Buvo pietų metas, tad kartu su kitais atėjau pietauti. Tai, ką išvydau, mane sujaudino iki pat širdies gelmių. Pasirodo, čia karaliavo vien “senieji” jūreiviai. Vieni, prisipylę pilnas lėkštes sriubos, jau ruošėsi valgyti, kiti dar pylėsi. Tačiau jų lėkštėse pamačiau vien tirščius – bulves, mėsą. Net pats nepajutau, kaip pripuoliau prie sėdinčių “senių”.
– Kodėl taip darote? – ėmiau garsiai piktintis. – Argi jums neatrodo, kad reikia visiems išpilstyti vienodai?
Visi nustebę pažvelgė į mane.
– Na, bet jeigu taip nemanot, tuoj suteiksiu jums malonumo srėbti vien skystį! – tęsiau ryžtingai, sriubas su tirščiais iš kiekvieno panosės nustumdamas į priešingą stalo pusę.
Nė vienas iš “senių” nė nekrustelėjo, nė vienas nepasakė nė žodelio, tarsi būtų buvę užhipnotizuoti, tarsi aš būčiau jų viršininkas.
– Ateikit ir valgykit, – šūktelėjau “jauniesiems” jūreiviams, o pats nuskubėjau prie katilo su sriuba. Pripyliau lėkštes tik skysčio ir atnešęs padėjau kiekvienam “seniui” po nosim.
– Valgykite. Tada pasijusite jų vietoje ir suprasite, kiek galima tempti su tokiu maistu!
Taip padaręs nejutau jokios baimės. Ir nors tų “senių” buvo dvidešimt
keturi, nors daugelis buvo agresyvūs ir mušdavo “jaunuosius”, po mano kalbos ir veiksmų jie vis dar sėdėjo ir žiūrėjo į mane paklaikusiais veidais, tarytum netekę žado. Nežinojau, ką kiekvienas iš jų mąstė, bet po dar vieno mano paraginimo jie kažkodėl man pakluso! Taip, jie ėmė valgyti! Aš pastebėjau, kad tik vienas iš “jaunųjų” neišdrįso valgyti mano pasiūlytos porcijos.
Žinoma, tada nežinojau, kokia galia paskatino mane veikti, juk iš prigimties buvau lėtas, neišsišokdavau, o savo nuomonę visada pasilaikydavau sau… Tokio poelgio nė sapne nebūčiau tikėjęs išvysti, tačiau tai įvyko, ir man buvo malonu, jog galėjau kažkam padėti. Žinoma, aš nesitikėjau, kad viskas taip gražiai pasibaigs. Iš tiesų, mano nuojauta neapvylė.
Dar tą patį vakarą man buvo įsakyta nueiti į triumą. Kai prisistačiau, mane pasitiko apie dešimt agresyviai nusiteikusių “senių”. Jų veidus kaustė kažkoks nenusakomas pyktis. Vienas iš jų priėjęs ruošėsi smogti, bet gindamasis sugriebiau jo ranką ir truktelėjau į šoną taip energingai, kad jis išsitiesė ant žemės…
– Sėsk, – pasakiau jam ir suskubau paaiškinti kitiems, – klausykit, aš suprantu, kad jūs visus reikalus sprendžiate kumščiais. Bet jeigu norit žinoti, be reikalo manot, kad susidorosit su manimi. Supraskit, aš nebijau nei jūsų, nei tų, kurie liko viršuje… Galiu susidoroti su visais, bet man nepatinka tas būdas! Kodėl nepagalvojus apie visą situaciją blaiviai? Nejaugi jums taip sunku susitaikyti su ta mintimi, kad porcijos būtų vienodos? Juk čia armija… Patys pagalvokit, kas atsitiktų, jeigu dabar, tuoj pat reikėtų stoti į kovą? Ar jūs suprantat, kad iš tų “jaunųjų” jūreivėlių nebūtų jokio pastiprinimo? Pirštu pastūmus, jie išvirstų iš kojų. Patys pasižiūrėkit į juos, juk jie neturi nė lašo jėgų ir atrodo taip, lyg sėdėtų karceryje… Negi nesuprantat, kad būtent jūs liktumėte pirmose gretose kovoje su priešu? Kodėl norite parodyti kažkokias piktas ambicijas? Reikia būti žmogiškiems visais atžvilgiais! Ar jums patiktų situacija, jeigu tarkim namie visi jūsų šeimos nariai valgytų normaliai būtent todėl, kad jie eina į darbą ir uždirba pinigus, o jums kaip mokiniui tektų gerti tik vandenį, nes jūs neuždirbate pinigų? Argi čia normalu? Pripažinkit, kad ne! Tai kodėl taip bjauriai elgiatės būdami čia?
– Mes tą patį patyrėme čia savo laiku, – įsiterpė vienas iš jų.
– O taip, ir tik todėl nužmogėjote patys, – pasakiau, negalėdamas atsistebėti tokiu skurdžiu paaiškinimu. – Juk jeigu iš pradžių skriaudė jus – “jaunus” jūreivius, tai kaip tik ir buvo proga sustabdyti tą procesą, kai anie “seniai” išėjo! Jeigu jums nepatiko, kaip elgėsi su jumis, tai kodėl elgiatės taip negarbingai patys?
– Aplink, – pasakė tas pats “senis”, kuris buvo pasodintas ant žemės.
– Pats aplink, – atsakiau jam, numodamas ranka ir vėl pažvelgiau aniems į akis. – Pamokykit, tą pasipūtėlį. Matau, kad jis nieko nesuprato. O dabar aš išeinu. Viską, ką norėjau pasakiau, todėl aš čia nebereikalingas.
Neišgirdęs nė vieno žodžio iš jų pusės, aš išėjau iš triumo. Kai pakilau laiptais, likusieji jų kompanionai prasiskyrė, duodami man kelią praeiti. Eidamas kažkodėl jaučiausi labai pakiliai. Aš susiradau atokią vietelę prie borto, ir, stebėdamas vandenį, stengiausi prisiminti visus savo žodžius. Pats tuomet negalėjau atsistebėti savo paaiškinimais. Jaučiau, kad mano žodžiai turėjo juos įtikinti jaustis garbingai, nors aiškiai suvokiau, kad viskas priklausys nuo jų pačių apsisprendimo.
Kitą dieną jaučiausi neįprastai, matydamas mane persekiojančius žvilgsnius. Kažkodėl nė vienas karininkas ar “senis” nedavė įsakymo atlikti kokį nors darbą. Nesuprasdamas kas vyksta, slankiojau iš kampo į kampą kol atėjo metas pietauti. Atėjau kiek nusivėlinęs, kad galėčiau įvertinti situaciją. Vos įžengęs, pamačiau tiek “jaunuosius”, tiek “senius” ir visi jie ramiai nusiteikę valgė sriubą. Mano širdis net suspurdo iš pasitenkinimo, kai pamačiau, kad visose lėkštėse tyvuliavo pakankamai ir bulvių, ir mėsos! Priėjęs prie katilo ir pamaišęs išvydau, kad liko ir man. Širdyje jaučiau ypatingą džiaugsmą. Aš prisipyliau pilną lėkštę ir įsitaisiau šalia to vaikino, kuris praėjusią dieną liko nevalgęs. Nė vienas neišdrįso manęs užkalbinti. Aš pietavau ir mąsčiau apie viską, kas nutiko per mano pirmąsias dvi tarnybos dienas šiame laive. Man buvo be galo džiugu, kad pagaliau pavyko suminkštinti “senių” širdis, nors tuo metu sunku buvo įsivaizduoti, iš kur plaukė tie mano žodžiai ir palyginimai…
Pavalgęs pakilau nuo stalo.
– Na kaip? – paklausiau “senių”. – Juk visiems pakako normaliai? Bent jau aš jaučiuosi sotus.
Neišgirdau jokio atsakymo. Nusprendęs, kad jiems dar sunku kalbėti su manimi, “nebespaudžiau” jų. Tačiau tokia situacija tęsėsi ne vieną dieną ir man buvo sunku suprasti, kas vyksta, kodėl jie taip elgiasi. Tik gal po trijų dienų jie jau patys pradėjo kalbinti mane: klausinėjo patarimų, prašė papasakoti apie Lietuvą… Aš nesipriešinau… Pajutau, kad mes tampame draugais. Bendravau tiek su “seniais”, tiek su “jaunaisiais”. Jaučiau, kad tik vienintelis žmogus negalėjo manęs pakęsti ir viso to priežastimi kaip tik ir buvo mano bendravimas su visais. Tai buvo laivo karininkas, į kurio rankas buvau perduotas tik atvykus. Manęs nejaudino jo poelgis. Man visų svarbiausia buvo tai, kad mano pasiūlyta tvarka nepasikeitė. Bet keisčiausias faktas buvo tas, kad man kažkodėl nebereikėjo eiti į sargybą, kažkodėl nieko neliepė dirbti…