ATSIPRAŠAU UŽ KLAIDAS… PARAŠYTAS GALIMA SAKYTI PAGAL UŽSAKYMĄ

1 skyrius

– Edita, ištemk ausis ir išklausyk manęs, – tik pravėrusi kabineto duris įspėjo Roberta.

Ir nors kolegės balsas nuskambėjo visiškai negrėsmingai, net trupučiuką intriguojančiai, Editos širdis suvirpėjo iš išgąsčio.

– Kas tau? Ar amo netekai? – šypsodamasi tęsė Roberta.

– O kaip tau atrodo? Tu juk nuo šefo… Apie ką man galvoti? Gal tai paskutinė mano darbo diena…

– Ko gero taip, – šaltai atsakė ji. – Taigi, kraukis daiktus ir…

Nebaigtos draugės mintys visiškai šokiravo Editą. Ji atsistojo, įsmeigdama į ją pasibaisėjusį žvilgsnį ir vos, vos nepratrūko pykčiu. Bet susivaldė.

– Ar tu rimtai? – vos valdydama savo balsą, paklausė ji.

– Taip, nes mes ruošiamės į kelionę!

Tarsi akmuo nuo širdies būtų nuslinkęs. Edita klestelėjo atgal į kėdę. Šioje projektavimų ir dizaino kompanijoje ji dirbo jau gerus porą metų. Darbas jai sekėsi. Fantazijų ir puikaus jų pritaikymo atskiruose projektuose dėka ji buvo nusipelniusi kaip puikiai išmananti savo darbą. Eilė jos projektų buvo įgyvendinta ne tik ofisuose, bet ir privačių piliečių apartamentuose. Ir nors ji žinojo esanti verta savęs, nors atleisti ją iš darbo būtų buvę beprotybė, vis dėlto prieš minutėlę įsiveržusi į kabinetą darbo kolegė sujaukė jos mintis. Dabar Edita lengviau atsikvėpė. Ji vėl įgavo pasitikėjimą savimi.

– Nesėdėk tokia atsipalaidavusi, – jos mintis pertraukė Roberta. – Kieme mūsų jau laukia transportas. Paskubėkim.

Tik dabar Edita atsipeikėjo, tik dabar jos sąmonę pasiekė mintis, kad ji turės išvykti. Tai neįėjo į jos planus.

– Į kokią kelionę? Ką tu čia paisai niekus, – nustebusi paklausė ji.

– Aš nieko nepaisau, o rimtai sakau. Šefas siunčia mudvi į komandiruotę. Aš ką tik nuo jo, – nustačiusi rimtą miną išrėžė Roberta ir pridūrė, – štai, pati pažvelk į nurodymus užduočiai, kurią turėsim atlikti.

Edita keletą sekundžių negalėjo ištarti nė žodžio. Ji sutrikusi žvelgė į projekto planą, nieko jame nematydama.

– Roberta, tu juk nerimtai kalbi, – liūdnai suaimanavo ji. – Juk rytoj paskutinė darbo diena… Iki Naujųjų Metų liko vos kelios dienos, o tu čia šneki apie kažkokią komandiruotę…

Ji pakėlė akis nuo popierių, įtariai pažvelgdama į Robertą.

– Geriau pripažink, kad juokauji…

Kolegė atsikvėpdama papurtė galvą ir Editai iš karto tapo aišku, kad teks ją dar ilgai įkalbinėti.

– Suprask mane, esu su Albertu sutarusi Naujuosius sutikti kartu. Aš nevažiuosiu, – nukreipdama maldaujančias akis į bendradarbę, paprašė ji, bet, išvydusi besišypsančias jos akis, griežtai pakartojo, – Aš nevažiuosiu!

– Edita, tu negali taip pasielgti. – Jos veido išraiška rodė, kad Editos pareikštas pareiškimas anaiptol nejuokingas. – Kartoju, negali taip pasielgti, tai šefo įsakymas! Liaukis išsisukinėti. Ši komandiruotė truks tik vieną dieną ir Naujieji niekur nedings… Manai, kad aš labai veržiuosi ton kelionėn?

Edita atmetė savo sunkius kaštoninius plaukus. Gražiai išlenkti juodi antakiai pakilo ir ji vos, vos iššaukiamai šyptelėjo. Ji nebuvo kvapą gniaužianti gražuolė, bet jos didelės mėlynos akys ir tamsiai kaštoniniai plaukai darė ją patrauklią, o gamtos dovanota nuostabi figūra – ganėtinai įspūdingą.

– Gerai, įtikinai. Važiuojam, – švelniai atsakė ji ir tą pačią sekundę vėl įsiplieskė, – tik aš nesuprantu tokių užsakovų… Argi nebuvo galima viską atidėti po Naujųjų? Kas per skubotumas? Nieko nesuprantu…

– Geriau nesigilinkim, – dar kartelį nuraminti Editos aistras pasistengė Roberta. – Dar iki darbo pabaigos būsim namuose, tu tik nepulk į paniką. Sutariam?

Edita nostalgiškai atsikvėpė.

– Tik atsimink, kad prižadėjai…

Jos peržvelgė projekto planą, skubiai pasitikslino visas detales, pasiėmė savo rankinukus, tarnybinius lagaminus ir apsirengusios išskubėjo iš kabineto.

– Tikiuosi, veš mus ne tas pats nukvakęs seniokas kaip paskutinį kartą, – linksma gaidele prabilo Edita, kai uždarė kabineto duris.

– Nieko negali žinoti…

– Jeigu taip, šį kartą turbūt išprotėčiau, – griežtai patikino Edita. Sustojusi priešais Robertą ir apsigręžusi, ji sučiaupė lūpas. – Dar nuo pereito karto ausyse skamba ta jo kantri muzika!

Roberta smagiai nusijuokė.

– Ta muzika tai dar nieko, – vos susivaldžiusi nuo apėmusio juoko, prabilo Roberta, – bet kai kas vos ne kas dvi mylias žmogelis ieškojo tualeto, tai…

Dabar Edita prapliupo kvatotis.

– Argi nebeatsimeni? Man atrodo, kad tada tave ypač tai nervino.

– Tiek to, – šiek tiek apsiraminusi nuo juoko priepuolio, numykė Edita, – vis dėlto geriau jau mus tegu veža toks pakvaišėlis ir liaudiškos muzikos mėgėjas, negu koks neišmanėlis, pastoviai besikišantis į mūsų reikalus ir diktuojantis savo taisykles… Atsimeni tą plikį su vešliais baltais ūsais?!

– Baik, geriau nebeprimink, – numojo ranka Roberta. – Man atrodo, kad jau per daug atsipalaidavom. Jei taip ir toliau, paskui dar pačios vairuotojo akyse atrodysim kaip dvi nupeštos vištos… Geriau pažvelk į tą nešvarų pilkąjį autobusiuką…

– O ką?

– Visiškai nieko. Tai mūsiškis.

Automobilis jų jau laukė prie išėjimo. Tamsiaplaukis vairuotojas kabinoje nerimastingai žvelgė jų link. Merginos suskubo prie durelių. Jos kantriai viena kitą pakeisdamos stengėsi atidaryti užšalusias dureles, bet nesisekė.

– Galėtumėt ir padėti! – galų gale nebeapsikentusi tokiu vairuotojo pasyvumu bei nepaslaugumu, bilstelėdama į langą, įsižeidusi pratrūko Edita.

– Ramiau, Edita… Gal jis į mudvi taip užsižiūrėjo, kad užmiršo viską pasaulyje…

– Na taip, žinoma, taip užsisvajojo, kad net nebesupranta, ko pats laukia ir nebemato, kad baigiam sulaužyti šį metalo gabalą!

Vairuotojo raginti daugiau nebereikėjo. Jis lengvai iššoko iš kabinos ir kaip mat atsidūrė šalia. Edita vos neaiktelėjo jį išvydus.

– Štai, prašom, – lengvai spustelėjęs užrakto mygtuką, jis plačiai atidarė duris.

Merginos susižvalgė visiškai neįstengdamos suprasti, kaip jam pavyko taip greitai jas atidaryti ir pašaipiai jį nužvelgusios, sulipo vidun. Susinešusios daiktus ant galinės sėdynės, pačios patogiai įsitaisė mašinos vidurinėse kėdėse.

– Na ir stuobrys tas mūsų vairuotojas. Nežinau kaip man reikės ištverti šią kelionę su tokiu netašytu kelmu, – nepatenkinta veido išraiška išsuokė Edita. – Tik pažvelk į jį, jis tikras gorila! Su tokiu gigantu nei už milijoną nesutikčiau draugauti.

– Man taip pat jis ne prie širdies, – pritarė jai Roberta, – bet gerai įsižiūrėjus, matau ir traukiančių savybių. Konkrečiai negaliu jų apibūdinti, bet kažką teigiamo jis turi.

– Matau, tu neturi skonio, – lengvai mostelėjusi ranka nuo veido užkritusius plaukus, tęsė Edita, – gerai įsižiūrėk, jis tikras pabaisa ir kas svarbiausia – be jokios kultūros! Ar akla esi… Negi nepastebi?

Bet staiga Edita virptelėjo, pagavusi akies kampeliu, kad vairuotojas jas stebi. Ji lengvai kumštelėjo Robertos pašonę, stengdamasi nukreipti vairuotojo dėmesį ir tuo pačiu apsisaugoti nuo savo negražaus poelgio apkalbėti. Ji šyptelėjo.

– Pažvelk pro langą. Matai, kaip gražiai sninga… Tikros Kalėdos, ar ne?

Iš tiesų iš šviesulingų debesų krito didžiulės baltos snaigės. Palengva tūpdamos ant medžių šakų, žemės, jos glaudėsi viena prie kitos.

– Kiek ilgai dar taip sėdėsim ir nepatikimai žiūrėsim vienas į kitą, į dangų, krintančias snaiges? – galingu bosu prabilo vairuotojas.

Edita su Roberta net truktelėjo iš išgąsčio. Jos susižvalgė ir nedrąsiai pažvelgė į jį.

– Nežiūrėkit taip piktai tarsi į nusikaltėlį. Aš į jus kreipiuosi. Ar jau galim važiuoti?

– Atsiprašau! – valdingai ištarė Edita, stengdamasi neišsiduoti, kad buvo išsigandusi ir didžiai sukrėsta. – Iš mano, tai yra iš mūsų pusės jokių kliūčių nėra, galim važiuoti.

Jis pašaipiai nusišypsojo, parodydamas savo baltus, gražius dantis.

– Supratau, pasakų karalaite.

Roberta vos susilaikė iš juoko, išgirdusi tokį komplimentą Editai. Ir nors vairuotojas matė Robertos nuotaiką, nieko neatsakė, spustelėjo greičio pėdalą ir mašina pajudėjo.

– Ar aš tau nesakiau? – įniršusi sušnibždėjo Edita. – Pati gali įsitikinti, kad jis mėšlas! Vaizduojasi esąs puikus pašnekovas, o iš tiesų jis tik besmegenė baidyklė! Ir kodėl gi visada taip būna? Jeigu jau vyras gorila, tai būtinai be smegenų. Tik pažiūrėk į jį… Rankos, kojos, krūtinė… Atrodo raumenys netelpa drabužiuose, bet galvoje – tuščia!

– Nežinau, nežinau, bet man atrodo, kad tu labiau susinervinai tik todėl, kad tave pavadino pasakų karalaite.

Edita išpūtė šnerves ir stipriai suspaudė lūpas.

– Žinai ką, – pagaliau prabilo ji, – man visiškai nesvarbu, kaip jis mane pavadino! Sakau tau atvirai, mane nervina tokio sudėjimo vyrai kaip jis! Aš tiesiog jaučiu tokiems žiaurią antipatiją! O jam aš galiu būti kad ir Velso princese ar net skudurine lėle. Jis man tuščia vieta ir net nesiruošiu krimstis, kaip jis mane pavadino.

– Supratau, – kreivai šyptelėjusi atsakė Roberta. – Verčiau pasnauskim, kad ir vėl neužkliūtume jam už akių…

– Gerai sugalvojai, – atsakė Edita ir atlošusi galvą į sėdynės atlošą, užsimerkė. Tokio akiplėšos, pagalvojo ji, dar nebuvau mačiusi. Atsirado mat! Aš jam pasakų karalaitė. To dar betrūko…

Automobilis skriejo greitkeliu. Nuo greičio sukdamiesi ir trindamiesi į asfaltą ratai tarsi vaitojo. Editos širdis dar ilgai negalėjo nurimti po nemalonaus kontakto su vairuotoju. Kažkoks nenusakomas įniršis neleido tai padaryti. Pati pajuto, kad pernelyg stipriai yra užsimerkusi, kūnas įsitempęs. Nuvaikiusi visas mintis apie vairuotoją, ji patogiau įsitaisė kėdėje ir pasistengė prisiminti mielus širdžiai dalykus. Netrukus ji jau snaudė maloniai šypsodamasi.

○●○

Kai Edita pabudo iš miego, pajuto kažką ne taip. Jai pasirodė, kad negirdi ratų ūžesio, kad lyg ir vėsoka salone. Turbūt mes sustojome, pagalvojo ji išsigandusi. Bet kodėl? Ką gi dar sumanė tas netikėlis?! Ji iš lėto prasimerkė ir žvilgsnį nukreipė į vairuotoją. Jo vieta buvo tuščia.

– Taip ir maniau, – pyktelėjusi sumurmėjo Edita. – Kur jis, po perkūnais, trainiojasi?

Ji pasisuko į Robertą, tikėdamasi sulaukti ir jos pritarimo, tačiau ji saldžiai miegojo. O gal jau atvažiavome, žvilgterėdama pro langą, pagalvojo Edita.

Tačiau vaizdai, kuriuos ji pamatė, leido suprasi, kad jie dar kelyje. Kelią supo tankus miškas, siautė baisi pūga. Editos žvilgsnis užkliuvo už vairuotojo. Jis stovėjo atsirėmęs į autobusiuką ir su nerimu žvelgė į dangų.

Koks įtartinas tipas, apmaudžiai pagalvojo ji. Ko jis laukia? Ką jis, po galais, ruošiasi daryti? Ji vėl baikščiai apsidairė. Nuo pačios klausimo baimingas šiurpulys nukrėtė kūną. Ji buvo pripratusi prie tokių vaikinų kaip jos draugai Albertas ar Alfredas – rafinuotų, gerai išauklėtų ir nuglaistytų, o dabar, žvelgdama į vairuotoją, mergina bauginosi.

Vairuotojas buvo aukštas ir labai plačių, stambių pečių, kurie, atrodė, tuoj, tuoj išsiners pro odinę striukę. Kojos raumeningos, tvirtos, ir jas išryškino aptemti juodos spalvos džinsai. Veido bruožai buvo pernelyg tvirti, kad juos galėtum tradicine šio žodžio prasme pavadinti gražiais. Jo tiesi nosis, aukšti skruostikauliai, atsikišę kaip uolos akmenys, priminė tolimų protėvių kraują, tiesiogine žodžio prasme švelnią gorilą. Lūpos išdidžiai suspaustos, o tą išdidumą dar labiau pabrėžė stiprus, kampuotas smakras. Edita pastebėjo, kad nors vairuotojas ir buvo trumpai apsikirpęs, plaukų galiukai jau raitėsi. Nerūpestinga laikysena, drabužiai, kuriuos vilkėjo vairuotojas, bylojo apie nepriklausomą šio žmogaus charakterį. Jokie rūbai nebūtų galėję paslėpti jo stiprios, nepriklausomos, pasitikinčios savimi asmenybės. Spėju, kad jo akys tamsiai žalios ir žibančios tarsi sibirinio katino, kupinos nepermaldaujamo ryžto, pagalvojo Edita. O gal tiesiog pašaipios visiems aplinkiniams? Ko gero, taip, nusprendė ji. Šio vaikino širdis nepriklauso niekam, tik jam pačiam, o jis pats gyvena pagal savo paties sugalvotas taisykles. Ir kodėl Roberta sakė, kad jis kažkuo patrauklus? O gal tas patrauklumas slypi kažkur giliau nei galima spręsti iš jo išvaizdos ar elgesio? Sekundei nuo tos minties ji kažkodėl net suvirpėjo nebesuprasdama, ar šis galingas vyrukas ją atstumia, ar Robertos žodžiais tariant kažkuo taip pat traukia.

Vairuotojas staiga pasuko link durų, tarsi pajutęs, kad yra stebimas. Jis žengė neapsakomai grakščiai, lengvai, o jo galingas kūnas sekundei pasirodė panašus į grakščią panterą. Jis įlipo į automobilį. Editos žvilgsnis nukrypo į jo veidą. Kai jis žengė link jos, jai užėmė kvapą, apėmė baimė. Priėjęs kiek arčiau, jis pirštais perbraukė per savo vešlius juodus ūsus ir nusišypsojo.

– Miegalės, – užriaumojo jis, kad net Roberta pašoko pažadinta iš miego, – ar nenorit truputį prasivėdinti?

Jos susižvalgė iš nuostabos, išgirdusios tokį įtartiną pasiūlymą ir nepratarusios nė žodžio vėl įbedė žvilgsnius į jį. Abidvi negalėjo ištarti nė žodžio tarsi kas būtų burnas užrišęs.

Kaip dvi išgąsdintos varnos, mintyse pagalvojo jis. Negi jos manęs bijo? Tuoj jas pralinksminsiu.

– Nesuprantu jūsų, panelės, – nustebęs, juokinga mimika išsuokė jis, – gal tokių vyrų kaip aš nesate matę, kad taip į mane žiūrit su nuostaba?

Edita prunkštelėjo ir kaip mat abi merginos prapliupo juoktis. Nieko sau, praskriejo mintis Editos galvoje, gal jis iš tiesų visai nieko? Tiek nedaug tereikėjo, kad mes atsipalaiduotume. Gal jis visai nepavojingas, kaip man atrodė?

– Juokitės, juokitės, aš taip ir supratau, kad neteko. O dabar pasakykit, kas taip prisikvėpinusi? – nenusileido vairuotojas.

Merginos dar labiau prapliupo juoktis. Joms nebuvo svarbu apie ką kalbėjo vairuotojas, joms buvo juokinga ir jos juokėsi.

– Gal jūs, panele? – jis parodė pirštu į Editą. – Prisiekiu, užuodžiu “Krasnaja Maskva” kvapą….

Edita iškart surimtėjo ir pasislinko arčiau Robertos, tarsi norėdama pasislėpti už jos. Ji nežinojo, ką atsakyti. Tai buvo jos kvepalai, bet ją labai nustebino, kad šis vaikinas gali pajusti menkiausią kvepalų dvelkimą, o tai reiškė, kad jis turi kažkokią įgimtą nuojautą. Vienas dalykas pajusti kvapą, tačiau gebėjimas nustatyti kokie tai kvepalai rodė, kad jis neblogai pažįsta moteris.

Roberta kažką tyliai pašnibždėjo Editai. Vairuotojas nutilo laukdamas atsiliepiant kvepalų savininkę. Edita pasijuto lyg kokia nusikaltėlė. Ir nors jis tai pasakė maloniai, net linksmu balsu, Editą apėmė noras prasmegti skradžiai į žemę. Bet jo akys buvo įsmigusios į ją pašaipia grimasa, kad jai nebeliko kur trauktis. Ji kandžiai pažvelgė į jį.

– Tai mano kvepalai, – drąsiai prisipažino ji, atmesdama savo žvilgančius plaukus, tuo judesiu parodydama, kad tai jos visai nešokiruoja.

Jo žalsvai rudos akys blykstelėjo ir tuoj surimtėjo.

– Dieve švenčiausias, nejaugi jūsų neperspėjo, kad aš alergiškas kvepalams?

– Ne, – sutrikusi pasiteisino Edita, – ir draugė tai gali patvirtinti.

– Dabar žinosit, o ypač tai liečia tave, pasakų karalaite.

Editai pasidarė dar nesmagiau.

– Nežiūrėk, nežiūrėk taip į mane, aš vos per tave kojas neužverčiau. Manot, dabar mes šiaip sau čia stovim? Ne, panelės, – tęsė jis, o pats vos besilaikė neprapliupęs iš juoko. – Manot šiaip sau stoviu pūgoje? Pagalvokit.

Edita jautė, kad ima kaisti skruostai. Pirmą kartą gyvenime pasijuto lyg ne savame kailyje, kūnas virpėjo lyg krečiamas elektros. Ji stengėsi jaudulį nugalėti, bet jo žvilgsnis, nukreiptas jai tiesiai į akis, tarsi maldaujantis atsiprašymo, ją trikdė.

– Aš stebiu, stebiu jus ir man susidarė toks vaizdelis, – suvokdama dabartinę draugės nuotaiką, įsikišo į pokalbį Roberta, – kad mes jums labai patinkame, o ypač ji. Gal klystu?

Vairuotojo akys nukrypo į Robertą ir ji iš karto pasigailėjo, kad atkreipė į save dėmesį. Tas kandus jo žvilgsnis pasirodė ganėtinai grėsmingas ir ji, nebeįstengdama valdytis nuo ją apėmusios baimės, įbedė žvilgsnį į savo nagus. Koks velnias man liepė kištis, pagalvojo ji mintyse, privalau kažką daryti. Ji nevalingai pakėlė smakrą, kad jis nesuprastų, jog ir ji pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų išsigando ir įrėmė į jį savo juodas lyg anglis akis. Ji vos, vos įstengė nusišypsoti.

– Ar jau nebegalima nė pajuokauti? – drebančiu balsu vos girdimai pasiteisino ji.

Jis šyptelėjo. Abi draugės su palengvėjimu atsikvėpė. Kiek patylėjęs, jis pažvelgė į langą, po to vėl į jas. Merginos suprato, kad per anksti atsikvėpė.

– Ar kada nors yra tekę, – linguodamas naglai galvą, pradėjo jis, – per pūgą keliauti?

Jo klausimas ir balsas joms pasirodė dar labiau bauginantis. Editai nuo baimės net pilvas suspazmavo. Ji akies kampeliu pažvelgė į Robertą.

– Aš tuoj į kelnes pridėsiu, – sušnibždėjo ji, – jis ne tik gorila, bet ir nenuspėjamas chamas.

Aštrios vairuotojo akys įdėmiai žvelgė į jas. Robertai pasidarė taip pat karšta, bet ji stengėsi valdytis. Sukaupusi valią, truputį pasisėmusi drąsos, ji piktai sužaibavo savo juodomis akimis.

– Užteks, – karkiančiu balsu lyg pešama višta prabilo ji, – pajuokavome, o dabar būkite geras, mes prašom, sėskitės prie vairo ir važiuokim.

– Aš pritariu šiai minčiai, – įsidrąsinusi įsiterpė Edita.

– O aš jūsų prašau, – nužvelgęs nepritariančiu žvilgsniu, įsakmiai tęsė jis, – pasiimkit savo daiktus ir eikit su manimi.

Jos baimingai pažvelgė į vairuotoją. Užteko mesti žvilgsnį į jo veidą ir siaubas, kurį jos bandė nuslopinti, atrodė, vėl apims. Nors jo veidas buvo visiškai bejausmis, bet, pažvelgus į jo akis, joms kėlė dabar baimę. Eiti vienoms su šiuo raumenų kalnu, kuris stovėjo su mūriniu veidu, sunėręs raumeningas rankas, nežinia ką sumąstęs, buvo pernelyg pavojinga. Bet, atrodė, pasirinkimo nebuvo. Sumišusios,  tylėdamos jos pasiėmė savo daiktus.

Jis abejingai mostelėjo joms, kad liptų laukan. Jos pakluso jausdamos, kad jis seka kiekvieną jų judesį. Jos niekada gyvenime nesijautė tokios bejėgės. Edita net davė valią vaizduotei. Juk jis neužgaus jų. Arba dar blogiau. Vairuotojas pastebėjo panelių baimingą virpulį ir jo žandikaulių raumenys nekantriai sujudėjo.

– Jau praėjo kelios prosenelių kartos nuo to laiko, kai kas nors iš mano protėvių artimų engė ir prievartavo verges, – kandžiai tarė jis, užrakindamas automobilio dureles. – Pažvelkite, kokia pūga siaučia, dangų su žeme maišo.

Jo žodžiai šiek tiek išsklaidė jų baimę, kad joms gali grėsti fizinis prievartos susidorojimas ir šia prasme jausdamasi saugiau, Edita leidosi sau supykti. Kaip jis drįsta taip neatsakingai elgtis! Išsodino per tokią pūgą nežinia kur, kažkokioje tankumynėje ir dar maža to – komanduoja lyg generolas pavaldiniams. Įkvėpta pykčio, ji pasijuto drąsiai. Ji energingai nusiėmė nuo pečių lagaminą ir nerūpestingai numetė jam po kojom.

– Vadinasi, jūs ieškot nuotykių? Rasite ir dar su kaupu, – atsargiai, bet gana griežtai pareiškė ji. – Ar ne, kolege?

Edita laukė iš jos pritarimo.

– Taip, tai tiesa, tik vargu, ar jis įstengs susidoroti.

Vairuotojas į jų grasinimus net nereagavo. Jis vikriai pasilenkė ir lengvai kilstelėjo lagaminą.

– Pirmyn, – grėsmingu balsu pasakė jis ir mostelėjo pirštu į kelią, vedantį į mišką.

Edita prisivertė drąsiai pažvelgti į jo šaltas akis.

– Aš jums aiškiai daviau suprasti, kad mes abi iš čia nepajudėsim nė iš vietos, – išdidžiai pareiškė ji.

Apsimestinis linksmumas švystelėjo jo akyse ir tuoj pat dingo.

– Norėčiau žinoti, ką jūs čia veiksite, – švelniai tarė jis, – abi pamėlynavusios, sušalusios, lyg baltos varnos karkiate be tikslo, o ypač ši pasakų karalaitė.

Jis pažvelgė į Editą. Ji, slėpdama šypseną, tylėjo.

– Nesišypsok, nesišypsok, man sunku patikėti, kad jūs nesuprantate ir nematote, kad užpustytas kelias, kad toliau važiuoti negalime. – Jis nutilo ir vėl prabilo, bet jau nebe tokiu švelniu tonu. – Ar kada nors esate dalyvavusios kokiame nors žygyje žiemą?

– Ne, – Edita išrėžė pro dantis.

– Nors viename dienos žygyje? – su viltim paklausė jis, nors vilties jo balse visai buvo nedaug.

Jos papurtė galvą. Jis tyliai nusikeikė ir kiek patylėjo.

– Tai ką darysim? Mobilus ne ryšio zonoj, nieko padėti negali… Belieka tik vienas kelias – ruoštis į žygį.

– Labai malonu! – Edita nervingai suriko. – Esu pasirengusi gėrėtis peizažu!

Jo akys iššaukiamai sublizgėjo tarytum didžiulės katės, žaidžiančios su pele, o antakiai pašaipiai pakilo. Jis susimąstęs stebėjo, kaip ji sumišusi mindžioja koją. Pagaliau ji pakėlė galvą ir pažvelgė į jį.

– Iš vienos pusės jūs visiškai teisus, – pagaliau pašaipiai tarė Edita, – bet ką daryti, kad ne itin jūs man patinkat? Negaliu pakęsti tokių kaip jūs!

Jis abejingai šyptelėjo.

– Kaip pati prisipažinot, – lediniu balsu pradėjo jis, – jums ir jūsų draugei niekados gyvenime nėra tekę keliauti ir greičiausiai neturite nė menkiausio supratimo apie vietovę, po kurią mes keliausime.

Merginos tylėjo.

– Šią akimirką jūs be manęs – niekas, – užbaigė jis šaltai ne gąsdindamas, o tiesiog konstatuodamas faktą. – Ir nors kaip sakot, ne prie širdies aš jums, bet be manęs nuo šios minutės neapsieisit. Jūsų patogumai, džiaugsmai, saugumas ir net gyvybė mano rankose. Supratote mane, karalaite?

Roberta spoksojo į jį visiškai išmušta iš vėžių. Jis šauniai parodė jos vietą. O Edita nebuvo pratusi prie tokių dalykų ir pasijuto ne itin maloniai.

Edita piktai dėbtelėjo į jį dar neketindama pasiduoti, nors pati suprato, kad jos gyvybė bus šio žmogaus rankose. Bet ar ji gali pripažinti tai ir ištarti tuos žodžius? Niekada!

– Aš klausiu, ar supratote mane, – ramiai, bet nepermaldaujamai priminė jis klausimą.

– Labai gerai supratom, – nenoriai sumurmėjo Edita, sužaibavusi akimis.

Vairuotojas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, Edita nuraudo nuo įtaraus jo akių spindesio. Jo žvilgsnio poveikis prilygo fiziniam prisilietimui ir tas prisilietimas ją tarytum nutvilkė.

– Puiku, – ramiai tarė jis.

…BUS DAUGIAU…

CommentLuv badge