………………….. tęsinys…………………
○●○
Po valandos jie stovėjo prie ‘Šachmatinės’ durų. Kai susėdo aplink gražų staliuką kavinėje, nuotaika dar labiau pakilo. Nė vienas nesigailėjo čia atvykęs. Aplinka buvo labai maloni – elegantiška ir drauge labai jauki. Be to, šašlykai buvo puikūs – gerai iškepę, minkšti, sultingi, saikingai aštrūs.
Išgėrę dar po taurę vyno, Roberta su Edmundu pakilo šokiui. Užgrojus trankiai muzikai, jie pasileido šokti, prie jų prisijungė ir Albertas su Toma.
Haroldas su Edita sėdėjo ir šnekučiavosi, retkarčiais užmesdami akį į kvailiojančius savo draugus, kurie rangėsi it guminiai ant languotų salės grindų. Bendraudama Edita jautė, kad Haroldas paprastas ir mielaširdis žmogus, sugebantis išklausyti, patarti, pajuokauti. Jai buvo gera sėdėti ir klausytis jo pasakojimų. Buvo malonu žiūrėti į jį ir stebėti, koks jis gražus. Ji tyrinėjo jo akis, antakius, smakrą, lūpas… Ją žavėjo jo nosies galiukas, kuris jam šypsantis nežymiai užkumpdavo. Edita jautė, kad Haroldas jai iš tiesų patinka. Ji sėdėjo šalia stebėdama jį, vis dar negalėdama patikėti, kad surado savo svajonių vyrą. Vyrą, kurį įsimylėjo, nors visiškai to neplanavo, nesitikėjo, iš pradžių netgi nenorėjo. O dabar… Ji myli.
– Haroldai, gal einam paplaukioti?
– Dabar?
– Ne sportiškai, – tarė ji ir pasisukusi, nusišypsojo jam, – turiu omeny tik nueitume į baseiną ir susimirkytume.
Haroldas ne itin apsidžiaugė jos pasiūlymu, bet atsisakyti neišdrįso. Jiedu pakilo nuo kėdžių ir nesikalbėdami išėjo iš kavinės.
– Kodėl staiga nuliūdai?
– Aš nenuliūdęs, – atsakė jis, – tik šiek tiek pasiklydau savo mintyse…
Edita iškart pastebėjo, kad jo balso tonas pasikeitęs.
– Tai kodėl tavo balsas virpa? – neatlyžo mergina.
Jis pažvelgė į ją. Edita pamatė, kad jis vėl atsigavo ir lyg niekur nieko išsišiepė.
– Galbūt mane užkerėjo šis melsvas baseino vanduo?
– Aha, ir aš pamaniau, kad turėtų taip būti, bet tiek to, nebesigilinkim, kodėl.
Ji nesivaržydama išsinėrė iš rūbų, kurių krūvelė nukrito šalia kojų. Šito Haroldas ir bijojo. Gyventi trobelėje buvo viena, tačiau dabar, kai jis išpūtęs akis žvelgė į jos grožį, apšviestų žibintų fone, jam pasidarė karšta…
– Nesijaudink, – pagaliau ji sušnibždėjo, – vanduo šiltas.
Ji nusileido laipteliais į baseiną ir, kiek paėjėjusi, atsisuko.
– Na, – paragino ji ir vėl patylom.
Dabar jis pasijuto keistai suvaržytas, kad stovi čia pernelyg apsirengęs, todėl greitai ėmė nusirenginėti. Nusimetė marškinius, batus, kojines…
Ji stovėjo vandeny nejudėdama, apšviesta žibintų, o įsivaizdavo stebinti striptizo programą. Kai jis ruošėsi nusimauti kelnes, Edita šiek tiek susigėdo ir nusisuko.
– Viskas, – atsidusęs ištarė jis.
Edita vėl atsisuko į jį. Jis gėdingai stovėjo priešais ją ant baseino krašto. Ją suėmė juokas nuo kvailos minties.
– Na, jeigu nežadi šokti viliotinio, tai nestovėk kaip nuteistasis, – pajuokavo ji. – Nerk greičiau! Aš nesikandžiosiu…
Ir jis nusprendė nebesikankinti. Šokęs į vandenį, akimirksniu atsidūrė šalia jos. Edita meiliai žvelgė į jį. Haroldas vis dar svarstė, ar ją pabučiuoti. Jis bijojo, kad jo sumanymas gali jai nepatikt. Ji neištarė nė žodžio, jis ryžosi imtis iniciatyvos pirmas. Jis apglėbė ją per liemenį ir kai saldžiai užsimerkė, ketindamas prisiliesti prie jos švelnių, raudonų lūpų, iš Editos pusės pasipylė netikėtas vandens lietus. Haroldas šoko atgal, ir tik išvydęs linksmą Editos veidą, kuri energingai pliuškeno vandenį į jį, atsitokėjo.
– Už ką?
– O kaip tau atrodo? – linksmai kvatodama, šaukė ji, bet nė sekundei nesustojo taškytis.
– Manau, kad žinau, – pasakė jis ir, sumanęs atsilyginti, energingai ėmė pliuškenti vandenį.
Jie šėlo gana ilgai. Po to plaukiojo žibintų nušviestame baseine tylėdami, žvelgdami vienas kitam į akis. Visą laiką, kol buvo vandenyje ir ji žaismingai jį taškė, jis vis klausė savęs, kas bus toliau, kas jai nutiko, ką ji sumanė. O kai išlipo iš vandens, Edita suskubo prie savo drabužių.
– Mes per ilgai čia užtrukom…
Jis priėjo prie jos ir, apkabinęs per pečius, pažvelgė į mėlynas akis.
– Galėtume ir dar užtrukti. Tik pasakyk…
– Ką tu! Net negalvok, – šaltai atsakė ji. – Aš norėjau paplaukioti, štai ir viskas!
– Ką gi, tavo valia, – jis pasisuko prie drabužių.
– Haroldai…
– Taip, – atsigręžęs sukluso jis.
Ji priėjo taip arti, kad Haroldas nukaito. Jis žvelgė į ją nesuprasdamas, ką ji nori pasakyti.
– Kas yra, Edita?- sušnibždėjo jis.
Ji paėmė abu jo delnus, meilios akys žvelgė tiesiai, o lūpos tylėjo. Editos veidas buvo taip arti, kad Haroldui nieko kito neliko. Jis ėmė ją bučiuoti. Mergina nesipriešino. Bučinys buvo trumpas, bet labai saldus.
Jos elgesys Haroldui buvo netikėtas. Bet kai išvydo netoliese į juos nukreiptą Tomos žvilgsnį, bemat suprato Editos poelgį. Haroldui patiko šis pavyduliaujant primestas Editos žaidimas.
Jo akys žvelgė į jos akis tarsi kažko dar laukdamos. Edita negalėjo pasakyti, ką dabar Haroldas galvoja. Vis dar juto švelniai prilaikančias rankas.
– Gali mane paleisti, – sušnibždėjo ji, bet pastebėjusi kandų Tomos žvilgsnį, ji vėl prisilietė lūpomis prie Haroldo lūpų. Ir jis neatsisakė tokio malonumo.
Haroldas švelniai mėgavosi jų skoniu, švelnumu. Ji dar daugiau pravėrė lūpas. Jis dar labiau įsidrąsino ir dar aistringiau įsiskverbė į jas. Ji jau nepajėgė savęs kontroliuoti. Abu užliejo karščio banga… Edita pakluso prigimčiai. Į bučinį atsiliepė bučiniu, glamone į glamonę. Ji apsivijo rankomis jo kaklą. Dabar jos niekas nebejaudino. Nei pasekmės, nei aplinka ir tuo labiau Toma. Apie tai pagalvos vėliau. Ji visiškai pasidavė Haroldo valiai, pasidavė jo aistrai, švelnumui, jėgai.
Ji tarsi pro miglą pagalvojo, kad stiprios rankos taip jaudinančiai glosto jos kūną, ir jos širdis ėmė dar stipriau plakti. Edita nebegalėjo atgauti kvapo. Jo geismas pavojingas, šmėstelėjo Editos galvoje. Jos galva buvo sunki, mintys blankios, sukosi tik vienas geidulys. Haroldas bučiavo vis karščiau ir aistringiau, neleisdamas jai atsitokėti. Editą užplūdo jausmų jūra: karštis, šaltis, jaudulys…
Jis geidė jos visos – jos kūno, jos sielos, jos minčių. Tik sukaupęs visus savitvardos likučius, jis švelniai atsitraukė, nors įaudrintas kūnas reikalavo tęsti.
Tarsi pro rūką Edita išgirdo, kaip kažkas krenkštelėjo.
– Oi, atsiprašau, nenorėjau sutrukdyti.
Pirmiausia, ji išvydo ne Haroldo veidą, o nepatenkintą Tomos žvilgsnį. Edita atšoko iš netikėtumo tarsi nuplikyta. Drebėjo rankos, kojos, visas kūnas. Tai truko tik akimirką. Po minutėlės užtvindė pyktis. Kokia akiplėša, pagalvojo ji. Ko jai prireikė? Juk aiškiai matė, kad bučiuojuosi su Haroldu, aiškiai leidau suprasti, kad jis mano, kad jis myli mane. Ką ji sau leidžia, ko ji siekia tuo iššūkiu? Gal ji Haroldui ne šiaip draugė, vėl susimąstė ji, kreivai žvilgterėjusi į Tomą. Editą nukrėtė šiurpas. O kas, jei Haroldas man melavo? Nejaugi jis taip galėtų pasielgti? Netikiu.
– Haroldai, – nutraukė Editos mintis nervingas Tomos balsas, – Ką tu sau galvoji… Palikai mane su Albertu! Man nusibodo. Renkis! Aš noriu su tavim pasikalbėti.
Editai suspaudė širdį. Ji suvokė, kad Toma ne šiaip sau panoro pasikalbėti, ir pasijuto įskaudinta ir apgauta, norėjosi kuo greičiau dingti. Ji ėmė mikliai rengtis.
– Tu klaidingai supratai, Edita…
Ji lėtai pažvelgė į Haroldą, nesėkmingai bandydama nusišypsoti, bet akis temdė ašaros.
– Aš jau eisiu, – tyliai, vos valdydamasi ištarė ji.
– Bet, Edita…
– Su tavimi nori pasikalbėti, – griežtai pasakė ji. – Aš netrukdysiu, pažadu. Niekada daugiau nebetrukdysiu…
Ji nusisuko, negalėdama matyti jo veido ir pasuko link durų net nepažvelgusi į Tomą. Jai buvo be galo skaudu, kad ji nebeišgirdo maldaujančio balso pasilikti.
Edita uždarė baseino duris. Ji vos galėjo paeiti, jėgos paliko kūną, apėmė absoliutaus bejėgiškumo jausmas. Ji buvo taip nusivylusi Haroldu, kad visas kilęs artumas išgaravo tą pačią sekundę. Ji nesuvokė, kodėl jis sutiko su jos pasiūlymu ir ėjo maudytis, kodėl Tomos akivaizdoje bučiavosi ir glamonėjo ją. Ji klausė savęs kodėl, tačiau atsakymo nerado. Edita buvo suglumusi dėl tokio keisto elgesio. Ji nebenorėjo nieko kito, kaip palikti visą kompaniją ir išeiti.
Staiga ji nusišluostė ašaras. Dabar man aišku, piktai pagalvojo ji. Juos sieja artimesni santykiai! Tuoj viską pasakysiu Robertai. Ji pasuko tiesiai į kavinę. Kokia apmaudi klaida, kad juo patikėjau! Negaliu mylėti tokio apgaviko! Niekada! Jis tikras širdžių ėdikas! Juk pati taip iš pradžių galvojau ir buvau teisi, nederėjo taip atsipalaiduoti. Bet ne… Turėjau suskysti. Kodėl mano likimas toks negailestingas?
Roberta buvo viena.
– Kur Edmundas su Albertu? – paklausė Edita veikiau automatiškai, nes mintys lakiojo kitur.
– Išėjo apžiūrėti sporto salės, – atsakė Roberta, tyrinėdama draugės nuotaiką. Apsiniaukęs Editos veidas buvo iškalbingesnis už žodžius. Mergina supratingai nusišypsojo, švelniai apkabindama draugę per pečius ir atsiduso, – aš matau, Edita, kad tu jį myli. Suprantu, kad įvyko nesusipratimas. Nesikrimsk dėl to ir nekreipk dėmesio. Jei jis tave myli, atbėgs atsiprašyti! Dar rankos paprašys, matysi!
– O Toma? Tu ją visiškai pamiršai! Užtenka vieno jos žodžio, ir jis paklūsta jos paliepimams! Kaip šunelis tarnauja! – Edita pažvelgė į Robertą iškreiptu nuo nevilties veidu ir atsikvėpė, – o tu dar sakai pasipirš, pasipirš…
– Nežinau, kas jums nutiko, bet tavo vietoj, jeigu jis manęs neatsiprašytų už savo poelgį, įsivaizduočiau, kad jis manęs nevertas. Tikrai palengvėtų, Edita…
– Jis nieko blogo man nepadarė, – niūriai pareiškė Edita, – ir pykti ant jo neturėčiau, bet Toma…
– Paslaptingoji Toma?
– Jis tvirtino, kad ji tik draugė, bet man atrodo kitaip.
– Ir tai tave nervina?
– Mane smaugia, Roberta! Negaliu jos smerkti, juk jos nė nepažįstu… Jeigu tai jo mergina, kodėl Haroldas taip neatsakingai žaidžia su manimi?
Roberta įdėmiai pažvelgė į Editą.
– Kaip neatsakingai? Ar kas nors nutiko?
Edita truputį nuraudo, ir Roberta tai pastebėjo.
– Turi man papasakoti, kas iš tikrųjų įvyko ir kuo čia dėta Toma. Gal tu tik sutirštini spalvas, Edita?
Ir ji nuoširdžiai papasakojo, ką veikė su Haroldu baseine, kaip Toma sugadino nuotaiką. Tiksliau ne sugadino, o suardė pasitikėjimą Haroldu. Tos merginos valdžia varė Editą iš proto. Ji negalėjo suprasti, kodėl Haroldas taip aklai jai nusileidžia.
– Aš pykstu o kartu jaučiuosi nelaiminga, Roberta…
– Todėl, kad myli jį.
– Bet man nuo to nė kiek ne lengviau…
-Reikia kažko imtis, – svarstė Roberta.
Edita sukluso. Roberta buvo ta moteris, kurios galvoje visada pilna idėjų.
– Šioje situacijoje geriausia būtų nuo jo laikytis atokiau, – tęsė ji, – bet stengtis jo neįžeisti. Supranti mane?
Edita gūžtelėjo pečiais.
– Manau, kad Haroldo jausmus reikia patikrinti! Gal man arba Edmundui pabandyti? – garsiai mąstė ji. – Bet ir tu, Edita, turi pasistengti. Jeigu dėl jo kraustaisi iš proto, tai suteik jam galimybę įrodyti, ar jis myli tave! – Roberta nervingai pasitaisė rankoves. – Galų gale išprovokuok jį prisipažinti! Juk tu moteris! Ir dar, būk kantresnė, Edita. Juk pati sakei, kad jis norėjo pasiaiškinti, o tu lyg prokurorė jau skelbi nuosprendį!
Edita žvelgė į Robertą nustebusi ir pripažindama faktą, kad draugė moka blaiviai mąstyti.
– Nereikia taip karštai reaguoti į tai, ko nežinai, Edita. Jeigu nebūtum taip užsidegus ir pasprukus iš baseino, gal dabar nereikėtų mums spėlioti apie jų santykius, gal viskas būtų paaiškinta!
– Gal, – svarstė Edita.
Jos abi ilgai tylėjo. Edita niekaip negalėjo susitaikyti, kad ji taip kvailai pasielgė, palikdama Haroldą su Tomą. Iš tiesų Haroldas ją užbūrė, užvaldė širdį. Nors ji ir buvo įsitikinusi, beveik garantuota, kad tai neįmanoma, bet dabar jautė, kad jį įsimylėjo. Tik dabar abejojo, ar turės šansą jam pasakyti. Ar jis norės klausytis? Ar jam rūpės? Praktiškas ir logiškas Editos protas sakė, kad daugiau neteks jaudintis dėl Haroldo, nes juo pasirūpins Toma. Editos nuotaika dar labiau subjuro.
– Na nebesiraukyk, – pastebėjusi rūškaną miną, vėl prašneko Roberta, – galbūt galėsiu tau pakelti ūpą. Turiu naujieną, kuri, manau, tave priblokš! Laikiau ją geresniam momentui, bet jaučiu, kad teks pasakyti dabar, kol dar neapsižliumbei..
Edita įdėmiai pažvelgė į Robertą. Roberta švytėjo iš malonumo.
– Manau, dabar šito man labiausiai reikia, kad numirčiau, – atsakė ji neviltingai.
– Tu tik paklausyk, tavo projektas laimėjo konkurse pirmąją vietą. Nepatikėsi! Vienos firmos bosas labai susidomėjo tavo projektu ir norėtų jį pritaikyti savo objektui. Jei sutiktum, pirmadienį galėtum išvykti.
Iš vienos pusės Editą sudomino šis pasiūlymas, nors dabar visai nesinorėjo kažkur važiuoti. Ji bandė mintyse sudėlioti viską, kas atsitiko ir ką pasakė Roberta, bet nuotaika buvo pernelyg prasta, kad galėtų blaiviai mąstyti.
– Man dabar reikia laiko, kad apsispręsčiau. Niekada nemaniau, kad Haroldas taip paveiktų mano sąmonę. Juk pati žinai, kaip aš laukiau tos dienos, kad laimėčiau konkursą? O dabar net nežinau, ar aš laiminga…
– Suprantu tave, – pareiškė Roberta, – gyvenimas negailestingas.
– Taip… Ir kur jis tiek ilgai užtruko, – nejučia ištarė Edita, bet pati atsitokėjusi, kad nerimauja dėl Haroldo, pridūrė, – ir Albertas su Edmundu negrįžta…
– Gal eime apžiūrėti tos sporto salės? Tada papasakosiu viską Edmundui. Ar tu neprieštarauji?
– Manau gali… Tik žinai, Roberta, aš bijau…
– Nagi, drauguže, aukščiau galvą! Eime, – ryžtingai atsistojusi, pamojo galva Roberta, – jeigu čia sėdėsim, stebuklas neįvyks! Turime veikti. Nagi…
Edita pagaliau atsistojo. Ji pasitaisė plaukus, išsiėmusi iš rankinuko veidrodėlį, pasipudravo nosį.
– O kaip man reaguoti į Tomą? Juk negalėsiu pažiūrėti jai į akis, jeigu ji jo mergina… Juk ji gali ir plaukų kuokštą man išrauti, jeigu imsiu meilikauti Haroldui….
– Bet kažkodėl neišrovė, kai taip aistringai su juo bučiavaisi, – pajuokavo Roberta.
Staiga Edita suakmenėjo.
– Kas nutiko? Ateina?
– Ne… Man dingtelėjo mintis, kodėl Toma nekibo man į atlapus arba bent neužsipuolė žodžiais dėl to bučinio. Aš jos vietoj būčiau…
– Tai tu būtum, – nutraukė ją Roberta, – o ji, matai, šaltesnio temperamento.
– Keista, gal ji tikrai tik draugė? – Edita pažvelgė į Robertą ir šyptelėjo. – Kažkas man šnibžda, kad ji tikrai gali būti draugė! Aš kvailė… Taip idiotiškai pavydžiu! Eime į tą sporto salę greičiau.
– Žinoma, eime, rodyk savo meną…
Jos uždarė kavinės duris ir pasuko link salės.
– Baik, Roberta, nieko čia ypatingo nėra, pati žinai, – droviai prisipažino Edita. – Man brangus tas projektas tik todėl, kad jis pirmasis mano praktikoje.
– Na, tik nesigėdink, čia viskas puikiai suprojektuota! Ir Edmundui čia patinka. Dažnai užsukame į šią kavinę.
Priėjusi prie salės durų, Edita stabtelėjo. Iš salės aiškiai girdėjosi vienas už kitą garsesni šūksniai, raginantys laužti. Jos nustebusios susižvalgė ir nesuprasdamos, kas ten vyksta, atplėšė duris. Prie staliuko išvydo Albertą su Edmundu, kurie viens kitam laužė rankas ir Tomą su Haroldu, kurie stovėjo šalia ir šaukė kaip beišmanydami.
Jie buvo taip užsiėmę, kad nematė įeinančių merginų.
– Matyt sulygo, – spėjo Roberta. – Būtų įdomu sužinoti, dėl kokio prizo.
– Tu tik pažiūrėk į tuos du gražuolius, – pavydžiai sumurmėjo Edita. – Ir būtinai jis turi būti ją apkabinęs!
– Pamatysi, Edmundas laimės!
Graži draugystė, susinervinusi pagalvojo Edita. Taip prisiglaudę vienas prie kito, lyg būtų įsimylėjėliai ir ruoštųsi nušokti nuo skardžio! O Haroldas irgi geras! Jam visiškai nė motais, kad aš supykusi išėjau iš baseino! Edita piktai atsikvėpė. Jis nepataisomas donžuanas!
– Roberta, – prabilo nebeištvėrusi Edita, – ar ilgai žiūrėsim į juos?
– Eime arčiau, – pasiūlė Roberta, – tik neišbaidykim jų ir tuoj, tuoj Edmundas nušluostys nosį tam Albertui.
Jos nespėjo prieiti, Edmundas iš tiesų nulenkė Alberto ranką ir išsišiepęs pasisuko į Robertą.
– Šaunuolis, – sumurmėjo Roberta ir pasisukus į Editą, nusišypsojo, – ar nesakiau?
Roberta pabučiavo Edmundą.
– Ką jūs čia sugalvojot?
– Geriau neklausk, – atsakė puikuodamasis vyriškis, – tai vyrų reikalas.
– Gerai jau gerai, nugalėtojau, eime pasišnekėti.
Jiedu nuėjo į šalį. Edita nenorėjo likti šalia Haroldo su Toma, o su Albertui neturėjo apie ką šnekėtis, todėl nutarė paieškoti krepšinio kamuolio, kad galėtų pamėtyti į krepšį ir atsipalaiduoti nuo susidariusios įtampos.
Ji iš lėto nupėdino į sporto reikmenų patalpą. Laimei, durys nebuvo užrakintos. Edita apstulbo išvydusi daugybę krepšinio ir tinklinio kamuolių. Be kita ko, čia buvo ir kitokių kamuolių, apie jų paskirtį ji neturėjo nė menkiausio supratimo. Šalia buvo sukrauti lankai, šokdynės, beisbolo lazdos, inventorius gulėjo nuo seno, nes buvo gerokai apdulkėjęs. Tačiau jos žvilgsnį patraukė bokso pirštinės. Užsimovusi ji ėmė mojuoti jomis, bandydama įsivaizduoti, kad talžo Haroldo veidą už jo klastingus veiksmus su Toma.
– Nesąmonės, – tarė ji sau, metė jas šalin.
Pasiėmusi pirmąjį pasitaikiusį krepšinio kamuolį, Edita išėjo į salę. Jos žvilgsnis nukrypo į Haroldą, kuris jau sėdėjo prie staliuko susikibęs su Edmundu. Jis buvo apsivilkęs balta glaustike ir atrodė įspūdingai. Tikras Švarcnegeris, pagalvojo ji. Mergina pajuto, kaip daužosi jos širdis – tai buvo audringa reakcija išvydus raumeningą kūną.
Albertas davė ženklą, ir tą pačią akimirką jų abiejų rankos įsitempė. Toma ėmė šaukti Haroldo vardą, Roberta – Edmundo. Ką gi, Haroldai, prieidama arčiau, nervingai pagalvojo Edita. Neapsikiaulink prieš Tomą.
Atrodė, kad prarėks gerkles. Tiek Haroldas, tiek Edmundas nepasidavė. Abiejų rankos lyg įkastos tvirtai stovėjo vertikalioje padėtyje. Edita pastebėjo, kaip Edmundo veidas išraudo, kaip prakaito lašai ėmė varvėti nuo nosies. Haroldas atrodė žymiai ramesnis. Net Edita nebebuvo abejinga kovai. Ji visą dėmesį sutelkė į Haroldo ranką.
O viešpatie, sudejavo ji mintyse ne juokais susijaudinusi, kai Edmundas šiek tiek nusvėrė Haroldo ranką. Edita susikaupė lyg pati kovotų: Haroldai, nepasiduok, ragino ji mintyse, tu gali… Laužk, Haroldai, laužk… Edita nė nepastebėjo, kaip stipriai suspaudė kamuolį rankose.
Tarsi išgirdęs jos maldavimą, Haroldas pažvelgė į Editą ir išspaudęs šypseną, vėl sukaupė žvilgsnį į kumštį. Nepraėjo nė sekundė, Edmundo ranka atsitrenkė į stalą.
– Valio, – sušuko Toma. Ji prišoko prie Haroldo ir trinktelėjusi jam per petį, pasisuko į Edmundą – Ką dabar pasakysi, Edmundai? Vienas nulis! Gal nori revanšo?
Negalėdama pakęsti tokio atviro koketavimo, Edita nupėdino kuo toliau ir ėmė ramiai mėtyti į krepšį.
Edmundas buvo nepatenkintas dėl savo nesėkmės. Jis žvilgterėjo į Robertą, mėgindamas išsiaiškinti jos nuomonę – gal rizikuoti dar kartą, bet Roberta įkyriai mirksėdama siūlė žaisti krepšinį.
– Gerai, – ramindamasis dėl savo pralaimėjimo numykė Edmundas, – tu laimėjai, pripažįstu…
– Bet ir tu ne pėsčias, – lankstydamas riešą, paslaptingai šypsodamasis pratarė Haroldas, vis dažniau akį užmesdamas į salės gale bumsinčią Editą.
– Taip, taip, ir aš manau, – tęsė Edmundas, – kad reikėtų sužaisti krepšinį! Tada tau parodyčiau, iš kur dantys dygsta!
– Na jau ne, – užprotestavo Albertas. – Aš iš karto atsisakau! Tik jau ne šį arklių žaidimą…
– Vienas atkrito, – su patenkintas išrėžė Edmundas. – O kaip tu, Haroldai? Taip pat pasiduodi be kovos?
Haroldas, kaip ir Albertas, nebuvo krepšinio entuziastas, tačiau suprato, kad atsisakymas būtų tolygus pralaimėjimui. Jis svarstė, ar ryžtis. Pažvelgė į Editos mestą kamuolį, kuris perskrodė tinklelį, ir iškart nuotaika pagerėjo. Gal tai šansas, žvelgdamas į Editą, pagalvojo Haroldas. Gal tai šansas vėl su ja susitaikyti? Gal per šias žaidimo minutes pavyktų įtikinti ją, kad aš nieko dėtas dėl Tomos? Haroldas atsikvėpė. Kad ji žinotų, kokia ji man svarbi, o garsiai nepasakiau jai apie savo jausmus tik dėl to, kad dar nedrįstu prisipažinti.
– Nedūsauk kaip sena bobutė, – pasišaipė Edmundas. – Jeigu nemoki žaisti, taip ir sakyk…
– O kaip pasiskirstysime komandomis? – paklausė Haroldas.
– Aš su Roberta, o tau teks su Edita. Matai, ji jau treniruojasi. Ar sutinki?
Edita girdėjo Edmundo pasiūlymą. Jai ši idėja pažaisti krepšinį patiko, tik nervino, kad teks žaisti vienoje komandoje su Haroldu, kuris taip begėdiškai elgėsi su ja visą vakarą.
– Aš sutinku, – ryžtingai pareiškė Haroldas.
– Bet ar tu esi kada nors žaidęs krepšinį? Apskritai, kamuolį esi laikęs kada nors rankose,- juokaudamas paklausė Edmundas.
Jo klausimas Haroldui pasirodė pernelyg netaktiškas. Jaustis žeminamam merginų akivaizdoje jam nelabai patiko.
– Na, koks skirtumas? Keletą kartų teko, – pro dantis iškošė jis.
– Puiku, – pliaukštelėjo delnu Haroldui per petį Edmundas, – aš tuoj viską suorganizuosiu, o tada laikykis!
Jis vikriai nuskubėjo prie Editos.
Organizuok, organizuok, šypsodamasis mąstė Haroldas. Kad žinotum, jog darai man didelę paslaugą, nebebūtum toks paslaugus…
Edita matė, kaip Haroldas priėjo prie Tomos ir lyg niekur nieko linksmai ėmė šnekučiuotis. Ji matė jo besišypsančias akis, žavią šypseną, deja, tai buvo skirti ne jai, o Tomai. Editą vėl apėmė toks pyktis, kad nusprendė atsisakyti žaisti. Bet Edmundas nenusileido įrodinėjęs, kad reikia Haroldą pamokyti, ir ji sutiko.
Koks skirtumas, su kuo žaisti, permetė ji mintimis. Ar verta dėl jo graužtis nagus? Jis nepataisomas… O aš buvau stipri ir turiu tokia išlikti, tvirtai nusprendė ji. Užteks verkšlenti dėl jo.
○●○
– Dešimt minučių apšilimui, – garsiai įspėjo Edmundas, švystelėdamas Haroldui kamuolį. Tikėjosi, kad nepagaus, bet Haroldas be didelio vargo jį sugriebė – Edmundui teko nusivilti.
Jis vis dar buvo priešiškai nusiteikęs prieš Haroldą. Po to, kai Roberta papasakojo apie jo nedraugišką elgesį su Edita, jam knietėjo iškrėsti kokį juoką. Kai Haroldas treniravosi, Edmundas priėjo ir draugiškai trinktelėjo jam per nugarą.
Haroldas atsisuko ir susiraukė. Edmundo akys išsiplėtė, veidą nušvietė šaipi šypsena.
– Tai sakai, esi žaidęs porą kartų? Manau, tau būtų ne pro šalį ir trečias žaidėjas, – traukdamas per dantį, pasiūlė Edmundas. – Ar priimsit Tomą?
Haroldas sužaibavo akimis.
– Geriau paklausk Editos, – sausai pasakė jis. – Nors tiesą pasakius, jeigu ji nenori žaisti su manimi vienoje komandoje, tai žaiskit be manęs…
– Šį kartą ji padarys išimtį, – atsakė Edmundas, švelniai stumtelėdamas ją Haroldo link. – Ar ne taip, Edita?
Edita pažvelgė į Haroldą ir atsisukusi pasimaivė prieš Edmundą.
– Pasiaukosiu dėl tavęs, Edmundai. Tik dėl tavęs.
– Gerai jau gerai, širdingai dėkoju, – atsakė panašiu tonu ir šaipiai pažvelgė į Haroldą, – treniruokis, drauguži, tuoj pradėsim įnirtingą kovą du prieš du! Tik paskui nesiskųsk Tomai, kai pralaimėsi…
Haroldas norėjo kažką atsakyti, bet net nepajuto, kaip atsisėdo ant grindų, užkliuvęs už Editos kojos. Edita ėmė juoktis. Haroldas taip pat šyptelėjo.
– Atrodo, kad patinai padarys bet kokią kvailystę, kad tik priverstų moterį juoktis, – vėl kandžiai pajuokavo Edmundas. – Ar ne taip, Haroldai?
– Tu tai žinai iš asmeninės patirties, ką? – nerangiai keldamasis nuo grindų pasišaipė Haroldas.
– Beveik pataikei į tikslą!
– Taip ir pamaniau, kad tai geriausiai moki…
– Baikit išsidirbinėti, – nepatenkinta įsiterpė Roberta, – suaugę vyrai, o vis dar kaip maži vaikai…
Edmundas pasilenkė užsirišti bato raištelį galvodamas, kaip čia švelniai atsikirsti, bet jokia mintis neatėjo į galvą, tuomet jis karingai atsistojo.
– Aš jau pasiruošęs žaisti. O tu? – kreipdamasis į Haroldą atlaidžiau, paklausė.
Haroldas gūžtelėjo pečiais.
– Nėra ko pykti, – ramiai pareiškė Edmundas. – Žinok, be kritikos nebūna pergalės.
Haroldas kreivai pažiūrėjo į jį ir šaipiai nusišypsojo.
– Siūlyčiau tau vis dėlto trečią žaidėją, – šypsodamasis pareiškė Edmundas. – Gal padės laimėti…
– Ačiū, nereikia, atsilaikysim ir dviese, – ramiai pareiškė jis ir pažvelgė į Editą. – Ar ne, Edita?
Ji neatsakė. Haroldas matė, kad ji buvo pasirengusi kovos pradžiai. Jis taip pat užsiėmė savo vietą aikštelėje, pasiruošęs su Edita gintis.
– Tai pradėkim, – kovingai pareiškė Roberta, atsistojusi užribyje, kad išmestų kamuolį.
– Gerai, – sutiko Edmundas ir prisimerkę pažvelgė į savo varžovą. – Laikykis, Haroldai!
Edmundas suplojo tris kartus, duodamas ženklą pradžiai. Roberta perdavė kamuolį Edmundui, jis stipriai pasiuntė jį atgal. Haroldas bandė perimti, kamuolys judėjo nežmonišku greičiu… Smūgio jėga buvo tokia netikėta ir didelė, kad Haroldas spėjo pajusti tik veriantį, deginantį skausmą veide. Jis susiraukė ir akimis susirado Editą.
Ji stovėjo baudos aikštelėje įsitempusi, iškėlusi į viršų rankas, pasiruošusi gintis. Jos veidas buvo susikaupęs, bet žaismingai žavus. Nors Haroldas stovėjo toliau, bet aptemti marškinėliai, ant kurių puikavosi užrašas ‘Myliu Saulę’, neslėpė jos apvalių krūtų iškilimų. Jos kaštoniniai plaukai buvo banguoti ir švelnūs kaip šilkas. Kūnas lieknas, tobulas, gracingas. Haroldas nematė gražesnės moters. Jis net sudrebėjo sukalendamas dantimis, sekundei prisiminęs jos bučinį.
– Žaisk, žaisk, nespoksok lyg katinas į lašinius, – mušinėdamas į žemę kamuolį, sušuko Edmundas ir perdavė kamuolį Robertai. Edita šoktelėjo, norėdama blokuoti Robertos metimą, bet kamuolys sėkmingai perskrodė tinklelį. Edita pyktelėjo ant savęs, kad nesugebėjo sukliudyti Robertos metimui, bet žaisti jai patiko, ir azarto nestigo. Tai priminė vaikystę, kai su kiemo vaikais ji žaisdavo iš saldainių. Editą užplūdo vaikystės dienų prisiminimai, bet išvaikė sentimentus reikėjo grumtis.
Haroldo ir Editos puikus derinys virto sėkme. Edita žvilgterėjo į Haroldą, o šis mirktelėjęs ir šypsodamasis iškėlė į viršų nykštį.
Koks jis patrauklus, šmėstelėjo mintis. Tikras gražuolis… Kaip malonu jį stebėti… Gal gerai, kad sutikau žaisti su juo vienoje komandoje.
Haroldas gestu parodė Editai, kad kiečiau laikytų Robertą, o pats puolė dengti Edmundą. Edmundo prasiveržimas buvo labai staigus. Jis vos neišvertė Haroldo iš kojų. Edita sumirksėjo pamačiusi, kad jis šoktelėjo į šalį, norėdamas išvengti skausmingo susidūrimo, ir visos mintys išsibarstė.
Haroldas vikriai perėmė kamuolį. Jis vėl įsispoksojo į Editą ir vos nepamiršo, ką reikia daryti. Ji vertė širdį tankiau plakti. Haroldą jaudino Editos judesiai: kaip ji pakelia nuo pečių plaukus, kaip pakreipia klubus, kai pasiruošia žaisti. Haroldas atvirai neparodė, kad siekia jos. Aišku, jis jai buvo ne tik kad neabejingas, jis jos geidė. Geidė ne vien fizinio artumo, bet degė nenusakomu noru būti šalia, pažinti ją ir jausti jos sielos vidinį pasaulį. Bet Haroldą jaudino, kad mato ant jos piršto mažą deimantinį žiedelį – tikriausiai sužadėtuvių.
Gal beprasmiškai stengiuosi atverti jos širdies duris? Galbūt geriau, jei mūsų santykiai bus tik draugiški ir liks draugiški? Haroldo akys susidūrė su Edmundu, kuris ištiesęs ranką stengėsi iš jo perimti kamuolį. Vikriu rankos judesiu jis pergudravo priešininką.
– Nesvajok, nenuleisk akių nuo kamuolio ir nesidairyk kas sekundę į Editą, – pasišaipė iš Haroldo Edmundas.
Haroldas atsistojo į gynybos poziciją, kvailai praradęs kamuolį ir sutrikęs dėl replikos jis tik linktelėjo. Naivuolis tikėjosi, kad niekas nepastebės, jog visą dėmesį yra sutelkęs į Editą, o ne į žaidimą, bet, deja, klydo. Kandūs Edmundo pamokymai jį šiek tiek nervino.
Edita stovėjo pasiruošusi perimti iš Robertos kamuolį. Nuo suoliuko pasigirdo energingi Alberto ir Tomos šūksniai. Edita pažvelgė taip tarsi norėtų, kad jie nutiltų.
– Sutelk dėmesį į kamuolį, – šypsodamasis sušuko Haroldas.
Editos akys atsiliepė žybtelėjimu.
– Aš mieliau pažiūrėsiu, kaip jis įkrenta į tinkliuką, – šaltai atsakė ji.
Haroldas susiraukė.
– Jeigu nori, kad mes laimėtume, – šaukė jis Editai, – paklausyk manęs…
Edita perėmė iš Robertos kamuolį, jos metimas buvo netaiklus. Dėl to buvo kaltas Haroldas: Edita juto nuo jo sklindančią aistrą, todėl buvo sunku susikaupti. Sugavusi atšokusį kamuolį ji pasinaudojo dėkinga proga ir vėl metė į krepšį, bet neviltingai susiraukė išvydusi, kad kamuolys vėl nepasiekė tikslo.
Dabar Edmundas rodė savo meną, driblinguodamas tiesiai prieš Haroldo nosį. Haroldas pagavo Editos žvilgsnį ir galvos linktelėjimu pasiūlė jai perimti iš Edmundo kamuolį. Edita mikliai atliko klaidinantį judesį ir vėl nusitaikė į krepšį.
Kad tik jai dabar pavyktų įmesti, mąstė Haroldas, žiūrėdamas, kaip Edita paleidžia iš rankos kamuolį…
– Valio! – sušuko Haroldas. – Du taškai! Nagi, Edita!
Tik dabar ji išgirdo Haroldo balsą ir pažvelgė į tą pusę. Haroldas šypsojosi, žiūrėdamas į ją.
– Šaunuolė! Žaisk ir toliau taip, – Haroldas dar niekada nejuto tokio malonumo žaisdamas krepšinį. Tai buvo pirmas kartas. Galbūt todėl, kad jam patiko ta, su kuria žaidžia.
Edita pasiruošė gynybai, sutelkusi dėmesį į Robertą, bet jos žvilgsnis vis krypo į Haroldą. Jo glaustinukė neslėpė raumeningo kūno, kuris ją jaudino. Edita prisiminė aistringas glamones baseine ir nutirpo iš malonumo. Ji žvilgterėjo į Tomą, kuri pasyviai stebėjo žaidimą ir vėl į Haroldą.
Haroldas netikėtai išvydo į save nukreiptą karštą Editos žvilgsnį. Jis atsakė tuo pačiu.
Daugiau neapgaudinėsiu savęs, drąsiai pagalvojo Edita. Aš nenoriu būti tik Haroldo draugė. Aš noriu daugiau. Ir tuoj įrodysiu, kad aš to verta.
Gavęs kamuolį iš Robertos, Edmundas bandė veržtis iš baudos aikštelės. Edita iš visų jėgų pašoko, bandydama jam sukliudyti. Ji pajuto, kad skaudžiai atsitrenkė į grindis, kūnu nusirito skausminga banga.
– Man nieko nenutiko, – ištarė ji supantiems veidams, – aš tik nesėkmingai nugriuvau. Tikrai…
Ji bandė keltis, bet sukaustė kojos skausmas. Ji palietė pėdą ir iš skausmo užsimerkė.
– Prisižaidėm, – neviltingai ištarė Edmundas, – tuoj suorganizuosiu ledo iš baro.
– Nieko neatsitiko, – bandė raminti draugus Edita. Jai niekaip nepavyko suvaldyti drebančio balso. – Esu tikra, kad viskas bus gerai.
– Ir bus taip, kai pasirodysim gydytojui, – draugiškai paguodė Roberta.
Edita pajuto, kad ją pakėlė. Tai buvo Haroldas.
– Paleisk, tu be reikalo keli sceną…
– Ne didesnę negu tu…
Edita jau žiojosi atsikirsti, bet apsigalvojo. Koją iš tikrųjų skaudėjo stipriai. Edita suprato, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas aiškinti, kad ji pati gali savimi pasirūpinti.
– Kad nieko neatsitiko, žiūrint į tave, sunku patikėti, – samprotavo Haroldas, – esi balta kaip popierius.
Jis atsargiai pasodino ją ant suoliuko ir švelniai pažvelgė į ją.
– Ar leisi man?
– Aš bijau, Haroldai…
Jis švelniai pirštais ėmė apčiupinėti pėdą. Edita net pašoko nuo pervėrusio skausmo.
– Sulaužyta, žaidžiant krepšinį, – pajuokavo ji, kai skausmas šiek tiek atlėgo.
– Gal lūžio ir nėra, – pataisė Haroldas. Jis dar kartą apžiūrinėjo kojos pėdą, norėdamas pasitikrinti, ar teisingai galvoja, – bet kelias valandas tu tikrai nebesijuoksi. Atrodo, kad išsinarinai pėdą. Galiu pasakyti, kad reikės masažo ir tvarsčių, tada galėsi atsargiai, neskubėdama judėti.
– Ačiū, daktare, už tokią guodžiančią diagnozę. Primink, kad nepamirščiau atsilyginti už gydymą.
Haroldas šyptelėjo, žvelgdamas į jos mėlynas akis, bandydamas perprasti jos mintį. O ji, atrodo, stipri, pagalvojo jis. Vis dar kandžiojasi, nepaisydama skausmo. Jis žaismingai pakratė galvą ir išsišiepė.
– Jeigu mes būtume vieni, mano žavioji paciente, – sušnibždėjo jis, – jeigu nebūtų tų smalsių akių aplink mus…
– Ir kas tada?
Haroldas atsistojo ir žaibiškai nusivilko glaustinukę. Edita net sustingo nesuprasdama, ką jis ruošiasi daryti, vyras pasilenkė prie jos ir mirktelėjęs išsišiepė.
– Per vėlu įsivaizduoti, Edita, – paslaptingai tarė jis, – bet nenusimink, tuoj uždėsim ledo, skausmas atlėgs ir tavo draugai tavimi pasirūpins…
Grįžęs Edmundas ledo gabaliukus subėrė į Haroldo glaustinukę, paruoštą ryšulėlį jie pridėjo prie pėdos.
– Na kaip? – paklausė Haroldas.
– Nežinau, ar ledas padės pėdai, – atsidususi pasakė ji, – ir prašau, nesivargink… Leisk man, galiu ir pati palaikyti.
– Kaip nori, – atsakė Haroldas neviltingai, – ko aš čia taip jaudinuosi… Juk ne aš įkalbėjau žaisti.
Prasideda, pagalvojo Edita. Ir vėl, pasirodo, užkliudžiau jautrią vietelę. Edita bandė perimti ryšulėlį su ledu, bet tik suvirpėjo iš skausmo ir giliai atsiduso.
Haroldas atsistojo.
– Turi dvi išeitis: arba ligoninės priimamasis, arba namai, – pasiūlė jis rimtai.
– Aišku, vežam į ligoninę, – pareiškė Edmundas.
Edita pažvelgė į Edmundą, ir baimė sukaustė jos širdį.
– Ne, Edmundai, geriau parvežkit mane namo, – paprašė Edita. – Ligoninės bijau kaip varlių užantyje…
Edmundas nusikvatojo.
– Na tu ir sulyginai, – linksmai pareiškė jis, – turbūt dar nėra taip blogai, jei gali juokauti…
Haroldas pažvelgė į Edmundą, po to į baimės iškreiptą Editos veidą, jį apėmė nenusakomas ramumas. Ji, pasirodo, tikra bailiukė… Nors stengėsi pasirodyti drąsi, energinga ir pasitikinti savimi, dabar visiškai palūžo… Vargšelė. Jis šyptelėjo. Turiu ja pasirūpinti. Mano švelnumas jai dabar praverstų.
Haroldas pasilenkė ją pakelti. Edita jį atstūmė.
– Dėkoju, nesivargink, man padės Edmundas su Roberta.
Jis pyktelėjo, bet nieko nepasakė, tik kažką sumurmėjo apie užsispyrėles.
– Edita, nesiožiuok, jis tikrai nori padėti, juk tau nuo to blogiau nebus, – ramiai pareiškė Roberta.
Edita norėjo atsisakyti brukamos pagalbos, bet susilaikė.
– Haroldai, – nutraukė Toma. – O aš tau neberūpiu?
Jis pažvelgė į merginą ir draugiškai šyptelėjo.
– Tik nepradėk, Toma. Atmink, kad kartais tu mane turėtum suprasti iš pusės žodžio…
– Pasikliauk manimi, Haroldai, – įsiterpė Albertas kreivai šypsodamasis, – aš geriau suprantu…
– Na ir puiku, – nutraukė jį Haroldas. – Sutarėm. Tu parveši Tomą.
Toma nervingai nusisuko.
– Na, Edita, važiuosim namo? – pasisukęs į ją, paklausė Haroldas. – Namo?
Edita žvelgė į jį nesuprasdama tų keistų santykių su Toma. Iš dalies jai buvo malonu, kad Haroldas taip švelniai nurodė jos vietą, iš kitos pusės, buvo be galo smalsu sužinoti, ką ji bendro turi su Haroldu ir ko siekia rodydama nežabotą valdingumą.
Roberta krenkštelėjo. Edita pažvelgė į ją ir tuoj pat suprato, ką reikia daryti.
– Gerai jau gerai, sutinku. Galėsi parvežti, tik su tokia sąlyga, jei už baudos aikštelės pademonstruosi taiklų metimą, – Edita parodė Haroldui į aikštelę ir pajuokavo, – tavo rankose mano gyvybė.
-Aš pademonstruosiu įspūdingą metimą, jei man patikėjai gyvybę, – taip pat pajuokavo Haroldas.
– Tik nepersistenk, – koketiškai atšovė Edita. Ji prisivertė šypsotis, nors skausmas nė trupučio neatlėgo.
Haroldas nuskubėjo į salės vidurį. Edita atsirėmė į kėdės atlošą įsivaizduodama, kaip kamuolys skrodžia tinklelį.
– Stebėk, Edita, – sušuko jis, – kaip likimas man šypsosi!
Jis keliais žingsniais prisivarė kamuolį prie trijų taškų zonos ir neįtikėtinai aukštai pašokęs, išleido kamuolį iš rankų.
Edita nustebusi stebėjo kamuolio trajektoriją, kiti taip pat neišleido nė menkiausio garso, kol Haroldo taiklus metimas pasiekė tikslą. Tą sekundę Edita beveik pamiršo savo traumą. Su velniukais akyse Haroldas atsigręžė į Editą.
Jis tikras stebukladaris, pagalvojo Edita. Neįtikėtinas taiklumas! Ji šypsojosi.
– Šį vakarą tu mano, – priėjęs pajuokavo Haroldas ir pasilenkė Editos.
– Donžuanas! – sukuždėjo Edita, kai Haroldas atsargiai, kad neužgautų skaudančios pėdos, ją pakėlė. Ji prisiglaudė stipriau, nors teko iš skausmo sukąsti dantis, nes sujudino pėdą.
– Taip, tai lėmė mano šaltakraujiškumas, – atsakė jis vaidindamas.
– Nebūtina taip riesti nosį!
Ji sunkiai atsiduso ir galvą padėjo jam ant peties.
– Ei, Roberta, – pašaukė Haroldas. – Ačiū, kad su Edmundu patikėjote man šią ligonę. Aš ja pasirūpinsiu!
Jiedu susižvalgė.
– Gerai, jau gerai, – nuolaidžiai atsakė Edmundas, – parodyk, ką moki, gydytojau! Manau visi norim, kad ji greičiau pasveiktų!
– Sėkmės, Edita, – pridūrė Roberta. – Rytoj tau paskambinsiu!
Ji mirktelėjo, ir Edita atsakė tuo pačiu.
…………………bus daugiau………………