NIEKADA NESAKYK NIEKADA (Nr.8)

Posted: 11th rugsėjo 2010 by Evaldas. in "Niekada nesakyk niekada"

………………… tęsinys………………………..

6 skyrius

Haroldas sustabdė taksi. Pasodinęs Editą ant galinės sėdynės, pats įsiropštė šalia vairuotojo.

Edita sėdėjo rami, atlošusi galvą į atramą, žvelgė pro langą į praskriejančius naktinio miesto pastatus. Štai mes ir vėl tik dviese, mąstė ji. Be Tomos, be Robertos… Be šurmulio… Kaip man ramu, kad jis su manimi… Bet ar reikėtų džiaugtis? Gal jis mane veža namo tik todėl, kad jautė pareigą padėti? Įsijautė į savo vaidmenį trobelėje ir nebegali pamiršti, kad dabar to daryti nebūtina… Turbūt taip ir yra, skaudžiai pagalvojo Edita.

Ji pažvelgė į jo pakaušį. O gal vis dėlto pasiūlė parvežti dėl kitos priežasties? Žinoma! Kaip galima nepasinaudoti tokia dėkinga proga užeiti pas merginą į svečius? Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Tokia turbūt jo taktika! Ir man ji labai patinka!

Edita vėl pažvelgė pro langą. Nepažįstamos vietos ją pažadino iš svajonių pasaulio.

– Haroldai, kur tu mane veži?

– Namo, juk sakiau.

– Bet tu nežinai mano adreso.

Mašina sustojo prie didžiulio pastato.

– Kodėl mes sustojome? Aš ne čia gyvenu…

– Aš žinau, kur tu gyveni, – ramiai ištarė Haroldas.

– Tada vežk namo, – nenorom paprašė ji.

– Nesakyk nė žodžio, mes einame pas mane, – pertraukė jis ir mirktelėjęs akį, šypsodamasis pridūrė, – juk turiu sutvarkyti tau koją…

Ko jis taip keistai šypsosi, įtariai pagalvojo Edita, lydėdama jį akimis. Juk galėjo užsukti į vaistinę, kam tas spektaklis, ką jis čia rezga…

– Eikš, Edita, – atidaręs dureles, pakvietė jis.

Dabar jo žvilgsnis pasirodė švelnus kaip angelo ir ji lyg užhipnotizuota pasislinko. Vėl paėmęs ją ant rankų, Haroldas pasuko link pastato.

– Dabar mes einame pas mane, – pasakė jis paslaptingai ir krenkštelėjęs, švelniai juokaudamas sušnibždėjo į ausį, – į mano lovą.

Edita tylėjo. Atsakymą užspaudė veriantis pėdos skausmas. Jis slopino kūno reakciją. Juk skambėjo viliojančiai? Juk vyras gali gundyti balsu? Aišku, ji suprato, kad Haroldas pajuokavo ir neketina jos pasiguldyti į lovą. Edita tikėjosi, kad gali valdyti savo jausmus. Tačiau tarp jų tvyrojo stipri seksualinė įtampa, kurią abu jautė bučiuodamiesi. Nors tai, kad jis dabar savotiškai ją traukė dar nereiškė, kad ji atsilieps į jo aistrą. Mergina tikino save, kad bet kuriuo atveju turėtų priešintis jo kūno šauksmui.

Haroldas įsinešė Editą į pastatą, paskui į liftą. Kodėl ji nesipriešina, pagalvojo jis nustebęs. Durys užsidarė. Jis paspaudė savo aukšto mygtuką, ir liftas tyliai ūždamas ėmė kilti. Paslaptinga tyla Haroldą šiek tiek trikdė.

– Gali mane paleisti, – užsitęsusią tylą pirmoji nutraukė Edita, – aš tikrai gerai jaučiuosi.

– Saugok pėdą ir nespurdėk, išslysi ir dar labiau susižeisi.

– Aš nespurdu, – atsakė ji įsižeidusi, – nors ir skauda.

Lifto durys atsidarė.

– Na štai, greitai pasislėpsim nuo svetimų akių, – įspėjo jis, – jeigu tai tave guodžia…

– Manau tau tai svarbiau negu man, – atsakė ji, kaip Haroldui pasirodė, gana šaltai.

Ir nors tai buvo netiesa, Haroldas nieko neatsakė ir nuskubėjo prie savo buto durų koridoriaus gale.

– Ar galėtum man iš kišenės ištraukti raktus?

– Tu klausi manęs? – Edita nusišypsojo.

– Ne, durų, – juokaudamas atsakė Haroldas. Jis kilstelėjo Editą aukščiau, netyčia kliudydamas koją.

– Atsargiau! Geriau mane paleistum.

– Tik tada, kai būsim viduje.

Haroldas pats surado raktus kišenėje ir, įėjęs į vidų, pasodino Editą ant fotelio svetainėje. Netikėtai ji vėl sudejavo, nors Haroldas nejuto, kad būtų užgavęs pėdą.

– Tuojau atnešiu tvarsčių, – pasakė jis ir išskubėjo iš kambario.

Iš prieškambario Haroldas stebėjo, kaip Edita atsistojo. Jam dingtelėjo mintis, kad gal tą koją ne labai skaudėjo, kad ji truputį apsimetė. Jis stebėjo, kaip ji apžiūrėjo kambarį, o vėliau stabtelėjo prie stiklinių balkono durų, ten atsivėrė vaizdas į Centrinę aikštę. Grįžusi prie fotelio, Edita vėl atsisėdo. Haroldas nežinojo, ar dabar tas neužtikrintas jos žvilgsnis yra skausmo ar moteriško gudrumo išraiška.

Gal ji pati siekė, kad ją atsivesčiau, įtariai pagalvojo vyriškis. Haroldas užsimerkė ir vėl išvydo vaizdą, kaip Edmundas atsitrenkia į Editą, o ji skaudžiai griūva ant grindų. Haroldas papurtė galvą. Turbūt jai daug geriau! Jis paėmė tvarsčius, tepaliuką nuo traumų ir grįžo į svetainę. Edita sėdėjo atrėmusi galvą į fotelio atlošą. Jis įsižiūrėjo į jos šiltas mėlynas akis. Ji kvėpavo kaip ką tik gimęs kūdikis.

Netrukus Haroldas klūpojo priešais ją ir čiupinėjo jos pėdą. Ji tarsi užhipnotizuota žiūrėjo į jo juodą viršugalvį negalėdama atsistebėti jo švelnumu. Kas galėjo pagalvoti, kad galingas ir lankstus šio ‘Švarcnegerio’ prisilietimas gali būti toks švelnus ir lengvas.

– Čia skauda? – kilstelėjęs galvą švelniai paklausė jis.

Ji tik linktelėjo. Jis pirštais truputį pasikabino tepaliuko.

– Štai taip. Aš patepsiu skaudančią vietą, po to sutvirtinsim pėdą ir galėsi ramiai žaisti vėl.

– Man atrodo, kad galėtum dirbti gydytoju, – šypsodamasi tarė ji.

– Viskas baigta.

– Ką tuo nori pasakyti? – netikėtai paklausė ji, žiūrėdama paslaptingai jam į akis.

Jis užmovė jai batą ir nusišypsojo.

– Tai, kad jau galėsi eiti ir be mano pagalbos.

Dabar Edita beveik galėjo atleisti jo šiandieninį netaktišką poelgį, milžino švelnumas ją pakerėjo.

– Kodėl tu manęs neparvežei namo, – išdrįso paklausti Edita, – o atsivežei čia? Ar Toma tavęs nebaugina? Juk ji gali bet kada pasirodyti. Ar pamiršai baseiną?

Jis atsakė ne iš karto.

– Tu akivaizdžiai parodei, kad tau tokie dalykai nerūpi.

Jis atsisėdo šalia Editos. Ji nusišypsojo.

– Aš ir dabar taip manau. Galbūt mums reikia ir toliau palaikyti tik draugiškus santykius?

– Argi todėl, kad kliudo Vincentas, ar, kaip tu sakai Toma? O gal kad mes nemėgstame vienas kito, – juokdamasis paklausė Haroldas.

Edita nusišypsojo.

– Manau, ir viena, ir kita.

– O aš vis dėlto manau, kad mes per daug vienas kitam patinkam, – juokaudamas ištarė jis ir pridūrė, – tai ir yra bėda.

– Vadinasi, nori pasakyti, kad mus traukia vienas prie kito…

– Nereikia taip audringai reaguoti, – pertraukė jis. – Aš tik noriu pasakyti, kad mes esam suaugę žmonės ir kvaila slėpti savo tikruosius jausmus.

Edita turėjo susitvardyti, kad balsas nedrebėtų.

– Pagal tavo filosofiją atrodytų, kad mes vienas kitą mylim ir slepiam tai?

– O ką? Esi tikra, kad ne? – provokavo Haroldas.

Editą sušildė toks prisipažinimas, bet atsakyti į jo klausimą nesiryžo. Jis palinko prie jos veido taip arti, kad Editai užgniaužė kvapą.

– Gerai, pasiduodu, – sukuždėjo jis. – Tu laimėjai, aš tave pabučiuosiu.

Edita norėjo pasakyti ne, norėjo priešintis jo ketinimams, bet nespėjo ištarti nė žodžio. Jis švelniai palietė jos lūpas. Edita pajuto jo karštą alsavimą. Jų lūpos susijungė. Jis prisitraukė ją arčiau, visiškai ją užvaldydamas. Ji glaudėsi dar stipriau, lūpomis atsakydama į bučinį, rankomis liesdama Haroldo krūtinę. Ji troško jo glamonių, jo bučinių. Ji atsidavė jo valiai.

Jai patiko jausti jo rankas, patiko, kaip jis švelniai lietė lūpomis kaklą, skruostus, lūpas. Haroldas bučiavo vis karščiau ir karščiau, rankos slydo žemyn, kol palietė krūtis. Ėmė jas glamonėti per audinį. Editos kraujas užvirė, venos pulsavo, užplūdo kūniškos malonumo bangos. Jo ranka apkabino merginos liemenį, o kitą įkišo pro audinį. Jo pirštai švelniai palietė pilvą, pasiekė jos iškilią krūtinę. Edita ėmė tankiau kvėpuoti, palinko prie jo… Jis leidosi toliau. Švelniai nekantraudamas jis bandė atsegti liemenėlę…

Edita išsilaisvino iš jo glėbio.

– Ne, tik ne dabar. Manau, supranti…

Edita troško Haroldo glamonių ir bučinių ne mažiau nei jis. Nors ji suvokė, kad yra įsimylėjusi, bet tvyrojo tiek daug neišsakytų paslapčių, kad ji nesiryžo atsiduoti jausmų valiai.

Haroldas atsuko Editos veidą į save ir apkabino per pečius.

– Žinoma, puikiausiai suprantu ir pažadu tas kliūtis greitai panaikinti. Aišku, jei tu norėsi, – šypsodamasis, priglaudęs lūpas prie jos garbanų tyliai pakuždėjo Haroldas.

Editą suintrigavo toks jo pasisakymas. Ji apsivijo rankomis jo liemenį ir stipriai prisiglaudė.

– Jei ne paslaptis, kaip tu jas žadi panaikinti? – smalsiai paklausė ji. – Norėčiau išgirsti…

– Nusiramink, nusiramink, rytoj viską sužinosi. Tik rytoj, – patikino jis ir šiltai bei švelniai nusišypsojo. – Tai bus mano siurprizas.

Edita atšlijo ir susiraukė. Ji susinėrė rankas ant krūtinės ir nepatenkinta įsispoksojo į jį.

– O Dieve, ir vėl siurprizas, – emocingai pareiškė ji. – Mane tavo siurprizai pribaigs!

– Na, neširsk, būk maloni, – švelniai pertraukė Haroldas. – Aiškinu: tai ne šiaip sau siurprizas, o ypatingas. Jis bus malonus ir tau, ir man. Viską sužinosi rytoj. Pažadu. Ir dar noriu paprašyti. Būk gera, apsirenk šventiniu rūbus, nes mes važiuosim į vieną vietą…

– Kur? – nustebusi paklausė ji.

– Nebūk smalsi. Sakau, viską sužinosi rytoj. Sutariam, Edita?

Ji kiek patylėjo ir žvilgterėjo į jį.

– Gerai, tik su viena sąlyga. Susitiksim prie tavo namų.

– Kodėl ne prie tavo?- nustebęs paklausė Haroldas ir kreivai nusišypsojo. – Turbūt slepi savo Vincentą?

– Galbūt, – naiviai pareiškė ji. – O ką, ar yra problemų?

Jo veidas įsitempė, net akimirką atrodė sutrikęs, bet greitai įgijo buvusią išraišką.

– Ne, kodėl… Aš tik norėjau, kad tau būtų patogiau, – su kartėliu atsakė jis.

Edita giliai įkvėpė ir iš lėto atsiduso.

– Gerai, lauksiu tavęs rytoj, – sutiko ji, – o dabar norėčiau eiti namo. Tai gal jau aš ir eisiu…

Ji atsistojo. Haroldas pasuko durų link. Jis pažiūrėjo taip, tarsi ketintų maldauti pasilikti. Edita priglaudė jam prie lūpų pirštus ir neleido prabilti. Ji atidarė duris.

– Ne, neišeik dar…

Ji sugriebė jo ranką.

– Aš noriu namo, noriu pabūti viena. Turiu pasiruošti rytdienai ir pagalvoti apie tai, ką tu pasiūlei.

– Nėra ko galvoti, – įtikinėjo jis. – Rytoj penktą valandą būsiu pas tave. O dabar tavęs niekur vienos neišleisiu. Kaip atsivežiau čia, taip ir parvešiu.

Melas ir paslaptys, galvojo Edita. Jei nuo šios sekundės pavyks jų išvengti, atsiras pasitikėjimas, o tada bus galima atverti širdį.

– Gerai, – sutiko ji. – Parvežk mane, jeigu aš tau tokia brangi.

– Na, jeigu būtum pasilikusi šią naktį pas mane…

– Nė nepradėk, – šypsodamasi užprotestavo Edita.

– Gerai, gerai, tyliu…

○●○

Grįžusi namo, Edita greitai nusimetė rūbus ir nuskubėjo į vonią, norėjo pasimėgauti šiluma. Jos nuotaika buvo puiki, jautėsi laiminga, jai atrodė, kad likimas pagaliau ėmė šypsotis. Atsukusi vandens čiaupus, ji lėtai nusirenginėjo prisimindama ir apgalvodama kiekvieną pokalbio su Haroldu detalę.

Aš jam patinku, šypsodamasi pagalvojo ji, užmesdama akį į save veidrodyje. Matai, Edita? Jis pagaliau pripažino! Argi ne puiki pradžia? Ji įdėmiai pažvelgė į save veidrodyje, po to linksmai pamerkė akį. Aš irgi taip manau, atsakė ji pati sau. Taigi, tereikia sulaukti rytojaus, o tada, manau, mes panaikinsim tas kliūtis!

Ji ryžtingai nusisuko nuo veidrodžio ir, įlipusi į vonią, maloniai išsitiesė. Ar jis kalbėjo rimtai? Jeigu taip, įdomu, kokį siurprizą jis man rengia? Nejaugi saulė ir žvaigždės, ir mėnulis – viskas priklausys man? Ji nerimastingai atsikvėpė. Ta paslaptis mane turbūt šiąnakt pribaigs. Išgirsti, kad esi mylima yra vienas malonumas, bet nežinoti, koks siurprizas laukia – kitas. Ir pastarojo malonumo aš taip bijau… O, sudejavo ji, kad nebūtų taip vėlu, paskambinčiau Robertai. Ji – vienintelė draugė, su kuria šiuo metu galėčiau pasitarti. Gal mane nuramintų? Bet dabar… Negaliu jos žadinti. Juk antra valanda nakties…

Edita ilgai mirko vandenyje bandydama perprasti paslaptingas Haroldo mintis, bet nesisekė. Kuo toliau, tuo labiau intriga apie paslaptingą vizitą neaišku kur jai nedavė ramybės.

Nusprendusi nebekankinti savęs neaiškiais klausimais, ji išlipo iš vonios ir sugrįžusi į miegamąjį, skubiai pasitaisė lovą. Daugiau jokių spėlionių, jokių nesąmonių, įsakė pati sau. Ji nėrė į lovą su mintimi, kad rytoj paskambins Robertai, ir abi nuspręs, ar ta jos baimė pagrįsta. Po vonios Edita tikėjosi greitai užmigti, bet negalėjo. Pusę nakties ji blaškėsi lovoje, o paryčiui, kai nuovargis vis dėlto ją įveikė, ji kietai įmigo, net telefono skambutis jos neprižadino.

Edita pabudo nuo įkyraus skambučio į duris. Ji pašoko iš lovos ir net krūptelėjo nuo minties. Aš pramiegojau! Haroldas jau čia, o aš lyg tinginė drybsau! Kas dabar bus? Ar galiu tokia pasirodyti? Ji nerangiai užsivilko chalatą ir nuskubėjo prie durų. Drebančia ranka paspaudė įleidimo mygtuką ir pravėrusi duris, laukė jo.

Pasigirdo spartūs žingsneliai. Edita minutėlę sudvejojo, kad tai turėtų būti ne Haroldas, o kai išvydo Robertą, labai nudžiugo.

– Kodėl nepaskambinai?

– Atlėkiau kaip gaisrą! Tu ką? Negirdėjai telefono skambučio?

– Nesupratau?

– Nuo aštuonių ryto kas dešimt minučių tau skambinau… Pagalvojau, kad kas nors atsitiko, todėl aš ir čia.

– Užeik, užeik, – paragino Edita. – Man nieko nenutiko, tik vakar ilgai negalėjau užmigti, todėl ir…

– Tu ką? – nustebo Roberta. – Tu ne viena?

Edita šyptelėjo.

– Norėtum…

– Na, sprendžiant iš visko…

– Nepradėk, Roberta, – užkirto Edita. – Aš taip negaliu. Turėtum žinoti! O kad atėjai, labai džiaugiuosi. Iškilo šiokių tokių problemų ir manau, kad tu man padėsi susidoroti.

– Nagi, sakyk, – padrąsino Roberta. – Ką nors sužinojai iš Haroldo? Negi prisipažino, kad myli tave? O gal jis vedęs? Kas atsitiko, Edita.

– Tuoj atnešiu kavos, jeigu neskubi. Beje, kiek dabar valandų?

– Dešimta, o ką?

Edita ramiau atsikvėpė.

– Palauk minutėlę, ir aš tuoj viską papasakosiu.

Po pusvalandžio jos sėdėjo salone ir mėgaudamosios gurkšnojo kavą bei šnekučiavosi. Edita išdėstė draugei visą vakarykštę istoriją.

– Tai gera naujiena, – nusišypsojusi pareiškė Roberta. – Jeigu vyriškis ryžtasi pakviesti merginą, skamba gerai! O dar ta staigmenėlė… Edita, pabusk! Nežinau, kodėl panikuoji? Turėtum džiaugtis. Juk tau, kiek žinau, patinka, kai vyras nusiteikęs šokinėti apie tave. Be to, jis tavęs trokšta… Ar nemanai, kad tai pliusas? Tik pagalvok, Edita, tu jį vedžiotum kaip šunelį už pavadėlio, jeigu tik panorėtum…

Edita sumirksėjo pasijutusi nejaukiai, juk Roberta sakė tiesą. Bet ji nė kiek nesupyko. Atlaidžiai pažvelgusi į ją, tik nekaltai šyptelėjo.

– Tai Albertas pavertė mane tokia, – drovėdamasi prisipažino ji. – Bet dabar nebenoriu tokia būti. Supranti mane?

– Kurgi nesuprasi, iš tavo akių matau, kad dėl tokio vyro kaip Haroldas esi pasiruošusi net iš lėktuvo šokti. Taigi, – ji ragindama sumosikavo rankomis, – išaušo tavo valanda, Edita.

Roberta vikriai atsistojo.

– Ačiū už kavą, bet nesiruošiu daugiau gaišti. Man ir taip viskas aišku. Todėl netempkim į naktį. Daryk spintą ir rodyk savo garderobą. Aš padėsiu tau pasirinkti, – nuoširdžiai pareiškė Roberta.

Po penkių bandymų Roberta lengvai atsikvėpė.

– Tau ši suknelė labai tinka. Tikra tiesa, labai tinka! – Roberta tūpčiojo aplink susižavėjusi. – Tik pagalvok, ką jis pajus, išvydęs tokią puošnią merginą? Galiu lažintis iš ko tik nori, kad Haroldas praras žadą.

Atsidususi Edita pažvelgė į save veidrodyje. Haroldas – vienintelis vyras, kuriam pavyko užvaldyti jos širdį, nors ji iš pradžių ir priešinosi, vėliau nenorėjo pripažinti, o dabar bijo garsiai prisipažinti. Jis įsiveržė taip netikėtai ir taip paslaptingai į jos gyvenimą lyg gaivus vėjo gūsis, kad jai beveik nebekėlė abejonių, kad jis tenai ir liks amžinai.

– Prieš ar po to, kai aš pamesiu galvą? – pareiškė Edita.

Roberta net užspringo nuo juoko.

– Gerai, tau juokinga, o man plaukai šiaušiasi, – suriko Edita, nutaisiusi šaipią grimasą.

– O kas blogo praleisti dieną, kad ir savaitgalį su gražiu, seksualiu vyru? Juk aš teisi? – bandė patarti Roberta.- Sutik, kad tu to nori, sutik, kad tu to lauki…

Edita išpūtė akis.

– Dieną dar sutinku, bet ne savaitgalį, – pajuokavo ji. – Be to, juk net nežinau, kur jis mane vešis…

– O dėl šito mažiausiai jaudinkis. Tau svarbu galų gale išsiaiškinti santykius. Nusiteik vienam tikslui, kol neišsiaiškinsi visų subtilybių, tol nepaleisk jo nei iš akių, nei iš atminties! Juk taip paprasta…

Edita linktelėjo.

– Teks imti jautį už ragų, – prisipažino ji. – Kad tik vėl ta Toma nepasimaišytų…

– Nekreipk į ją dėmesio, juk pasimatymą Haroldas paskyrė tau, todėl į pašalinius nekreipk jokio dėmesio!

Sučirškė lauko durų skambutis. Kas tai galėtų būti, išsigandusi pagalvojo Edita. Iš susijaudinimo net pilvą suspazmavo.

– Nežinau, kas neduoda ramybės, einu pažiūrėti.

Ji vikriai apsivilko chalatą, paskutinį kartą žvilgterėjo į veidrodį ir suakmenėjo. Lūpų kampučiai nusviro žemyn. Ne, negaliu atidaryti durų taip apsivilkusi, pagalvojo ji. Durų skambutis vėl sučirškė. Edita nusikeikė švelniai sau po nosim ir nubėgo prie mygtuko. Atidariusi lauko duris, ji klausėsi, kaip kažkas lipa laiptais, peršokdamas iš karto dvi pakopas, šnopuodamas. Dar nespėjus svečiui pasiekti paskutinės pakopos, Edita skubiai užsimerkė ir vėl atsimerkė.

– A, tai tu, Edmundai, – ji lengvai atsiduso. – Jau maniau, kad tai Haroldo siurprizas.

– Kas, kas? – nesupratęs perklausė Edmundas.

– Pokštai…

– Kokie pokštai, – nesuprato Edmundas.

– Haroldo pokštai, – pakartojo Edita.

– Nesvarbu, – jis numojo ranka ir išsišiepė, – aš pas Robertą.

– Mes dar užtruksim kelias minutes, ir Roberta tuoj pasirodys. Jauskis kaip namie. Įsipilk sulčių, o gal nori vyno?

Edmundas vangiai linktelėjo. Jis nenorėjo nei sulčių, tuo labiau vyno, nes buvo už vairo. Jis apsižvalgė kambaryje ir išvydęs ant sofos gulintį katinuką, nenuleidžiantį nuo jo akių, priėjo prie jo. Švelniai paglostęs, ėmė su juo žaisti. Kačiukas apsivertė ant nugaros ir murkdamas meiliai jam pritarė. Kai Edmundui nusibodo, pasiėmė jį į rankas ir, atsisėdęs į supamą fotelį, abejingai glostydamas, apžiūrinėjo patalpą, kol iš miegamojo išlindo Edita su Roberta. Jos vis dar kažką aptarinėjo. Edita pažvelgė į Edmundą.

– Ar nenusibodo laukti, – šypsodamasi paklausė ji.

– Su tokiu draugu ar gali nusibosti? – linksmai pareiškė jis ir pasikėlęs priėjo prie jų.

– Gražinu tavo gražuolę sveiką, kokią ir atvežei, – pajuokavo Edita.

Edmundas nusišypsojo.

– O kaip tavo koja?

– Iki vestuvių visiškai pasveiksiu, – juokaudama atsakė Edita.

– Ką gi, – įsiterpė Roberta, – žiūrėk man, kad šį kartą viskas vyktų sklandžiai.

○●○

Jiems išėjus, Edita suskubo tvarkytis, mat laikrodis jau rodė dvylika, o ji nebuvo nė nusipraususi, nė papusryčiavusi.

Laikas bėgo nenumaldomai greitai. Kai ji prisėdo prie veidrodžio dažytis, iki Haroldo atvykimo buvo likusios tik dvi valandos. Nerimas gerokai trukdė jai susikaupti. Edita ne vieną kartą vis iš naujo tepėsi vokus ir derino lūpdažį. Ji nė neįtarė, kad taip sunkiai seksis. Kai pagaliau nusprendė, kad atrodo puikiai, suskubo rengtis. Besirengdama ji vis baimingai žvilgčiojo pro langą. Sutartoje vietoje turėjo pasirodyti Haroldo automobilis. Kuo labiau laikrodžio strėlės artėjo prie penktos valandos, tuo labiau Edita jaudinosi. Ji žinojo, kad šiandien pagaliau turi įvykti tai, ko troško labiausiai. Haroldas pažadėjo, bet anaiptol Edita nebuvo rami. Baimės jausmas ją kaustė iki pat širdies gelmių.

Pagaliau ji buvo pasiruošusi. Edita pažvelgė į veidrodį, įvertindama save ir šalia savęs įsivaizduodama Haroldą. Kas galėjo pagalvoti, mąstė ji, kad ateis ta diena, kai eisiu į pasimatymą su Haroldu. Ir tai įvyko taip greitai! Neįtikėtinai greitai! Nejaugi šiandien jis man pasipirš, išdrįso pagalvoti ji. Jeigu tai tiesa, manau, buvo verta pasikankinti kelias valandas prie veidrodžio, nors gerokai kainavo sveikatos.

Editą nusmelkė neaiškus jaudulys. Ji priėjo prie lango ir pamatė, kad lėtai privažiavo ir sustojo juodos spalvos blizgantis limuzinas. Ji dar labiau įtempė žvilgsnį. Pro užtamsintus automobilio stiklus Edita negalėjo įžvelgti vairuotojo. Nejaugi Haroldas išsinuomojo šį puikų “Roverį”? Ne, greičiausiai čia ne jis atvažiavo, nusivylusi pagalvojo ji. Ji buvo bepasukanti nuo lango, bet atsidarė automobilio durelės ir ji pamatė juodus lakinius batus. Edita sustingo laukdama. Netrukus pasirodė aukštas, stambus juodaplaukis vyriškis, per ilgo juodo palto apykaklę persisvėręs akinamai baltą ilgą šalį ir, akimis susiradęs jos langą, pamojavo. Edita vos ne aiktelėjo iš nuostabos pamačiusi tokį elegantišką ir patrauklų Haroldą. Širdis iš džiaugsmo ėmė šokinėti krūtinėje. Tai bent vairuotojas, nusistebėjo ji. Greičiau primena prezidentą, tik trūksta palydos.

Edita taip pat pamojavo. Atsitraukusi nuo lango, ji nuskubėjo prie veidrodžio. Drebančiomis rankomis ji purkštelėjo ant kaklo kvepalų, atsitraukusi kiek toliau permetė save žvilgsniu. Kas per velniava, suniurzgėjo ji sau po nosim. Kodėl man taip neramu? Viskas einasi kuo puikiausiai! Jis punktualus… Beliko susitikti su juo, sėsti į mašiną ir… Kaip Dievas duos… Ji giliai atsikvėpė.

– Nepanikuok Edita, – tarė ji ir pagrūmojusi pirštu, išraiškingai skėstelėjo rankomis, – nieko ypatingo neįvyko. Jis net be gėlių… Visų pirma džentelmenas turi parodyti moteriai dėmesį, o jis, kaip matau, tik pasipuošė ir viskas! Šiaip yra normalus, žavus vyriškis ir tiek, todėl ir jaudintis nederėtų.

Suskambo skambutis ir Edita net krūptelėjo iš išgąsčio. Ji dar minutėlę privertė jį laukti apačioje. Kai Haroldas paskambino antrą kartą, Edita šiaip ne taip prisivertė nebekankinti jo ir, priėjusi prie durų, spustelėjo lauko durų mygtuką.

– Tu punktualus, – tik pravėrusi duris, pasisveikino Edita. – Užeik.

Haroldas įėjo ir, sulaikęs kvapą, įsispoksojo į Editą. Moteris, kuri stovėjo tarpduryje, buvo visai nepanaši į tą, kurią Haroldas buvo įpratęs matyti. Jis nesitikėjo, kad galima taip atrodyti. Šįkart ji spinduliavo ypatingu grožiu. Jos paprasta mėlyna suknelė be petnešėlių dailiai paryškino nepriekaištingą figūrą. Savo tamsiai kaštoninius, žvilgančius plaukus Edita susišukavo į įmantrią uodegą. Tokia šukuosena išryškino jos gracingą kaklą ir aukštus skruostikaulius. Auskarai mažose ausyse derinosi su kolje, kuris beveik siekė krūtinę. Jos mėlynos akys spinduliavo nekaltybę, o drovi šypsena papuošė veidą. Haroldas pajuto, kad jam trūksta žodžių komplimentams. Nieko sau, pagalvojo jis, bet garsiai nepratarė nė žodžio.

– Gal kavos? – drovėdamasi pasiūlė ji.

– Gal geriau judėkim, – atsitokėjęs atsakė jis.

Edita pajuto, kad jis taip pat kažko drovėjosi, ir jai šiek tiek palengvėjo.

– Gerai, tuoj apsivilksiu.

Haroldas apvilko jai puskailinius, Edita pasiėmė mažą, elegantišką rankinuką. Tylėdami jie nusileido laiptais. Haroldas padėjo jai įlipti į mašiną. Iš susijaudinimo jis net sukaleno dantimis, o širdis ėmė pašėlusiai daužytis, nes Editai sėdantis prasiskleidė gilus skeltukas ir atidengė kojas. Paimčiau ją čia pat mašinoje, šmėstelėjo mintis palaidūnė, bet jis susivaldė ir sėdo už vairo.

Vairuodamas Haroldas bandė susikaupti, bet nesisekė. Jis vis žvilgčiojo į šalia sėdinčią Editą. Užuodė jos gaivų kvepalų aromatą. Šį kartą “Poison”, pamanė jis. Haroldas taip ir norėjo įsisiurbti į jos saldžias, dailias lūputes, bet vertė save valdytis.

Įvažiavęs į centrinę gatvę, įjungė kompaktinį grotuvą, pasigirdo galingas Tom Jones galingas balsas. Nuostabi daina pripildė vakarą. Jie kurį laiką važiavo tylėdami, paskui Haroldas sumažino garsą. Jis pažvelgė į Editą ir, pamerkęs akį, nusišypsojo.

– Tu tokia graži, – sušnibždėjo jis, – noriu sustabdyti automobilį ir prisiglausti prie tavo karštų, gražių lūpų. Kaip tu manai?

– Net nesvajok, – atsakė Edita, spustelėdama jam į šlaunį. – Gal jau pamiršai, ką vakar man prižadėjai? Geriau pasakyk, kur mane veži…

Haroldas apglėbė Editą per pečius ir pabučiavo į skruostą.

– Greit sužinosi.

– Tu nenori sakyti, kur mes važiuojame.

– Dar dešimt minučių ir pati pamatysi, – vis dar šelmiškai šypsodamasis patikino jis.

Edita atsilošė savo kėdėje, užsimerkė ir bandė įsivaizduoti, kaip Haroldas išpildys savo pažadą. Ji sulaikė kvapą, kai nekaltos jos svajonės nuklydo per toli. Edita atsimerkė, pažvelgė į Haroldą ir lengvai atsiduso pamačiusi, kad jis težiūri į kelią..

Jų kelionė tęsėsi neilgai. Dar kelias minutes pavažiavęs, Haroldas sustojo ilgoje, vingiuotoje gatvėje ir kelis kartus pasignalizavo, kad vartai atsidarytų. Jis įvažiavo pro vartus ir pasuko keliuku į dešinę. Edita gėrėdamasi apžiūrinėjo puikius pastatus, vis užmesdama akis į Haroldą. Pagaliau keliukas baigėsi prie didžiulio kaip rūmai namo. Haroldas sustojo.

– Štai ir mūsų kelionės pabaiga, – pasakė jis.

Edita nustebo. Čia augo daug nuostabių dekoratyvinių krūmų ir keletas aukštų medžių, kurie išdidžiai lyg kariai supo namą.

– Kaip čia gražu? Ar čia tavo siurprizas?

– Nesijaudink, tuoj sužinosi.

Haroldas vikriai išlipo iš automobilio.

– Noriu tave supažindinti su savo šeima, – paslaptingai sukuždėjo jis, ištiesdamas savo ranką. – Na, pati supranti, manau, pradėti reikėjo nuo to, jeigu nutarėm atverti kortas…

Edita pamanė, kad apalps iš netikėtumo. Ji tokiam žingsniui dar nebuvo pasiruošusi, be to, visiškai nenorėjo susitikti su Haroldo tėvu, su kuriuo dar prieš porą dienų teko susidurti Sampo firmoje. Ji pasijuto nejaukiai.

– Eikš, Edita, – padrąsino jis šypsodamasis.

– Geriau vežk mane namo…

– Tik ne dabar, mūsų visi laukia, – užprotestavo jis. – Be to, dar nežinai mano siurprizo.

– Manau, jau pasakei apie jį?

– Duokš ranką ir eime, – nenusileido jis. – Su tėvais susipažinti – tai paprasčiausia smulkmena, bet yra daug kitų priežasčių… Eime, pati pamatysi…

Edita dvejodama ištiesė jam ranką ir išlipo iš automobilio. Jis suintrigavo ją, todėl ji pasiryžo įžengti į tuos namus ir, kaip Roberta patarė, viską išsiaiškinti.

– Edita, – sušnibždėjo jis, sulaikydamas jos delną savo saujoje, žvelgdamas į ją kupinomis meilės akimis, – palauk truputį.

Ji sukluso, tikėdamasi išgirsti mielus širdžiai žodžius ir taip lauktą meilės prisipažinimą. Haroldas nedelsdamas paėmė jos antrą ranką ir pakėlė prie lūpų. Edita pajuto, kaip jo delnuose ėmė tvinksėti kraujas. Jos delnai sušilo, ir ją užliejo nenusakoma šiluma.

– Noriu, kad mes jiems pasirodytume kaip meili porelė…

Keistas jo prašymas dar labiau suintrigavo ją. Ji tiriamai pažvelgė į jį. Arba jo gyvenime vyksta kažkas neaiškaus, pagalvojo ji neramiai, arba jis vėl bando pokštauti. Ir ką turėčiau padaryti, kad mes taip atrodytume?

– Jeigu mane pristatysi kaip savo merginą, – atsakė ji užsikirsdama, – tai manau, kad tai padaryti visiškai nesunku…

– Tu tikrai sugebėsi?

Jo akyse Edita įžvelgė džiaugsmo kibirkštėles. Ji nesuprato, kodėl jam tai svarbu, bet vis dėlto pritariamai palinksėjo galva.

– Dabar man jau dvigubai ramiau. Eime, Edita.

Jis užrakino automobilį ir, paėmęs Editą už rankos, nusivedė į namą.

Oras buvo puikus. Spaudė nestiprus šaltukas. Edita keliskart kvėptelėjo gaivaus oro, ramindama save. Nors ji ir ėjo su mylimu žmogumi, tačiau pati nežinojo, kur ir ko, o nežinia visada baugina.

Jie užlipo laipteliais, ir Haroldas pravėrė lauko duris.

●○●

Juos pasitiko liekna, nepriekaištingai apsirengusi moteris, tokiais pačiais juodais plaukais kaip ir Haroldas, ryškiai mėlynomis akimis, panašiomis į Editos. Moters akyse atsispindėjo nuostaba. Haroldas ją šiltai apkabino ir, apglėbęs Editą per liemenį, pristatė.

– Mama, susipažink, čia Edita.

Edita ištiesė ranką, Haroldo mama nusišypsojusi ją spustelėjo.

– Man labai malonu. Tokia gražuolė… Aš džiaugiuosi tavo skoniu, sūnau.

Edita iš susijaudinimo visa suvirpėjo ir tik linktelėjo galvą. Haroldas pajuto jos baimę, todėl ranką, juosiančią Editos liemenį, suspaudė tvirčiau.

– Tegu mergina nusirengia, aš pranešiu tėvui, kad jūs jau čia.

Ji nuėjo.

– Nesijaudink, Edita, viskas bus gerai. Pažadu, – padrąsino jis tyliai.

Edita pažvelgė šiltai į jį.

– Ačiū, kad taip tvirtai mane laikei, – meiliai sukuždėjo ji. – Tikrai padėjai.

– Ačiū tau, tu puikiai laikaisi. Matai, – paguodė jis, – ar nesakiau, kad tai visai paprasta, nors atvirai prisipažinsiu, dar nežinau tėvo reakcijos.

– Kodėl? – nustebusi paklausė ji.

– Na, jis ne toks patiklus… Net nežinau, kaip reaguos į šį mano žygį. Jis dažnai išdrįsta man prieštarauti…

– Negąsdink manęs, – ramindamasi atšovė ji. – Tavo pokštai manęs nepalauš.

Haroldas padėjo nusivilkti jai puskailinius. O ji vis dėlto šauni, pagalvojo jis, žvelgdamas į šią ryžtingą moterį, tyrinėdamas jos veidą. Ji pasirodė neapsakomai žavi. Akys spindėjo lyg liepsnelės, nukaitę skruostai teikė ypatingo grožio. Turbūt ji man jaučia daugiau, negu tikėjausi, pagalvojo Haroldas, ta mintis jį taip nudžiugino, kad vyras pasijuto daug drąsiau.

– Tada eime, supažindinsiu su dar viena žavia mergina.

– Prašau, – ramiai atsakė ji. – Jaučiu vieną malonumą tai darydama….

Haroldas nusivedė Editą į svečių kambarį, pasisveikino su juodaplauke panele, kuri jį garsiai pabučiavo į lūpas.

Turbūt ji Haroldo sesuo, šmaikščiai galvojo Edita. Haroldas manęs neišgąsdins, nors labai stengiasi. Aš jam parodysiu, ką gali mylinti moteris.

– Sveika, aš esu Loreta, Haroldo jaunesnioji sesutė, – atsisukusi į Editą, išpoškino ji ir, meiliai prisiartinusi, stipriai papurtė Editos ranką.

Edita nervingai sukrenkštė ir dirbtinai nusišypsojo.

– Kiek supratau, jūs turite dar vyresnę seserį?

– Taip, – įtikinančiai pareiškė ji ir apsidairiusi pridūrė, – gaila, kad jos čia nesimato. Būčiau supažindinusi ir su ja.

– Haroldai, sūnau, nagi parodyk, parodyk man savo sužadėtinę, – pasigirdo galingas bosas. – Galvojau, kad papokštavai, bet matau, ne.

– Pakartok, Haroldai, ką sakė tėvelis?

Jis tik dirbtinai susigūžė ir nieko neatsakęs, mirktelėjo Loretai. Edita kreivai žvilgčiojo į Haroldą, nervingai susičiaupusi.

Haroldo tėvas energingai prie jų priėjo ir žibančiom iš smalsumo akim pažvelgė į Editą.

– Palaukit, palaukit, mes jau kažkur matėmės.

Haroldas sukluso. Sekundę patylėjęs, Haroldo tėvas vėl nusišypsojo.

– Prisiminiau. Jūs buvot prieš porą dienų pas mane apsilankiusi. Ką? Tiesą sakau?

Edita nedrąsiai pažvelgė į Haroldą ir tirštai nuraudo. Šito ji labiausiai bijojo. Dabar mažiausiai norėjo prisiminti tą nevykusį apsilankymą, kurio kaltininkas buvo Haroldas.

– Taip, – nedrąsiai, kone pašnibždom prisipažino ji.

Haroldas nusišypsojo ir lyg vaikui pagrasino pirštu.

– Žiūrėk man, apie tai net nežinojau, pirmą kartą girdžiu.

– O kas čia blogo? Ji dar ne tavo žmona, – pajuokavo tėvas. – O jeigu rimtai Haroldai, tai noriu paaiškinti. Ji puiki dizainerė. Tu žinojai?

– O taip, teko ne tik girdėti, bet ir matyti, – atsakė jis kažką mąstydamas. Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Sakai dar ne žmona… O ką, jeigu pasakysiu, kad Edita iš tiesų greit bus mano žmona? Tam ir atsivežiau, kad jūs su mama mus palaimintumėt. Ar ne taip, Edita?

Edita kreivai pažvelgė į Haroldą, bet nieko neatsakė, laukdama tėvo nuomonės. Haroldo tėvas surimtėjo.

Štai ir viskas, skausmingai pagalvojo Edita. Haroldas sakė tiesą, kad jis yra iš tų, kurie drįsta prieštarauti.

– Negali būti nė kalbos, – užprotestavo jis, išraiškingai žvelgdamas į Haroldą. – Mūsų namuose dizainerė?

Tie žodžiai nuskambėjo kaip žiaurus nuosprendis. Edita vos susilaikė nepravirkusi. Kodėl aš jam taip nepatikau, pagalvojo ji. Galbūt dėl to, kad ieškojau Haroldo. Ir reikėjo jam prisiminti tą kvailą mano apsilankymą…

Staiga Haroldo tėvas plačiai nusišypsojo.

– Ką? Gerai suvaidinau?

– Po perkūnais, tėve, tavo humoras pernelyg rimtas, – Haroldas apglėbė Editą per liemenį. – Jau rimtai pagalvojau, kad teks su Edita šį vakarą vakarieniauti kitur…

– Tik nepurkštauk, – nuramino jis Haroldą ir pasisuko į Editą, – atsiprašau už savo neapdairumą. Nenorėjau jūsų įskaudinti. Tai mūsų asmeniški reikalai. Žinokit, man labai malonu girdėti, kad pagaliau jį sužavėjo graži, jauna moteris. Pats laikas jau jam imti vadžias į savo rankas, o tai per savo kvailiojimus liks senbernis. Džiaugiuosi, kad jūs sutikote vienas kitą.

Edita šyptelėjo. Jos manymu, paskutinieji žodžiai buvo geriausi ir teisingiausi.

– Linkiu, kad kuo greičiau susituoktumėt ir susilauktumėt vaikučių, labai noriu anūkėlių. – Jis susijaudinęs pabučiavo Editą į skruostą. – O dabar norėčiau jūsų atsiprašyti, minutei pasiskolinsiu sūnų, kol vakarieniausim. Esu tikras, kad Loreta neleis jums nuobodžiauti.

– Kodėl turėčiau prieštarauti? Žinoma…

– Eime, padūkėli…

Jis apglėbė sūnų per pečius ir nusivedė į darbo kambarį. Edita liko stovėti su Loreta. Ji vis dar nesmagiai jautėsi, nors tėvas ir atsiprašė.

Įdomu, kokia priežastis jį vertė taip elgtis, mąstė Edita. Ir ką jis turėjo mintyje, sakydamas apie jo kvailiojimus? Galbūt Haroldas iš tiesų yra prisidirbęs, ir tėvui nepatinka jo donžuaniški žygiai.

– Ar iš tiesų jūs nusprendėt susituokti? – pasidomėjo Loreta, nutraukdama Editos mintis.

– Šį vakarą pirmą kartą apie tai išgirdau. Nežinau, ką atsakyti. Manau, kad Haroldas kaip visuomet papokštavo.

– O jūs jau seniai pažįstami?

Edita neturėjo jokio noro pasakoti apie savo santykius su Haroldu. Jos žvilgsnis nukrypo į pravertas kambario duris. Haroldas vis dar kalbėjosi su tėvu. Tėvas kalbėjo išraiškingai, gestikuliuodamas, o Haroldas stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir nieko neatsakinėjo, tik linkčiojo galva. Edita niekaip negalėjo atitraukti nuo jų akių. Ne, ne nuo jų, o nuo Haroldo. Jis atrodė labai laimingas, išvydęs Editos žvilgsnį, trūktelėjo pečiais ir nusišypsojo.

– O jis apie mane nieko nepasakojo?- paklausė Edita.

– Jau seniai girdėjau jį kalbant apie kažkokią moterį, kuri jį, atseit, pakerėjo savo grožiu, bet negaliu pasakyti, ar jus turėjo omeny…

Edita įdėmiai pažvelgė į Loretą.

– Toma. Žavioji gražuolė, nepakartojama Toma, – ištarė ji neviltingai.

– Iš kur jūs apie ją žinot?

Tas Loretos klausimas dar labiau patvirtino Editos įtarinėjimus. Visi turbūt čia žino apie ją, karčiai pagalvojo Edita. Turbūt ir Haroldo tėvas į mane taip keistai iš pradžių reagavo dėl jos. Ką reiškė visas tas Haroldo spektaklis?

Edita pajuto ranką ant peties.

– Gal norėtumėt kavos, – pasiūlė Loreta, – kol Haroldas užsiėmęs?

– Gerai, – sutiko ji. Edita nors trumpam norėjo pabūti viena ir viską apmąstyti.

– Aš trumpam jus paliksiu, nenuobodžiausit?

– Žinoma, ne, – ramiai pareiškė Edita. Ką aš čia veikiu, skausmingai galvojo ji. Vadinasi, pašalinom kliūtis! Edita piktai susičiaupė. Jis tik šaiposi iš manęs!

Edita akimis ieškojo Haroldo, bet jis su tėvu jau buvo išėjęs iš kambario. Ji apsižvalgė aplinkui, bet jo niekur nesimatė. Edita atsargiai pravėrė holo duris ir sustingo. Tai, ką ji išvydo pritrenkė – koridoriuje stovėjo Haroldas ir Toma – jie bučiavosi!

Štai ir įrodymas, neviltingai pagalvojo Edita. Lengviausia iš karto pagalvoti apie blogiausią, bet matau tai, kas mane labiausiai gąsdina! Negaliu patikėti… Iš kur ji čia išdygo? Kas ją čia pakvietė? Ji taip prilipusi prie Haroldo, kad neatstoja nė per žingsnį lyg būtų meilužiai! Haroldas tikras patinas… Kodėl jis mane čia pasikvietė? Ką jis sau mano taip elgdamasis su manimi? O kokią pasaką sekė… Negaliu patikėti savo akimis… Nekenčiu jo ir niekados jam neatleisiu! Tik pažiūrėk, kaip jie šypsosi… Negaliu pakęsti melo!

Edita vikriai apsirengė ir nepastebima paliko šį namą. Ji išbėgo į gatvę. Krito sausas ir šaltas sniegas, vėjas pustė pavienes snaiges blaškydamas jas ant stogų ir šaligatvių. Ir vis dėlto šitaip geriau, negu atodrėkis, kai krinta šlapias, glitus sniegas. Tuomet jis būna nepanašus į sniegą, tuoj pavirsta į šlykščią, rudą košę, šlapią ir slidžią, kurioje klimpsta automobiliai.

Eidama Edita drebėjo, jai buvo skaudu. Dabar jautė tik tuštumą širdyje, tikrai ne palengvėjimą. Ji žingsniavo pati nežinodama, kur eina. Jos akys žvelgė kažkur į tolį, tarsi norėdamos aplenkti realybę. Edita jautėsi labai vieniša. Kai Haroldas tarsi gaivus vėjo gūsis įsiveržė į jos širdį ir gyvenimą, ji manė sugebėsianti pakeisti save ir visus aplinkui. Ji manė, kad gali kovoti dėl jo, bet dabar savo poelgiu jis skaudžiai ją nuvylė. Ji suprato, kad santykius lemia ne vien meilė, bet ir ištikimybė, pasitikėjimas, vienas kito supratimas. Susidūrus su realybe šie skambūs žodžiai prarado esmę. Viską nustelbė melas, skaudi lyg peilio dūris apgavystė.

Dabar ji jautėsi dar nelaimingesnė, nes suprato ir tai, kad niekada nieko nemylės taip stipriai, kaip myli ir mylės Haroldą. Ji norėjo bėgti, bėgti nežinia kur, dingti iš šito miesto, kad niekad nebesutiktų to žmogaus. Ji dabar norėjo ištrinti Haroldą iš atminties, pamiršti jo vardą ir veidą amžiams.

Editos laimei, pasirodė laisvas taksi. Vairuotojas tiesiog negalėjo pravažiuoti pro tokią orią figūrą varganai judančią šaligatviu. Automobilis slystelėjo ir sustojo visai greta Editos. Jis paslaugiai atlapojo duris.

– Slidu? – paklausė jis.

Edita giliai atsiduso ir liūdnai pažvelgė į jį.

– Ką padarysi, šiame pasaulyje daug kur slidu. Šiandien ir man lygioje vietoje teko paslysti.

Ji nedvejodama įsėdo į mašiną.

– Kur važiuosim, – žiūrėdamas į veidroduką, maloniai pasitikslino jis.

Jokių minčių nebuvo. Namo Edita nenorėjo, pas Robertą tuo labiau. Dabar ji troško tik vieno – viską pamiršti: pakilti virš slegiančios rutinos, ir tų begalinių nesėkmių ir nors trumpam pamiršti viską, kas su ja atsitiko. Bet ar tai įmanoma? Ar galima pabėgti nuo savęs?

– Manau, į artimiausią oro uostą, – atsakė ji ryžtingai.

Vairuotojas buvo senas. Triukšmingomis gatvėmis jis važiavo labai lėtai, sąžiningai junginėdamas šviesas. Edita sėdėjo susimąsčiusi. Jos akyse švietė skausmas ir pyktis. Ji buvo apsisprendusi skristi, nors nežinojo kur, bet tai buvo nesvarbu. Ją vedė tik noras kilti – kilti virš debesų ir nerti į nežinią.

○●○

………………………… bus daugiau ……………………….

CommentLuv badge