…viena istorija…

Posted: 3rd sausio 2010 by Evaldas. in Nutikimai, Skaitiniai laisvalaikiui

sviesa

Buvo birželio mėnuo. Už lango karaliavo vasara. Visa gamta žaliavo… Kaitriais spinduliais žieduose mirgėjo saulė, zuikučiais žaisdama ir džiugindama visus, kas gyva. Tik jam buvo liūdna. Spaudė sielvarto kamuolys… Nejuto jokio džiaugsmo, nors ir žinojo, kad jau yra paleidžiamas iš ligoninės namo. Atrodė, už šios ligoninės sienų turėjo palikti visas savo kančios išvagotas dienas, nemigo naktis ir visa, ką teko iškęsti per tuos keturis mėnesius… Tai buvo siaubinga. Visos išgyventos dienos ir valandos paliko žaizdas tolimesniame jo gyvenime. Atsisveikino su gydytojais. Brolio ir mamos padedamas, ramentais remdamasis, žingsnis po žingsnio irklavo į lauką. Susėdo į mašiną ir pajudėjo…

Pagaliau jis namie. Kaip toliau gyventi? Kasdien apie tai galvojo. Juk dar ne taip senai buvo sveikas, stiprus sportininkas, savo sporto šakos entuziastams ir gerbėjams žinomas mieste ir visoje Lietuvoje… Sportas buvo jo duona, oras, be kurių gyventi neįmanoma. O dabar liko be kojos… Ir ramentai visam gyvenimui. Jį slėgė depresija. Jausdamas menkavertiškumo jausmą, jis bijojo pasirodyti lauke. Tik naktimis išeidavo į balkoną, sėdėdamas žiūrėdavo į žvaigždes… Gailėjosi savęs, o tėvus, gydytojus keikė, kodėl jam nepaliko kojos. Taip gyveno diena po dienos.

Neliko draugų… O tiek daug jų buvo… Gal jie  nedrįso pas jį ateiti? Nors, atvirai pasakius, ir jis jų nelaukė. Buvo gėda tokiam pasirodyti… Dingo ir draugė. Ji buvo vienintelė, kurios laukė ateinančios. Juk buvo tiek gerų prisiminimų. Paskutiniu metu visur drauge. Atrodė, nebegalėjo be vienas kito gyventi. Kas atsitiko? Kodėl ji pas jį neateina? Viena mintis lindo į galvą: kad ji nebenori bendrauti su juo tokiu, koks liko – be kojos. Mama dirbo, tėvas taip pat. Vienas tarp keturių sienų praleisdavo liūdesio ir nevilties dienas bei naktis. Tas vaizdas, kurį kas dieną matydavo, jį gniuždė. Nežinojo, kaip iš viso to išsivaduoti ir gyventi toliau. Nors ramindavo tėvai, brolis, sesuo, tačiau tai buvo ne tie žodžiai, kuriuos norėjo išgirsti. Nė vienas sveikas žmogus negalėjo pajusti to, ką jis kentėjo. Neskraidantis paukštis neišgyventų, tačiau jis turėjo… Dar taip nesenai skraidęs su dviem sparnais, dabar nebegalėjo. Draskė abejonės, ar kada nors galės bent vaikščioti… Tai jį stūmė į neviltį, nors nenorėjo pasiduoti likimui. Neviltis ir kančios tęsėsi ilgai, kol vieną naktį skaudančia širdimi išsiveržė į lauką. Bijojo eiti, bet išėjo, nes kažkas traukė tai padaryti. Jis atsidavė gamtai… Pilnom ašarų akim ir pusbalsiu verkdamas pradėjo savais žodžiais kalbėti, prašyti pagalbos, kol išvydo nuostabų reginį… Šviesa – galinga, skaisti – nejučia išryškėjo aukštai danguje, tiesiai prieš jo akis. Nekilo jokių klausimų, koks tai reiškinys, tik pasidarė taip gera. Tarsi kas sakė žodžius, kad jo gyvenime viskas išsispręs. “Tikėk, tikėk, tikėk…”girdėjo žodžius. Visa tai, ką juto, matė ir girdėjo, jį nuramino. Net pats pajuto, kad išnyko sielvartas.

Tą kartą jis sugrįžo namo įkvėptas laimės kibirkšties. Jis pajuto, kad tas reiškinys pakeis jo gyvenimą. Tuo patikėjo iš karto! Jo nuostabai, kitą dieną pas jį atėjo jo draugė. Jis buvo toks laimingas, atrodė, vyksta stebuklai! Draugė pakartojo, kad negali be jo ir ypač dabar, kai liko toks. O neatėjo, nelankė, nes jo tėvų ir artimųjų žodžiai ją žeidė. Visada norėjusi ateiti, paguosti, bet nesiryžo, nes bijojo būti vėl įžeista… Bet pajutusi, kad jam reikia pagalbos, nusprendusi, kad jis dėl tėvų požiūrio nekaltas, ryžosi šiam žingsniui. Nepaisydama pasekmių, nugalėjo baimės jausmą ir atėjo!

Jis vėl žingsnis po žingsnio iš naujo žengė į gyvenimo kelią. Dabar vėl bendrauja su žmonėmis, vėl vairuoja automobilį, gėrisi gamta, kvėpuoja tyru oru, sportuoja ir siekia ryžto skristi, tai yra eiti abejomis kojomis. Jis tuo tiki.

  1. Eugenijus sako:

    Svarbiausia nepasiduoti…

  2. Lapinas sako:

    Tokiam įrašui labai tinka tokia iliustracija 😉

CommentLuv badge