…… tęsinys…….

○●○

Edita prabudo šalia rusenančio židinio mylimo vyro glėbyje. Ji maloniai šyptelėjo prisiminusi, kaip abu įsitaisė toliau nuo Robertos, kad galėtų pasikalbėti. Turbūt aš užmigau, pagalvojo ji, ir jis manęs nebežadino. O gal ir jis norėjo taip sulaukti ryto?

Ji pažvelgė į jį, ir skausmas nutvilkė širdį. Išaušo rytas, nuotykiai baigėsi. Viskas, ką per tas dienas patyrė, liks tik jos atmintyje, tuoj teks palikti ne tik šį mielą širdžiai kampelį, kurio taip nesinorėjo palikti. Bet svarbiausia – jiems teks išsiskirti. Edita giliai atsikvėpė ir vėl prigludo prie vyro krūtinės. Užsimerkė. Kodėl mane taip slegia tas išsiskyrimas? Kodėl taip keistai reaguoju į tai, kas neišvengiama? Kodėl taip skaudu?

Klausimai buvo pernelyg skausmingi, jai buvo taip sunku susitaikyti su realybe. Gal pavyktų jį perkalbėti? Edita vikriai kilstelėjo galvą ir pažvelgė į jį. Negi jis atsilaikys, negi liks abejingas mano prašymui.

Tarytum pajutęs jos žvilgsnį, vyras lėtai prasimerkė ir meiliai pažvelgė į ją.

– Labas rytas, Edita.

Ji tiriamai žvelgė į jį išplėstomis akimis, negalėdama suprasti, kodėl staiga jis kreipėsi vardu. Atsipeikėjusi nuo netikėtumo, ji prisiminė, kad tai buvo jų visų vakarykštis siurprizas. Ji prisiminė, kaip iškilmingai jie vakar susipažino – su priesaika, kad sako tiesą ir tiktai tiesą ir nemeluoja… Kaip įdomu… Ji giliai atsiduso.

– Puikiai, Haroldai…

– Turbūt skauda galvą, kad tokia paniurus?

– Jeigu tik galvą skaudėtų, būtų neblogai, bet…

– Kas dar?

– Na, aš vis galvojau, kad turėtum manimi ir Roberta pasirūpinti iki galo. Galėtume grįžti namo kartu. Atvežei mus čia, dabar ir parvežk…

– Beje, o kur Roberta?

– Nežinau, – atsakė ji nenoromis, – gal prieangyje prausiasi? Haroldai, ar aš neteisi? Juk turėtum pats mumis pasirūpinti.

Ji žvelgė į jį laukdama pritarimo, bet jis tik dirbtinai suraukė kaktą ir rimtu žvilgsniu pažvelgė į ją. Edita sutriko nuo staiga pasikeitusio žvilgsnio.

– Kas atsitiko? – sušnibždėjo ji nerimaujančiu balsu.

Jis sukluso, po to vėl rimtai pažvelgė į ją.

– Nejaugi nieko negirdi?

Jis atsikėlė ir priėjo prie lango. Tada Edita išgirdo mašinos burzgimą.

– Velnias, – tyliai šūktelėjo ji.

Nuo lango jo žvilgsnis vėl nukrypo į ją.

– Džiaukis, Edita, jau atvažiuoja jus parvežti namo.

– Aš noriu pasilikti ir važiuoti su tavim, – užsispyrusi piktai tarė ji.

Jis atsiduso.

– Mes šiąnakt jau kalbėjom apie tai, Edita. Nebūk naivi. Aš dar kartą pakartoju: tu negali pasilikti. Privalai grįžti pas savo draugus. Tik pagalvok, kaip jūsų pasiilgo.

– Bet galimas daiktas, kad nebus jokių draugų, – jau linksmiau prabilo ji tikėdamasi, kad vyras dar persigalvos.

– Edita, paklausyk manęs, juk sakiau, kad mano mašina sugedusi, ją reikia taisyti. Aš visai nenoriu, kad tu vargtum dėl mano kaltės. Gal draugai neatvažiavo, bet jie tikrai laukia jūsų… Negaišk laiko ir eik ruoštis, nes mašina jau artėja, pati juk girdi, – jis pabeldė į prieangio duris, – Roberta, paskubėk, mašina atvažiuoja jūsų paimti.

Haroldas priėjo prie Editos.

– Na, ko nukabinai nosį, – žvaliai prabilo vaikinas, – žinau, kad tapom draugais, žinau, kad liko daug klaustukų ir klausimų be atsakymų, bet žmogus negali pabėgti nuo savo likimo, jei bus lemta, mes būtinai susitiksim, aš pažadu, nes tikiu. O tu tiki likimu?

Ji patylėjo ir neryžtingai linktelėjo galva.

– Na, tuomet puiku, – tarė jis o akyse įsižiebė šypsenėlė. Jis patapšnojo jai per petį, – dabar paskubėk.

Ilgai nedvejojusi, mergina pabučiavo jį ir ilgesingai žvelgdama į akis, vis dar delsė, gal jis persigalvos.

– Sakot, atvažiuoja, – džiaugsmingai šūktelėjo Roberta, – tai ko lauki, Edita? Paskubėk. Tu dar net nesiprausus…

– Sudie, Haroldai, – abejingu tonu tarstelėjo Edita ir nuskubėjo į prieangį.

– Ačiū tau už viską, – vyriškai patapšnojusi per petį padėkojo Roberta, – linkiu ko geriausios kloties, jei kada pasimatysim, bus ką prisiminti, juk visai neblogai praleidom laiką, ar ne?

Haroldas nusišypsojo.

– Žinoma, – teatsakė jis susimąstęs.

– Eik, eik, ruoškis… Matau, kad nerimauji.

Nieko nelaukdamas jis suskubo ruoštis. Vyras taip greitai apsirengė, kad Roberta nė nespėjo atsitokėti. Jis užsimetė kuprinę ir buvo pasirengęs išeiti, bet vis dar trypčiojo, tikėdamasis paskutinį kartą pamatyti Editą. Mergina ilgai nesirodė. Supratęs, jos delsimą kaip nenorą dar kartą liesti skaudžią temą, vyras ryžtingai atidarė trobos duris.

– Sudie, Roberta, – pratarė jis liūdnai ir spruko pro duris.

○●○

– O kur Haroldas? – nerimastingai paklausė Edita išlindus iš prieangio.

– Išėjo tavęs nesulaukęs…

Edita pasijuto kaip sudaužyta. Jėgas apleido, džiaugsmas dingo.

– Argi negalėjo palaukti kol išvažiuosim? Bet ne… Išėjo, lyg norėdamas greičiau manęs atsikratyti… Gal viską pamiršti, gal tai tik atsitiktinis nuotykis gamtoje…

– Negalvok taip, Edita. Gyvenime būna kur kas skaudesnių praradimų ir išsiskyrimų.

Edita neatsakė. Ašaros smaugė gerklę. Ji tylėdama susitvarkė, užsivilko paltą, užsimetė ant peties rankinuką, pasiėmė lagaminą ir tik tada pažvelgė į Robertą.

– Niekada nebūčiau pamaniusi, – liūdnai pasakė ji, – kad taip sunku skirtis. Eime, drauguže. Mūsų turbūt jau laukia…

Jos paliko trobą. Edita grįžtelėjo atgal – lauke stovėjo besmegenis, jis pasirodė jai be galo liūdnas. Mergina susigraudino. Roberta užjaučiamai apkabino Editą per pečius.

– Nesikrimsk, Edita! Viskas praeina, laikas gydo širdies žaizdas. Juk namuose turi draugą…

Roberta pastebėjo, kaip Edita nubalo. Moteriška intuicija pakuždėjo, kad širdies draugas tebuvo mergiškos ambicijos. Išgalvotas personažas ir tiek.

– Edita, aš neperšu tau savo nuomonės, bet galiu pasakyti, ką galvoju. Suprask, baisiausia yra kažko laukti ir tikėtis. Tos paranojiškos mintys persekioja visur, kur tu bebūtum, tarsi nuo jo priklausytų tavo visas gyvenimas. Tai naivu. Nusišypsok ir žvelk į gyvenimą realiau. Apsidairyk. Kur jis? – ji išraiškingai dairydamasi apsisuko vietoje. – Aūū, Haroldai! Matai? Jis dingo!

– Panelės, kiek galima jūsų laukti, – pakvietė išlipęs iš automobilio vairuotojas.

Edita atplėšė akis nuo nutolstančios Haroldo figūros ir giliai atsiduso.

– Tiesą sakai, drauge, turiu išgyventi tą košmarą.

Jos įlipo į mašiną. Nors Edita stengėsi negalvoti apie Haroldą, bet kuo labiau mašina artėjo prie jo, tuo labiau jos širdis daužėsi. O gal jis ims ir sustabdys mūsų mašiną? Jei taip įvyktų, mąstė ji, vadinasi, jis tikrai kažką jaučia. Blogiausiu atveju, gal jis ką norės pasakyti? Edita įtempė žvilgsnį, pasiruošdama įsižiūrėti į jo veidą. Gal veidas bus iškalbingesnis, gal jis ką nors pasakys?

Haroldas sustojo tą pačią akimirką, kai Editos akys įsmigo į jo veidą. Akimirką jis stovėjo lyg sustingęs, paskui pakėlė ranką ir nusišypsojo.

Prisimink tą šypseną, niūriai paliepė sau Edita. Nenusakoma tuštuma tvyrojo merginos širdyje. Ji stengėsi prisiminti vyro šypseną, bet į galvą pradėjo lįsti abejonės, kai Haroldas vis tolo ir tolo tolumoje, kol pagaliau visai dingo.

Taip ir maniau, kad jis kietaširdis stuobrys, pyko ji, nusisukdama nuo lango. Kaip galėjau taip apsižioplinti? Bejausmė gorila! Pirmasis įspūdis nebuvo klaidingas. Kokia kvailystė, kad maniau, jog toks žmogus sugeba patirti jausmą! Melagis! Po savaitės, o gal po dienos jis jau bus susiradęs kitą… O kaip įtikinėjo, teisinosi, kad yra drovus, doras džentelmenas… Negaliu galvoti! Jis tikrų tikriausias donžuanas! O aš beveik juo patikėjau… Kokia aš naivi! Įsimylėjau! Juk visai jo nepažįstu, jis man svetimas. Ar galima pažinti žmogų per savaitę? Juk susipažinau su juo šioje dykynėje, buvau atskirta nuo pasaulio… Ar galima žmogų pažinti tokiomis aplinkybėmis? Ne! Ne? Nejau aš galėjau taip žemai pulti, aš, išdidžioji Edita, skausmingai pagalvojo mergina. Turbūt apsvaigau nuo paskutinės nakties, prisigalvojau būtų ir nebūtų dalykų… Svajoklė.

Edita buvo suirzusi. Mintys apie Haroldą persekiojo jos visą kelią. Kai automobilis privažiavo prie merginų darbo, Edita pasiryžo susirasti vietą gyvenime. Įvykis su Haroldu buvo puikus įrodymas, kad viskas gyvenime vyksta dėsningai, kad pasaulis sutvarkytas būtent taip, ir joks mirtingasis neturi galios pakeisti savo likimo.

Edita išlipo iš automobilio, bet vis dar negalėjo pamiršti tų svajingų iliuzijų pasaulio. Ji tebematė besišypsantį Haroldo atvaizdą, matė jo svajingas akis ir aistringas lūpas. Jos nejaudino susirinkusiųjų kolegų ir draugų dėmesys. Dabar ji norėjo tik vieno – kuo greičiau grįžti namo. Ji tarytum per miglą atsisveikino su visais susirinkusiais. Tik kimus balsas, šaukiantis Robertą, perskrodė atsisveikinimo šurmulį, ir Edita pabudo iš savo minčių. Ją sudomino greitai link jų artėjantis aukštas, raumeningas vyriškis.

Roberta pasisuko ir pažvelgė į jį, jos akys išsiplėtė iš netikėtumo.

– Edmundai! – iš nuostabos sušnibždėjo Roberta.

Laimingai šypsodamasis jis artinosi prie merginų, Roberta nebesitvardė, ji puolė ir tvirtai jį apsikabino.

Edita šypsodamasi stebėjo porelę. Ji girdėjo, kaip Edmundas papasakojo Robertai, kad jau kitą dieną jos laukė, supratęs savo klaidą. Norėjo kuo greičiau atsiprašyti ir susitaikyti. Jis emocingai prisiekinėjo, kad ją be galo myli ir negali be jos gyventi. Edita girdėjo, kaip jis vis kartojo, kad labai gailisi dėl to, kas tarp jų įvyko.

Edita stebėjo juos ir džiaugėsi. Ji nejučia vėl ėmė tikėti, kad žmonės neišsiskiria visiems laikams, jei sugeba pripažinti savo klaidas ir įstengia vienas kitam atleisti. Dabar ji jautėsi daug tvirčiau. Kai Edita pastebėjo Robertą, kiek nuraudo supratusi, kad teks susipažinti su Edmundu, nes porelė artinosi link jos.

– Edita, – linksmai pradėjo Roberta, – noriu tave supažindinti su savo draugu. Edmundai, tai mano draugė Edita, – jausmingai pristatė Roberta.

Edmundas maloniai nusišypsojo.

– Labai malonu susipažinti!

Edita nedrąsiai linktelėjo galvą.

– Ir man malonu.

Dabar aišku, kodėl Robertai patiko Haroldas, žiūrėdama į Edmundą, mąstė Edita. Jis toks pat raumeningas kaip Haroldas. Ji pasijuto kiek sutrikusi. Kad jis žinotų mano mintis, dingtelėjo jai, kaip prastai man sekasi bendrauti su tokiais vyrais, vargu ar dabar taip švytėtų prieš mane. Ir staiga jai pasidarė baisu, kad Robertai nešautų į galvą mintis tai išplepėti.

– Mes su Roberta kolegės, – pridūrė ji droviai.

– Tai tiesa, Edita, tu man kaip geriausia draugė, – švelniai patvirtino Roberta.

– Prisipažinsiu, nežinau, kaip be tavęs ten būčiau ištvėrus. Man labai padėjai. Aš džiaugiuos, kad tu ten buvai.

– Negirk manęs, jau ir taip raustu, – nedrąsiai ištarė Roberta, – o be to noriu, kad Edmundas žinotų, kad ir tu man labai pagelbėjai.

Edita ūmai apkabino Robertą.

– Na, iki rytdienos, drauge. Bjaurybės, net išeiginės po tokio streso nedavė, lekiam į lovą, o rytoj darbe pasimatysim…

– Iki, Edita.

– Žiūrėk, nevėluok, – pašaipiai tarė Edita ir, greitai apsisukusi, nuėjo namo.

4 skyrius

Išsimaudžiusi vonioje ir įsisupusi į jaukų vilnonį chalatą, Edita nuėjo į lovą. Po vakarykščio Naujųjų sutikimo marino miegas. Norėjosi pailsėti nuo įkyrių minčių apie Haroldą, kuris taip netikėtai įsiveržė į jos gyvenimą. Bet Editai nesisekė išmesti jo iš galvos. Nenuoramos mintys lyg sūpuoklės supo ir supo prisiminimų verpete. Vėl tie patys reginiai, vėl tos svaigulingos akimirkos. Tie prisiminimai tai kankino, tai džiugino, tai nervino. Edita gulėjo užsimerkusi, o Haroldo atvaizdas, kurį regėjo priešais save, neišnyko nė sekundei. Kartais jis buvo mielas ir šiltas, kartais iš pykčio Edita negalėjo į jį žiūrėti. Bandydama pabėgti nuo savo minčių, Edita vartėsi lovoje, bet nepajėgė net užsnūsti. Į ją žvelgė tas pats veidas.

Nebeapsikentusi mergina atsimerkė ir suinkštė iš pykčio.

– Galas, – skausmingai suburbėjo ji, – jei tas atvaizdas mane persekios, galiu išprotėti! Turiu kažkaip atsipalaiduoti.

Jai dingtelėjo išganinga mintis pabaigti skaityti pradėtą romaną. Edita iškart pralinksmėjo. Mintis buvo nebloga, o romanas gana patrauklus. Tučtuojau įniko jį skaityti. Skaitymas nepadėjo. Tarp eilučių vėl regėjo jo veidą. Ji metė knygą į šoną ir įsistebeilijo į lubas.

Galbūt šiuo metu jis jau būtų susitaisęs mašiną, pagalvojo ji netikėtai ir vėl užsisvajojo. Galbūt mes jau važiuotume namo… Gal būtume užsukę į kavinę papusryčiauti… Taip malonu praleisti visą dieną kartu su juo…

Ji vėl paniro į minčių sūkurį. Karts nuo karto Edita laimingai šypsojosi, kartais pašaipiai raukėsi, prisimindama kiekvieną jo kandų žodį, kartais nejučiomis imdavo su juo garsiai kalbėtis. Kambarys skambėjo nuo jos atodūsių ir juoko.

Staiga Edita prisiminė pokalbį su Roberta. Tuomet Edita prisipažino, kad galėtų pabandyti parašyti knygą apie šią komandiruotę. Ši mintis jai taip patiko, kad Edita stryktelėjo iš lovos. Ji troško papasakoti apie šį nenumatytą nuotykį.

Atsinešusi krūvą popierių, ji patogiai įsitaisė lovoje. Mintyse sudėliojusi planą, ėmėsi darbo. Ją taip pagavo kūrybinis azartas, kad nuobodulys, įkyrios mintys ir nerimas nebeatrodė tokie įkyrūs. Edita rašė kelias valandas, ji braukė, daug taisė, vėl braukė, kol pajuto nuovargį, kol suprato, kad yra per daug pavargusi blaiviai mąstyti. Viską numetusi į šoną, ji vėl patogiai atsigulė į lovą. Šį kartą užmigo greitai.

●○●

Kai ryte Edita pravėrė kabineto duris, Roberta, jos nuostabai, jau sėdėjo savo darbo vietoje.

– Kokia ankstyva, – nusistebėjo Edita.

Robertos akys spindėjo, lūpos šypsojosi. Ji pažvelgė tiriamai.

– Tu gerokai vėluoji, tai ir atrodo, kad kiti ankstyvi, – susirūpinusiu balsu atsakė Roberta. – Sėskis ir pasakok, kas nutiko. Pasižiūrėk į save, atrodai, tiesą sakant, prastai.

Roberta pasimaivė ir bandė pamėgdžioti draugės veido išraišką. Edita priėjo, atsisėdo šalia jos ir šyptelėjo.

– Na? Klausau. Turi man viską papasakoti…

– Tu viską ir taip žinai, – patikino Edita.

Robertos veidas surimtėjo.

– Edita, būk protinga! Pasaulyje pilna vyrų, kurie nori pasinaudoti mumis – manimi, tavimi, mūsų silpnumu, naivumu. Jie apsimeta įsimylėję, o mes patikim ir nebesugebam atskirti tikrųjų kėslų! O jie, žinoma, tuo pasinaudoja!

– Neprisimenu, kad manimi kas nors būtų pasinaudojęs…

Roberta nutilo, kažką mąstė.

– Na, – pasitaisydama šviesius savo plaukus, ji nerūpestingai žvilgtelėjo į Editą, – gal ir nepasinaudojo. Tau geriau žinoti. Bet argi tau buvo malonu, kai jis šaltai ir abejingai nusiplovė, tarsi nebūtų tavęs pažinęs? Jeigu jis būtų džentelmenas, būtų pasielgęs kitaip, – ji nusišypsojo ir apkabino Editą per pečius, – nuoširdžiai patariu, kaip draugė, atsipeikėk ir nedžiūk dėl jo, naivioji dykumų gėlele, nesitikėk, kad jis staiga pasirodys, kad išgelbėtų tave nuo sausros.

– Aš ir neketinu laukti.

– Teisingai! – džiugiai sutiko Roberta. – Tas brunetas šalia neleis tau džiūti. Jis, vargšelis, taip prilipęs prie tavęs, lyg šlapias lapas prie vienos vietos. Beje, kuo jis vardu?

– Albertas, – tyliai atsakė Edita.

– Ar kartais jis ne tas Vincentas, apie kurį taip mielai priminei Haroldui? – šypsodamasi paklausė Roberta.

Edita sutriko.

– Tiesa, – giliai atsidusdama netvirtai ištarė ji, – jį turėjau minty, kai pasakiau Haroldui apie širdies draugą.

– Taip ir maniau, kad stengeisi supainioti galus. Dabar nesvarbu, – pridūrė Roberta, – Vincentas ar Albertas, bet jis, mano galva, tau neabejingas.

– O kas iš to?

– Kaip tai, kas? – nustebo Roberta. – Gerai pagalvok, Edita, juk jis tikrai įsimylėjęs…

– Taip, taip, – abejingai sutiko Edita, – atviras, draugiškas…

– Tai blogai?

Edita neatsakė.

– Žinoma, – pakiliai tęsė Roberta, – jis gal ir ne pats romantiškiausias jaunuolis pasaulyje, pripažįstu, bet jis tavęs niekada nenuskriaustų ir neįžeistų, taip kaip įžeidė Haroldas. Manau, Albertas būtų toks draugas, kokį visos merginos trokšta turėti.

Edita giliai įkvėpė.

– Gal Albertas ir neblogas vaikinas, bet aš jam nieko nejaučiu, – neryžtingai ištarė Edita, – jis man tik geras draugas, ir tiek. Negaliu sakyti, kad Albertas man nepatinka. Jis yra mandagus, santūrus, patikimas ir vertas dėmesio. Jis gal truputėlį lėtokas, gal kiek per rimtas, o aš dažnai būnu vėjavaikiška, dėl to net mokykloje užsitraukdavau mokytojų nepalankumą. Taip, jis neabejingas man, bet tvirtinti, kad jis yra tas žmogus gyvenime, su kuriuo aš būčiau laiminga, nedrįstu.

– Bet Edita, tu taip manai tik todėl, kad tavo kelyje pasipainiojo Haroldas. Prisipažink, jeigu ne jis, ar dabar blaškytumeisi? Ar ieškotum geresnio varianto?

– Nežinau, – mįslingai ištarė Edita, – bet džiaugiuosi, kad Haroldas pasimaišė mūsų kelyje.

Edita sužaibavo akimis.

– Žinai, Roberta – tęsė ji pakiliai, – aš pradedu suvokti, kad kažkas manyje prabunda! Ir turiu pripažinti, kad man tai pradeda patikti! Ankščiau į viską, kas mane supo, žiūrėjau be ypatingo susižavėjimo. Nieko nebuvo nuostabaus, nieko ypatingo… O dabar kiekviename žingsnyje kažką atrandu! Žinai, pamačius įsimylėjėlius, ilgai ir meiliai žvelgiančius vienas į kitą, aš nenustygstu vietoje… Tas kvapą gniaužiantis jausmas man tiesiog neduoda ramybės, mano jausmų audra tiesiog smaugia, dusina… Ar tau nekeista?

– Tavo jausmas būdingas kiekvienai žmogiškai būtybei, – pertraukė Roberta, – patikėk manim.

– O man būdavo vis vien kas ką daro aplinkui, – patikino Edita, – bet dabar viskas keičiasi! Tik pagalvok, Roberta, dabar mane apima keistas maudulys, klausantis švelnios meilės dainos… Ar tau nejuokinga? Aš negaliu suprasti, kas man atsitiko, bet peršasi vienintelė mintis. Nežinau kaip, bet Haroldas su tuo neišvengiamai susijęs. Ir tu žinai, Roberta, – džiugiai pasakė Edita, – aš jam dėkinga už tai, kad manyje prabudo žmogus! Tu supranti?

– Taip, visiškai, – šaltai atsakė Roberta, – tu paprasčiausiai negali blaiviai mąstyti.

– Klysti! Kaip tik dabar atsiranda viltis pasikeisti! Manyje trykšta nenusakoma jėga ir noras kažką nuveikti…

– Nepataisomai kažką sugriauti!

– Ne, atlikti ką nors įspūdingo, neužmirštamo! Aš trokštu kažko naujo! Nors tai atrodo vaikiška ar naivu, gal ir nerealu, bet norėčiau dabar atsikelti ir nežinoti, ką veiksiu visas dvidešimt keturias valandas! Aš noriu kažko naujo, noriu rizikos… Noriu pamėginti pasigalynėti su gyvenimu, juoktis ir gyventi, patirti bent dalelę tos…

– Meilės?

– Ne! Tos nuostabios paslapties, kurią jaučiu kažkur čia pat, šalia manęs!

– Tu visiškai pakvaišai!

– Galbūt. Bet aš įminsiu šią paslaptį, aš atsakysiu į klausimus, kurie man dabar svarbūs.

Edita sekundėlę susimąstė.

– Haroldui aš jaučiu kažką daugiau, negu pati galiu įsivaizduoti. Manau, kad tikrai jį myliu!

– Edita…

– Prisipažinsiu, o ir pati pastebėjai, man jis iš pradžių labai nepatiko, tiesiog negalėjau jo pakęsti, – ji žaibiškai atsistojo ir kilstelėjo rankomis, – nežinau, neturiu supratimo, kaip jis mane užkerėjo!

Roberta piktai susiraukė ir papurtė galvą.

– Žinai, Edita, aš tylėjau, tylėjau, o dabar pasakysiu!

– Tik labai prašau, Roberta, – dirbtinai susigūždama, tyliai pratarė Edita, – būk gailestinga…

– Gerai jau gerai, patarsiu kaip draugė, – ramiai pradėjo Roberta, – tu gerai, gerai pagalvok ir nepulk kaip akis išdegus kiekvienam avantiūristui ant kaklo!

Po paskutiniųjų jos žodžių, Edita net krūptelėjo – nuosprendis jos idealui skambėjo itin griežtai. Roberta tęsė gana grėsmingai.

– Kaip tu gali būti tokia naivi lengvatikė? Tu juk jo net nepažįsti, o jau, velniai jį pagriebtų, – tyliai neištvėrusi nusikeikė Roberta, – guldai už jį galvą.

Edita trumpam susimąstė. Robera žvelgė į ją pro antakius.

– O kodėl tau atrodo, kad jis man abejingas?

– Man ne atrodo, aš įsitikinusi, – piktai metė Roberta.

– Nejau tavo akyse aš atrodau naivi, nepatikli mergaitė, negi į mane niekas negali įsimylėti? – skausmingai ištarė Edita.

– Ne, kodėl gi? – kiek sumišusi atsakė Roberta. – Tiesiog tokio plauko medžiotojai, o vienas iš jų Haroldas, būna gana gudrūs…

– Nemanyk, kad aš visai neturiu nuovokos, kad neatskirčiau pelų nuo grūdų, – atsikirto Edita.

– Edita, pažvelk tikrovei į akis. Kas jis? Paprastas vairuotojas. O iš kur jis, ir koks jis žmogus, nei tu, nei aš nežinau… Aš tik patariu, o tu elkis kaip nori, tik nepakliūk į spąstus, kad neliktum vieniša motina su klykiančiu vaiku…

Edita ėmė juoktis. Roberta nebuvo linkusi juokauti.

– Čia rimtas dalykas ir nieko nėra juokingo, – įsižeidusi pratrūko Roberta.

Edita bemat surimtėjo.

– Atleisk, Roberta, aš tik mėginau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, – mėgino pasiteisinti ji.

Roberta net suinkštė, išgirdusi draugės pasiteisinimą. Ji prikando lūpą ir kreivai pažvelgė į Editą.

– Edita, nežinau, ar tu iš tiesų esi naivi neišmanėlė, ar tik apsimeti. Bet perspėju, – labai švelniai įspėjo ji, – būk atsargi ir nežaisk su ugnimi, nes gali skaudžiai nudegti.

– Žinau, – atsakė ji tik todėl, kad atsakytų, o širdies gilumoje buvo įsitikinusi, kad jai pakaks tvirtybės ir atkaklumo kovoti su bet kokiais sunkumais. Ji tiesiog buvo dabar įsitikinusi, kad nugalės visas kliūtis, nes pasitelks savo drąsą ir naują požiūrį į gyvenimą. Ji tvirtai žinojo, kad gyvenimas nuo šios dienos priklausė tiktai nuo jos sugebėjimo pasirinkti kelią ir nenuklysti nuo tikslo.

Roberta pakėlė nuo darbo stalo papkę su projektų eskizais ir prisimerkusi pažvelgė į Editą.

– Jeigu nelauktų šefas, – įspėjo ji, – dar praplaučiau tau smegenis. Bet nenusimink, aš neilgai. Tuoj sugrįšiu, o tada laikykis!

Nors pasakyta linksmai, tačiau skambėjo lyg perspėjimas. Edita atsisėdo ir užsimerkė. Haroldas, prisiminė ji, kodėl jis man neduoda ramybės? Ir namie, ir darbe, ir net lovoje jis visur man vaidenas. Juk mūsų niekas nesieja! Jokių artimų santykių, išskyrus kelis bučinius. O gal išties, nervingai pagalvojo Edita, reikia laiko, ir jį pamiršiu? Juk sakoma, kad laikas gydo visas žaizdas. Gal išties reiktų paklausyti Robertos patarimo?

Ji neviltingai atsimerkė ir įrėmė žvilgsnį į langą. Man reikia laiko, kad susigaudyčiau, ko iš tikro noriu, neviltingai pagalvojo mergina. O gal Albertas tikrai yra mano žmogus, tas, su kuriuo ir laimėje, ir varge… Jeigu jis neišplėš manęs iš tos kasdienybės, kuri tampa tokia pilka, o priešingai, dar labiau įklampins į nuobodybę ir apatiją, aš neberasiu vietos juokui, virsiu šešėliu, tuščiomis akimis. Turiu tokių “laimingai” ištekėjusių draugių. Gal vis tik reiktų išsiaiškinti, ką mes jaučiam vienas kitam, ką Haroldas man jaučia, jeigu apskritai jis turi jausmus. Juk išties nieko apie jį nežinau.

Edita giliai atsikvėpė. Turiu imtis iniciatyvos, pagalvojo ji. Vis dėlto turiu susitikti su Haroldu ne rytoj, ne poryt, o šiandien! Nežinau, gal ir blogai elgiuosi, bet dabar paklusiu širdžiai.

Ji žaibiškai atsistojo ir lyg išvydus vaiduoklį sustingo.

– O kaip aš jį surasiu? – neviltingai pratarė ir vėl klestelėjo į kėdę. – Bus sunku. Juk nežinau, kur jis gyvena, kur dirba…

Netikėtai veide įsižiebė šypsena. Ji vikriai atidarė rankinuką ir ėmė raustis.

– Kaip ankščiau nepagalvojau, – garsiai mąstė ji. – Ir kur ji pasidėjo? Štai!

Lyg deimantą ištraukė naujutėlaitę vizitinę kortelę.

– Štai! Haroldas Skotas… Sampo firma… aha, Laisvės alėja 100, – lėtai perskaitė ji ir tuoj pat vizitinę paslėpė prie kitų dokumentų. Ji patenkinta šypsojosi, – ką gi, Haroldai, tuoj pateiksiu tau siurprizą.

– Ooo, ką aš matau? Edita! Kur buvai pasiklydus per šventes? Ar tik ši gražuolė manęs neišmainė į kitą?– linksmai prabilo pasirodęs tarpduryje Albertas.

Edita sumirksėjo, netikėtai išgirdusi kažkieno balsą, ir iškart atsipeikėjo, kai pajuto šiltas vyro lūpas ant skruosto. Ji pažvelgė į Albertą, ir kaltės jausmas nudegino širdį. Jis atrodė puikiai, kaip visada – žaismingas, tvarkingas, kvepiantis. Banguoti juodi plaukai žvilgėjo kaip aksomas, patraukli šypsena puošė veidą, iš tamsiai mėlynų akių sklido nenusakomas švelnumas.

– Atleisk, neišgirdau, – droviai ištarė Edita, – truputį buvau užsisvajojus.

– Leisk, pirma pasižiūrėsiu į tave, – sėsdamasis priešais ją, šmaikštavo jis, – juk nuo pernai tavęs nemačiau…

Edita matė, kaip jo žvilgsnis tyrinėja jos veidą.

– Negi pamiršai, juk buvom sutarę šventes praleisti kartu.

Maloni šypsena dar labiau glumino Editą. Ji buvo tokia sutrikusi, žvelgė į jį nedrąsiai, bijojo net prasižioti. Mergina nežinojo, kaip pradėti pokalbį.

– Nagi, Edita, – nejuokais susirūpinęs, prabilo jis. – Gal sergi? Tu šiandien kažkokia keista.

– Ne, – kuo švelniau pradėjo ji, – nesergu. Negalėjau su tavimi būti, nes su Roberta buvom pakliuvusios į bėdą. Negi nieko negirdėjai apie tai?

– Žinoma, girdėjau. Todėl ir noriu viską išgirsti iš tavęs, – jis nusišypsojo, – nagi, papasakok viską. Man labai įdomu.

Atsargiai rinkdama žodžius, ji papasakojo, kur buvo pradingusi tas kelias dienas, ji paaiškino, dėl kokios priežasties tai atsitiko. Kurį laiką Albertas tylėjo, sukaliodamas tarp ilgų, švelnių pirštų rašiklį.

– Taip, nebligas nuotykis, – linksmai tarė jis, – net romaną būtų galima parašyti.

– Aš bandau kažką suregzti, – prisipažino Edita.

– Ooo, – pasikasęs pakaušį, nusistebėjo jis, – tam reikia nemenkų gabumų…

– Gal aš jų turiu, – sausai pareiškė Edita, – nepabandęs nesužinosi.

Tai tik iš dalies buvo tiesa, nes romano rašymas tebuvo pretekstas. Tikroji tiesa net ją pačią truputį baugino, nedavė ramybės, ir ji neturėjo jokio noro šią minutę dalintis savo jausmais su Albertu, o tuo labiau, kad ji jau buvo apsisprendusi, ką daryti.

Albertas nustėro.

– Ir tu iš tiesų nori parašyti romaną? Romaną? – pakartojo jis.

Edita linktelėjo galva. Ji nusprendė kuo greičiau pasakyti Albertui svarbiausią dalyką – prisipažinti jam apie savo jausmus Haroldui.

– Nežinau, nuo ko pradėti, – nervindamasi pradėjo ji, – bet noriu tau prisipažinti, kad aš, atrodo, per tą išvyką pamilau vieną žmogų, – labai aiškiai ištardama kiekvieną žodį, nervingai užbaigė Edita.

Ji matė, kaip persimainė jo veidas.

– Kaip? Kodėl? Kodėl tau taip atrodo? Edita, gal tau tik pasirodė. Negriauk mūsų ilgalaikės draugystės dėl atsitiktinės pažinties…

Jis sumišęs nutilo.

– Albertai, tai tiesa. Mes galim likti gerais draugais, – ramiai tęsė Edita.

Albertas krūptelėjo.

– Ne, negali būti! Tu mane provokuoji, padūkėle…

– Albertai, nebūk mažvaikis! Aš nejuokauju, kalbu labai rimtai.

Jis nervingai atsistojo ir ėmė energingai vaikščioti po kabinetą. Edita sekė jo judesius. Pagaliau vyriškis sustojo ir rūsčiai pažvelgė į ją.

– Gal galiu sužinoti, kas jis? Gal jį pažįstu?

– Kažin, – patikino ji, – nes jis tik vairuotojas, paslaptingas, drąsus ir taip toliau…

– Nerealu, – šaipydamasis nusistebėjo jis.

Edita prarado kantrybę.

– Albertai, suprask, kad aš tavęs nemyliu, tu man patinki kaip draugas.

Jis atrodė pritrenktas.

– O aš maniau… Ne, – pasitaisė jis, – aš tikėjausi…

Jis nebaigė minties. Beviltiškai purtydamas galvą vėl ėmė nerimastingai vaikščioti.

– Albertai…

Jis stabtelėjo ir pažvelgė į ją.

– Palauk, Edita, maldauju, – nutraukė ją Albertas, – leisk man pasakyti. Aš visada norėjau tau pasipiršti! Aš tave seniai myliu… Ar supranti, kaip dabar mane skaudini?

Edita žvelgė į jį lyg stabo ištikta. Naujiena buvo stulbinanti.

– Aš norėjau, Edita, prisipažinti anksčiau, bet kažkodėl išsigąsdavau, – vyras bejėgiškai skėstelėjo rankomis, – aš bailys, ir dabar galiu konstatuoti, kad esu tikras kvailys! Kaip tau patinka prieš tave stovintis ir verkšlenantis nevykėlis įsimylėjėlis? Atsakyk, Edita.

Edita labai norėjo jį paguosti, jai iš tiesų buvo gaila, bet nepajėgė ištarti nė žodžio.

Jis atsirėmė rankomis į stalą ir įbedė į ją žvilgsnį.

– Kodėl tu tyli? – paklausė nuoširdžiai.

– Albertai, aš priblokšta tavo išpažinties, bet nieko nebegaliu pakeisti. Jau per vėlu. Širdžiai neįsakysi, Albertai. Aš myliu kitą.

Jis valandėlę susimąstęs žiūrėjo į ją, paskui nusišypsojo. Jai dingtelėjo, kad jis pirmą kartą toks sutrikęs. Albertas lėtai atsisėdo į kėdę. Atsikvėpė.

– Matau, tu truputį pasikeitei, Edita. Tapai atviresnė, drąsesnė. Ir tai tikrai šaunus pasikeitimas. Iš tikrųjų tu man gal net labiau tokia patinki. Ne veltui sako, kad įsimylėję žmonės įgauna kažkokių nepaaiškinamų savybių. Aš tuo, ko gero, netikėjau, kol nepamačiau tavęs.

Jis ilgai ir atidžiai žiūrėjo į ją.

– Manau geriau, kad išgirdai tiesą, o ne melą, – pasakė ji atsargiai.

– Ir ji tokia skaudi, – susimąstęs ištarė jis.

Edita kone meldėsi, kad jis atleistų jai už išdavystę, kuri, kaip jai atrodė, buvo tokia nekalta.

Pagaliau jis atsistojo.

– Aš pasitraukiu iš tavo kelio, Edita. Linkiu tau laimės.

Jo balsas drebėjo. Edita nukaito. Ir viskas?! Jokių priekaištų ir prakeiksmų?! Jis nuostabus, pagalvojo ji džiugiai, geranoriškai žvelgdama į vyriškį.

– Ačiū, Albertai, kad tu mane supratai, ačiū už tavo taktą ir kilnumą. Manau, tu jų turi daugiau, negu aš tikėjausi.

– Meiliai burkuojat, – jų pokalbį nutraukė smalsus Robertos balsas.

Albertas rūsčiai pažvelgė į ją.

– Mes jau baigėm, – pro dantis iškošė jis ir vėl dirstelėjo į Editą.

– Tikiuosi, mes liksim gerais draugais, – nedrąsiai sušnibždėjo Edita.

– Negaliu garantuoti, Edita. Bent kol kas…

Jis pasisuko eiti, bet ir vėl grįžtelėjo į ją.

– Sudie, Edita… – balsas skambėjo kone verksmingai.

Roberta tiriamai pažvelgė į Editą.

– Kas nutiko? Gal aš kalta, kad taip įsiveržiau? – mėgino teisintis Roberta.

– Ne, tai aš kalta, – tyliai ištarė Edita.

– Kodėl? – nusistebėjo Roberta.

Edita atsiduso.

– Gali nesakyti, man viskas aišku. O ką dabar žadi daryti?

Edita pažvelgė į Robertą ir gūžtelėjo pečiais.

– Bandysiu ieškoti Haroldo.

Editos žvilgsnis pasirodė toks liūdnas, kad Robertai jos pagailo.

– O kur tu jį rasi? – neviltingai paklausė ji. – Nors jeigu nueičiau pas šefą ir išsiaiškinčiau, kuri pervežimo firma mums dirba…

Edita paslaptingai šyptelėjo, jos akyse įsižiebė džiugios kibirkštėlės.

– Neprireiks! Mane išgelbėjo ta maža dovanėlė, kurią teikėsi man įteikti Haroldas, – linksmai išrėžė ji, – taigi, teks jam ją grąžinti!

– Kokią dovanėlę? – nustebo Roberta.

– Vizitinę kortelę! Kažkaip neapdairiai man ją padovanojo.

Jos linksmai nusijuokė.

– Tu man net nesakei, – šypsodamasi pareiškė Roberta, – tuomet kita kalba. Tokiu atveju tik pritariu tavo ketinimams. Atvirai prisipažinsiu, jis man pasirodė neblogas vyrukas – nuoširdus, paslaugus, tvirto charakterio. Tiesa, aš supykau ir suabejojau juo, kai jis taip abejingai išsiskyrė su tavim, bet dabar man aišku. Jis nenorėjo išskirti tavęs su Albertu, – Roberta pažvelgė į Editą ir pridūrė, – juk kukavai jam, kad Vincentas tavo išrinktasis…

Edita giliai atsiduso.

– Prisipažįstu, kvailai elgiausi… Dar ir vardą sukūriau…

– O kam?

– Gal savisaugai… Nė pati dabar nežinau. Tiek to, Roberta, dabar yra svarbesnių dalykų ir tu man padėsi, gerai? – paprašė Edita. – Aš nusprendžiau tuojau pat apsilankyti toje firmoje. Sugalvok ką nors, jei manęs ieškotų.

Roberta nusišypsojo.

– Dink ir kuo greičiau, – drąsinančiai paragino ji, – ir linkiu tau sėkmės.

– Ačiū, Roberta, – pratarė Edita, nerdama pro duris.

……………………. bus daugiau…………………….

CommentLuv badge