Atėjus laikui, iš komisariato gavau šaukimą tarnauti tarybinės armijos gretose. Jau būdamas Vilniuje supratau, kad teks tarnauti jūrų laivyne… Man tai nepatiko. Bet negalėjau priešintis, nebuvo kaip… Iš Vilniaus važiavau į nežinią… Traukiniu… Paskendęs mintyse… Jau tada, kai mane nuvežė į Sevastopolį, kur laukė dar viena komisija, turėjusi paskirti tarnybos vietą ir dalinį, nerimavau dar labiau…
Dideliame kabinete buvo išrikiuoti šeši stalai, prie kurių sėdėjo komisijos nariai. Būsimieji kareiviai laukė už durų ir atėjus eilei po vieną ėjo prie kiekvieno stalo. Patikrinus dokumentus, komisijos nariai paskirdavo tarnybos laiką, vietą ir kariuomenės rūšį.
Visą laiką kol priartėjo mano eilė, mintyse meldžiausi, kad tektų tarnauti tik dvejus metus.
Jokios kitos mintys nedrumstė mano maldos, siela veržėsi iš kūno ir maldavo.. Kai priėjau prie pirmojo staliuko, pareigūnas pažvelgė į mane kažkaip keistai ir paklausė:
– Kodėl nenori tarnauti laive?
– Nenoriu, lemendamas tą žodį mintyse maldavau, kad pareigūnas išgirstų mano sielos verksmą ir pasigailėtų. Kažką rašydamas dokumentuose jis pasakė:
– Toks stiprus ir galingas, o taip nenori į laivą?
Jis nusiuntė prie kito staliuko. Eidamas nuo stalo prie stalo galvojau tik apie tai, kad netektų tarnauti laivyne, ir nepajutau priėjęs prie paskutinio staliuko. Tuo metu buvau įsitempęs ir tarsi nutolęs, nieko nemačiau ir negirdėjau išskyrus vienintelį sielos balsą, kuris kartojo :“Kad tik būtų skirta tarnauti dvejus metus…“.
Atsipeikėjau, kai išgirdau paskutinįjį komisijos narį liepiantį pasiimti dokumentus. Spėjau pamatyti, kad jis šypsosi. Išėjęs į lauką, net nespėjau pasižiūrėti savo įrašų, mat vienas vaikinukas išplėšė mano dokumentus ir, peržvelgęs juos, pagiežingai išdrožė:
– Toks galingas esi, o tik du metus tarnausi? Tai kodėl aš tris?! Aš dvigubai už tave menkesnis!
Išgirdus jo žodžius, mano džiaugsmui nebuvo ribų… Tik kartojau mintyse kaip užvestas: „Ačiū Dievui, kad tie karininkai manęs pasigailėjo“. Sakiau: „Ačiū Dievui“, o maniau, kad karininkai manęs pasigailėjo…
Tada daug ko nesupratau…