdnai papriekaištavo pati sau. Kažin, ar jis apie tai nepagalvojo?

Vyras netikėtai nusijuokė.

– Ji buvo laikoma gražiausia miestelio mergina, – atsakė jis iškilmingai, – bet nepaisant to, kad ir buvome skirtingi, būtume buvę puiki pora, bet nelaiminga.

– Todėl ir nusprendėte būti senbernis donžuanas? Ar ne taip? – provokuodama jį, paklausė Edita.

– Ne, ne taip. Aš nusprendžiau būti savimi ir nebeapsimetinėti tuo, kuo nesu. Aš nusprendžiau gyventi sau ir stengtis nors kiek pakeisti pasaulį, žmones, žinoma, gerąja prasme. Vienas iš mano tikslų yra parodyti žmonėms gyvenimo prasmę ir tikslą.

– O kiti tikslai neberūpi? – nebesitverdama iš smalsumo, nutraukė jį Edita.

– Smalsuolė, – juokais papriekaištavo jis ir vėl surimtėjo.

Staiga Edita pagalvojo, ar jai būtų užtekę drąsos. Jai atrodė, jog jis labai uždaras, nenuspėjamas žmogus, o dar užsispyręs ir išdidus. Ir tai, kad jis pasakoja apie save rodė, jog pasitiki ja, ko per tas dienas dar nebuvo patyrusi.

Nors ir aš, pamanė ji, esu uždara, nenuspėjama, taip pat užsispyrusi ir išdidi… Hm… Juokinga? Gal jis norėjo sužinoti ar pamatyti mano reakciją, tarsi kviesdamas leistis drauge ieškoti nuotykių? Na, jis apie tai neištarė nė žodžio, bet gal tuos žodžius jis norėjo išgirsti iš manęs, ar pamatyti mano veidą? Edita sudvejojo.

Ji nepastebimai pažvelgė į jį ir žvilgsniai susikirto. Edita sutriko. Jo žvilgsnis, nuo kurio staiga per nugarą nubėgo šiurpuliai, buvo ugningas, bet kartu ir švelnus. Jis neskubėdamas pasislinko prie jos, ir jo lūpos prigludo prie jos lūpų. Ji norėjo priešintis, bet jis bučiavo ją ir Edita pasidavė aistrai. Tai buvo geranoriškas bučinys, kuris kvietė ją tikėti juo. Ji pajuto artumą, kuris ištirpdė viską, kas juos skyrė vieną nuo kito dar prieš sekundę. Jis kvietė ją pasitikėti, ir ji nebesipriešindama sutiko. Jis nieko nereikalavo iš jos, tačiau jo atkaklumas ne mažiau jaudino ją.

Ji pajuto, kaip jo galinga krūtinė prisilietė prie jos, svaiginamos jo švelnių rankų glamonės audrino ją. Ji iš lėto apkabino jį ir jos džiaugsmas nesulaikomai tryško iš jos pirštų galiukų, iš spinduliuojančių akių, iš jos lūpų. Šįkart sukeltoji aistra nepanašėjo į lietuje uždegtą degtuką, kuris įsižiebia didžiule liepsna ir beviltiškai užgęsta. Ne, šį kartą jos aistra tartum užgimė iš pačių gelmių ir švystelėjo įvairiom vaivorykštės spalvomis, atsinešdama sakų aromatą, tokį pat neišmatuojamą ir tikrą kaip laikas ir gyvenimas. Kiekviena glamonė, vis aistringesni bučiniai žadino stiprėjantį jaudulį. Ji virpėjo nuo neapsakomo saldaus džiaugsmo.

Kai jo ranka ėmė slysti aukštyn šlaunimi, plūstelėjo susijaudinimo banga, bet staiga tą džiaugsmo kupiną akimirką nutraukė neaiški baimė.

– Atleisk, aš nenorėjau, – tyliai, kimiu balsu ištarė jis.

Ji suprato, kad jis taip jautriai sureagavo į jos baimingą krūptelėjimą.

– Aš nesupykau, bet truputį išsigandau, – sušnibždėjo ji, žvelgdama į jį didelėmis, kupinomis pasitikėjimo akimis.

Jo žvilgsnis buvo atidus ir kiek sumišęs. Jis atitraukė rankas. Jo veide atsispindėjo ištisa jausmų gama – kaltės jausmas, neviltis ir dar kažkas nenusakomo. O gal ji įžvelgė tai, ką labiau norėjo įžvelgti? Jis atsitraukė nuo jos, ir ji sučiupo jį už rankos, norėdama sulaikyti.

– Aš neatstumiu. Nežinau, kodėl išsigandau, – drebančiu nuo jaudulio balsu ištarė Edita.

– Visa tai tikrai bjauru, – vos tvardydamasis atsakė jis lyg mokytojas, kuriam iki gyvo kaulo įkyrėjo aiškinti gyvenimo tiesas kvailam mokiniui. Tikras absurdas, šmėstelėjo jo galvoje mintis, kai vyras bando suvilioti nekaltą merginą pasinaudojęs tuo, kad ji šiuo metu toli nuo namų ir nebemoka atsispirti pagundoms…

– Prašau, nekaltinkite savęs, aš visai nepykstu ant jūsų, o be to, nieko baisaus čia neatsitiko, – ji norėjo pripažinti, kad yra neabejinga jam, bet susilaikė bijodama, kad jis nenusiviltų ar nepagalvotų, kad ji naivi mergaitė, kamuojama aistros ir norinti ją patenkinti.

Jis atsikėlė nuo grindų ir tylėdamas apsirengė. Net nepažvelgė į ją, net neatsisuko, o patyliukais išėjo į lauką.

Jos dvejones staiga pakeitė pyktis. Kas jis, kad drįso už mane spręsti, kas man geriau ir kas blogiau? Gal jis mano, kad aš maža mergaitė arba kvailė, o gal ir viena, ir kita? Įžeista Editos savimeilė nebeleido jai užmigti. Ji greitai apsirengė ir taip pat išskubėjo į lauką.

Buvo gal ketvirta valanda nakties, vidurnakčio tamsa net nesiruošė trauktis. Jis stovėjo atsirėmęs pečiu į sieną šalia lauko durų, jo krūtinė vis dar tankiai kilnojosi. Ji priėjo prie jo, ir jos įžeista savimeilė bemat išgaravo, kai pamatė jo nepatenkintą savimi, iškreiptą veidą. Ji iš lėto, atsargiai palietė jo ranką.

– Prašau, grįžkit į trobą ir nešalkit čia, – nedrąsiai pratarė ji, – aš pati atsakau už save ir savo veiksmus, o be to, nieko baisaus neįvyko…

– Neįvyko? – nenustygdamas vietoje pertraukė jis ir staigiai atsitraukė nuo jos. Jis pažvelgė į ją kaltės kupinu veidu ir kiek patylėjęs tarė, – o jeigu būtų įvykę? Kas tada?

Edita nudelbė akis.

– Nežinai, ką atsakyti. Suprask, aš ne laukinis, kuris gali nuskriausti merginą, nors ji turi širdies draugą ir savo gyvenimo planus. Aš pykstu ant savęs, kad išprovokavau aistrą, bet pats nesuprantu, kaip tai įvyko.

Edita vėl pažvelgė į jį. Jo veidas buvo neperprantamas. Paskui jis susimąstęs pažvelgė į lauko tamsą, į styrančias pušis.

– Karalaite, nepasiduokite jausmams, – pagaliau pavargusiu balsu tarė jis, – prašau, eikite miegoti. Išmiegosite ir viską pamiršite kaip sapną, nenorėsite net prisiminti. Ir dar neužmirškite, kad jūs elitas, o aš tik vairuotojas…

Akimirką Edita pasijuto įžeista, bet susitvardė. Tiriamai pažiūrėjo į jį.

– Žinote, ką aš galvoju?

– Įdėmiai klausau.

– Ogi tai, kad jūs norit matyti tuos skirtumus! Ir jeigu neklystu, priežastis yra jūsų buvusi draugė Laura. Jūs turbūt bijot rizikuoti vėl pamilti, atsiverti, bijot vėl būti įskaudintas! Aš manau, kad būtent taip ir yra! Jei klystu, pataisykit mane.

– Palikit mane, karalaite, – pavargusiu balsu pasakė jis. – Eikit miegoti.

– Kaip sau norit, – neviltingai sutiko ji. – Aš tik bandžiau jums atverti akis…

– Prašau, karalaite, man reikia pabūti vienam.

Ji nervingai atsuko jam nugarą ir, netarusi nė žodžio, pasuko link durų. Kaip aš galėjau atverti jam savo jausmus, nervingai mąstė ji. Ar ne per daug sau leidau? Jis net nepabandė įsiklausyti į mano žodžius. Ir kas man užėjo? Kodėl staiga panorau jam padėti susivokti?

Grįžusi į trobą, ji įsikniaupė į paltą. Jautėsi sugniuždyta. Iš vienos pusės vairuotojas ją atstūmė, bet kita vertus mintys apie vairuotoją kuteno jos savimeilę.

Jis jau bent buvo pakankamai padorus, nepasinaudojo mano silpnumu, mąstė ji. Gal taip ir geriau. Jis iš tiesų suvokė pražūtingas pasekmes! Ar daug vyrų būtų pasielgę taip kilniai kaip jis? Manau, kad ne. Tikiuosi, kad daugelis iš jų būtų neatsispyrę pagundai ir prikalbėję nebūtų dalykų, pažadų, kurių, išbrėškus rytui, nė neprisimintų. Kitas turbūt būtų pasinaudojęs mano silpnumu.

Pavargusi ir apimta dvejonių, Edita atsiduso. Išties, kodėl taip kankinuos? Jau greit rytas išauš, greit ir Naujieji… Po to ir namo… Gana, ištarė ji mintyse, jau greit atvažiuos mašina ir privalėsiu grįžti…

– Juk to labiausiai norėjau ir siekiau, – pusbalsiu patikino save Edita.

– Edita, ar nemiga kankina? O gal eiles naktimis kuri? – pašnibždom paklausė Roberta.

Edita sumirksėjo ir nustūmė mintis į šalį. Roberta žvelgė į ją. Matėsi, kad ji ką tik buvo pabudusi iš miego, nes dar saldžiai rąžėsi.

– Ne, – droviai tarė Edita, – tiesiog užsisvajojau. Bet tu man neblogą idėją pateikei. Gal iš tiesų pabandyti parašyti romaną ir jį išleisti.

– Tu rimtai? Iš tiesų manai, kad sugebėtum parašyti romaną? – kupina nuostabos paklausė Roberta.

Edita gūžtelėjo pečiais ir nedrąsiai pareiškė:

– O kodėl ne?

– O aš manau, kad nesugebėčiau, – sausai pareiškė draugė ir saldžiai nusirąžė, – bet žinai ką, – ji užsimerkusi ir traukdama orą laižėsi, – labiausiai už viską pasaulyje dabar suvalgyčiau picą…

Edita pažvelgė į Robertą ir skaniai nurijo seiles.

– Man irgi būtų dabar smagu paragauti kokią viščiuko kulšelę, o labiausiai norėčiau karštos vonios ir karštos kavos! – Edita net suinkštė apie tai pagalvojusi. – Bet yra daug dalykų, kurių visai nepasiilgau, nors iš pradžių ir ilgėjausi.

– Ir kam gi likai abejinga? – paslaptingai prisimerkusi paklausė Roberta.

– Nepasiilgau nei televizoriaus, nei radijo, nei telefono, – užtikrino Edita, bet pergalvojusi mintyse pridūrė, – bet geros kompanijos ir muzikos neatsisakyčiau.

– Ką gi, – atsikvėpė Roberta, – po poros dienų grįšim, ir viskas liks tik prisiminimuose, kaip mudvi čia toje tundroje tas dienas džiūvome.

Staiga Edita surimtėjo ir net kiek nuliūdo. Dvi dienos, pagalvojo ji, ir jai suspaudė širdį. Ji pažvelgė į lauko duris suvokdama, kad tik jos skiria. Bet kokia prasmė? Gal aš save tik apgaudinėju? O gal mane apžavėjo ne jis, o tankumynė? O gal tų dienų išgyventi ir nenumatyti, nepatirti gyvenime nuotykiai? Gal viskas buvo ne taip jau blogai? O gal net įdomu? Gal gerai, kad taip mane jaudina, neduoda ramybės, lyg būčiau apsigyvenus savo mėgstamoje pasakoje, iš kurios nebesinorėtų grįžti.

Ji staiga pasijuto tikra naivuolė ir sugrįžo į realybę, supratusi, kad tik pasakose princas gali pabučiuoti karalaitę, kad tik pasakose visados pabaiga būna nuostabi, o iš tikrųjų gyvenime už ją reikia kovoti.

Edita žvilgterėjo į Robertą ir įsitikino, kad ji vėl saldžiai užmigo. Edita nebenorėjo miego. Ji vartėsi tai į vieną pusę, tai į kitą, bet užmigti negalėjo. Ji ilgesingai pažvelgė pro langą. Jau buvo prašvitę, o vairuotojas dar nebuvo grįžęs. Jai suspaudė širdį.

Gal man taip pat išeiti pasidairyti lauke, pagalvojo ji. Kur jis galėtų būti? Kodėl jis manęs vengia? Edita nė nepajuto, kaip apsirengė. Nenusakomas noras jį pamatyti nedavė jai ramybės.

Ji išėjo laukan ir apsidairė. Pūga jau buvo nurimusi. Vairuotojo nebuvo nė ženklo, net pėdos užpustytos. Edita sukiojosi po kiemą, neramiai dairydamasi ir galvodama apie paskutinius įvykius. Šį pusvalandį gamtoje jai nereikėjo draugijos. Edita nenorėjo dalintis čia patirtomis širdžiai brangiomis paslaptimis, kurioms buvo lemta likti prisiminimais. Jai jau ėmė atrodyti, kad tie prisiminimai dar ilgai ją persekios, ji niekados negalės gyventi taip, kaip gyveno iki šiol.

– Karalaite…

Edita sustojo, pasisuko ton pusėn, iš kur sklido balsas, bet nieko nepastebėjo. Keista, pamanė ji, nejaugi man pasigirdo? Norėdama įsitikinti, ji dar kartą įdėmiai apsidairė, bet ir šį kartą nieko nepastebėjo. Jai pasidarė nejauku ir ji vikriai pasuko trobos link. Žengusi keletą žingsnių, ji sustingo pajutusi, kaip sugriebė ją kažkas už peties. Iš baimės ji net suklupo ir išsitiesė į pusnį, net nesuspėjusi pašaukti pagalbos.

– Karalaite, ar nesusižeidėt? Kas atsitiko? – garsiai kvatodamas šaipėsi vairuotojas, žvelgdamas į jos išsigandusį veidą.

Išvydusi tik vairuotoją, o ne mistinį siaubūną, Edita su palengvėjimu atsiduso. Ji nerangiai atsikėlė ir piktai pažvelgė į vyrą.

– Nieko, – piktai atrėžė ji. – Ko juokiatės kaip velnių apsėstas. Per jus vos infarkto negavau!

Edita virė iš pykčio, jai šelmiškai norėjosi atkeršyti jam. Vairuotojas sekundei surimtėjo.

– Aš, patikėkite, tikrai nenorėjau jūsų išgąsdinti! Buvau pasiruošęs tik mažą siurprizą jums pateikti, – pasiteisino jis ir vėl nesusilaikęs išsišiepė.

– Šaipykitės, šaipykitės, – sužaibavo akimis Edita, – bet aš taip pat turiu siurprizą.

Ji vikriai pagriebė saują sniego ir tėškė jam į veidą. Jis iš netikėtumo net apsilaižė. Jo šypseną veide staiga pakeitė nepatenkinta grimasa.

– Na kaip, ar patiko? – kvatodama paklausė Edita.

Jis nusibraukė nuo veido sniegą ir pažvelgė nuskriausta išraiška į ją.

– O kaip gi… Net labai, – jis prisiartino prie jos, – ir dabar dar laižausi, taip patiko…

Jis žaibiškai nusimetė kuprinę ir, sugriebęs ją stipriomis rankomis, švelniai pervertė per save. Abu žaismingai nugriuvo į sniegą ir kaip du paaugliai ėmė dūkti, nepasiduodami vienas kitam: prausė sniegu veidus, kvatojo, šėlo…

Staiga jie sukluso.

– Vilkas! Vilkas! – perkreiptu nuo išgąsčio veidu šūktelėjo Edita ir vikriai visa išbalusi prisiglaudė prie jo galingos krūtinės. Ją krėtė drebulys. Ji žvilgtelėjo į jį ir pamatė, kad jis išsišiepęs. Keistas žmogus, pagalvojo ji. Pavojus gresia, o jam linksma! Jis juokiasi lyg bejausmis bestuburis įsitikinęs, tarsi vilkas jo draugas, pas jį atėjęs į svečius…

– Karalaite, karalaite, na jūs ir palinksminot… Baikit rėkti, čia šuo! Paprasčiausias vilkinis dar visai jaunas šuo, – pareiškė jis net springdamas iš juoko.

– O kokio velniio jis spokso į mus! – išdrožė ji.

– Gal norėjo prie mūsų prisidėti, išvydęs kaip mes šėlstame.

Šypsena, kurią Edita matė jo veide, dingo. Jis palietė jos skruostą ir atidžiai pažvelgė į ją. Ji šyptelėjo ir atsišliejusi nuo jo, pakilo iš pusnies. Palengva ėmė eiti, netarusi jam nė žodžio.

– O mane, karalaite, taip ir paliksit pusnyje sušalti? – juokaudamas papriekaištavo jai pavymui.

Ji atsisuko ir linksmai pažvelgė į vairuotoją.

– Aš laukiu, paskubėkit, jei nenorit čia sutikt Naujuosius.

– Ką jūs, karalaite, aišku kad ne, – šyptelėjo jis ir bemat pašokęs ir stvėręs kuprinę, pasivijo ją, – kuprinėje turiu jums dovanėlę, tiksliau pasakius, siurprizą…

Ji pažvelgė į tą kuprinę ir tik dabar suprato, kad ji ne jo. Editai buvo smalsu, iš kur jis grįžo – juk buvo išėjęs be kuprinės.

-Na, ko laukiat? Rodykit, – nekantriai pareikalavo ji.

– Tik ne čia, karalaite, tuoj įeisim į trobą ir pamatysit, – iškilmingai pasižadėjo jis.

Užėjus į vidų, ji meiliai pažvelgė į jį.

– Na, kur tas siurprizas, – smalsiai paklausė ji, – kur ta paslaptingoji dovanėlė?

– Tuoj parodysiu, karalaite, tik prašau, sekundei užsimerkit ir nežiūrėkit.

– Nežiūrėsiu, tik greičiau, – ragino ji ir nusisuko.

– Jau galite atsisukti, – iškilmingai ištarė jis.

Edita akimirksniu atsisuko ir, linksmai pažvelgus į stalą, taip apsidžiaugė, kad net nepajuto, kad šaukia valio. Ant stalo gulėjo nedidelis magnetofonas, viskio butelis, lašinių paltis, duonos kepalas ir pora stiklainių konservuotų daržovių.

– Na kaip, karalaite?

– Nuostabu, – atsakė ji susižavėjusi, švelniai žvelgdama į jį, – iš kur visa tai?

– Iš kur? Nesakysiu! Tai mano mažytė paslaptis ir galiu jus drąsiai nuraminti, kad tikrai nieko neužmušiau ir neapiplėšiau. Džiaugiuosi, kad jūs laiminga, – kiek drovėdamasis patikino jis.

Jis manim rūpinasi… Kodėl? O gal aš noriu, kad taip būtų, galvojo ji, ir tik įsivaizduoju tą rūpestį? Gal aš pamažu pradedu įsimylėti į jį? O kas, jei tai tik mano vaizduotė? Gal tai jo atsisveikinimo dovana? Jos sumišę jausmai atsispindėjo veide.

– Karalaite, maniau, kad patiko dovanėlės. Mačiau, kad džiaugėtės, o kas gi dabar nutiko, kodėl veidelis apniuko, – aiškiai nusiminęs pratarė vyriškis.

Edita netikėtai krūptelėjo ir, pažvelgus į jį, priverstinai nusišypsojo.

– Ne, ne, viskas gerai.

Jis tiriamai nužvelgė ją ir suraukė kaktą.

– Kodėl staiga nuliūdot? Kas nutiko, karalaite?

– Nieko, – gūžtelėjo pečiais ji ir nenoriai pridūrė, – tik truputį užsisvajojau.

– Na, jei viskas tvarkoj, linkiu smagiai sutikti Naujuosius.

Edita nustebo.

– O jūs, ne…

Jis gūžtelėjo pečiais ir nusisuko nieko neatsakęs. Ją staiga nusmelkė kaltės jausmas. Kodėl jis staiga ir netikėtai nusprendė išeiti? Negi paliks mus vienas švęsti… Gal mano elgesys išprovokavo jį taip padaryti? Tikriausiai…

– Po pusvalandžio visų laukiu prie stalo, – kuo įmanydama žaismingiau ištarė ji, – supratot mane?

Jis akimirkai atsisuko ir linksmai pažvelgė į ją.

– Pažadat? – viltingai paklausė ji.

Vairuotojas lėtai grįžo prie jos.

– Karalaite, negi nuo ryto norit pradėti švęsti? – įtariai paklausė jis.

– O kas mums trukdo? Vis tiek nėra ką veikti! O be to, – linksma gaida tęsė ji, – aš noriu linksmintis! Vis dėlto yra proga!

– Nesupratau?!

– Taip, taip! Ko taip išsigandot?

– Aš neišsigandau, tik nesupratau, kokia ypatingoji proga. Nors galbūt nieko keisto, kad jūs taip staiga pralinksmėjot. Turbūt džiaugiatės, kad rytoj atvyks jūsų parvežti namo?

Edita suglumo nebežinodama, ką atsakyti į jo įtarias pastabas. Iš tiesų, jai nė į galvą nebuvo atėjusi tokia mintis. Kai jis priminė, Edita pajuto, kad namai kažkodėl nebetraukia. Ir nors jai buvo skaudu išgirsti iš jo tuos žodžius, ji pasistengė neišsiduoti, kad jis sugadino nuotaiką. Ji pakėlė antakius ir išraiškingai nusišypsojo.

– Ačiū kad priminėt! Jau buvau pamiršus, kad turiu namus, – linksmai pareiškė ji. – Tai, manau, bus antroji proga, bet pirmiausia, reikėtų tinkamai sutikti Naujuosius! Jeigu taip nutiko, kad juos turim sutikti čia, šioje miško troboje, tai sutikim linksmai, su muzika. Argi jūs taip nemanot?

– Žinoma, karalaite, – sutiko jis, – namai niekur nedings, o aš…

– Pataikėt kaip pirštu į akį, – pertraukė jį Edita, – manau, suteiksit mums su Roberta vilties pabūti tokioje garbingoje kompanijoje.

– Galbūt, – mįslingai atsiliepė jis. Šypsena jo veide išnyko.

Edita suprato, kad persistengė.

– Aš rimtai pasakiau, – tyliai pasitaisė ji. – Pažadėkit, kad grįšit.

Jis perbraukė ranka plaukus, garsiai atsikvėpė, o po to šyptelėjo.

– Skauto garbės žodis, – iškilmingai pažadėjo jis ir pasuko link durų, – dingstu tik valandėlei ir grįšiu kuo greičiau.

– Sakot, skauto garbės žodis? Bet ar jūs buvot skautas? – įtariai paklausė Edita.

– Ne, – atsakė jis per petį ir dingo pro duris.

Editą suėmė juokas. Ji greitai nusimetė paltą ir žvilgančia šypsena susiruošė dengti stalą, bet prieangio tarpduryje pasirodžiusi Roberta išsklaidė jos gerą nuotaiką.

– Kas tau, kodėl tokia liūdna, – nedrąsiai paklausė Edita.

Roberta atidžiai pažvelgė į ją ir giliai atsiduso.

– Kas man belieka, jeigu tu nuolat su juo flirtuoji? Gal gali ką pasiūlyti? – sausai pridūrė ji.

Edita gūžtelėjo pečiais ir nudelbė akis.

– Turbūt aš kalta, prisipažįstu, – nelinksmai pasiteisino Edita, – o ką man daryti? Pati matai, kad jis viskuo pasirūpino šventei. Negi būtum galėjusi į tai nekreipti dėmesio?

Roberta nusišypsojo.

– Aš nepavydžiu, Edita, bet man liūdna, man gaila savęs, aš paskendusi iki kaklo problemose. Ar supranti mane? Turiu išgyventi ir nežadu jums gadinti nuotaikos. Tuoj eisim ruoštis švęsti Naujuosius, – jau linksmiau dėstė ji, – ir visą blogą nuotaiką mesiu į šalį! Manau, ir man vietos atsiras šalia jūsų…

Edita išraudo supratusi, ką draugė turėjo minty.

– Nesigėdink, aš puikiai matau, kaip jūs vienas į kitą meiliai žiūrit. Ar ne tiesą sakau, Edita?

Edita tiriamai pažvelgė į Robertą.

– Pamanykit, kokia tu įžvalgi, – juokais papriekaištavo ji. – Ir ką nori pasakyti?

– Nori, kad aš būčiau atvira? – paklausė Roberta.

– Na taip, žinoma!

Editos balse girdėjosi nekantrumas.

– Manau, kad tu pradedi įsimylėti, – vos girdimai sušnibždėjo Roberta, priglaudusi lūpas Editai prie ausies.

Edita išraudusi pažvelgė į ją.

– Nesuprantu, – piktai tarstelėjo ji, – ir kaip galėjo ta mintis ateiti tau į galvą? Ačiū, kad tokia pastabi. Mergina vis dar bandė slėpti užgimusį jausmą, bet ją netikėtai suėmė juokas.

Roberta net išsižiojo, išvydusi tokią Editos reakciją.

– Kas tau užėjo? – išsigando draugė.

– Aš, Roberta, iš tiesų kažką jam jaučiu, – tyliai sušnibždėjo Edita, – tik neišduok manęs…

– Pažadu, – pridėjusi delną prie krūtinės, tyliai prisiekė Roberta. Jos veidą papuošė nuoširdi šypsena. – Tu tikrai pripažįsti? Argi nebandei manęs įtikinti, kad negali į jį nė žiūrėti? Edita! Kodėl taip staigiai pakeitei nuomonę? Kas sakė, kad nė už milijoną nesutiktų draugauti su tokia gorila? Primink man, drauguže, aš kažkaip nebepamenu.

Edita gėdingai nudelbė akis, bet širdis džiūgavo, kad gali apie tai pasikalbėti su Roberta. Jos akys suspindo, veide įsižiebė šypsena.

– Nė pati negaliu suprasti! Jei kas būtų įrodinėjęs, kad taip bus, būčiau galėjusi gerklę perkąsti, o dabar… Matai, kaip viskas pasikeitė.

– Džiaugiuosi, Edita, kad pagaliau supratai, kad ne viskas gyvenime būna taip, kaip suplanuoji. Reikėtų už tai pakelti taures.

– Būtinai, – džiugiai pritarė Edita.

Ji jau siektelėjo taurių, bet staiga turėjo grįžti į realybę, nes medinėje trobelėje tokių prašmatnybių nebuvo. Merginos prunkštelėjo ir ėmėsi ruošos – reikėjo ruoštis Naujųjų Metų pokyliui.

– Ir kas galėjo pagalvoti, kad Naujuosius teks sutikti šioje troboje, kažkur toli nuo namų, – raikydama duoną, garsiai galvojo Edita. – Gal tai ir yra likimas? Kaip manai, Roberta?

– Gal išbandymas?

– Keistas atsitiktinumas, juk per tuos dvejus metus, kol dirbame kartu, tai pirmas atvejis, kai įvyksta toks nesusipratimas lyg būtų kas suplanavęs…

– Baik, Edita, – mostelėjo ranka Roberta, – nejaugi galima suplanuoti pūgą?

Edita šyptelėjo.

– Vis dėlto kažkas man neduoda ramybės. Viskas, atrodo, per daug keista. Tik pamąstyk, Roberta, tu susipykai su Edmundu, aš negalėjau pakęsti vairuotojo. Dabar mes abi šioje miško dykynėje…

– Man irgi kyla daug klausimų, o ši nenusisekusi kelionė man primena išbandymą. Kad tu žinotum, kaip man dabar trūksta Edmundo. Aš jį taip myliu, o negaliu jam prisipažinti! Tik čia būdama supratau, koks jis man brangus.

– Todėl aš manau, kad ši kelionė labai sėkminga, – pakiliai dėstė Edita, – pati pagalvok. Tau reikėjo atitolti nuo brangaus žmogaus, kad pagaliau įvertintum savo jausmus. O man reikėjo kažką pakeisti savo gyvenime, nes jis buvo pernelyg monotoniškas ir, sakyčiau, dirbtinai linksmas. Dabar kažkas keičiasi, pradedu iš naujo pažinti save ir pasaulį…

– Sakau, kad įsimylėjai, – pertraukė Roberta. – Štai, atrodo, viskas paruošta. Aš bėgu į prieangį, praskalausiu tas plastmasines taureles, kad pagaliau galėtume išgerti.

Tik pamanykit, pagalvojo Edita, kai Roberta išėjo, aš įsimylėjau! Ji pagaliau atsisėdo į kėdę ir susimąstė. Įsimylėjau žmogų, kuriam jaučiau antipatiją… Argi tai įmanoma? Turbūt. Vis dėlto gyvenimas nuostabus!

– Nagi, Edita, neskrajok padebesiais, geriau atsuk butelį, – grįžusi paragino Roberta.

Edita nedrąsiai pažvelgė į ją.

– Ar jo nepalauksim?

– Kad tu, drauguže, visiškai pasimetus. Pilk, pilk, – paragino Roberta, – liks tų velnio lašų ir jam, ir mums! O be to, mes nepradėsim švęsti be jo, nebijok, tik išgersim už gerą pradžią, už tave, už jį. Nejaugi nori laukti?

– Tiesa, Roberta, – nedrąsiai sutiko Edita ir pripylė po pusę taurelės.

– Jeigu nori, kad viskas sektųsi kuo puikiausiai, reiks išgerti pilną. Aš visada laikausi tokios nuostatos.

Edita papildė ir paėmė savo taurelę.

– Ką gi, keliu šią taurę už tai, kad sugebėčiau išsaugoti meilę, kurią, regis, pajutau pirmą kartą…

– Gražiai pasakei. Manau, viskas bus gerai! Ir aš pasistengsiu padaryti tą patį, kad tikra meilė ne nuvystų, o pražydėtų iš naujo visomis vaivorykštės spalvomis! Iki dugno!

Merginos išgėrė nesiraukydamos, abi labai troško, kad tostas išsipildytų.

– Seniai bandžiau taip iki dugno, – purtydamasi išvirpino Edita.

– Pačiu laiku spėjom, – vis dar mojuodama po nosimi, įspėjo Roberta, išvydusi ateinantį vairuotoją. Pažvelk pro langą, jis jau atlinguoja.

Edita sustingo, išgirdusi, kaip sugirgždėjo durys.

– Atsipalaiduok, – pamerkusi akį sušnibždėjo Roberta, – elkis kaip visada, antraip jis pastebės…

– Pasistengsiu. Jeigu kas, krenkštelėk.

– Nepavėlavau? – nedrąsiai paklausė vairuotojas, artėdamas prie merginų.

– Pačiu laiku! Ką tik pasiruošėm švęsti, – linksmai išrėžė Roberta.

– Štai, prašom, ir jums viena taurelė apšilimui, – nedrąsiai pridūrė Edita, pastumdama taurelę link jo.

Trindamas delnais, jis klestelėjo į kėdę.

– Sakot, apšilimui?

Jis paėmė taurelę ir, sukiodamas ją tarp pirštų, keistai apžiūrinėjo turinį. Edita su Roberta susižvalgė.

– Kas nors ne taip? Ar kas nutiko? – nustebusi paklausė Roberta.

– Na kaip jums čia pasakius, – paslaptingai nutęsė vairuotojas. Jis sekundėlę patylėjo ir nusišypsojo, – atleiskit, bet aš negersiu.

– O kodėl? – niūriai paklausė Edita.

– Negi nenorit su mumis švęsti Naujųjų? – nusivylė Roberta.

Vyras atrodė sutrikęs, matyt, galvojo, kaip tiksliau ir gražiau paaiškinti savo atsisakymą. Jo veidas greitai įgijo buvusią išraišką, žvilgsnis nukrypo į Robertą, paskui į Editą. Į jį žvelgė sutrikusios moterų akys.

– Kaip čia jums paaiškinti, – tyliai prašneko jis, – suprantat, aš visiškai negeriu.

– Mmm, – liūdnai lyg susitarusios numykė jos.

– Gaila, – nusivylusiu balsu ištarė Edita.

Jis pažvelgė gailestingai į ją.

– Na, tiek to, – lyg atsiprašydamas jis vėl prabilo, – dėl jūsų, karalaite, išgersiu šią taurelę. Bet tik vieną, ne daugiau, – įspėjo jis ir linksmai mirktelėjęs akį, žvilgterėjo tai į vieną, tai į kitą merginą, – už ateinančius Naujuosius!

Pakėlęs taurelę, jis staigiai šliukštelėjo į nasrus jos turinį ir tik nurijęs pašoko, išraudo kaip ugnis ir, gaudydamas orą, tyliai nusikeikė.

Edita su Roberta vos nepaspringo iš juoko.

– Po velnių, galvojau, kad kojas užversiu, – braukdamas ašaras vos, vos išmykė jis.

– Daugiau nė lašo! – juokaudama įspėjo Edita. – Paskui dar tikrai kojas pakratysit…

– Jeigu nebūtų juokinga, turbūt apsiverkčiau, – jau kiek aprimęs tęsė vairuotojas, – nors ir kvaila prisipažinti, turbūt niekada nepriprasčiau prie to mėšlo.

– Prie visko galima priprasti, – pareiškė Roberta, – svarbu, kad būtų noras.

Edita paraudo iškart, kai Roberta palietė šią temą.

– Gal jūs ir teisi. Tačiau turiu pripažinti, kad ne visus norus reikia tenkinti…

– Diskutuotina tema, – paslaptingai pareiškė Roberta.

– Geriau užvalgykim, kol gėrimas nesuėdė skrandžio, – pasiūlė Edita.

Visi sutiko su jos pasiūlymu ir kibo į maistą. Valgydami jie linksmai kalbėjosi, juokavo. Išlenkus dar po taurelę, pokalbis pagyvėjo. Nuobodulys dingo, kompanija linksmai leido laiką: užkandžiavo, pasakojo įdomiausius gyvenimo nuotykius, prisiminė senus anekdotus. Kai vėl ištuštino taures kilo noras pašėlti.

– Gal pašokim? Ko mes visi sėdim? – pasiūlė Roberta vairuotojui.

– Ne…

– Na, labai jūsų prašau…

– Nesiryžtu, – dvejodamas sumurmėjo jis.

– Gerai, gerai… Nepriekabiausiu, – nusišypsojusi pareiškė Roberta. – Ką gi, teks vienai padaryti mankštą.

Ji išdidžiai nuėjo. Edita pažvelgė į vairuotoją ir neištvėrus nusišypsojo.

– Tai ką, ir šokti jūs negalit? – pro juoką paklausė ji.

– Šokti galiu, bet šiuo metu nenoriu, – nuoširdžiai pareiškė jis.

Editai iškart pajuto, nors dar nebuvo tikra, kad atsisakinėjimo priežastis buvo ji. Ji pabandė išsiaiškinti.

– Tai gal su manimi pašoksit?

Jis meiliai pažvelgė į jos linksmą veidą ir Edita pajuto, kaip nukaito skruostai.

– Su jumis, karalaite, visada, bet pasėdėkim, kol Roberta šoka, kad neįsižeistų ir nesupyktų ant mūsų, – švelniai pasiūlė jis.

– Žinoma, galim palaukti, – ramiau pasijutusi, atsakė ji, – dar visas vakaras priešaky.

Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami, sukryžiavę kojas, ir šypsodamiesi žvelgė į šokančią Robertą. Nors Edita stengėsi būti abejinga, tačiau šalia sėdintis žmogus, kuriam ji jautė kažkokią nenugalimą trauką, ją traukė lyg magnetas. Ji sėdėjo įsitempusi ir galvojo vien apie jį, apie būsimą šokį. Staiga pajuto, kad yra stebima. Jo šiltas žvilgsnis dar labiau sujaukė jos jausmus. Neatsilaikiusi to kerinčio žvilgsnio, ji pagaliau pakėlė iki tol slėptas akis.

– Ar prisimenat tą momentą, – švelniai tarė jis, – kai pirmą kartą jus pabučiavau?

Rudos akys, regėjos, mato kiaurai. Ji taip nustebo dėl netikėto klausimo, kad nežinojo ką atsakyti.

– Stengiuos neprisiminti, – gėdingai atsakė ji ir pridūrė, – buvau persigandusi…

– O aš toks nevikrus, sukaustytas… Tiesą sakant, ir man nesinori prisiminti.

Vėl stojo tyla. Edita kantriai laukė, kol jis tęs, bet jis sėdėjo nuleidęs galvą ir kažką mąstė šypsodamasis. Paskui pasislinko arčiau prie jos, prisitraukdamas kėdę.

– Prisipažinsiu jums atvirai, – ramiai sumurmėjo jis, – kai pirmą kartą jus išvydau…

Užgniaužusi kvapą, Edita laukė jo prisipažinimo. Jis susiraukė ir papurtė galvą.

– Jūs man nepatikote, – tęsė jis šypsodamasis, – tokia išpaikusi, storžievė, egoistė…

– O jūs, – pertraukė ji emociškai šypsodamasi, – kai pirmą kartą išvydau, taip man nepatikote, kad tiesiog nerandu net žodžių!

Vairuotojas nusijuokė.

– Ir prisipažinsiu, – tęsė Edita, – aš tokios kompleksijos vyrams esu alergiška!

Jis reikšmingai kilstelėjo antakius.

– Taip, taip, gryna tiesa, – užtvirtino ji juokaudama.

– Užtat taip prilipote prie manęs, pamačiusi tą šunį… Nebijojot, kad išbers, – nusišaipė vyriškis.

Edita nuraudo sekundei, bet nesiliovė ieškojusi būdo atsikirsti. Tačiau vairuotojas ją aplenkė.

– Kai vietoj košės pateikėt gražias, kvepiančias, keptas židiny bulves, man iškart apetitas pakilo. Nuo to momento pradėjau jus vertinti…

– Tikrai?

– Taip, be abejo, – užtikrino vairuotojas lyg niekur nieko, nors labai troško, kad ji prisipažintų, jog keptos bulvės buvo jos kerštas, – susižavėjau jūsų vaizduote ir kūrybingumu.

Edita nuraudo, prisiminusi, kad tai darė iš pykčio. Jai pasidarė labai nesmagu, ji labai norėjo prisipažinti, bet dvejojo.

– Iš pradžių galvojau, kad jūs tik norėjote man atsikeršyti, – toliau bandė jos kantrybę vyras, – bet vėliau supratau, kad klydau.

– Iš tiesų taip ir buvo! Jūs neklydot, – išsprūdo Editai.

Jis apsimetė nustebęs ir pažvelgė jai į akis.

– Karalaite?!

– Manot, man smagu buvo, kai jūs užsipuolėt mane mašinoje dėl kvepalų?

– Dėl kvepalų?

– Taip, taip, – teisinosi ji nejuokaudama.

Vairuotojui staiga jos taip pagailo, kad jis nejučia apkabino ją per pečius ir, švelniai pažvelgęs į akis, nusišypsojo.

– Tai buvo tik pokštas, – ramiai paaiškino jis, – bet prisipažinsiu, tuomet aš jutau, kaip jūs kankinatės.

– Tai kodėl nieko nepasakėte? O leidot man jaustis kalta? – su nuoskauda paklausė ji. – Kaip tik dėl tos priežasties aš ir užviriau, o pyktis – blogas gyvenimo patarėjas.

– Ar tikrai, karalaite?

Tas klausimas išsprūdo taip greit, kad jis pasigailėjo, kad yra toks netašytas…. Ji neatsakė. Vyras jautė, kad jai nesmagu, kad ji išsisukinėjo nuo atsakymų, ir jam dar labiau pagailo merginos. Jis jautė moterišką bejėgiškumą ir labai gerai suprato, kad ji nepasirengusi jam atsiskleisti. Jis dar stipriau apglėbė ją.

– Žinot ką, – kiek galima linksmiau prakalbo jis, – jeigu šiandieną nebūtumėte manęs išpraususi sniege, matyt, dar būtų reikėję ilgai praustis, kad būčiau švarus, o dabar…

Ji kreivai šyptelėjo. Vyras ramiau atsikvėpė, įtampa atslūgo. Ji saldžiai pažvelgė į jį.

– O kas dabar?

– O dabar, aš švarus, kvepiu, kad net jums malonu mano glėbyje.

Tik dabar Edita pajuto, kad jis stipriai ją apkabinęs. Mergina pabandė išsilaisvinti, bet jis neleido.

Netrukus abiejų žvilgsniai vėl nukrypo į Robertą.

– Žiūrėkit, žiūrėkit, kaip šoka jūsų bendradarbė, – ūmai nusistebėjo jis.

Roberta šoko nekreipdama į juos jokio dėmesio. Veidas degė, o mintys plazdeno kažkur toli.

– Kaip plastiškai juda ir kojas taip lengvai kilnoja, tarsi visą gyvenimą tik būtų šokusi, – komentavo susižavėjęs vyriškis.

Edita linksmai nusijuokė.

– Verta paploti, man atrodo, ji nusipelnė šito, – pasiūlė jis ir pradėjo ploti į taktą.

Vyro veidas Editai pasirodė gražesnis nei kada nors anksčiau. Besiliejanti linksma nuotaika užgožė prieš kelias minutes kirbėjusią nuoskaudą, ir mergina staiga pradėjo suvokti, kad vaikinas skleidžia kažkokią gaivinančią energiją, kuri stebuklingai veikia visus aplinkinius, kad būdama šalia jo jaučiasi nuostabiai.

Vairuotojas žvilgtelėjo į ją ir mirktelėjęs paragino prisijungti. Edita maloniai šyptelėjo ir ėmė energingai ploti.

Dar ilgai jiedu stebėjo nuostabų šokio ir plastikos spektaklį, pagaliau muzika nutilo, ir Roberta lyg išjungtas motoriukas sustojo.

– Na ir prisišokau, vos kojas velku, – sugrįžusi prie stalo linksmai išrėžė ji, – matėt, kaip reikia linksmintis! Eikit ir jūs, prajudinkit savo kaulus. Ko snaudžiat?

Vairuotojas nedrįso siūlyti. Jis norėjo sulaukti lyriškos dainos.

– Taip ir sakykit, kad muzika nepatinka, – pajuokavo Roberta, – iš akių matau, kad jūs romantikas ir šėlti nenusiteikęs…

Stebėtinas pastabumas, moters neapgausi banaliais išsisukinėjimais, pagalvojo jis.

– Tarsi jūs pragmatikė, juk irgi mėgstate lyriką, – lyg klausė, lyg konstatavo faktą vyriškis.

– Sutinku, mane galima vadinti romantike, bet retkarčiais galiu būti tikra padūkėlė!

– Akivaizdu, – linksmai patvirtino jis.

– O aš, – įsiterpė Edita, – esu tikra padūkėlė!

– Nepasakyčiau, neteko matyti, – lyg abejodamas, o gal provokuodamas pratarė vaikinas.

– Taip taip, galiu patvirtinti, – nenustygo vietoje Roberta.

– Nepradėk, Roberta, – linksmai tęsė Edita. Ji pasuko galvą ir nusišypsojo jam, – ramus, lėtas šokis man taip pat kartais patinka, padeda atsipalaiduoti.

– Ir man taip būna, – noriai prisipažino jis.

– Tai gal pamėginkim, – nedrąsiai sukuždėjo Edita, – juk daina, rodos, pakankamai lyriška…

– Sutinku, – nuoširdžiai pritarė vairuotojas.

Jis mandagiai paėmė ją už rankos, ir jiedu nuėjo. Viena ranka apkabinęs per liemenį, o kita paėmęs dešinę ranką, meiliai žvelgdamas jai į akis, ėmė sukti ją šokio ritme. Edita nerūpestingai pasidavė jo sugebėjimui jausti taktą. Ji žvelgė jam į akis. Jo glėbyje mergina jautėsi lyg pūkas…

Edita norėjo, kad jis šoktų su ja iki ryto, bet daina pasibaigė. Ji nesistengė jo paleisti. Kai tik išgirdo ritmingus dainos garsus, Edita šyptelėjo ir pagaliau paleido partnerį. Vairuotojas apstulbo, išvydęs jos azartiškus judesius. Žvelgdama į jį lyg viliokė, Edita gundė jį šokiui, kraipėsi ir meiliai prisimerkusi žavėjo jį, rankos plazdeno ore, o kūnas lyg plaukė.

Ji tikra padūkėlė, stebėdamasis jos gundymo magija, pagalvojo vyras. Tokiam kvietimui atsispirti neįmanoma, po akimirkos pora lenktyniavo, kas šoka gražiau. Jie linksmai vienas prieš kitą trepsėdami ir maivydamiesi rodė, ką sugeba. Editos skruostai degė, plati šypsena švytėjo jos veide. Ji mostelėjo Robertai, kviesdama prisijungti prie jų. Vairuotojas nelaukė, kol ji susigundys prisijungti, ir žavingai prisiartinęs, stvėrė už rankos ir išvedė į į vidurį. Netrukus visi dūko kaip beišmanydami, stengdamiesi sužavėti vieni kitus.

Muzika buvo iš ties tranki, tad teko demonstruoti puikius sukinukus ir triukus. Karts nuo karto susikibdami rankomis jie draugiškai tūpčiojo, pritardami dainai. Kai nuskambėjo lėtesni akordai, Roberta, numojusi ranka, supratingai pasitraukė. Jie vėl liko dviese. Jis apglėbė Editą per liemenį, ji uždėjo rankas jam ant pečių, ir tyliai grojant lengvai muzikai, liepsnojančio židinio liepsnos fone, jiedu žaismingai sukosi, žiūrėdami vienas kitam į akis. Jo aistringas žvilgsnis, įsmeigtas į jos akis, švietė tokiu lipšnumu, kad jinai sudrebėjo nuo galvos iki kojų.

Nejaugi aš tikrai jį myliu, šmėstelėjo mintis. Kilo noras – pašėlęs, nenumaldomas noras – stipriai, stipriai prisispausti prie jo galingos krūtinės, aistringų jo lūpų. Tas prisilietimas išsakytų viską, ką slėpė širdis. Apimta viliojančio karščio, nevaldomos aistros, pajutusi nesuvaldomą gamtos ir gyvybės jėgą, ji sekundei pamiršo viską. Buvo nesvarbu, kur ji. Edita pasijuto tarsi priklausoma nuo jo, tarsi apsėsta, pavergta meilės, kuri užvaldė jos kūną ir širdį, mintis, valią, pavergė sielą.

Edita pasiryžo atskleisti savo jausmus ir prisipažinti jam, bet nedrįso ryžtis tokiam žingsniui. Jis pažadino jausmus, bet dabar ji pasijuto įsigijusi kitus pančius. Dabar mergina jautė, kad darosi vis labiau priklausoma nuo jo – tarsi jis būtų jos dalelė. Ar jis jaučia tą patį? Ar jis gali tą pajusti instinktyviai? Iš jo akių – paslaptingų, neįskaitomų, truputį naivių – nieko negalėjai sužinoti.

Jis vos, vos prisilietė lūpomis prie jos skruosto tarsi norėdamas pasakyti kažką svarbaus ir lėtai atsitraukė.

– Karalaite, noriu jums kai ką pasakyti, gal tiksliau priminti, – liūdnai tarė jis. Vyro žvilgsnis buvo kupinas skausmingos nevilties.

– Ar ką nors pamiršau? – žaismingai pasiteiravo Edita.

Jis giliai atsiduso ir sekundę patylėjo.

– Negaliu įsivaizduoti, kad po keliolikos valandų jau būsit namie su savo draugais, – tyliai pasakė jis, – ir niekas nežino, ar teks kada nors pasimatyti. Todėl norėčiau, kol nepamiršau, jeigu pageidaujate, duoti savo vizitinę kortelę.

Ji užsimerkė, tarytum stengdamasi išvengti artėjančio smūgio. Tą minutę ji norėjo garsiai sušukti, kad ji nieko nenori matyti, kad nori būti tik su juo, bet susivaldė, užrakindama tą nesuvaldomą skausmą giliai širdyje. Kai ji atsimerkė, mėlynose akyse sužibėjo ašaros. Ji sumirksėjo ir ašaros lyg maži perlai nuriedėjo per skruostus.

Jis nustebęs žvelgė jai į akis.

– Karalaite, kas jums nutiko? Ko verkiat, – susirūpinusiu balsu paklausė jis.

– Nieko, nieko ypatingo, – nusivaliusi ranka skruostus, tyliai bandė teisintis mergina, – jums pasirodė, aš neverkiu, tik paprasčiausiai į akį kažkas įkrito, ir viskas.

Ji vargais negalais prisivertė šypsotis.

– Jeigu dabar palydėtumėt mane prie stalo, būčiau dėkinga! Aš praalkau kaip vilkas ir Naujieji tuoj išmuš…

– Negaliu marinti jūsų badu, – noriai sutiko jis, – dėkoju už šokį.

Jis pasilenkė, šiltomis lūpomis prisiliesdamas prie jos lūpų, o po sekundėlės jau apkabinęs per pečius, šypsodamasis vedėsi prie stalo.

Roberta nekantraudama iškėlė rankoje taurelę. Jos akys spindėjo nuostaba.

– Šaunuoliai! Šaunuoliai! Skelbiu tostą. Už jūsų nuostabų šokį, už draugystę ir už Naujuosius, – pareiškė ji nuoširdžiai.

– Puikus tostas, – sutiko vairuotojas, – būtinai išgersiu.

Editos širdis dilgtelėjo vos išgirdus jo žodžius. Nė pati nesuprato kodėl, bet pajuto dar didesnį poreikį šėlti.

– Tik žiūrėkit, – įsiterpė ji linksmai, – iki dugno!

Jie išlenkė po taurelę ir dar labiau įraudo. Netrukus kompanija dar labiau įsilinksmino. Vakarėlis neprailgo. Jie valgė, šoko, dainavo ir kvatodami prisiminė patirtus nuotykius. Prieš pat vidurnaktį visi išskubėjo į lauką ir nulipdė sniego senį. Vėliau Edita prisiminė paskutiniuosius dienos nuotykius. Buvo nuostabi naktis, tikrai laiminga naktis ir Naujieji Metai turėjo būti tokie pat laimingi.

…………………………..bus daugiau……………..

Comments

CommentLuv badge