Kai dar 2019 metų spalio mėneį susapnavau aiškų, ryškų sapną, pabudęs nesupratau, kodėl tai sapnavau, kodėl tas sapnas mane baugino ir gąsdino, jis įstrigo mano atminty ir ilgam. Beveik kasdien jį prisimindavau ir galvodavau apie jo reikšmę.
Sapnas buvo trumpas. Aš stovėjau netekęs amo ir žiūrėjau nesuprasdamas, kodėl matau griūvančius pastatus. Visi jie – dangoraižiai, prabangūs namai ir viskas, kas nuo seno buvo pastatyta, griuvo, leidosi žemyn, paskleisdami dūmus, keldami didžiulį triukšmą… Taip skaudu visa tai buvo matyti ir taip gaila visų, kurie galėjo būti tuose pastatuose… Visą tai mačiau tarsi man būtų rodoma ir išgyvenau labai skausmingai… Bet kiek prasisklaidžius dūmams, pastebėjau, kad tie griuvėsiai tiesog akyse ėmė nykti ir išnyko, o tada atsiskleidė gražus gamtos vaizdas, o akiratyje užmačiau nedaug retai išsidėsčiusių nedidelių namukų, kurie nenustelbė gamtos grožio.. Aš stovėjau ir negalėjau suprasti kodėl tai įvyko, kas paskatino taip nutikti. Dar toptelėjo apsidairyti su mintimi „o kur žmonės?“, bet tuomet pabudau.
Kai kuriems net papasakojau savo sapną, nors pats tiksliai nesupratau, kodėl man tai buvo parodyta ir ką visa tai galėtų reikšti. Kai 2020 m. kovą sužinojau apie pirmuosius Lietuvoje koronaviruso atvejus, man pasidarė aiškiau. Galvojau, kad sapnas susiijęs su Covid. Bet kai prasidėjo įvykiai tarp Rusijos ir Ukrainos ir visa suirutė tarp valstybių, susipriešinimas ir baisusis karas, tada supratau, ką reiškė mano sapnas.
Aš supratau, kad daugumos žemės gyventojų ateitis miglota, o pasekmė yra neteisingas gyvenimo kelio pasirinkimas. Eiti Šviesos keliu nėra paprasta, kai gyvename pasaulyje tarp tamsos žmonių, tarp neteisybės, melo, smurto, niekšybių.. Žmonės gobšūs, pikti, „akli“, matantys tik savo tiesą, prisipildę egoizmo iki kaklo, jie tiesiog taip stipriai nuklydę nuo Šviesos kelio, kad baigia sunaikinti viską, kas yra šventa, kas tikra, kas tiesa, kas meilė.
Savo sapną galiu pavadinti apreiškimu-pranašyste. Net eilėraštį sukūriau ir į FB patalpinau 2020m lapkričio mėnesį viename iš savo profilių. Dabar aišku kas vyksta, tik neaišku kaip VISKAS pasibaigs..
Prasiskyrė DANGUS – erdvė begalinė
Ir nušvito šviesa liepsna ugnine,
Nušviesdama žemę ir viską, kas gyva..
Sustingau lyg medis, lyg miręs, negyvas.
Širdis plakė, net daužės, atrodė, kad plyšta
Kaip kad jūros bangos į uolą sutyžta..
Kaip perkūno griausmas iš dangaus bejausmis
Mano sielą vėrė ir skausmas kaustė.
Kas bus, ko laukti, kur bėgti, ar šaukti,
Ar virsti į vilką ir iš sielvarto staugti?
Atėjo diena, kokios net nelaukėm..
Prieš akis nežinia. Nežinia, ko sulauksim.
©Evaldas Vigelis