………….TĘSINYS………..
○●○
Jie leidosi į kelionę. Edita bijojo pūgos, tamsaus miško, bet labiausiai bijojo vairuotojo. Ji pyko ant savo šefo už tai, kad dabar turėjo sekti paskui šį augalotą vyriškį, ji pyko ant jo šefo, kad atsiuntė tokį palydovą. Ji pyko ant žiemos, pūgos ir, atrodė, niekas nebegalėjo pakeisti jos nuotaikos. Ji ėjo susimąsčiusi, žiūrėdama vairuotojui į nugarą ir galvojo, kodėl taip kandžiai reaguoja į jį.
Staiga Edita prisiminė draugus, su kuriais turėjo sutikti Naujuosius Metus. Ji pagalvojo, kaip būtų gera, jei dabar būtų su jais Alberto viloje: degtų žvakės, grotų linksma muzika. Ji nusipurtė, tarsi pabudusi iš saldaus miego. O jeigu pūga nenurims, mąstė ji. Gali tekti Naujuosius, ko gero, praleisti čia – šitame miške. Būtų baisu… Jos kūną nudvelkė šaltis. Ji sekundei sustojo ir atsigręžė į Robertą. Toji ėjo susimąsčiusi, nuleidusi galvą, vos vilkdama per pusnis išmirkusias, pavargusias kojas ir net nepažvelgė į Editą. Supratusi, kad neverta kalbinti draugės, mergina persimetė ant kito peties lagaminą ir vėl žingsniavo išmintomis pėdomis. Dabar ir jos žingsniai buvo daug lėtesni ir pavargę, bet ji stengėsi neatsilikti nuo vedlio, nors jėgų, jautė, lieka kaskart vis mažiau ir mažiau. Jai taip norėtų dabar nusimesti savo lagaminus, sudrėkusį paltą ir išgerti puodelį karštos kavos, bet tai tik neįgyvendinama fantazija. Prieš akis tamsa, pūga…
Edita staiga krūptelėjo lyg atsitrenkusi į mūrinę sieną. Bet tai buvo ne siena. Prieš akis ji išvydo vairuotojo veidą. Edita nevalingai įsitempė pajutusi, kaip švelnūs jos kūno vingiai susiliejo su jo galingu ir stipriu kūnu, net širdis ėmė neramiai dunksėti. Ji žaibiškai atsitraukė nuo jo, bet teko prisipažinti, kad jis keistai ją sujaudino. Mergina suglumusi žvelgė į jo akis, vis dar jausdama jo raumenis po striuke, jo gaivų vyrišką kvapą. Užvirė jausmų banga. Ūmai Edita pajuto, kad yra moteris. O greta stovėjo vyras. Jai staiga toptelėjo mintis, kad ji pasiuto. Niekados gyvenime nebuvo pajutusi tokio nenugalimo potraukio net artimam draugui Albertui. Tačiau dabar, kai stovėjo visai šalia vairuotojo, Edita jautėsi sutrikusi.
Juk aš nekenčiu šio žmogaus, galvojo ji, kodėl tas atsitiktinis prisilietimas taip sujaukė mano jausmus? Greičiausiai toji antipatija, kurią jaučiu, yra tokia stipri, kad privertė mane šitaip sureaguoti. Turbūt toji fizinė reakcija tiesiog atspindėjo mano sudirgintus jausmus…
Nė neįtardamas, kokia jausmų audra blaško merginą, vairuotojas apsidairė ir šaltai pažvelgė į ją.
– Truputį pailsėsim, – tarė jis abejingai ir, sulaukęs Robertos, pridūrė, – sustojame tik penkioms minutėms. Trumpam atsikvėpsim ir į kelionę.
– Jūs juokaujate! – šūktelėjo Edita ir visa puikybė išgaravo, kai ji pažvelgė į jį.
– Penkių minučių pertrauka, – įsakmiai pasakė jis, – jei norit naktį praleisti po stogu, o ne miške.
– Koks skirtumas, penkias minutes ar dešimt, tas nieko nepakeis, – atžariai atrėžė Edita ir, kilstelėjusi kairę koją, beveik sudejavo.
Vairuotojas atidžiai pažvelgė į ją.
– Kas jums, karalaite? – neramiu balsu paklausė jis.
– Man? Nieko, – pamelavo ji, nors koją ir nugarą labai skaudėjo. Ji buvo labai pavargusi, prakaitas upeliais žliaugė, bet greičiau ji visai nukirstų koją, bet neprašytų jo pagalbos.
Edita pastebėjo, kad draugė nusišypsojo. Matyt iš manęs, pagalvojo ji. Turbūt nori įtikti jam arba pavydi man.
– Ei, pasakų karalaite…
Jo balsas nuskambėjo kaip ilgas ir garsus atodūsis. Ji atsargiai atsigręžė ir priešais save vėl išvydo jo aštrų, veriantį žvilgsnį.
– Man atrodo, kad jums reikia pagalbos, – tyliai sušnibždėjo jis.
Edita net krūptelėjo. Ir vėl prikibo, pagalvojo ji. Kodėl kartais atrodo, kad jis geba skaityti mano mintis? Juokinga būtų manyti, kad jis žino, jog dabar galvoju apie nemalonius dalykus! Dar absurdiškiau būtų tikėti, kad šis lokys širdies gelmėse toks jautrus, kad galėtų man kažkuo padėti.
Ji kilstelėjo antakius ir abejingai nusišypsojo.
– Iš kur ištraukėt, kad man reikia pagalbos, – tarė ji pašaipiai ir pridūrė, – o ypač iš jūsų. Eikit padėkit draugei! Laukia, nesulaukia…
Edita šaltai žvilgtelėjo į kolegę ir vėl įrėmė žvilgsnį į vairuotoją. Staiga ją nusmelkė kaltės jausmas prieš Robertą, bet prisiminusi jos gaižią šypseną nusiramino.
– Gyvybė šioje vietovėje priklauso nuo sugebėjimo laiku užbėgti bėdai už akių, – labai švelniai tarė jis. – Jeigu jūs manot, kad visiškai galite savimi pasirūpinti, jūsų valia.
– Ach, – ištarė ji, ne itin atgailaudama, ne itin bijodama ir visiškai nesijaudindama. Matydama, kad jo neatsikratys, ji staiga nusisuko ir išdidžiai žengė nuo jo. Tačiau tą pačią akimirką prarado pusiausvyrą ir atbula nerangiai nugriuvo į pusnį… Taip ir liko ten gulėti išskiestomis kojomis.
Kokia gėda, pagalvojo Edita. Vairuotojas šelmiškai šypsojosi, aiškiai džiaugdamasis, kad ji atsidūrė tokioje begėdiškoje padėtyje. Roberta ne mažiau mėgavos tuo. Edita šnopavo iš pykčio tarsi kokia mokinukė.
– Pasakų karalaite, ar nesusižeidėt?
Jos nenustebino jo balsas, tik gerokai nustebino susirūpinęs tonas. Edita atsimerkė ir piktai pasižiūrėjo į jį. Tegu pasijaudina, žinos, kaip šaipytis iš manęs, pagalvojo ji ir vėl užsimerkė.
– Karalaite, pabuskite ir kelkitės, nes princas jus tuoj pat pabučiuos.
Jis visai ne kvailas, liūdnai pagalvojo Edita. Jai net derėjo pripažinti, kad jis turi humoro jausmą. Kad vairuotojas neįvykdytų savo pažado, ji prisivertė atsikelti tuoj pat.
– Aš jau sakiau, kad jūsų negaliu pakęsti, – išdrožė ji nurausdama, – ir nesistenkite manęs gąsdinti išprievartavimu!
Jis staigiai kilstelėjo juodus antakius.
– Išprievartavimu? Ne… – išraiškingai purtydamas galvą, numykė jis, – tai ne mano stilius.
Edita liko patenkinta jo atsakymu. Kažkodėl norėjosi jį paerzinti. Ji sužaibavo akimis.
– Matote, jūs man visai neatrodote toks patrauklus, kad galėčiau leistis suviliojama, – atrėžė ji, paskui pagalvojo, kad per toli nuėjo.
– Galiu laikyti tai iššūkiu, – paerzino jis. Jo rudos akys žvelgė tiesiai į ją, tarsi hipnotizuodamos, paversdamos niekais visus argumentus, kviesdamos vilionei.
Ji pabalo. Nejau jis galėtų? Ne! Tai absurdiškas pokalbis. Aš turiu draugą.
Vairuotojas ilgai smalsiai žiūrėjo į ją, apnuogindamas jos sielą ir savo ugningomis akimis įžiebdamas joje liepsną. Jis mįslingai nusišypsojo, ir Edita pagalvojo, kad dabar jis panašus į didelį katiną, tingiai stebintį grobį. Judviejų ne itin malonų pokalbį nutraukė linksmas Robertos balsas.
– Pažvelkite va ten, – energingai modama ranka džiūgaudama šaukė ji, – matote, ana va ten, už tos didelės pušies, trobą?
Vairuotojas ir Edita sužiuro. Iš tiesų prieš akis už kelių dešimties metrų stovėjo iš rąstų suręsta nedidelė trobelė.
– Valio! Valio, – apimta džiaugsmo sušuko Edita. Ji net pati nustebo, koks stiprus pasirodė tas jausmas, nors ir buvo be galo pavargusi, sušalusi, siaubingai maudė nugarą ir koją.
Ji buvo laiminga. Ji niekados ankščiau nieko panašaus nebuvo patyrusi. Tas jausmas veržėsi iš pačios sielos gilumos, jis buvo visiškai kitoks, nesulyginamas su ankščiau patirtais pergalės džiaugsmais. Staiga silpnutis vidinis balsas tarytum pažadino ją iš tos euforijos. Ji pajuto, kad vairuotojas stebi ją supratingai šypsodamasis, ir ji akimirksniu susiraukė, stengdamasi nuslopinti tą svaiginantį akimirkos jausmą.
Ji ramiai pažvelgė jam į akis.
– Jūs ne tik gorila, bet tikras chamas ir besmegenis! Man norisi rėkti nuo jūsų!
Aukštai iškėlusi galvą, ji nusisuko nuo jo šelmiškai blizgančių akių ir nužingsniavo link trobos.
– Puiku, – sausai tarė jis, pasivijęs ją ir pėda pėdon žengdamas jai iš paskos, – norite rėkti? Rėkite, jūsų valia. Aš niekuo negaliu jums padėti. Kol čia atostogausime, teks prie manęs priprasti.
Jis tyliai nusikeikė. Dedasi esanti kažkas, pagalvojo jis mintyse, o iš tiesų tikra pamaiva. Bet nieko, nulaužysiu jai ragus.
– Būtinai, – plačiai iššiepusi lūpas atsakė ji, – tik pirmiausia malonėkite pirmas užeiti į trobą, nes aš bijau, o tuo labiau Roberta.
– Kai į trobą, tai eik pirmas, o taip – nekenčiu, norisi rėkti… – jis apsimetė, kad pyksta. Laikytis tokios taktikos jam atrodė protingiausia. – Taip patogiau, ar ne, pasakų karalaite?
Nebesiveldama su juo į pokalbį, Edita nuskubėjo į priekį, o prie pat trobos durų stabtelėjo.
– Ne man patogiau, o jūs privalot mus saugoti. Pats prisižadėjot! Taigi, – ji kilniai ištiesė ranką, – prašom vidun.
Piktai dėbtelėjęs į ją, jis įžengė į vidų ir užčiupęs jungiklį, uždegė šviesą.
○●○
Viduje buvo jauku. Siauromis obliuotomis lentelėmis buvo iškaltos sienos bei lubos, medinės trobos grindys atrodė neįtikėtinai švarios, lyg čia neseniai būta žmonių. Prie laukinės sienos stūksojo nemažas pušinis stalas su keturiomis kėdėmis, šalia buvo įrengtas didelis židinys.
Visai neblogai, pagalvojo vairuotojas. Tuoj patikrinsiu, ar už durų, vedančių į kitą patalpą, nesislepia koks žvėris, užkursiu židinį, kad damos apšiltų, o tada teks susipažinti su ta karalaite iš arčiau. O, kad tik ji iš tiesų nebūtų tokia akiplėša ir pamaiva, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Teks pasistengti perkąsti jos būdą ir galų gale išsiaiškinti, ar iš tiesų ji tokia kietaširdė, kaip pasirodė šiandieną… Kad ji žinotų, kodėl aš esu čia, turbūt pasiustų kaip laukinė katė…
– Galite užeiti, pasakų karalaite, – tarė jis pašaipiai, pabrėždamas žodį karalaitė.
Užeidama vidun, ji piktai dėbtelėjo į jį. Roberta elgėsi žymiai kukliau, galima sakyti, net džiugiai. Plačiai šypsodamasi ji suskubo vidun.
– Koks čia tvartas, – pasipiktinusiu balsu išsuokė Edita, bet iškart pasijuto nejaukiai, kad taip šiurkščiai pasakė, todėl pabandė pasitaisyti, – nors galima pasakyti, kad pakankamai švaru.
Nieko nelaukdama, ji nusimetė nuo peties lagaminą ir nutaisiusi abejingą miną, patogiai išsitiesė ant grindų.
Vairuotojas pažvelgė jai į akis, ketindamas toliau bandyti jos nervus, bet persigalvojo. Jis staigiai nusisuko ir išėjo į prieangį.
Edita atidžiai nužvelgė vairuotojui įkandin, mesdama į jį priekaištingą žvilgsnį.
– Gerai, kad nors stogą susiradome, – džiūgaudama dėstė Roberta.
– Tikrai taip, – trumpai tarstelėjo Edita. Šiuo metu ji nebuvo linkusi džiūgauti kartu su kolege ne vien todėl, kad įsitikino, jog ji palengva stoja vairuotojo pusėn, bet ir todėl, kad norėjo šiek tiek atsipūsti, kol jis buvo išėjęs. – Geriau jau truputį pailsėsiu…
Kas jis, tasai vyras, kuris taip mane erzina? Tik paprastas vairuotojas… Storžievis, atsakė pati sau, neišauklėtas, valdingas pabaisa, kurio fizinės savybės staiga taip mane sujaudino! Ji sukando dantis. Be abejo, tikriausiai jis buvo pripratęs, kad dėl jo raumeningų pečių moterys kartųsi jam ant kaklo, visai nepaisydamos jo netašytos elgsenos! Jis tikriausiai mano, įtariai pagalvojo ji, kad mane paveiks jo neabejotinas, pavojingas, žavintis vyriškumas! Jis didžiai klysta! Aš jam parodysiu… O gal ir ne? Dėl Dievo meilės… Jos širdis staiga ėmė pašėlusiai plakti, ir ji pagalvojo, kas būtų, jei jam pavyktų ją suvilioti? Ne, ką aš čia paisau? To niekada nebus!
Edita pajuto šilumą. Ji atsargiai prasimerkė ir, nužvelgusi patalpą, nustebo: ji išvydo židinio liepsnojančios ugnies fone prie stalo sėdinčią Robertą ir vairuotoją. Jie linksmai kalbėjosi, ir atrodė, kad ruošėsi vakarieniauti. Edita pasijuto atsidūrusi baisiausiai nepatogioje padėtyje. Nejau aš buvau užmigusi ir tik dabar pabudau? Nejaugi pramiegojau visą jų rodomą spektaklį? Ji taip sutriko, kad nebežinojo, ko griebtis – ar vėl užsimerkti ir niekada nebepabusti, ar užsipulti Robertą. Ir ką jie ruošiasi valgyti? Edita žvelgė į juos niekinančiai, nors stengėsi išlikti rami. Staiga ji pastebėjo, kad vairuotojo žvilgsnis nukrypo į ją. Ji nuraudo iš karto, kai tik jų žvilgsniai susitiko.
Vairuotojo antakiai reikšmingai kilstelėjo.
– Matau, karalaite, išalkai, – pasakė jis nepakenčiamai ramiu balsu.
– Kas? – kvailai sumurmėjo ji, dar labiau nurausdama nuo jo šelmiškai žibančių rudų akių žvilgsnio.
– Jūs, jūs, karalaite.
Edita sutriko dar labiau. Ji iš tiesų buvo labai išalkus, bet pasakyti “taip” neleido išdidumas ir ambicijos, o be to ji suprato, kad prisipažinusi nieko nelaimės. Kiek patylėjusi, ji giliai atsikvėpė.
– Jei norite gąsdinti mane, – piktai atsiliepė ji, – tai labai apsirikote. Aš galiu miegoti ir nevalgius.
– Aš negąsdinu, – ramiai atsakė jis, – tik leidžiu jums pasirinkti.
Ji dėbtelėjo į jį ir jos pilvas gailiai sugurgė. Edita suprato, kad jis kilniai siūlė jai išeitį, tačiau pati pasistengė neparodyti dėkingumo. Dabar atgailauti buvo po laiko.
– Jūsų džiaugsmui, – irzliai tarė ji, – aš galiu likti alkana. O jūs pasprinkit savo sumuštiniais.
Ji tirštai išraudo supratusi, kad neįstengė sulaikyti liežuvio.
– Mes manom, karalaite, kad jūs persistengėt. Negi manot, kad leisim jums miegoti tuščiu skrandžiu?
Kaip malonu, karčiai pagalvojo Edita. Jie mano… Kaip galima nusileisti iki tokio lygio! Matyt, Roberta jį prikalbėjo manęs nežadinti, kad tik galėtų su juo pabūti… Ką gi, man nuo to turėtų būti tik geriau… Tai ko aš tokia suirzusi?
– Pasakų karalaite, nesiraukykit, o paklausykit manęs, – įkalbinėjo vairuotojas. – Nemanykit, kad leisiu jūsų dailiam veidukui liūdėti… Jeigu neateisit prie stalo pati, valgį atnešiu į jūsų guolį. Manot gerai būtų sudaryti jums išimtines sąlygas?
Edita kantriai tylėjo, pasverdama kiekvieną jo žodį. Vairuotojus, pasirodo, jautresnis negu Roberta, mąstė ji. O ką, jeigu imsiu ir sutiksiu pasistiprinti. Kaip ji reaguos?
– Na va, – jau linksmiau prakalbo jis, – matau, kad jūsų nuotaika pagerėjo. Be reikalo nepažadinau, kai draugė prašė… Maniau, ne pro šalį jums pailsėti, jeigu jau užmigot, todėl nebesiožiuokit ir eikit prie stalo. Saliamis ant duonos laukia nesulaukia, kada jo paragausit…
Paskutinieji žodžiai šiek tiek išsklaidė jos pyktį, ir Edita nežymiai nusišypsojo. Tikrai, nėra reikalo nervintis, nusprendė ji. Mano problemos, kad nemoku valdytis. Geriau ištaisysiu klaidą dabar, kol dar turiu progą. O Roberta, pasirodo, nieko dėta…
– Ką gi, – nerūpestingai perbraukusi rankomis plaukus, ji pagaliau gracingai atsistojo, – tuoj patikrinsiu, ar iš tiesų tas saliamis šypsosi.
●○●
Edita pasigardžiuodama kramtė sumuštinį, užsigerdama karšta arbata, nieko geresnio nė negalėjusi tikėtis. Vienintelis dalykas, dėl ko ji jautėsi nejaukiai, buvo kaltės jausmas prieš Robertą. Labiausiai už viską Edita norėjo su ja pasikalbėti ir atsiprašyti už savo nepaaiškinamą pyktį ir priekaištingas mintis.
– Ką gi, pavakarieniavom, – pakildamas nuo stalo tarė vairuotojas, – o dabar, jeigu norėtumėt prieš miegą nusiprausti prakaitą, galiu nudžiuginti. Tai galite padaryti prieangyje šaltinio vandeniu – jo ten iki valios. Ir dar viena gera naujiena, – neleidęs merginoms nė prasižioti, suskubo nudžiuginti jis, – jei prireiktų dar ne vieną naktį dėl pūgos čia praleisti, badu nenumirsim. Mačiau, prieangyje yra bulvių. Nors jos sėklinės, bet mums pravers. Šernai gal nesupyks, – pridurdamas jis pajuokavo.
– Mes viską supratom, – jo smagiai dėstomas mintis nutraukė Edita, – o kur miegosim, čia nėra lovų?
Jis nusijuokė vien akimis.
– Teks ant grindų, karalaite, šalia židinio. Manau, bus jauku…
– Ką? Visi trys? – Edita iš gėdos net nuraudo, bet išdrįso pažvelgti jam į akis.
– O ką, ar bijot, – šelmiškai šypsodamasis paklausė jis.
– Visiškai ne, – maivydamasi ištarė ji, – tik perspėju – nuo manęs laikykitės ne arčiau kaip per metrą, nes aš taip pripratusi nuo vaikystės.
– Gerai, gerai, pasakų karalaite, aš ir nesiruošiu jūsų gundyti, – lėtai ir išdidžiai pabrėždamas kiekvieną žodį, tyliai ištarė jis.
– Nusibodo man jūsų ginčai, – įsiterpė Roberta saldžiu ir maloniu balsu, – geriau pasišnekėkim apie ką nors, gal papasakokit, ką sportuojat, kad jūsų raumenys tokie įspūdingi?
Edita vos susilaikė neužvertusi akių. Vairuotojas vėl atsisėdo į kėdę ir paslaptingai prisimerkė.
– Nežinau, kodėl ši sporto šaka mane taip sudomino, – prabilo jis susimąstęs. Edita net pastebėjo, kaip jis specialiai ėmė judinti krūtinės raumenis. – Gal paveldėjau su prosenelio genais? Man pasakojo, kad jis buvo labai stiprus ir raumeningas. Dirbo cirke jėgos žonglieriumi. O aš pradėjau sportuoti jau nuo trylikos metų…
– Oho, – nusistebėjo Roberta.
Tik pamanykit, pagalvojo Edita, koks susižavėjimas! Tikrai nesiruošiu dėl to alpti. O Roberta, pasirodo, tikra koketė… Edita pašnairavo į vairuotoją ir pastebėjo, kad jis taip plačiai šypsojosi, ir jai kažkodėl pasidarė dar šlykščiau.
Dar ilgai Roberta susidomėjusi stebėjo ir klausėsi jo, o Edita tik į visas šnekas reagavo vis kandžiau ir kandžiau. Ji pastebėjo, kad vairuotojas vis dirsčioja į ją. Kažkoks šeštasis pojūtis ją nuolatos įspėdavo, kad jis domisi ja. Edita bandė nekreipti dėmesio, bet noromis nenoromis katiniškas jo žvilgsnis neleido nepastebėti jo vyriško patrauklumo.
Vairuotojas, atsakęs į Robertos užduotą klausimą, pašoko ir nuėjo prie židinio. Edita pastebėjo, kaip meiliai Roberta nužvelgė jį. Ji sekundei nusipurtė prabėgusią mintyse pavydo bangą. Ką aš sau leidžiu, juk aš nekenčiu šio žmogaus, jis manęs nedomina, turiu valdyti savo jausmus, turiu nepasiduoti šiom intrigom. Ji pakilo nuo kėdės ir, išsitraukusi iš savo lagamino dantų pastą, šepetėlį ir rankšluostėlį, slapčia apsidairė ir išspruko į prieangį. Greitai išsivaliusi dantis ir nusipraususi veidą geliančiu lediniu šaltinio vandeniu, ji ramiai sausino veidą, mąstydama apie vairuotoją.
– Ar prausiatės, karalaite?
Edita suvirpėjo iš išgąsčio, tik išgirdusi jo bosą. Tai bent natūra, piktai pagalvojo ji. Bjaurus įprotis taip tyliai sėlinti… Jis kaip tikras katinas! Atsisukusi Edita piktai dėbtelėjo į jį, bet jos nepasitenkinimas netrukus virto nustebimu.
Jis buvo iki pusės nuogas, ant kaklo užsimetęs rankšluostį, kuris ant įdegusio kūno atrodė akinamai baltas.
Jis tvirtai, nuostabiai sudėtas, šmėstelėjo išdykėliška mintis. Pečiai platūs ir tvirti kaip uola… Ir gundančiai daili krūtinė…
Editai teko pripažinti, kad krūtinė atrodė daugiau jaudinanti, negu viliojanti. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad gali būti tokių skaudžiai banguotų pilvo išlinkimų, nekalbant apie raumeningas rankas. Jau dabar ji spėjo įsivaizduoti šiltą ir galingą jo glėbį… Ji pajuto, kad kaista iš susijaudinimo.
– Pasakų karalaite, kas jums?
Jo nustebęs balsas išsklaidė jos mintis, ir tą pačią akimirką ji staigiai nusisuko. Jai buvo gėda dėl savo audringos reakcijos į jo nuogą kūną.
– Aš jau nusiprausiau, – tyliai pasakė ji, stengdamasi ištrinti iš pasąmonės paskutinįjį vaizdą.
Bet tyla, kuri užtruko ilgiau, negu galėjo atlaikyti įsitempę Editos nervai, ją pažadino ir ji nutraukė ją.
– Aš jau eisiu.
Tačiau ir dabar ji neišgirdo jo balso, tik pajuto kaitinantį žvilgsnį iš už nugaros. Ji atsigręžė į jį ir pažvelgė tiesiai į jo akis.
– Atsiprašau, aš jau eisiu.
– Ša, – sudraudė jis, paimdamas jos ranką.
Jo rainai rudose, nerimastingose akyse Edita įžvelgė degančią liepsną, kurios, atrodė, nebūtų galėjusi užgesinti nė gausi liūtis. Tai ją ir gąsdino, ir traukė.
– Nereikia, paleiskit mane, aš tuoj rėksiu, – sušnibždėjo ji, stengdamasi išlikti rami. Juk ji nekentė šio žmogaus.
Vairuotojas net nesureagavo į jos grasinimus. Jis prispaudė ją prie krūtinės, jo lūpos prigludo prie jos lūpų. Edita norėjo priešintis, bandydama sau priminti, kad nemėgsta šio žmogaus, bet užplūdusi keistų pojūčių lavina nebeleido to padaryti. Jos lūpos pasitiko lūpas – godžiai ir jausmingai, ir aistra, atrodė, įsiplieskė… Bet jausmų blyksnis truko neilgai. Ji atsipeikėjo taip staiga ir netikėtai, lyg būtų kuolu gavusi per galvą, ir staiga atšoko nuo jo.
– Ne! – suriko ji tyliai, priekaištingai žvelgdama į jį. Negaliu patikėti, kad taip bjauriai pasielgiau, neviltingai pagalvojo ji. Kaip galėjau taip žemai nusiristi? O jis? Dar prieš kelias minutes dėstė mums savo filosofiją, be kurios negali gyventi, o dabar… Dieve mano, sumurmėjo ji sau mintyse, o aš beveik juo jau ėmiau pasitikėti, net momentais ir žavėjausi… Kokia aš dar naivi…
– Atleiskit man, aš nesitikėjau, kad jūs reaguosite kaip nekalta mergelė, – sunkiai valdydamasis sausai tarė jis.
Šis jo atsiprašymas dar labiau įžeidė jos savimeilę. Ji įskaudinta žiūrėjo į jį, negalėdama ištarti nė žodžio lyg būtų ištikta šoko.
Jis sutrikęs pažvelgė į ją.
– Aš jums nieko blogo nenorėjau padaryti, – bandė teisintis jis, – tik pabučiuot. Iš kur man žinoti, kad jums nepatiks, kad jūs dar naivi panelė. Gal ir negražiai pasielgiau, bet norėčiau, kad žinotumėt – gyvenime buvau išduotas ne vieną kartą ir pasakėlėmis apie pelenes ir karalaites nebetikiu.
Paskutinieji jo žodžiai dar stipriau įkaitino jos nervus. Ji šaltai pažvelgė į jį.
– Man labai gaila, – pagaliau atrėžė Edita, – bet mano draugystei su Vincentu tokia baigtis negresia! Aš manau, kad mes būsim laimingi!
Ji norėjo, kad jos žodžiai būtų nuskambėję įtikinamiau. Ir dar ji, nežinia, kodėl, neapsakomai norėjo įtikinti jį, kad tai, ką jis sako yra netiesa. Gyvenime visko būna. Ji netgi jau žiojosi kažką įrodinėti, bet gerai pagalvojusi, apsiramino.
– Tiek to, – dusliai tarė ji. – Aš jau einu miegoti.
– Labai gerai, – atsakė jis, kaip jai pasirodė, pavargusiu balsu.
Edita atidžiai pažvelgė į jį. Vis dėlto tame neįžvelgiamame veide ji pamatė ne abejingą išraišką, o tikrų tikriausią nuovargį. Akys buvo šaltos ir neįskaitomos.
Ji pasisuko eiti, bet nesusilaikė neatsisukusi ir nepapriekaištavusi.
– Ir vis dėlto jūs laukinis, – metė jam kandžiai Edita.
Jis nieko neatsakė, net neatsisuko.
Vos įžengusi į patalpą, ji bejėgiškai pažvelgė į bendradarbę. Edita buvo įdirgusi. Bejėgis pyktis buvo užvaldęs jos jausmus. Dabar ji troško būti namie su draugais savo saugiame pasaulyje, kuo toliau nuo šios necivilizuotos tankumynės, kuo toliau nuo to žmogaus.
– Kur buvai dingusi?
– Niekur, čia pat – prieangyje, – vangiai atsakė Edita.
– Viena?
– Ne… – Edita įsitaisė šalia jos, – su vairuotoju.
Roberta dar atidžiau pažvelgė į ją.
– Tavo vietoje, – įspėjo ji, – neturėčiau jokių vilčių. Nejaugi nematai, kad tu jam tik žaisliukas?
– Aišku kaip dieną, – abejingai pritarė Edita, tačiau jos tonas atspindėjo nepasitenkinimą dėl pamokslų.
Ji susisuko į paltą ir užsimerkė. Miegas neskubėjo ateiti. Ji norėjo, kad mintys apie vairuotoją daugiau nebekankintų, bet negalėjo išmesti jo iš galvos. Ji apgalvojo kiekvieną šio vakaro detalę, tarytum norėtų sudėlioti vientisą paveikslą. Tas jo pabučiavimas prieangyje sujaukė sielos ramybę. Ji staiga bandė įsivaizduoti jį elegantiškai apsirengusį, malonų, galingą. Galingą ne fizine prasme, bet kaip žmogų, mylintį žmogų, jos gerbiamą. Ir vis dėlto, ką jis bevilkėtų, jis liks toks, koks yra – paprastas vairuotojas, visa širdimi atsidavęs savo sportui. Šaltas ir abejingas, nors ir pasitikintis savimi, bet vargu ar galintis ką pamilti, mylėti… Jis, be abejo, pritaptų jos pasaulyje. Edita tuo buvo tikra. Tačiau vargu, ar jis jos vertas…
……………..bus daugiau……………….