……………tęsinys………………

○●○

Edita važiavo taksi ir mąstė, ką pasakys Haroldui, kaip pradės kalbėtis. Labiausiai ją kankino mintis, ar jis išvis turės noro su ja kalbėtis. Ji net bijojo pagalvoti, kad jau pamiršo apie praleistas su ja trobelėje dienas. Mergina neramiai žvilgčiojo pro taksi langą ir kone meldėsi, kad Haroldas maloniai ją sutiktų.

Kai pagaliau taksistas sustojo prie Sampo firmos, mergina išlipo iš mašinos: jos keliai linko, o širdis krūtinėje dunksėjo kaip pašėlus. Eidama link pastato, ji ėmė dvejoti, gal per greitai bando su juo susitikti. Gal jis visai nenorės su manim kalbėtis? Ką tada darysiu? Ji neviltingai papurtė galvą. Ne, taip jis negalėtų pasielgti, ramino save. Gal jis irgi kankinasi, bet nedrįsta žengti lemiamo žingsnio dėl Alberto? Ne, ryžtingai nusprendė Edita, turiu sukaupti jėgas, turiu pasikalbėt su juo, nesvarbu, kaip pakryps šis mano vizitas… Turiu su juo susitikti ir pasikalbėti dabar arba niekada!

Netrukus Edita jau stovėjo prie firmos pastato. Reikėjo veikti, o ne abejoti. Edita privertė save susitvardyti, ji nedrąsiai pravėrė duris ir įėjo. Pagyvenęs žemas, kresnas vyriškis paaiškino, kur rasti ieškomą žmogų. Kaip Edita suprato, kad jis buvo dispečeris ar inžinierius transporto reikalams.

Edita pasibeldė ir užėjo į nurodytą kabinetą. Ten pamatė ne Haroldą, o jauną žavią blondinę, kuri įdėmiai žvelgė į monitorių.

Įdomi sistema, nustebo Edita. Negi šioje firmoje kiekvienas vairuotojas turi asmeninę sekretorę? To dar neteko matyti.

Edita vėl pasijuto nejaukiai, dabar ji apsisprendė kuo greičiau dingti iš tos keistos firmos, bet sekretorė atitraukė žvilgsnį nuo monitoriaus ir maloniai nusišypsojo.

– Jūs pas šefą? – paklausė ji maloniu balseliu.

Edita sekundę sudvejojo, klausimas buvo netikėtas. Žodis “šefas” stipriai ją suglumino, net dingtelėjo mintis, kad ji blogai nugirdo. Ji nesuvokė, apie ką kalbama. Edita tvirtai žinojo, kad Haroldas Skotas – vairuotojas, jokios klaidos negali būti. Kai antrą kartą išgirdo tą patį klausimą, Editą net šiurpas nukrėtė. Ji visiškai suglumo ir nebesuvokė, kas vyksta.

– Aš pas Haroldą Skotą, – patikslino Edita.

– Prašom užeiti, – padrąsino blondinė, – aš jau pranešiau. Jis jūsų laukia.

Perbalusi, be žado, vargšelė Edita nedrąsiai įėjo ir sustingusi prie durų įbedė akis į taip ilgai ieškotą žmogų. Tai buvo ne Haroldas. Prie stalo sėdėjo pagyvenęs juodaplaukis vyriškis trumpai ežiuku kirptais plaukais. Mergina norėjo kuo greičiau dingti iš kabineto, bet jo skardus, galingas balsas ją sustabdė.

– Klausau jūsų. Ko pageidausit? – švelniai paklausė jis, žvelgdamas į ją ir žaismingai belsdamas pirštu į stalą.

Editos kūnu bėgo šaltas prakaitas. Ji nesuvokė, ko klausti ir ką jam atsakyti.

– Drąsiau, ponia, prisėskit, – maloniai pasiūlė jis ir tą pačią sekundę pasitaisė, – o gal panelė?

Jis žaibiškai atsistojo ir atitraukė kėdę.

– Aš – panelė Edita Stivenson, dizainerė, – droviai pralemeno ji.

– Labai malonu, – pasakė jis džiugiai ir paspaudė ranką, – prisėskit. Mus retai aplanko tokios žavios būtybės.

Vyras buvo suintriguotas šio netikėto vizito.

– Šiaip, atrodo, mes dar kol kas nieko nežadėjom keisti, bet ateityje reikės pagalvoti, tikrai būtų malonu bendradarbiauti.

– Atleiskit, aš visai kitu reikalu, – jau drąsiau pradėjo Edita, – bet nežinau, kaip jums paaiškinti…

– Tikrai? – nustebęs paklausė jis. – Turbūt norit pasinaudoti mūsų firmos paslaugomis? Šiaip, mes nesame brangininkai…

– Matot, aš dėl kitko, – susijaudinusi pertraukė jį Edita, – ieškojau Haroldo Skoto, o radau štai jus. Man labai keista, nežinau nei ką galvoti. Turbūt galite suprasti, kad ieškojau ne jūsų.

– Na, taip, aš Haroldas Skotas, šios firmos savininkas ir vadovas, bet…

– Čia turbūt kažkoks pokštas. Minutėlę, – pakėlusi pirštą, ji įspėjo jį ir greit susiradusi vizitinę kortelę, padavė vyriškiui.

– Taip, čia mano vizitinė.

– Bet ją man įteikė kitas žmogus. Galite tuo patikėti?

– Kvepia kriminalu? – tarstelėjo jis, o mergina pastebėjo, kad žmogus suglumo.

– Net nežinau, – prisipažino Edita, – aš labai norėjau susitikti su tuo vairuotoju, nes kelionės metu įvyko šiokių tokių nesusipratimų…

– Hm, – mąstė ponas Skotas, – vadinasi, kaip suprantu, jūsų firma naudojosi mūsų paslaugomis, o vairuotojas perdavė šią kortelę?

– Kaip savo, – pabrėžė ji ir papasakojo visą istoriją apie kelionę.

– Tuoj išsiaiškinsiu, panele Edita Stivenson, – jis susuko telefoną.

Kol vyras kalbėjo, Edita susimąsčiusi žiūrėjo į tiksintį sieninį laikrodį. Mintis apie šią keblią situaciją ją siutino. Dabar būtų galėjusi pasmaugti tą tariamąjį Haroldą. Apsimetėlis!!!

Ponas Skotas padėjo telefoną ir nusišypsojęs pažvelgė į ją. Atsiduso. Edita sėdėjo susigūžusi lyg būtų laukusi nuosprendžio.

– Taip… Nemalonu jums prisipažinti, bet jūs, pasirodo, ieškote mano sūnaus. Jis prieš Kalėdas vežė jus, – pašnekovas vėl nusišypsojo ir tyliai nusikeikė, – jau suaugęs vyras, bet vis dar nesurimtėja… Elgiasi kaip paauglys, kad velniai jį griebtų. Negaliu patikėti…

– Kaip? Jis čia dirba?

– Ne, panele, – atsidusęs atsakė jis, – jis susilažino su kažkokiu draugu, dėl ko nesuprantu, tada pasikeitė su vienu mano vairuotoju ir lydėjo jus į kelionę. Na, o vėliau – iškrėtė šį pokštą, apie kurį jūs ką tik papasakojote, norėjo prisistatyti kaip firmos vairuotojas, o įbruko mano vizitinę… Neturiu ką jums pasakyti, tik atsiprašyti už jį.

– O kuo jis vardu? – neviltingai paklausė Edita.

– Haroldas! Haroldas Skotas, kaip ir aš, miela panele. Juk jis mano vienintelis sūnus…

Edita atsistojo. Dabar ji norėjo kuo greičiau dingti, nes abu – ir ji, ir Haroldo tėvas – jautėsi nejaukiai. Vyro susierzinimą liudijo išrasojusi kakta.

– Ačiū, pone Skotai, nebetrukdysiu jūsų, turiu daugybę reikalų.

– Buvo malonu susipažinti, Edita, – pratarė jis droviai, – tikiuosi, dar turėsite progos išsiaiškinti su mano neklaužada sūnumi…

– Be abejo, – šypsodamasi atsakė ji.

Edita išėjo į gatvę. Spaudė šaltukas, bet merginai buvo karšta. Ji lėtai žingsniavo apledėjusiu šaligatviu, nuotaika buvo tokia šlykšti, kad norėjo prasmegti skradžiai. Ji niekaip negalėjo atsipeikėti nuo Haroldo sugalvotos šunybės, vis klausinėjo savęs, kodėl jis taip pasielgė, kodėl įbruko tėvo kortelę kaip savo. Visi klausimai turėjo vienintelį atsakymą, kuris dar labiau ją žemino ir smukdė – jis norėjo iš jos pasijuokti!

Edita sugriežė dantimis. Dabar jis gali džiaugtis, pagalvojo piktai, jam puikiai pavyko mane įskaudinti! Aš jo nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu! Ji giliai atsiduso. Jeigu tik pasipainiotų mano kelyje, turbūt kibčiau į atlapus arba spjaučiau į tarpuakį, kad visą gyvenimą mane prisimintų!

Staiga Edita net krūptelėjo, išgirdusi kažkur girdėtą balsą. Kažkas ją šaukė vardu. Nuvijusi mintis, ji vangiai pasisuko ir prieš akis išvydo Edmundą.

– Sveika, Edita. Pamačiau tokią susimąsčiusią ir nesusilaikiau, gal kas atsitiko, kad tokia liūdna? Kodėl ne darbe…

– Turėjau reikalų… – atsakė ji ne itin džiugiai. Dabar visai nenorėjo dalintis mintimis nė su niekuo, todėl pasistengė atsikratyti juo, – skubu į darbą.

– Nesimato, kad skubėtum… Štai aš šiandieną turiu darbelio, – jis minutėlę padvejojo, o paskui šyptelėjo, – rengiu Robertai staigmenėlę…

– Ką? – griežtai jį pertraukė Edita. – Tik nesakykit, kad ir jūs jas mėgstat! Man koktu nuo staigmenų…

Edmundas aiškiai matė, kad jos nuotaika bjauri, bet nebandė kištis į jos gyvenimą ir klausinėti. Ir vis dėlto jis apsisprendė nors truputėlį pakelti jai nuotaiką.

– Na, – tęsė jis linksmai, – matau, kad kažkas jums prikiaulino… Bet, manau, vakarop, apie šeštą valandą prisidėsi prie mūsų su Roberta.

Edita įtempė žvilgsnį, stengdamasi suvokti, apie ką jis kalba.

– Šiandien keturi mėnesiai, kai mes su Roberta susipažinom, tačiau aš manau, kad ji pamiršo. Aš noriu ją nustebinti!

Edita gūžtelėjo pečiais, bet vis dėlto moteriškas smalsumas nugalėjo.

– Ką ruošiatės daryti?

– Aš jai priminsiu! Žinai, ji labai mėgsta staigmenėlės, todėl pasistengiau, kad šis vakaras būtų linksmas. Ta proga, manau, galėtum prie mūsų prisijungti.

– Ne, – droviai atsisakė ji, – kaip galėčiau drumsti jūsų šventinę nuotaiką… Nors labai norėčiau prasiblaškyti, bet jums trukdyti tikrai nenoriu…

– Nekalbėk nesąmonių, jokių išsisukinėjimų! Man reikia tavo pagalbos, būsim suokalbininkai.

Edita sukluso.

– Nagi, nusišypsok, – drąsino jis, – daug maloniau, kai į mane žiūri besišypsančios akys…

Edmundo pastaba šiek tiek prasklaidė jos nuotaiką, ir ji žaviai nusišypsojo.

– Va, kitas reikalas! – jis priėjo arčiau ir paprašė, – būk gera, įkalbėk Robertą po darbo ateiti į ‘Mama Rosą’. Žinai tą mažą, senovinį restoranėlį, ten taip malonu pasėdėti. Aš jūsų tenai lauksiu. Supranti, galėčiau pats ją atsivežti, bet noriu, kad ji nežinotų apie mano siurprizą. Įsivaizduok, jūs lyg tarp kitko užeisit, o aš jau lauksiu. Ar ne puiki staigmena?! Jeigu man padėsi, aš tikrai nustebinsiu Robertą… Ar padėsi man, Edita? Juk jūs draugės, tiesa?

– Žinoma, padėsiu, – šiltai sutiko mergina, – šeštą valandą ‘Mama Rosa’ restorane?

– Taip. Aš nekantriai lauksiu jūsų abiejų.

– Pažadu, aš ją atvesiu.

Kai Edmundas nuėjo, Edita susistabdė taksi. Ji pati nesuprato, kodėl, bet staiga kilo milžiniškas noras įgyvendinti Edmundo planą. Dar nežinojo, kaip reikės įkalbėti Robertą “prasiblaškyti”, bet nekantravo kuo greičiau sulaukti vakaro. Labai norėjo parengti tą įsimylėjėlių susitikimą. Žinoma, Edita jautė nuoskaudą dėl kvailo Haroldo pokšto, ir tas prisiminimas, kaip ji atsidūrė kvailės vietoje sutikusi to apgaviko tėvą, gadino nuotaiką. Bet ji vijo šalin mintis apie Haroldą, susitelkdama ties vieninteliu tikslu – išvilioti Robertą.

Edita ryžtingai sugrįžo į darbą. Tik pravėrus duris, ją pasitiko Robertos nerimastingas žvilgsnis ir Edita iškart palūžo.

– Nenoriu nė klausti, bet iš tavo nuotaikos suprantu, kad prastos naujienos… Ar ne tiesa, Edita?

Edita nudelbė akis ir linktelėjo galva.

– Taip ir supratau, – pareiškė Roberta ir tyliai pridūrė, – ir ką dabar darysi?

Edita gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė.

– Galėtume nueiti su mumis į kokią kavinukę ar restoranėlį, – toliau guodė Roberta, – pasėdėtume, paklausytume muzikos, bemat nuotaika pasitaisytų…

– Kartu su Edmundu? – nustebusi paklausė Edita.

– Na, jeigu tu neprieštarauji… Manau, tau reikia geros draugijos nors šiam vakarui.

– Taip, gal ir gera mintis, – atsakė ji svarstydama, kaip įkalbėti draugę eiti be Edmundo, – pasėdėtume, paklausytume muzikos, gal praeitų tas nelemtas liūdesys, tik neįsižeisk, bet visai nenoriu vyrų draugijos. Gal einam dviese, a?

Edita matė, kaip graudžiai atsikvėpė Roberta.

– Žinai, šiuo metu man tikrai reikia draugės, – toliau įkalbinėjo Edita. – Supranti mane? Tikros draugės, su kuria galėčiau nuoširdžiai pasišnekėti. Tik šį vakarą…

– Aš suprantu, Edita, ir tikrai iš visos širdies noriu tau padėti, bet šiandien yra mažytė šventė, kurią, maniau, galėsime su Edmundu kažkaip ypatingai pažymėti.

Ji prisimena, nuoširdžiai pagalvojo Edita. Jie tikrai myli vienas kitą, net skaičiuoja kartu praleistas valandas, dienas, mėnesius. Edita giliai atsikvėpė. Jie tokie laimingi, o aš… Ir mes su Haroldu galėjome būti laimingi, jeigu jis būtų norėjęs… Mano likimas negailestingas!

– Na gerai, – tvirtai pasakė Roberta ir nusišypsojo, – sutinku nueiti su tavimi į restoraną. Paskambinsiu Edmundui ir įspėsiu, kad grįšiu šiek tiek vėliau. Manau, jis mane supras.

– Kodėl? – nustebo Edita. – Kodėl persigalvojai?

– Negi manai, kad man malonu žiūrėti į tavo liūdną veidą? Juk į žmogų nepanaši! Aš puikiai matau, kad tau skaudu, ir mes šį vakarą pasilinksminsim!

– Žinoma, – džiugiai atsakė Edita.

– O kur eisim?

– Žinau ramią vietelę. “Mama Rosa” restoranėlis. Buvai?

– Neteko girdėti, o juo labiau būti…

– Tuo geriau, – atsakė Edita. – Tikiuosi, kad tau patiks, tuomet kiekvieną vakarą su Edmundu galėsit ten eiti!

– Gerai jau, užteks pliaukšti, darbas laukia. Paskubam, kad nereikėtų likti ilgiau.

– Pritariu, – sutiko Edita ir nuėjo prie savo stalo.

5 skyrius

Šiek tie po šešių Edita su Roberta išlipo iš taksi prie “Mama Rosa” restorano durų.

– O, – išlipusi iš mašinos, nusistebėjo Roberta, – visai neblogai atrodo tas “Mama Rosa” pastatas. Jei toks pats bus vidus, kažin, ar mes tiksim su savo skudurais.

– Mes puikiai atrodom! – nenusileido Edita. – Ir nėra jokio reikalo panikuoti. Eime greičiau. Lauke šalta…

– O jeigu nebus vietų?

– Baik, Roberta, viskuo jau pasirūpinta…

Roberta įtariai gūžtelėjo pečiais.

– Na, jeigu taip sakai, patikėsiu, – ji stabtelėjo prie durų ir pažvelgė į Editą. Veide atsispindėjo šioks toks drovumas. – Jaučiuosi ne savo kailyje, mes tik dviese… Dvi panos eina į restoraną…

– Nesąmonės, – ramiai atsakė Edita. – Argi blogai, kad dvi moterys apsilankė restorane? Nė velnio! Mažiau kreipk dėmesį į smalsuolius. Mes žinom, ko čia atėjom ir man, pavyzdžiui, nerūpi kitų nuomonė. Pirmyn!

Jas maloniai sutiko durininkas. Palikusios apsiaustus rūbinėje ir padažiusios lūpas, jos nuskubėjo į salę. Edita nerimastingai peržvelgė salę.

– Kaip matai, dar yra vietų, – tarstelėjo Edita ir ėmė žvalgytis administratoriaus, juk Edmundas turėjo jį įspėti, kad pasitiktų damas.

Pasigirdo puikios dainos akordai, ir Edita pastebėjo, kad Roberta sukluso it žado netekusi.

– Kas nutiko? Ar muzikos nesi girdėjus?

Roberta pažvelgė į Editą keistu žvilgsniu.

– Ta daina… Tai mūsų daina. Mano ir Edmundo… Žinai, man tikrai nejauku, kad mes tik dviese. Ta daina man primena, kad manęs jis laukia. Kažkaip kvailai jaučiuosi.

Roberta pažvelgė į sceną ir iš nuostabos susiėmė už skruostų. Edita taip pat žvilgtelėjo į tą pusę ir išvydo ant pakylos stovintį Edmundą su mikrofonu rankoje. Pasibaigus dainos įžangai, Edmundas pradėjo dainuoti.

Koks nuostabus jo siurprizas, galvojo Edita, klausydamasi dainos. Jai buvo taip gera, lyg daina būtų skirta jai. Roberta stovėjo netekusi žado iš susijaudinimo. Ji negalėjo atplėšti akių nuo dainuojančio vyriškio.

– Jis man dainavo dainą, Edita, – nekantriai pasidžiaugė Roberta, kol Edmundas nepriėjo prie jų. – Kaip jis sužinojo, kad mes ateisim?

Edita tik šyptelėjo, bet nieko neatsakė.

– Na, Roberta, – Edmundas pabučiavo draugę į lūpas, – ar patiko mano dovanėlė? Ar gerai pažymėjau mūsų draugystės sukaktį?

– Aš pritrenkta! Tu man dainavai mūsų dainą… Tai bent siurprizas! – Ji purtė galvą iš netikėtumo. – Niekada nemaniau, kad tu gali dainuoti!

Jis šyptelėjo.

– Tik dėl tavęs stengiausi! Šiandien visą dieną repetavau, kol išmokau tekstą. Gerai, kad sutiko mano bičiulis iš grupės…

– Ačiū, Edmundai, – nuoširdžiai padėkojo Roberta ir pažvelgė į Editą. – Argi ne šaunuolis? Tik dėl manęs sugaišo visą dieną.

Ji vėl pasisuko į Edmundą.

– Kaip sužinojai, kad aš būsiu čia?

Jis vėl šyptelėjo.

– Jeigu ne Edita, man nebūtų taip puikiai pavykę. Aš paprašiau, kad tave atvežtų.

Roberta iš nuostabos net aiktelėjo. Ji pasisuko į Editą.

– Kada jūs spėjote susitikti ir susitarti?

– Gatvėje, netoli Sampo firmos…

– Vadinasi, iš tiesų viskas buvo surežisuota?

– Kaip kine, – nedrąsiai prisipažino Edita.

– Dar ne viskas. Mūsų laukia vakarienė. Eime prie stalo, metas pasilinksminti. Labai noriu atsigriebti ir už prarastą galimybę kartu sutikti Naujuosius, Roberta.

– Ką gi, – linksmai sužaibavo akimis Roberta, – jei linksmintis, tai linksmintis! Ar ne, Edita?

Edita nejučiomis prisiminė tą keistą Naujųjų sutikimą su Haroldu, taip suspaudė širdį, kad norėjosi verkti, bet ji sukaupė visą valią ir žaviai nusišypsojo.

– Galim pašėlti, šiandien penktadienis…

– Tada eime, – pasiūlė Edmundas ir apglėbęs abi merginas per liemenį, nusivedė prie staliuko.

Kai Edita ruošėsi sėstis į savo vietą, ji staiga sukluso. Ji spėjo pagalvoti, kad jai vaidenasi, bet, kai antrą kartą išgirdo galingą bosą, šaukiantį ją vardu, nerimastingai atsigręžė. Tai, ką ji išvydo, buvo netikėta lyg perkūnas iš giedro dangaus. Prie stalo sėdėjo Haroldas.

Editos širdis bemat virptelėjo, kai jis žaibiškai atsistojo ir, staigiai atsidūręs šalia jos, paėmė jos ranką.

– Edita – tai tu, – nuoširdžiai šypsodamasis ištarė jis. – Kaip džiaugiuos tave išvydęs, puikiai atrodai!

Haroldas vilkėjo mėlynu tamsiu švarku, juodomis, plačiomis kelnėmis. Jo veidas, jos nuostabai, pasirodė labai draugiškas.

– Edita, prašau, eikš prie mūsų staliuko, – maldaujančiai ištarė jis. – Prašau, neatsisakyk.

Edita nejučiom pažvelgė į jo staliuką ir apstulbo. Kaip jis drįsta, pagalvojo susinervinusi. Maloniai leido laiką su kažkokia mergše ir draugu, o dar drįsta kviesti prisijungti prie jo! Gal jis kuoktelėjo? Na jau ne, nusprendė ji griežtai. Negaliu leisti taip iš savęs tyčiotis! Gana!

Ji ruošėsi kažką burbtelėti ir atsiprašyti, bet Roberta aplenkė ją, kumštelėdama į šoną ir leisdama suprasti, kad draugė neatsisakytų geros progos išsiaiškinti santykius su Haroldu.

– Gerai, – nedrąsiai ištarė ji, – tik kartu bus ir Roberta su Edmundu.

– Puiku, – linksmai pareiškė Haroldas, – aš pats ruošiausi jums pasiūlyti. Susipažinkite, mano draugas Albertas, o čia Toma. Prašau sėskitės, – pasakė jis žaismingu tonu.

Puikumėlis, nervingai pagalvojo Edita, dar vienas Albertas ir priedo – kažkokia draugė Toma.

– Mielai, – nepatenkinta išrėžė Edita. Mergina pajuto instinktyvų pavydą ir demonstratyviai atsisėdo priešais varžovę.

Roberta kažką pašnibždėjo Edmundui, ir šis bemat atsistojo.

– Žinoma, Haroldai, mes prisijungsim, – šmaikščiai pasakė jis ir ištiesė ranką. – Aš dėkingas, kad per tą nelemtą kelionę buvai toks garbingas ir nepalikai merginų vienų.

– Manau, taip būtų padaręs kiekvienas doras vyriškis, – prisipažino Haroldas.

– Stumkim tuos stalus! Bus patogiau, – pasiūlė Edmundas, – gal niekas nesupyks…

Edita rūsčiai žvilgčiojo į Tomą, kol vyrai stumdė stalus, ji stengėsi perprasti, kokie ryšiai sieja ją su Haroldu. Ji stengėsi patikėti, kad tai tik draugė, bet įkyrios mintys kuždėjo visai ką kita. Edita matė, kaip Toma saldžiu žvilgsniu žvilgčiojo į Haroldą, ir kiekvienas pasakytas žodelis tvilkė jos širdį. Edita nužvelgė jos apdarą. Kostiumėlis buvo glotniai prigludęs prie lankstaus kūno, išryškindamas visus jo privalumus. Kai Edita nukreipė žvilgsnį nuo Haroldo į Tomą, merginų akys susikirto. Tomos žvilgsnis buvo iškalbingas – aš jo mergina, bylojo jos akys.

Kodėl Haroldas taip menkina mane, kviesdamas prie staliuko? Negi jis dar labiau nori man įgelti? Edita pajuto tokį stiprų pyktį, kad norėjo viską išsakyti, bet šiaip ne taip nutylėjo. Jam neišdegs! Nesileisiu apgaudinėjama ir menkinama, nusprendė ji.

Su tokiu akivaizdžiu melu ji taikytis nenorėjo, todėl žaibiškai pakilo nuo kėdės ir nieko nesakiusi, nuskubėjo šalin. Bet ji nuėjo visai netoli, kai Haroldas pasivijęs sulaikė ją.

– Kas atsitiko, Edita, – akivaizdžiai nustebęs paklausė jis.

Edita piktai pažvelgė į jį.

– Nenoriu trukdyti tau linksmintis su drauge, – nervingai pareiškė ji. – Prašau, palik mane ramybėje.

– Edita, tu pavydi, – linksmai nusišypsojo jis.

Edita iš tiesų jautė pavydą Tomai, bet stengėsi to neparodyti. Ji nustatė rimtą miną, tarsi jos visai nejaudina išgirsti žodžiai.

– Yra ko pavyduliauti, – sausai pareiškė ji. – Pavydas niekuo dėtas, aš pykstu visai dėl kitos priežasties.

– Kokios? – vėl nustebo vyriškis.

Ji nervingai pūstelėjo savo plaukus, kiek delsdama panarstė akimis.

– Klausyk, aš noriu išsiaiškinti vieną dalyką, bet neišsisukinėk, sakyk tiesą, – paprašė ji tyliai.

– Aš niekada nemeluoju, – tvirtai pareiškė Haroldas..

– Gerai. Nuo to priklausys, ar grįšiu prie staliuko, ar ne, – ryžtingai tarė Edita ir uždavė rūpimą klausimą, – kieno ji mergina? Tavo ar draugo?

– Nei jo, nei mano. Ji tik mūsų gera draugė.

– Aš netikiu, – nervingai atsakė ji.

– Aš prisiekiu Dievu, sakau tiesą, ji tik gera draugė. Štai, žiūrėk, galiu ir persižegnoti, – patikino jis ir iš tiesų persižegnojo.

Edita buvo beveik tikra, kad jis sakė tiesą, bet nuo to nepalengvėjo. Ji kažkodėl norėjo, kad tiesa būtų įtikinamesnė. Edita troško, kad jis imtų prisiekinėti, kad myli tik ją, kad negalėjo be jos gyventi, kad nuolatos galvojo apie ją. Dabar Edita labai troško išgirsti panašius žodžius iš jo lūpų, bet jis tylėjo.

Ką aš sau manau, pagalvojo ji neviltingai. Aš jam visai nerūpiu, ir jis mane pasivijo tik iš mandagumo! Kokia aš kvailė! Edita įniršo dar labiau.

– Gerai, patikėsiu, – pasakė ji grieždama dantimis. – O dabar pasakyk, ar prisimeni tą naktį, kai padovanojai vizitinę?

– Puikiai prisimenu!

– Ach, vis dėlto prisimeni? – linguodama galvą nusišaipė ji, nors buvo taip apmaudu, kad norėjosi verkti. Juk jis be jokios savigraužos prisipažino! Edita norėjo apsisukti ir dingti, bet vis delsė, nes tikėjosi išgirsti bent menkiausią pasiteisinimą. Ji pažvelgė įdėmiai į jį. – Pasakyk man, tu žinojai, kad ji tėvo?

Tik dabar Haroldas suvokė kur sukama kalba. Jis pasijuto nejaukiai. Apsikvailino ir tiek. Tą kart paprasčiausiai norėjo tik vieno – kad ji žinotų jo vardą..

– Taip, – tyliai prisipažino jis.

– Žinai, kas tu? Vis dar vaikėzas! – užsiplieskė Edita. Ji nežinojo, kad vyrai nemėgsta, kai juos auklėja viešumoje, o dar tuščiu skrandžiu.

– Aš tiesiog norėjau padaryti siurprizą, – paaiškino jis.

– Žinoma. Kaip aš užmiršau, kad tu juos mėgsti, – pašaipiai, bet vis dar piktai pareiškė ji.

Jis paėmė jos ranką į delną.

– Aš jus gi perspėjau, kad negeriu. Negi neprisimeni? Taigi, nepratęs padauginau ir iškrėčiau kvailą pokštą!

Edita skausmingai atsiduso.

– Tai ne pateisinimas, – atrėžė ji, – aš tavęs neprašiau vizitinės, bet tu man pats pasiūlei. Aš tikėjausi, kad tu tikras vyras, o tu taip mane nuvylei…

Ji sakė tiesą. Haroldas suprato, kad poelgis tikrai apgailėtinas.

– Atleisk, Edita. Užmiršk tą kvailą istoriją, – prabilo jis. – Aš stengiuos pamiršti… Sutarkim, kad nieko nebuvo, gerai?

– Sunku pamiršti, – pasakė ji nusivylusiu balsu. – Žinai, kaip aš pykstu? Visą gyvenimą prisiminsiu, kaip tu mane apkvailinai.

Jis sekundei patylėjo.

– Tik sau pakenksi, – švelniai tarė jis.

– Žinoma, sau. Tau niekis. Taip ir matau, kaip laižaisi lyg senas, nususęs… ne, dar geriau, kaip nupiepęs ir nukvakęs katinas, – užbaigė ji ir iškart sustingo supratusi, kad apibėrė jį ne pačiais žaviausiais epitetais.

Toks Editos akibrokštas tik palinksmino vyriškį. Jis žvaliai nusikvatojo. Edita taip pat nebesusilaikė.

– Eime, Edita, – švelniai pasakė jis ir apglėbė per liemenį. – Juk sakiau, kad nuo likimo niekur nepabėgsi. Negi dabar kaišiosim pagalius likimui į akis? Argi verta?

Edita pažvelgė į jį. Jo veidas dvelkė nenusakomu švelnumu, ir Edita pasidavė jo įkalbinėjimams. Ji atlaidžiai nusišypsojo.

– Manau, turėčiau suteikti tau galimybę pasitaisyti, – pareiškė ji paslaptingai prisimerkusi ir pridėjo, – be to, būtų negražu palikti Robertą.

– O tas Edmundas tikras artistas!

– Kodėl tu taip apie jį…

– O tu kitaip galvoji? Ar tik ne jis ką tik dainavo?

– Na, taip! Bet nereikia iškart žmogaus nuvertinti! Juk jis dainavo Robertai. Negi nesupranti, kad ta meilės išraiška tokia nuostabi?

– Kodėl tu manai, kad aš peikiu? Tai puikus sumanymas!

– Ir labai romantiškas, – svajingai pareiškė Edita, – patikėk manimi…

Haroldas pažvelgė į jos veidą. Dabar ji pasirodė neapsakomai graži. Šią minutėlę jis būtų galėjęs griebti ją ir bėgti iš restorano, sėsti į mašiną ir važiuoti bet kur, kuo toliau nuo žmonių, nuo civilizacijos, kad liktų tik su ja, kad įrodytų, kaip jis jos ilgėjosi, bet jis pasisuko į kompaniją ir, pastebėjęs įtarų Tomos veidą, sugrįžo į realybę.

– Aš žinau, kas yra romantika, Edita, patikėk manimi ir džiaugiuosi, kad Roberta su Edmundu vėl kartu, – Haroldas pažvelgė į ją įdėmiai, – ar švenčiat jų susitaikymą?

– Panašiai, nors iš tikrųjų šiandien jų pažinties sukaktis.

– O, – nustebo Haroldas, – rimtas dalykas, puiki proga paūžti! Eime, Edita. Šiandien, manau, bus linksma.

– Bet juk tu negeri? Kaip galima ūžti be svaigalų?

– Pati pamatysi. Eime greičiau.

Po minutės Haroldas ir Edita jau sėdėjo prie stalo ir linksminosi kartu su kompanija. Visi buvo gerai nusiteikę ir nelinkę liūdėti. Nors grojo muzika, jie nekreipė dėmesio, prie stalo netilo kalbos ir aidėjo juokas. Butelis “Margaritos” garuote išgaravo. Užsakė antrą. Haroldas pasinaudojo proga ir atsistojęs pakėlė taurę.

– Už Robertą ir Edmundą, – pasakė jis iškilmingai, – tegu tie keturi mėnesiai virsta keturiais metais, keturiasdešimčia ir taip toliau, linkiu, kad jūs kuo greičiau susituoktumėt!

Edita taip susijaudino, kad iškart ėmė ploti, šaukdama valio. Neatsiliko ir likusieji. Kompanija triukšmingai pritarė tostui. Visi ūžė kaip bičių avilyje, kol Haroldas nepakėlė rankos.

– Linkiu, – tęsė jis, – kad niekados nenuvystų ši žavi žiedų porelė, kad žydėtų ilgai, kad jų meilė kiekvieną dieną tik stiprėtų!

Raginti išgerti nereikėjo. Prastas tostas, jeigu jo neužgeria. Dabar įsijautė Toma, pradėdama raginti porelę pasibučiuoti. Žinoma, visi pritarė jos pasiūlymui ir Roberta su Edmundu nebegalėjo išsisukinėti. Jie taip aistringai bučiavosi lyg būtų dviese… Veidai įkaitinti aistringo bučinio degte degė, kad net visi užkaito dar labiau.

– Tik nepamirškit, – gana paslaptingai pratarė Albertas, – kad nereikėtų pyktis dėl visokių niekų, kurie galėtų pakenkti santykiams. Tik už taiką ir supratimą!

Visi sąžiningai išgėrė.

– Ar tu iš savo patirties? – netikėtai paklausė Roberta.

– Aš visada linkęs kalbėti iš patirties ir drįstu prisipažinti, kad dėl nesusipratimų teko išsiskirti.

– O kodėl išsiskyrėt? – nenustigo Edita. Jai labai knietėjo sužinoti, nes prisiminė, kad Haroldas miško trobelėje apie jį kažką buvo užsiminęs.

– O, – numykė Albertas, – tai liūdna istorija, dabar dar jaučiu jos pasekmes.

– Jei gali, papasakok, – įsiterpė Roberta, – visada pravartu pasimokyti iš klaidų…

– Na, mes su žmona gyvenome mažame mansardos kambarėlyje, kurį buvome išsinuomavę, nes norėjom gyventi savarankiškai ir netrukdyti tėvams.

– Ooo, – visi ėmė šaukti.

– Palaukit, – nuramino Albertas, – ne tai svarbiausia. Tas kambarėlis buvo mūsų miegamasis, darbo kambarys, žodžiu, atstojo viską. Dieną nieko, gyvenome kaip visi žmonės, bet pragaras prasidėdavo naktį, kai paleisdavau į darbą savo nasrus…

– Ką, – ne visai įsitikinusi, ar suprato, pertraukė jį Edita. – Tu knarkdavai?

– O taip, – užtikrino jis, – knarkdavau taip, kad net kiemo šunys išsigandę imdavo loti.

Visi kaip pašėlę ėmė juoktis. Albertas taip pat kikeno, o kai tik visi baigė aprimti, išraiškingai pakėlė ranką, kad jie klausytųsi tęsinio.

– Taigi, mano ekskavatorius dirbdavo visą naktį…

Vėl visi suūžė.

– Žmona iš pradžių tik zirzdavo, paskui ėmė maldauti, galop kulti, kai niekas nepadėjo, pabėgo pas savo tėvus!

– Eh, – visi neviltingai atsiduso.

– Maldavau, kad sugrįžtų, pažadėjau, kad bandysiu gydytis, bet nesutiko.

– Ir dabar knarki? – pasmalsavo Edita.

– Kaip žvėris…

– Kodėl nebandai kreiptis į gydytojus?

– Bandžiau, nepadėjo. Manau, kad paveldėjau iš senelių. Jie irgi knarkia, o be to, kam kreiptis, – giliai atsidusęs, gūžtelėjo pečiais Albertas, – šitaip aš nors būsiu visiškai apsaugotas nuo naujų gyvenimo klaidų. Ar ne taip, Haroldai?

– Taip, – įraudęs nuo juoko, patikino Haroldas. – Aš irgi noriu papasakoti panašią istoriją.

– Palauk truputį, žiūrėkit, šašlykus neša, – pertraukdamas Haroldą, nustebęs pareiškė Edmundas ir apsilaižė. – Ar nenorėtumėt ir jūs? Aš labai mėgstu! Kažkodėl man nesakė, kad juos kepa…

– Arba praleidai pro ausis, – pataisė Roberta ir pridūrė, – būtų neblogai užvalgyti.

Visi pritarė ir Edmundas pamojavo padavėjui, bet šis kažkodėl liovėsi kreipęs dėmesį į jų staliuką.

– Po velnių, – garsiai nusikeikė Albertas, – ką tas ūsuotasis bebras sau mano? Jei po minutės nepasirodys, pažadu, nueisiu ir atsinešiu pats.

Neprireiks, – nuramino Haroldas, – jau atskuba.

– Norėtume porą butelių balto vyno ir kiekvienam po porciją šašlykų, – pareiškė Edmundas, išraiškiai pabrėždamas žodį kiekvienam.

– Šašlykų nėra! Galiu pasiūlyti viščiuką su padažu, – pasiūlė padavėjas.

Albertas apsilaižė ir naiviai pažvelgė į jį.

– Viščiuką tegu šeškai valgo, o mums reikia šašlykų! Jei neturite, tai nieko nereikia, – nusivylęs pareiškė jis.

Atsiprašęs padavėjas greit pasišalino.

– Girdėjot? Šašlykų nėra. Ką dabar darysim? – kreipdamasis į visus, paklausė Albertas.

– Manau, kilsim namo, – ramiai atsakė Toma. Pažvelgusi į Haroldą, ji dirbtinai susiraukė. – Ar nemanai, kad mes per ilgai sėdim?

Edita net sudrebėjo nuo minties, kad Haroldas tuoj, tuoj paklus. Taip greit išsiskirti su Haroldu ji nenorėjo, bet pati neišdrįso jo perkalbinėti. Tą pačią sekundę ji bejėgiškai pažvelgė į Robertą tikėdamasi, kad ji suras būdą juos atkalbėti.

– Jei nori namo, – išgirdo ji, – tai teks važiuoti…

Edita pajuto, kaip jos kūnas po tų žodžių suglebo. Ji kažkaip keistai valdo jį, neviltingai pagalvojo ji. Kas juos sieja? Negi paprasta draugė gali taip valdyti vyrą?

– Teisingai sakai, Haroldai, teks, – pertraukė Roberta, – tik ne namo, o į ‘Šachmatinę’!

Ji peržvelgė visų veidus ir stabtelėjo ties Edita. Nusišypsojo.

– Kaip mano idėja, Edita?

Edita nušvito. Draugė metė jai pagalbos virvę. Dabar ji galės pabandyti pakreipti įvykių eigą. ‘Šachmatinė’ buvo jos suprojektuotas kompleksas, kuriuo ji nepaprastai didžiavosi. Jai šovė mintis, kad galės pasipuikuoti prieš Haroldą, o dar geriau būtų priversti jį pavyduliauti. Juk ji labai gerai pažinojo savininką.

– Tikrai puikiai sugalvojai, – džiugiai atsakė ji.

– Jūs ką, – nesupratęs jų užuominų, įsikišo Albertas, – siūlot važiuoti žaisti šachmatais? Ar ko nors linksmesnio negalėjot sugalvoti?

Edita su Roberta linksmai nusikvatojo.

– Tamsuoliai! Negi niekada negirdėjot apie ‘Šachmatinę’? – įsiterpė Edmundas.

– Palauk, Edmundai, – nutraukė Roberta.

– Ten tikrai turėtų visiems patikti! – pabandė paaiškinti Edita. – Yra ne tik puiki kavinė, kurioje, kiek žinau, visada šašlykų buvo, bet ir baseinas, sauna, sporto salė, net šaudykla! O jeigu kam nors į namus nereikia – ten puikūs miegamieji! – energingai užbaigė ji.

– Iš kur taip gerai viską žinai, – įtariai paklausė Haroldas, – lyg ten būtų tavo namai. Gal tu nuolatinė ‘Šachmatinės’ lankytoja?

Edita pajuto, kad jo balse nuskambėjo šiokia tokia nerimo gaidelė. Aš net nespėjau pasakyti apie savininką, džiugiai pagalvojo ji, o jis jau nerimauja… Ji pažvelgė į Haroldą ir dar labiau panoro paaštrinti jo įtarumą.

– Na, jeigu jūs su Toma skubat, tiek to, mes galim važiuoti ir keturiese. Ar ne Albertai? – pasiūlė Edita.

– Žinoma, – pakėlęs ranką, sutiko Albertas.

Edita žvilgterėjo į Robertą, kuri tuomet kažką šnibždėjo Edmundui, po to į Tomą, kuri, kaip pasirodė Editai, kažką mąstė, ir vėl į Haroldą.

– Neatsakei į mano klausimą…

– Manau, kad tavęs tai neturėtų dominti, – atsakė ji tyliai, – nors atvirai…

– Tik atvirai, Edita. Man tikrai svarbus tavo atsakymas.

– Jei atvirai, labai gerai pažįstu jos savininką. Tai jis man viską parodė.

Edita pajuto, kad jam nepatiko toks atsakymas.

– Tai jos projektas, Haroldai, – neiškentusi paaiškino Roberta.

– Na taip, – prisipažino Edita, – todėl ir galėtume pakeisti aplinką. Argi nenori, Haroldai, prasiblaškyti?

– Noriu. Ir tu žinai, – paslaptingai tarė jis, – manau, kiekvienas iš mūsų ras sau pramogų.

– Žinoma, – noriai pritarė Toma, – važiuojam.

…………….bus daugiau………………

CommentLuv badge