Evaldas Vigelis

Nori tapti nematomu?

Norit tikėkit, norit ne, bet pasitelkęs savo atmintį, prisiminiau vieno paslaptingojo dieduko pasakojimą apie jo įspūdžius tuo metu, kai jis tapdavo nematomu. Taip, taip, jums nepasigirdo. Jeigu pats nebūčiau klausęsis jo pasakojimų, jeigu pats nebūčiau matęs jo išdarinėjamų šposų, tai šiandieną ir nepasakočiau šios senos istorijos.

Mane žavėjo jo sugebėjimai. Dieną, naktį galvodavau, kaip jis sugeba pasidaryti nematomu. O kiek kartų to klausiau jo paties, nė nebepamenu. Bet jis neatskleidė savo paslapties.
Beveik visi, kurie jį pažinojo, privengdavo jo dėl paslaptingų jo galių, o aš buvau lyg jo šešėlis – persekiojau kiek būdavo įmanoma. Man vis knietėjo sužinoti kaip jis pasiverčia nematomu. Jį persekiojau gan ilgai ir tikrai ne vienerius metus. O paskui palengva atvėsau nuo savo pastangų sužinoti jo paslaptį.

Bet vieną dieną jis susirado mane ir pasiguodė, kad dingo jo šuo Mirta. Buvo nusiminęs ir nerimastingai kalbėjo apie kažkokį kaulą, kurį tikriausiai sugraužė jo šuo. Nesuprasdamas kur link jis lenkia ir kodėl man pasakoja apie savo šunį, klausiausi, stengdamasis perprasti jo mintis, kol galų gale pagavau esmę. Tikriausiai jis turėjo kaulą, kurį įsidėdavo į burną ir tapdavo nematomu!

Mane apėmė keista nuojauta. Negi šuo, sugraužęs tą kaulą, visiems laikams tapo nematomu, mąsčiau savyje. Vadinasi, reikia gauti kitą, sumąsčiau greitai.

– Aš jau senas, – išgirdau kalbant jį. – O tu visada norėjai sužinoti mano paslaptį. Taigi, manau, bus teisinga, jeigu tau viską atskleisiu.

Maniau, kad apsiverksiu iš laimės.  Aš įtempiau ausis.

-Tinka tik kranklio kaulai. Sugauk jį ir išvirk, o tada surask karūnkaulį, – įtaigiai pasakė senukas. – Kai jį įsidėsi į burną, tavęs niekas nematys, o kai ištrauksi, vėl būsi matomas. Man tą kaulą perdavė senelis, o jis buvo gavęs iš savo senelio, kuris ir papasakojo iš kur gavo tą kaulą. Dabar, kai Mirta jį sugraužė, nieko kito nebelieka, kaip patikrinti, ar proprosenelis sakė tiesą ir ar teisingai viską supratome. Tik neapsirik, reikia ne varnos, o juodojo kranklio kaulo.

Tokie buvo jo žodžiai. Tada padėkojau jam ir buvau pasiryžęs sugauti kranklį. Bėgo laikas, o aš taip ir nesiėmiau medžioklės. Ir iki šiol negaliu patvirtinti ar senukas sakė tiesą.

Bet visada galima pabandyti ypač kad krankliai neišnyko.

Comments