Nuo pat vaikystės man buvo įdomu ir domėjausi viskuo, kas buvo susiję su žmogaus galimybėmis. Turbūt greičiausiai dėl tos priežasties, o gal dėl to, kad stiprus ir tvirtas kūnas man siejosi su sveikata, valia, su galimybe siekti, pasinėriau į svorių kilnojimo sportą.
Iš pradžių, kai man buvo apie trylika-keturiolika metų, tik pažaisdavau su štanga. Na žinoma, buvau tik vaikėzas ir niekas nepriėmė treniruotis, tik kartais leisdavo pabandyti. Bet kai tik ateidavau į klubą, praleisdavau ten valandų valandas ir stebėdavau, stebėdavau… Kiti mano bendraamžiai negalėdavo ilgai užsibūti, o man buvo įdomu. Gal tas mano užsispyrimas ir paveikė tų “dėdžių” valią, o gal jie numatė mano galimybes? Negaliu pasakyti kas lėmė, bet jie nusprendė mane priimti į savo kompaniją. Ir nenusivylė. Gal nuo penkiolikos pradėjau palengva atsirinkti pratimus ir dirbau tik ant jėgos. Nepraėjus nė metams, savo pajėgumu lenkiau visus! Anie stebėdavosi kaip beišmanydami, bet nieko pakeisti negalėjo, nors buvau tik pacaniokas, o jie – vyrai. Kartais net nejauku būdavo, bet tiek to… Jie nepyko ir nepavydėjo, tik stebėjosi ta mano jėga ir, žinoma, palaikė. Juk buvome komanda.
Laikui bėgant, komanda iširo ir likau klube vienas kaip pirštas…. Kol kas, žinoma. Palaipsniui pagal savo sistemą jau treniravau pulkelį jaunimo. Siekti buvo potencialo, o svarbiausia, man labiausiai norėjosi įrodyti sau bei jiems, kad visokius stimuliuojančius preparatus naudoti visai nebūtina. Įrodinėti nereikėjo, tai patvirtino mano rezultatai. Užteko tik noro, valios bei darbo! Bet, regis, iš būrio entuziastų po metų kitų liko treniruotis tik trejetas.
Štai tokiais atvejais ir tampa aišku kodėl pradedama treniruotis…