Atėjus priesaikos priėmimo dienai, visus naujokus išrikiavo rikiuotėje. Jau tada mano širdis kažkodėl nerimavo, jaučiau kažkokį nepaaiškinamą sielvartą. Nesupratau, kas man darosi… Aš stebėjau ceremoniją beveik nieko negirdėdamas išskyrus širdies dūžius krūtinėje. Atsipeikėjau, kai pastebėjau ateinantį karininką.

– Jūs ką? – išgirdau jo reiklų balsą. – Negirdėjote savo pavardės? Prašom, jūsų eilė.

– Aš nepriimsiu priesaikos, – iš mano lūpų išsprūdo tvirti žodžiai.

– Kaip tai? Tai neįmanoma! Čia jums ne cirkas.

– Ne, – pasakiau kaip galima aiškiau. – Aš jau esu prisiekęs todėl negaliu to daryti dar kartą.

Pamačiau, kaip jis iškaito.

– Po ceremonijos prisistatykite į dalinio vadovybės kabinetą, – pasakė jis griežtai ir apsisukęs sugrįžo į savo vietą.

Aš kažkodėl jaučiausi ramus, nors niekaip negalėjau suprasti, kaip išdrįsau taip pasielgti. Ėmiau mąstyti, kad galbūt tas mano poelgis privers juos apsispręsti ir būtent todėl, kad nepriėmiau priesaikos, išsiųs mane kitur. Man ta mintis patiko.

Kabinete mane pasitiko ne vienas karininkas. Iš pradžių jie kalbėjosi su manimi geruoju, bandydami aiškinti, kaip jie vadavo Pabaltijį ir tuo būdu paveikti mano nusistatymą. Kai tai nepadėjo, bandė išsiaiškinti, ar nepriklausau kokiai nors sektai. Aš net nesupratau, apie kokias sektas jie kalbėjo, todėl iš karto paneigiau tai. Kai nepavyko manęs įkalbėti geruoju, jie ėmė gąsdinti, kad gali pasodinti mane į kalėjimą… Tačiau aš kažkodėl nieko nebijojau, širdis buvo rami. Net užmiršau, kad esu toli nuo savo krašto kažkur Tarybų Sąjungos gilumoje… Aš laikiausi savo nusistatymo, net nedrįsdamas pagalvoti, kas manęs laukė iš tiesų. Dariau taip, kaip liepė širdis!

Nei tada, nei dar visą savaitę jie nesiėmė jokių priemonių prieš mane, nors ne tik kad nepriėmiau priesaikos, bet ir nesimokiau… Vieną dieną, vėl pasikvietusi į kabinetą, vadovybė pareiškė, kad išsiųs mane į šiaurę ir galėsiu tenai baltosioms meškoms kelią šluoti, nes toks esu nereikalingas…

CommentLuv badge