NIEKADA NESAKYK NIEKADA (Nr.9)

Posted: 18th rugsėjo 2010 by Evaldas. in "Niekada nesakyk niekada"

…………  tęsinys…………….

○●○

Ji įsėdo į lėktuvą kiek sutrikusi, lyg būtų kažką pamiršusi. Savaime aišku, ji nieko neužmiršo, tik išsiskyrimas su Haroldu ją paveikė labiau, negu tikėjosi. Ji suvokė, kad ne kasdien galima sutikti tokį vyrą kaip Haroldas, vargu ar būtų jį sutikusi, jei ne ta komandiruotė. Ji manė, kad Haroldas – tai jos atradimas, kad tokių puikių vyrų pasaulyje nėra, o jeigu yra, tik vienas kitas. Per tą laiką, kol buvo miško trobelėje, Edita spėjo įsitikinti, kad jis turi daug puikių savybių. Nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė laukinis, bet buvo jautrus, geros širdies žmogus. Ir jai dabar buvo sunku patikėti, kad jis galėjo taip ją išduoti, eilinį kartą iš jos pasišaipyti. Ši mintis ją užvaldė taip ūmai ir stipriai, kad Edita išsitraukė iš rankinuko užrašų knygutę, kur buvo paslėpta vizitinė kortelė. Ilgai sklaidė puslapius, kol ją surado. Haroldas Skotas, perskaitė ji mintyse. Gal paskambinti jo tėvui ir pasakyti viską, ką galvoja apie jo sūnų?

– O,o,o, vizitinė! Gal man padovanosit? – Editos mintis išblaškė smalsus kaimyno balsas. Jis jau buvo betiesiąs ranką, bet Edita ramiai užvertė knygelę ir įsidėjo į rankinuką.

– Svetimos dovanos negalima liesti, – liūdnai pajuokavo ji, – į ją galima tik žiūrėti.

Įsižeidęs kaimynas vėl įniko į laikraštį.

Pagaliau sugaudė varikliai, lėktuvas kaip pašėlęs nulėkė pakilimo taku ir greitai atsiplėšė nuo žemės. Ko gero, ligi šiol Editai nebuvo tekę skristi tokiu galingu lėktuvu. Ji tiesiog jautė, kaip laineris grobuoniškai ryja erdvę ir vis lieka alkanas bei nepasotinamas. Nemalonus jausmas ilgainiui dingo. Edita lengvai atsikvėpė lyg nusimetusi sunkiausias grandines.

Kai ji sėdo į lėktuvą pastebėjo, kad dangus buvo žemas ir debesuotas, o dabar į metalinę dėžę švietė saulė, debesys liko apačioje, jie atrodė kaip bekraštė dykuma su kreidos baltumo kopomis. Ir dangus buvo kitoks – daug skaidresnis ir labiau perregimas, už žydrynės jautėsi didžioji tuštuma.

Po kiek laiko Edita ėmė neramiai dairytis. Ji nedrąsiai pažvelgė į šalia sėdintį kaimyną.

– Man atrodo, kad lėktuvas apsisuko ir skrenda atgal, – sunerimusi pasakė Edita.

Kaimynas naiviai pažvelgė į ją ir kreivai nusišypsojo.

– Jums, manau, tik taip pasirodė, – atsakė jis šaltai.

Netrukus iš pilotų kabinos išėjo abi palydovės, Edita pastebėjo, kad jos sunerimusios, gal net kiek išblyškusios. Netardamos nė žodžio, jos ėmė skubiai rinkti plastmasinius padėklus.

– Ką tai reiškia? – nustebusi paklausė Edita, nepaleisdama iš rankos šakutės su dešrele. Matyt, jai sunku buvo skirtis su ja. Kadangi šalia jos kaimynas suglumęs tylėjo, Edita susirūpinusi pridūrė, – nepatinka man šita istorija. Nejaugi leidžiamės? Lyg prarandame aukštį…

Nerimu užsikrėtė visas lėktuvas. Keleiviai sujudo, puolė žiūrėti pro mažus, apvalius iliuminatorius. Nė vienas iš keleivių nepastebėjo nieko ypatingo, lėktuvo varikliai gaudė ramiai ir vienodai. Netikėtai iš lakūnų kabinos išėjo įgulos kapitonas – apkūnus, pagyvenęs vyriškis. Jo veidas buvo labai rimtas ir susirūpinęs.

– Gerbiami keleiviai, prašau dėmesio, – pradėjo jis ramiai.

Lėktuve stojo slogi tyla.

– Jūs veikiausiai pastebėjot, kad grįžtam atgal. Sugedo apsauginė variklių sistema, variklio apsisukimų skaičius mažėja, bet, kaip matote, varikliai dar dirba. Mes esame įsitikinę, kad sėkmingai pasieksime nusileidimo taką.

Jo kalba turėjo nuraminti, bet Edita nustėro.

– Ir vis dėlto yra nedidelė tikimybė, kad mes turėsime nutūpti priverstinai. Tai ne taip baisu, kaip mano kai kurie keleiviai. Vietovė čia lygi, patogi nusileisti. Prašau visus kruopščiai prisisegti diržus ir likti savo vietose.

Pilotas atidavė pagarbą ir grįžo atgal į kabiną. Lėktuve stojo mirtina tyla.

– Baigta! – sudejavo Edita, – be meilės nėra gyvenimo, belieka mirtis!

Kaimynas pažvelgė į ją ir suraukė kaktą.

– Kaip tai baigta? Ko panikuojat, kokios čia kalbos apie mirtį? – nedraugiškai paklausė jis.

Edita beviltiškai atsiduso.

– Jūs ką? Ar nesuprantate, – virpančiu balsu prabilo ji, – kapitonas mums tik akis dumia! Jis mus tik guodė! Mums gresia pražūtis! Greit užmaus mums visiems baltas šlepetes, gros muzika, bet jos mes nebegirdėsim…

– Juokdarė… Manau, nėra ko baimintis, – šaltai pasakė jis, – nuo to jums ne geriau.

– O jūs žinot, ką reiškia priverstinis nutūpimas? – nervingu balsu paklausė Edita.

– Aš žinau, o jūs kažin, ar žinot… Man teko jį patirti prieš metus Liuksemburge.

Edita išsprogino į jį akis, kupina kažkokios sunkios vilties. Koks velnias man liepė sėstis į šį lėktuvą? Juk galėjau ramiai sėdėti namuose, nors ir įskaudinta, nors ir pikta, nervinga… Bet vis geriau, nei dabar sėdžiu čia ir laukiu mirties. O Dieve, neleisk man žūti! Tik ne dabar! Aš jauna, aš dar noriu gyventi…

Žmonės aplink suklego, ėmė karštligiškai segiotis diržus. Edita nurijo iš baimės susikaupusias seiles ir susigūžė.

– Kuo viskas baigėsi? – paklausė ji virpančiu balsu.

– Mes nusileidom labai nelygioje vietoje tarp akmenų, didesnių už ruonius. Važiuoklė pramušė korpusą, keletą žmonių sužeidė, bet nė vienas nežuvo.

– Lengvai sužeidė? – su baikščia viltimi paklausė Edita.

– Nežinau. Mes greitai išskridome kitu lėktuvu.

Edita taip tvirtai ėmė veržtis diržais, kad, rodės, persipjaus pusiau.

– O jūs neužsisegsit? – rydama seiles sumikčiojo mergina.

Jis ramiai pažvelgė į Editą ir nusirąžė.

– Užsisegsiu, žinoma… Bet turbūt dar nėra ko skubėti.

Siaubo apimtai Editai nebuvo laiko klausytis kaimyno. Ji viena akimi pažvelgė pro langą ir nustėro – žemė vis artėjo. Dabar viską lemia minutės, gal net sekundės, pagalvojo ji. Bruzdesys lėktuve nurimo, buvo tylu lyg karste. Tuo tarpu Editos kaimynas, nukreipęs žvilgsnį į ją, nusišypsojo.

– Jums juokinga? – paklausė pasibaisėjusi Edita.

Jis dar labiau išsišiepė.

– O kas? Geriau galvokit, kad aš esu Viešpaties apsaugotas, ir palengvės…

– O aš neapsaugota! – ūmai užriko Edita. – Aš ne!

Editos bendrakeleivis surimtėjo ir pažvelgė į ją.

– Dabar niekas nuo mūsų nebepriklauso, – pasakė jis, – protingiausia ramiai sėdėti ir nepanikuoti.

– Ramiai? – sušuko Edita. – Mane smaugia baimė, aš tuoj nualpsiu, o jūs vis juokaujat. Ar nemanot, kad man dar per anksti mirti? Aš dar jauna, aš noriu gyventi… O ką tėvai pasakys? – sutrikusi tęsė Edita, – jei mes sėkmingai nenutūpsime ir aš žūsiu?

Jis tyliai nusijuokė ir greit surimtėjo.

– Ką pasakys tėvai? Jie pasimels, ką daugiau. Nustokit gi pagaliau gąsdinti save ir aplinkinius, – griežtai pareiškė jis ir, paėmęs nervingai laikraštį, įsispoksojo į jį.

Edita norėjo dar kažką sakyti, bet, nustačiusi nepatenkintą grimasą, baimingai susigūžė ir užsimerkė. O Dieve, sumurmėjo ji panosėje, kad tik sėkmingai pasiektume žemę. Jei taip atsitiks ir liksiu sveika, visa širdimi pažadu, kad patikėsiu, ką sakė tas žmogus. Ir kodėl gi Tu nenorėtum manęs apsaugoti? Tu myli mus visus, aš tai žinau! Tu nori mane apsaugoti… Aš tai jaučiu, aš tuo tikiu! Pažadu, būsiu atlaidi, gera, nuoširdi, tik padėk, meldžiu, apsaugok mane, duok man galimybę pasikeisti… Aš liksiu gyva ir sveika, aš pasikliauju tavimi, o Dieve! Juk tu nori, kad aš susitaikyčiau su Haroldu…

Edita išgirdo, kai dunkstelėjo lėktuvo ratai. Ji pabandė suvokti, kas atsitiko. Iš lėto prasimerkė ir išvydusi keleivius gyvus ir sveikus, giliai įkvėpė ir lengvai atsiduso. Aš gyva, aš gyva, virpančiomis rankomis šluostydama suplukusį veidą, mintyse kartojo ji. Koks puikus gyvenimas, kai gali kvėpuoti, matyti, girdėti, koks puikus gyvenimas… Ačiū, tau Dieve…

Ji pažvelgė į savo kaimyną taip meiliai, tarytum tasai būtų visus išgelbėjęs savo ramumu ir šaltakraujiškumu.

– Ar nesakiau, kad be reikalo taip bijojote? – paklausė jis švelniai.

– Jūs teisus, – prisipažino ji, šypsodamasi iš laimės. Jos akyse spindėjo džiaugsmo ašaros.

Edita apsižvalgė. Keleiviai neturėjo jėgų net nusišypsoti – taip jie buvo iškamuoti įtampos ir taip jiems buvo sunku patikėti, kad jau nėra ko baimintis.

– Mes iš tiesų išsigelbėjome tik per stebuklą, – dusliu balsu ištarė Edita, matydama, kaip tarpduryje pasirodęs ekipažas šiltai nužvelgė visus keleivius. Žmonės ėmė ploti.

– Ir vis dėlto mums buvo lemta laimingai atskristi, – juokaudamas pasakė jis, – ne šiaip sau jums sakiau, kad mane saugo Viešpats.

Edita pažiūrėjo į jį džiaugsmingu žvilgsniu.

– Tikrai, žmogau! Na, kaip po viso to netikėti, kad Dievas yra ir saugo mus? Faktas lieka faktu. Mes išsigelbėjome tik per plauką, tik per stebuklą, – džiūgavo Edita.

– O ką aš jums sakiau? Bet jūs manim netikėjot, – pasakė jis ir atsistodamas pridūrė, – ne veltui sakoma, kad be Dievo žinios nė plaukas nenukris nuo galvos, o tikėjimas ir pasitikėjimas Juo padės išsigelbėti iš beviltiškos padėties.

Edita įdėmiai pažvelgė į jį ir taip pat pakilo nuo minkštos kėdės.

– Jūs taip protingai viską dėstote, man malonu klausytis jūsų, – pasakė ji ir ūmai pridūrė, – nors aš ir moteris, tačiau šia proga norėčiau jus pavaišinti, aišku, jei sutinkat.

Jis pažvelgė į savo rankinį laikrodį ir gūžtelėjo pečiais.

– Dėkoju už kvietimą, bet atsiprašau, labai skubu. Ir taip jau gerokai vėluoju.

Tik išėjus iš lėktuvo, Editos pašnekovas ūmai kažkur dingo. Ji kartu su kitais keleiviais pro kontrolinį postą įėjo į oro uosto patalpą. Visi kažkur skubėjo, tik Editai niekur nereikėjo skubėti. Bet ji, kaip ir kiti, paspartinusi žingsnį išėjo į gatvę.

Lauke snigo. Laimei, taksi ieškoti nereikėjo. Išgirdęs adresą, vairuotojas susiraukė, o paskui taip smarkiai paleido mašiną, kad Edita išsigando labiau negu skrisdama lėktuvu. Kai privažiavo prie jos namo, pasijuto geriau. Dabar ji norėjo kuo greičiau persirengti, susirangyti savo mėgstamame krėsle ir žiūrėti televizorių. Edita žinojo, kad taip galės nuo visko atsiriboti, pailsėti ir apie nieką negalvoti. Ji vikriai patraukė namo. Į savo ramybės uostą.

7 skyrius

Namie Edita ilgai nedegė šviesos. Kambaryje buvo gana šilta. Gatvės žibintų atšvaistai, skverbdamiesi į vidų, silpnai apšvietė sienas. Ji sėdėjo krėsle atlošusi galvą. Nors akys žiūrėjo į televizoriaus ekraną, bet priešais save ji tematė tik Haroldą bučiuojantį Tomą. Tas Haroldo veiksmas ją kankino. Jis buvo kaip netikėtas smūgis į paširdžius, neleistinas ir nelauktas, kurio mergina nesitikėjo ir nebuvo pasiruošusi priimti. Edita jautėsi įžeista ir sugniuždyta, bet svarbiausia, kad buvo sunku pripažinti, kad ją vėl apgavo, pasinaudojo jos naivumu ir skaudžiai nuvylė.

Iš tikrųjų Edita nebuvo tokia stipri ir pasitikinti savimi, kaip manė anksčiau. Ji buvo pažeidžiama, meilė sulaužė jos šarvus. Ir dabar ji jautė skriaudą – aštrų ir nemalonų jausmą, kurio niekada nebuvo patyrusi. Editą lyg audra užgriuvo nepakeliamas liūdesys, tarsi ji būtų likusi viena žemėje, didžiulėje planetoje, kurioje stūkso bedvasiai miestai, plyti ištuštėję laukai ir išmirusios gatvės. Norėdama atsikratyti šito jausmo, ji atsistojo ir, išjungusi televizorių, priėjo prie lango. Lauke vis dar snigo. Krito didelės ir šlapios snaigės, langų stiklai buvo aplipę pliurze. Edita pasirėmė rankom į palangę ir maudžiai pažvelgė į blausios žibintų šviesos nušviestą gatvę. Pro šalį pėdino vieniši praeiviai, dūzgė kažkokios mašinos. Vienuma, pilka ir niūri.

Edita pažvelgė į dangų ir atsikvėpė. Tas nemalonus įvykis lėktuve mane tikrai išgąsdino! Argi neturėčiau džiaugtis, kad dabar esu namie sveika ir saugi? Gal tai ženklas? Jeigu ne, tai turiu pripažinti, kad keisti sutapimai vyksta mano gyvenime… Atsitiktinai sutikau Haroldą, kuris iš pradžių buvo toks nepakenčiamas, o paskui įsimylėjau. Argi taip būna? O jis? Iš pradžių meilikavo, o kai įsimylėjau, vis skaudina mane… Ar tie iššūkiai gali būti nekalti? Edita papurtė galvą. Negaliu patikėti, kad jis taip pasikeitė. Trobelėje mačiau jį kitokį… Jis taip bjauriai nuvylė mane šį vakarą! Bet jo išdavystė, palyginus su tuo, ką patyriau lėktuve, yra nieko verta! Gal nereikėtų taip nervintis dėl Haroldo? Yra svarbesnių dalykų! Turėčiau įvertinti man suteiktą progą – gyvenimas toks nuostabus… Bet kaip sunku tuo patikėti, kai žinai, kad tas galvijas, sėkmingai eilinį kartą mane įskaudinęs, kažkur linksminasi su eiline merga… Aš jam nerūpiu!

Editos žvilgsnis užkliuvo už porelės, kuri stabtelėjo kitoje gatvės pusėje priešais jos langus. Įsimylėjėliai, graudžiai pagalvojo ji, jų vietoje galėjome stovėti mes su Haroldu. Edita matė, kaip vaikinas nedrąsiai pažvelgė į merginos akis, ji jam nusišypsojo. Turbūt šį vakarą susipažino, judesiai lėti, labai nedrąsūs… Edita nelauktai susijaudino, prisiminusi pirmąjį Haroldo bučinį. Kokia kvailystė! Kaip idiotiškai viskas atrodo, žvelgiant iš šalies, mąstė ji susiraukusi, nervingai purtydama galvą. Šią akimirką Editai pasidarė šlykštu pagalvojus, kaip susilies tos meilės trokštančios lūpos. Tos minties šokiruota ji susierzino. Bet ji nė pati nežinojo, kad nevalingai pavydėjo laimingai porai. Žinoma, ji norėjo būti jų vietoje ir glaustis prie mylimo vyro krūtinės, jausti jo kūno šilumą ir atsiduoti svaigių bučinių aistrai.

Meilė, ach toji meilė, pašaipiai tarė mintyse ir nusisuko nuo lango. Daugiau gadinti subjurusios nuotaikos nesinorėjo. Koks beprasmiškas jausmas, jis lyg plaštakė – trumpam nutūps ir nuplasnos… Bandysi ją nutverti, ant pirštų liks tos kvailos dulkelės. Ką daryti, jei neįmanoma jos išsaugoti? Turbūt neverta gaudyti iš naujo… Kam ji reikalinga tokia nučiupinėta? Ji atsikvėpė. Kodėl gyvenimas vis pateikia išbandymus? Kodėl įsimyli į žmogų, kuris negali atsakyti tuo pačiu? Ar ne ironiška? Aš nemylėjau Alberto, o jis buvo dėl manęs pakvaišęs. Haroldas? Jis kitoks, bet kažkodėl jis stipriai paveikė mano jausmus. Kodėl jis man neduoda ramybės? Jaučiu, kad jis geras ir supratingas, bet kažkodėl jis nekelia pasitikėjimo. Galbūt per daug jį myliu?

– O,o,o, – giliai atsidusdama ji vėl atsisėdo į krėslą.

Kad žinočiau, kaip pelnyti jo meilę, mąstė ji. Kad jis mylėtų mane taip stipriai, kaip aš jį myliu… Jeigu kas patartų, kaip pažinti žmogų… Turbūt apie tai prirašyta begalė psichologijos knygų, bet tai tik teorija. Kiekvienam duotas savas pažinimas… O gal jis per daug geras ir negali nieko atstumti, studijuodama savo žodžius, mąstė Edita. Visai galimas daiktas, bet ar dėl to turėčiau džiaugtis? Ji griežtai papurtė galvą.

– Ne, ir dar kartą ne, – užprotestavo garsiai.

Negalėčiau pakęsti, negalėčiau susitaikyti, jeigu jis kitoms skirtų tiek pat dėmesio kiek skiria man. Aš verta daugiau! Ir nors jį myliu, pasistengsiu išlikti šalta. Juk aš Edita! Ir vis dėlto, pagalvojo ji, tas skrydis lėktuvu man buvo naudingas. Jeigu likau gyva ir sveika, liksiu ištikima sau. Aš kilni ir padori mergina, myliu Haroldą, bet jeigu aš jam nereikalinga, priversiu save jį pamiršti! Privalau.

Edita pakilo nuo krėslo ir tingiai išsitiesė ant sofos. Pailsėsiu valandėlę ir kibsiu į darbą, energingai pagalvojo ji. Pratęsiu savo pradėtąjį romaną. Ji pasiėmė televizoriaus pultelį ir nuspaudė klavišą.

Ekranas nušvito, kai vaizdas galutinai išryškėjo, ji net pašoko ir atsisėdo – jos nuostabai nebuvo ribų, ekrane stambiu planu rodė Haroldą. Naujoji šukuosena teikė jam solidumo, jis net priminė valstybės vadovą. Kalbėjo aiškiai, pasitikėdamas savimi, tonas tvirtas. Kai kamera nutolo, ji pamatė žurnalistus, apspitusius jį su mikrofonais. Jis atsakinėjo į užduodamus klausimus, laimingą šypseną dovanodamas šalia stovinčiai blondinei. Po šios transliacijos Edita suprato, kad jis yra vieno iš stambiausių miesto sporto klubo vadovas ir prezidentas. Haroldas kalbėjo energingai, nė raumenėlis nevirptelėjo jo veide. Jis žiūrėjo tiesiai į Editą tarsi norėtų pasakyti: žiūrėk, vėpla, kiek aš turiu panų.

Edita atsiduso ir išjungė televizorių. Suirzusi nuėjo prie rašomojo staliuko ir, atsivertusi rankraštį, ėmė sklaidyti. Editą šokiravo išgirsta naujiena, ji stengėsi tvardytis ir nepasiduoti emocijoms. Man nerūpi, tegul jis būna nors ir Prezidentas! Koks skirtumas? Aš išbraukiu jį iš savo gyvenimo. Rytoj mėnesiui išvyksiu, ir liks tik juokingi prisiminimai.

Iš pradžių jai nesisekė rašyti, bet vėliau įsibėgėjo ir taip įsijautė, kad užmiršo miegą. Atsipeikėjo tik tada, kai atėjo metas ruoštis į darbą. Nors ir jautėsi labai pavargusi, bet buvo atsigavusi po vakarykščio šoko. Akimirką net troško sutrinti Haroldą į dulkes už vakarykštį pažeminimą. Ji jau žengė pro duris, bet sustabdė telefono skambutis. Ji žvilgterėjo į sieninį laikrodį nesuprasdama, kas galėtų ieškoti jos iš ankstaus ryto. Edita nedrąsiai pakėlė ragelį.

– Labas, gražuole, nekantrauju išgirsti, kaip tau sekėsi.

Tai buvo Roberta. Jos balso tonas buvo itin linksmas. Net šiek tiek pakėlė Editos nuotaiką.

– Tu nežengsi iš namų, kol man visko nepapasakosi.

Edita pasišaipė.

– Ne tiek ir daug to pasakojimo…

– Juk tai aš, Edita, tavo geriausia draugė, argi tu nenori man pasigirti… Nagi, slapuke, klok viską, nekankink!

Edita vėl nusišypsojo, bet kol kas nieko nesiruošė aiškinti.

– Greit susitiksim darbe ir papasakosiu, – atsakė ji ne itin džiugiai.

– Taip ir maniau! – džiaugsmingai sušuko Roberta. – Žinau, kodėl nenori kalbėti!

– Ką tu žinai, – nustebusi paklausė Edita, – ir ko taip džiūgauji?

– Tik neapsimetinėk, kad nieko neatsitiko, – pasišaipė Roberta. – Jūs susižiedavote arba tu su juo praleidai naktį…

– Roberta, baik!

– Tai ar susižiedavai su juo, ar permiegojai? – nepatikliai sušnibždėjo Roberta.

– Roberta, aš viską papasakosiu darbe, pasikalbėsim… aš jau vėluoju…

– Nė nesvajok išsisukinėti! Tu mane pribaigsi, Edita. Negi nesupranti? Noriu išgirsti dabar, – įtikinamai paprašė Roberta, – noriu pasidžiaugti…

– Bet nepavyks…

– Taip ir maniau, – pertraukė Roberta, – kad šiandien nebūsi darbe. Turbūt su Haroldu nori praleisti daugiau laiko? Turbūt ateisi į darbą tik todėl, kad žadi atsiprašyti šefo! Taip ir liksiu nieko nesužinojusi, jeigu nepapasakosi dabar.

Edita papurtė galvą. Ji negalėjo suprasti, kodėl draugė tokia tikra dėl jos santykių su Haroldu ir nutarė papasakoti viską dabar.

– Gerai, – nenoriai sutiko Edita. – Ar prisimeni Tomą?

– Aišku, – užtikrino ji šaltai. – Bet ką ji turi bendro su jūsų pasimatymu?

– Turėtum suprasti ir be paaiškinimo…

– O, be abejo, dabar supratau. Ji irgi ten buvo?

– Ak, kad tu žinotum, kaip aš juo nusivyliau, nebenoriu jo daugiau matyti! Dabar netikėtai jį sutikus, turbūt išdrįsčiau jam trenkti riebų antausį!

Edita taip įkaito nuo staiga užvaldžiusio ją pykčio, kad net suinkštė.

– Tu nejuokauji! Nesitikėjau, – susimąsčiusi pareiškė Roberta.

– Ir aš nesitikėjau, ruošiausi kaip kvailė ir sutikau jo pasiūlymui… Argi galėjau numanyti, kad jis vėl mane skaudžiai nuvils. Buvau taip supykusi ir nusivylusi, kad slapčia pasprukau iš ten ir grįžau viena.

– Ko vakar nepaskambinai? Būčiau atlėkus pas tave, – ne juokais susirūpino Roberta.

Edita giliai atsiduso.

– Kai išgirsi, plaukai pasišiauš.

– Nesupratau?

– Dabar, žinoma, ši istorija atrodo juokinga, bet vakar maniau, kad į kelnes pridėsiu…

– Na, nebegąsdink, man plaukai šiaušiasi. Ką iškrėtei?

– Susimaniau paskraidyti…

– Baik juokauti, Edita. Kur paskraidyti?

Kažkas trakštelėjo. Edita išgirdo keletą nepadorių keiksmažodžių ir suprato, kad Roberta pyktelėjo nuo jos kvailų užuominų.

– Nusiramink, Roberta, nesiruošiau žudytis… Dar turiu sveiko proto. Bet vos neatsitiko taip, kad iš tikrųjų viskas galėjo tragiškai baigtis. Dabar, kai pagalvoju, šiurpas nukrečia…

Ir Edita nuosekliai viską papasakojo. Roberta buvo šokiruota – tiek nuotykių per vieną vakarą.

– Tai ką, nutarei atgimti iš naujo? Ką keisi – vyro neturi, turbūt šukuoseną, – bravūriškai pajuokavo Roberta.

Edita gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau, gyvenimas parodys.

– Gal man su juo pasikalbėti, ką jis sau galvoja?

Edita atsiduso.

– Neverta žemintis dėl tokio menkystos. Tos pamokos mane sustiprino. Manau, sutiksiu su šefo pasiūlymu imtis to projekto, kurį laimėjau. Laisvalaikiu rašysiu romaną. Gal pavyks pamiršti tą nelaimingą meilę…

– Jeigu prireiktų mano pagalbos, aš pasiruošus…

– Gerai, turėsiu omeny.

Nelauktai Edita išgirdo Robertos juoką. Edita nesuprato draugės elgesio.

– Ko tu čia žvingauji? Ar iš manęs juokiesi?

– Ne, ne iš tavęs, – springdama išlemeno ji, – o iš tavo nuotykių lėktuve. Man iš tiesų gaila, kad viskas taip susiklostė. Gal ir gerai, kad imsies naujo projekto, turėsi mažiau laiko save graužti. Lekiu pranešti vadui, kad sutinki.

Edita pajuto, kaip persmelkė širdį. Norėjo sakyti, kad neskubėtų, bet persigalvojo.

– Gerai, gali bėgti, aš ir pati greitai būsiu darbe.

Ji padėjo ragelį. Štai ir viskas, tarė mintyse. Edita nebedelsė. Pasiėmė rankinuką ir suskubo prie durų. Nors Edita ramino save, bet jautėsi sumišusi, kažkas ją neramino. Ji užsivilko kailinius ir, peržvelgus kambarį, pravėrė lauko duris. Net atšlijo iš netikėtumo, kai išvydo prieš save stovintį Haroldą. Jis buvo rimtas, susikaupęs, bet akys išdavė jaudulį

– Edita, aš noriu su tavim rimtai pasišnekėti, – nedrąsiai prabilo jis.

Tyrinėdama jo veidą, Edita tylėjo. Ji mąstė, kaip kuo greičiau juo atsikratyti. Kiek patylėjusi, ji skėstelėjo rankomis.

– Aš neturiu noro tavęs klausyti, – sausai prabilo ji. – Eik lauk, Haroldai, ir palik mane ramybėj.

– Prašau tik minutės laiko, išklausyk mane. Nejaugi taip sunku?

Edita pažvelgė piktai į jį.

– Man nesunku, – išraiškingai pavarčiusi akimis, šaipiai atsakė ji, – bet aš nenoriu. Nenoriu, supranti? Ką tu daugiau gali man pasakyti po to, kai taip išjuokei mane? Prašau, palik mane ramybėje. Gana tų žaidimų, Haroldai.

Haroldas giliai atsiduso. Jo akyse galėjai įžvelgti nerimą. Jis ilgai tylėjo mąstydamas, išeiti ar pasilikti. Jis buvo įsitikinęs, kad ji dabar širdo ant jo tik todėl, kad jos neįspėjęs viešai kalbėjo apie sutuoktuves. Jis buvo tikras, kad tik dėl to nesusipratimo ji pabėgo ir iš jo tėvų namų. Jis jautėsi kaltas, kad taip neapdairiai pasielgė, bet kad ji taip stipriai širstų, nė neįtarė.

– Nebūk tokia žiauri. Prašau tik minutės, – maldavo jis.

Ji piktai dėbtelėjo neketindama nusileisti.

– Aš tik minutės prašau, – priminė jis.

– Kartoju – gana tų žaidimų, – Edita piktai susičiaupė ir prisimerkė, – jeigu dar ilgai čia stovėsi, galiu nesusitvardyti.

– Palauk, paaiškink, kas nutiko, – maldė jis.

Edita prasibrovė pro duris ir norėjo leistis žemyn, bet Haroldas užstojo kelią. Dabar Edita norėjo trinktelti jam taip, kad jo veide liktų neišdildomas randas, bet susilaikė.

– Prašau, Haroldai, nebekankink manęs, išeik, – kiek ramesniu balsu ištarė ji. – Aš nusivylusi tavimi.

Haroldas atsiduso.

– Gerai! Jei nori, – neviltingai sušuko jis, – aš išeisiu, bet prieš išeidamas noriu pasakyti, kad žinotum. Aš tave labai myliu!

Jis neviltingai papurtė galvą ir pažvelgė į jos mėlynas akis.

– Jau seniai, dar prieš gerą pusmetį tave pastebėjau, pirmą kartą mačiau tėvo kabinete, kai buvai atvykusi darbo reikalais… Nežinau, ar pameni, bet nuo tos minutės dėl tavęs pamečiau galvą! Pasistengiau, kad tave su Roberta vežčiau į komandiruotę, o likimas nusišypsojo ir teko apsistoti trobelėje… Tada man pasisekė, o dabar, – Haroldas giliai atsiduso, – kieme mūsų laukia automobilis. Norėjau paprašyti tavo rankos ir šiandien susituokti.

Jis atsitraukė, leisdamas jai praeiti ir neviltingai atsiduso. Edita sutriko. Buvo taip netikėta girdėti tokius žodžius, kad ji nepajėgė mąstyti, tik žiūrėjo nustebusi, nežinodama, ką atsakyti. Ji norėjo patikėti, bet patirtos nuoskaudos kėlė dvejones. Edita ilgai tylėjo, kol pagaliau ryžosi tarti žodį.

– Prisipažinsiu, esu sutrikusi dėl tavo pareiškimų. Bet nepyk, aš tavimi nebetikiu. Suprask, žmogau, nebetikiu, – jos balsas virpėjo, – man peršasi mintis, kad čia vėl tavo eilinis pokštas.

Haroldas priėjo ir pakėlė Editos smakrą.

– Eime su manimi ir įsitikinsi, – švelniai pakvietė jis, – štai vestuviniai žiedai…

Jis ištiesė delną. Iš tiesų rankoje laikė dvi mėlynas dėžutes. Drebančiom rankom Haroldas vieną atidarė – ten puikavosi briliantais papuoštas vestuvinis žiedas. Edita tylėjo, net nepažvelgė į dėžutės vidų. Jos veidas buvo susikaupęs ir piktas. Haroldas liūdnai pažvelgė į ją.

– Matau, kad tavęs neįtikinau. Gerai, – uždarydamas dėžutę, neviltingai ištarė jis, – gal tu ir teisi. Aš išeinu, jei tu nori. Ir vis dėlto, tu pasirinkai Vincentą, o ne mane…

Jis palietė jos skruostą ir perbraukė ranka plaukus.

– Taip ir žinojau, tavo plaukai švelnūs kaip šilkas, – jis vėl pakėlė Editos smakrą į viršų ir giliai atsikvėpęs, nusišypsojo, – ką gi, linkiu tau laimės, mano meile…

Pabučiavęs į lūpas, Haroldas atsitraukė nuo jos ir nusisuko, ketindamas eiti.

Editai suspaudė širdį. Ji vos begalėjo suvaldyti ašaras. Ji suprato, kad myli jį, jei dabar nesulaikys, tai daugiau gyvenime jų keliai nenusieis. Mergina sučiupo jį už rankos.

– Palauk, – paprašė ji.

Jis atsisuko.

Durys, tos durys, kurios slypėjo sielos gelmėse, kurio visiems buvo uždarytos, staiga atsilapojo, viskas, kas ją skaudino, pranyko. Liko tik dabartis ir ateitis, o viskas, kas buvo, ištirpo nebūtyje. Ji žaibiškai puolė į jo glėbį, apsivijo kaklą ir įsisiurbė į lūpas. Apimta viliojančio karščio, nevaldomos aistros, pajutusi gyslose nesuvaldomai pulsuojant gyvybę, ji pamiršo viską, ji tarytum ėmė suktis kažkokio nuostabaus šokio sūkury. Jos kūnas pasidavė aistrai, bet tai buvo ne pralaimėjimas, o tikroji meilės pergalė.

– Aš myliu tave, – atitraukusi lūpas nuo jo, sušnibždėjo Edita.

– Ir aš tave myliu… Labai, labai, – kuždėjo Haroldas.

– Pakartok! Aš noriu dar kartą išgirsti tuos žodžius.

– Aš myliu tave, Edita, myliu iš visos širdies ir visada mylėsiu. Aš myliu tave, Edita, ir noriu su tavimi praleisti visą gyvenimą, sukurti su tavimi šeimą! – Haroldas priglaudė kaktą prie jos kaktos ir tyliai, tyliai kuždomis pridūrė, – ar dabar sutinki už manęs tekėti?

Jos skruostu pamažu nuriedėjo ašaros. Edita susigūžė ir giliai įkvėpė oro. Iš susijaudinimo jai gniaužė gerklę. Ji negalėjo patikėti savo ausimis.

– Aš laukiu… Ar sutinki? – dar kartą sukuždėjo Haroldas.

Edita žvilgterėjo į jį ir pro ašaras šyptelėjo.

– Dabar?- kimiai ištarė ji.

– Dabar, dabar, – žiūrėdamas meiliai jai į akis, patikino jis.

– Dabar, tuojau pat…

– Taip, tuojau pat, šiandien!

Edita žvelgė į jo žalsvai rudas akis, bandydama suvokti, kas vyksta. Jo veide spindėjo patraukli šypsena, o akyse laukimas. Pagaliau Edita plačiai šypsodamasi, palingavo galvą.

– Aš sutinku, – atsakė ji tvirtai. – Gali manyti, kad tai jau įvyko.

Edita apsivijo rankomis Haroldo kaklą, pabučiavo taip, tarsi nuo to priklausytų jos gyvenimas.

– Aš sutinku, – pakartojo ji, su pasitikėjimu žvelgdama jam į akis.

Haroldas čiupo Editą į glėbį ir apsuko ore ratu, tada pabučiavo taip, kad merginai net užgniaužė kvapą. Paskui Haroldas pažvelgė jai į akis, jose žibėjo aistros liepsnelės. Jis dar niekada nesijautė toks laimingas. Jis trumpam pamiršo pasaulį. Haroldas nusišypsojo ir vietoj žodžių sulaukė dar platesnės šypsenos.

– Eime, – švelniai paimdamas jos ranką, pakvietė jis.

-Eime…

Susikibę rankomis, šypsodamiesi ir meiliai žvelgdami vienas kitam į akis, jie leidosi laiptais. Editos kūnas vis dar virpėjo, nors širdis spurdėjo iš laimės. Kaip reaguos Roberta į mūsų netikėtą susitaikymą, spėjo pagalvoti Edita, o dar…

Haroldas stabtelėjo.

– Nebūk tokia rimta, – mirktelėjo jis. – Geriau pasivykim savo laimę.

– Žinoma, – atsipeikėjusi atsakė ji.

Juokdamiesi jie išbėgo į kiemą prie automobilio. Staiga Edita suakmenėjo, išvydusi prie mašinos stovinčią Tomą ir jos švytinčią šypseną. Edita įsispoksojo į varžovę visiškai išmušta iš vėžių, lyg būtų išvydusi šmėklą. Jos širdis, atrodė, nukrito į kulnis. Švelnią šypseną pakeitė pikta grimasa. Ji kreivai pažvelgė į Haroldą ir giliai atsiduso.

– Prašau paaiškink, o ką ji čia veikia, – verkšlenančiu balsu ištarė Edita.

– Kas? Ji? – šypsodamasis paklausė jis.

Edita išpūtė akis negalėdama patikėti, kad jis lyg niekur nieko šypsosi.

– Aišku ne aš, – piktai atsakė ji.

Haroldas sumirksėjo, po to suraukė kaktą.

– Tai siurprizas.

– Ką! – suriko Edita. – Nusibodo man tavo pokštai! Aš einu! Pasilik tą siurprizą sau!

– Palauk, palauk, nesikarščiuok, Edita. Tai mano sesuo, ji bus liudininkė mūsų vestuvių ceremonijoje.

Edita minutėlę spoksojo į jį nebesuvokdama, kas čia vyksta. Ar Toma iš tikrųjų galėtų būti tik sesuo? Įsižiūrėjusi, ji iš tiesų įžvelgė nemažai panašumų, tik labai smulkutė ji atrodė šalia Haroldo. Edita dirbtinai nusijuokė. Kokia gi aš trumparegė buvau, nejaukiai pasijutusi, pagalvojo ji. Man turbūt reikia vaistų nuo paranojos.

– Slėpei nuo manęs ir tik dabar pasakei, – šaipiai ištarė ji. – Kodėl?

Haroldas pasikasė pakaušį ir nedrąsiai pažvelgė į ją.

– Todėl, kad norėjau tave geriau pažinti ir išsiaiškinti, ką man jauti, – prisipažino jis. – Turėjau kažkokiu būdu tave suvilioti…

Haroldas atsisuko į Tomą, ieškodamas paramos. Bet Edita neketino Haroldui taip lengvai atleisti. Žinoma, ji jau nebepyko, tik labai troško jį pamokyti. Edita išrietė savo juodus antakius ir kreivai į jį pažiūrėjo.

– Tu puikus aktorius, – pripažino ji. – Jei tavo firma bankrutuos, galėsi daryti karjerą teatre.

Ji pasilenkė ir, pagriebusi į delną gniūžtę sniego, tėškė jam į veidą, vėl priversdama jį apsilaižyti.

– Matau, nori pažaisti?

Edita stipriai linktelėjo. Sučiupęs Haroldas ją išprausė sniegu. Ji parodė liežuvį. Jis padarė tą patį. Tada, tarsi mostelėjus burtų lazdele, abu sutartinai ėmė kvatotis. Haroldas sugriebė Editos ranką, ir jie pasileido bėgti po pusnis, mėtydami gniūžtes, gaudydami vienas kitą kaip vaikai.

– Velniai griebtų, koks aš laimingas! Tai laimingiausia mano gyvenimo diena. Ar pritari man, Edita? – žvelgdamas į ją, šelmiškai šypsodamasis ištarė jis.

– Taip, taip, taip, – pritarė ji.

Jie vėl pasibučiavo.

– Karieta jūsų paslaugoms, mano karalaite, – pasakė jis, mandagiai nusilenkdamas.

Edita nustebusi kilstelėjo antakius. Jis tikras pataikūnas, pamanė ji šypsodamasi, vis negali atsikratyti tos pravardės. Bet dabar, ji skamba patraukliai. Tas kreipinys Editai pasirodė toks mielas, kad ji, įsijautusi į vaidmenį, gracingai pritūpė lyg tikra pasakų herojė.

Šypsodamiesi jie įsėdo į automobilį. Mašina iš lėto pajudėjo. Edita lengvai atsiduso.

– Niekada nesakyk niekada, – po nosim sumurmėjo ji.

Haroldas tiriamai pažvelgė į ją.

– Negirdėjau. Ar ką sakei?

– Ne… Aš čia šiaip sau, – atsakė ji drovėdamasi ir padėjo galvą jam ant krūtinės. Tai bus mano paslaptis, pagalvojo ji. Geriau tegul jis nežino, kad jo nemėgau.

Haroldas palingavo galvą.

– Niekada nesakyk niekada.

Edita sukluso, išgirdusi tuos pačius žodžius iš Haroldo lūpų. Pirmoji atėjusi į galvą mintis privertė ją išrausti. Edita neišdrįso pažvelgti Haroldui į akis, tupėjo kaip pelytė po šluota bijodama sukrutėti.

– Protas dažnai man kuždėjo, – tęsė jis, – kad niekada tavęs neturėsiu, bet aš nepasidaviau. Visada tikėjau, kad būsi mano!

Išgirdusi tuos žodžius, Edita pasijuto lengviau.

– Tai išties puikus posakis, – atsikvėpdama atsakė ji ir pažvelgė į ramias jo akis.

– Manau, turėtume pasibučiuoti, patvirtindami tą tiesą, – pasiūlė Haroldas.

– Šiuo metu nieko geresnio pasiūlyti negaliu, – atsakė ji ir palinko prie jo.

Automobilis skriejo link Sutuoktuvių rūmų. Po saldaus bučinio Edita patogiai įsitaisė Haroldo glėbyje. Dabar ji jautėsi rami ir laiminga.

P A B A I G A

  1. Judita sako:

    Geras…Perskaičiai vienu ypu…Patiko.Bet…labai jau puikiai viskas išsisprendė.Pritrūko intrigos.Dekoju.

  2. Evaldas. sako:

    tik šią dalį?

  3. Marianne sako:

    Man tai patinka vardas Haroldas. Labai jau asocijacijas kelia 😀

  4. Irena sako:

    labai jausminga…

CommentLuv badge