Nors aš ne paukštis ir be sparnų,
Atrodo, imsiu ir pakilsiu
Į tą beribę dangaus gelmių
Ir kilsiu, skrisiu, kilsiu
Kaip kyla mintys vidaus gelmių,
Širdies plakimas, dūžiai,
Jausmai, kuriuos išgyvenu
Ir siela mano, žodžiai…
Kaip vėjas, kuždantis man kilt,
Ir medžiai, žolės, gėlės,
Kartodami žodžius man:
KILK
Kaip kyla iššautos strėlės!
Kaip kyla saulė iš rytų,
Šviesa, žvaigždė, ugnelė…
Aš tai girdžiu, stebiu, jaučiu
Kaip jaučiam laiką, nežinią…
©Evaldas Vigelis